Vaikų globos namai - tai vieta, kurioje auga vaikai, netekę tėvų globos. Jų gyvenimo istorijos dažnai būna kupinos iššūkių, tačiau kartu ir vilties bei atradimų. Šiame straipsnyje panagrinėsime vaikų globos namų auklėtinių gyvenimo istorijas Lietuvoje, jų patirtį, iššūkius ir sėkmės istorijas, taip pat apie globėjų vaidmenį ir paramą vaikams.
Pirmieji žingsniai globos namuose
Feliksas Rudzinskas, Šiaulių rajono garbės pilietis už nuopelnus Lietuvos vaikams, savo pažintį su vaikų namais prisimena nuo vaikystės. Jam teko metus mokytis Kuršėnų vaikų globos namuose, kol buvo statoma nauja mokykla. Anuomet globos supratimas buvo kitoks - vaikų namai buvo uždara įstaiga, o auklėtiniai atskirti.
Pasak F. Rudzinsko, pokario kartos našlaičių istorijos skyrėsi nuo dabartinių iš šeimų paimtų vaikų istorijų. Anuomet tikrų našlaičių buvo daugiau, o prie durų rasdavo į antklodę susuktus kūdikius. Niekas tų vaikų tėvų neieškojo, tik pasirūpindavo vaiku. Žinoma, šeimas ardė ir amžinas šeimų priešas - alkoholis.
Viena pažintis F. Rudzinskui įsiminė visam gyvenimui. Kartą su draugu nutarė prasmukti į vaikų namų sodą, prisikrėtė kriaušių, bet juos pamatė sargas. Nors ir paspruko, sąžinė kamavo, todėl jie prisipažino mokyklos direktoriui. Direktorius juos nubaudė labai pedagogiškai: „Jeigu turite sąžinę, jaučiatės kalti, reiškia jūs esate dori žmonės ir tokių klaidų nekartosite“.
Gyvenimo pašaukimas - padėti vaikams
Šeimos vertybės paskatino F. Rudzinską tapti pedagogu ir savo gyvenimą paskirti vaikams. Baigęs mokyklą pasirinko pedagogiką ir tapo fizikos bei astronomijos mokytoju. Vėliau dirbo darbinio mokymo kombinato direktoriumi Pasvalyje. 1991 metais tapo Kuršėnų vaikų globos namų direktoriumi, kur jo žinion pateko apie 120 vaikų.
F. Rudzinskas stengėsi įsijausti į tų vaikų gyvenimus, suprasti jų jausmus. Jis keliavo su vaikais į gamtą, gyveno palapinėse, maudėsi upėje, žaidė kamuoliu, kepė bulves lauže. Kūrė privačias erdves, kad vaikai galėtų gyventi jaukiau. Globos namuose vaikai turėjo ūkį: šunį, ožkytę, daržą.
1992-1993 metais daug žmonių panoro imti globoti vaikus iš vaikų namų, tačiau entuziazmas greit išsisėmė. Vaikai grįždavo į vaikų namus dar labiau sugniuždyti, nusivylę suaugusiais. F. Rudzinskas teigia, kad minutei užplūdęs noras paguosti vaiką nėra tas pats, kaip suteikti jam šeimą ir namus.
Tūkstantis išlydėtų į gyvenimą
Per tris dešimtmečius F. Rudzinskas į savarankišką gyvenimą palydėjo daugiau nei tūkstantį vaikų. Jo širdis sakė, kad vaikams čia turi būti namai, o ne vaikų namai. Todėl jis kūrė šeimų kambarėlius, privatumą, tvartą, kuriame vaikai auginos kiaules, ožkytes, arklius, ponius, turėjo šunų, sodino ir kasė bulves.
F. Rudzinskas teigia, kad anksčiau vaikų namuose augantys vaikai buvo labiau atstumti visuomenės, o ir patys vaikų namai priminė griežto režimo rezervatą. Dabar gyvenimas vaikų globos namuose kitoks - daugiau laisvės ir demokratijos, tačiau su ja reikia išmokti gyventi. Bet visais laikmečiais vaikams reikia šeimos ir artimo žmogaus.
Ateityje F. Rudzinskas planuoja įkurti pagalbos centrą neįgaliems vaikams ir jų šeimoms. Čia bus masažo, sporto, korekcijos paslaugos, vandens terapija ir kitos paslaugos. Svarbiausia, bus išsaugota erdvė, kuri yra vieninteliai vaikystės ir sielos namai gal net keliems tūkstančiams žmonių.
Budinčių globotojų patirtys
Jonavietė Rasa Stasiškė jau daug metų yra Jonavos socialinių paslaugų centro budinti ir nuolatinė globėja. Dabar jos namuose auga šeši vaikai, o neseniai jų buvo aštuoni. R. Stasiškė pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo noro padėti vaikams, kurie neturi šeimos.
Ji turi tris nuolatinius ir tris laikinus globotinius. Vyriausiam bus 15, kitam berniukui 12, o mažiausiai mergaitei netrukus bus 9 metai. Pirmasis jos namuose apsigyveno dabar dvylikametis berniukas, kurį pasiėmė iš vaikų globos namų. Mergaitę atvežė kai jai buvo metukai. Pradžioje buvo laikina globa, tėvai bandė susigrąžinti vaiką. Tačiau jiems su savo problemomis susitvarkyti nepavyko, tad tapo nuolatine globėja.
R. Stasiškė dalyvauja mokymuose su psichologais, psichiatrais, taip pat seminaruose. Labai svarbu gebėti suprasti vaiko elgesį. Vieni vaikai ją vadina Rasa, o kiti - mama. Ji norėtų būti jų draugė. Laikinai globai vaikai atvežami kai suklumpa jų tėveliai ir nėra galimybės vaikų prižiūrėti giminaičiams. Kiek esu laikinai globojusi vaikų - dažniausiai jie grįžta pas tėvus ir tai labai smagu. Kiekvienam vaikui svarbūs tėvai, kad jie augtų savo šeimose. Jie jų ilgisi. Tačiau liūdna tada, kai matai, jog tėvai su savo problemomis nesusitvarko.
Mama ją paliko iš karto po gimdymo Kauno klinikose. Kai apie tai buvo pranešta - važiavau į ligoninę pabūti su ja, kad naujagimė nebūtų viena. Ligoninėje praleidau nuo penktadienio iki antradienio, paskui grįžome į mūsų namus, o netrukus mergytę įsivaikino jos brolį globojanti šeima. Kartais, tiesą sakant, kyla įvairios mintys. Juk kai kurios šeimos nueina ilgą kelią, nes negali susilaukti vaikų, kai tuo tarpu kitos moterys štai taip savo vaikus palieka. Antra vertus, gerai, kad palieka, kad neįvyksta nieko baisaus.
Globa yra ne tik jūsų gyvenimo būdas, tačiau ir darbas - dvidešimt keturias valandas per parą ir be jokių laisvadienių. Būna, išvažiuoju kelioms dienoms. Pavyzdžiui, į sanatoriją. Tada vaikus prižiūri vyras, padeda ir mūsų suaugusios dukros. Tačiau ilgam negaliu. Kai tik pradėjau globoti vaikus - dirbau dar dvejuose darbuose. Netrukus supratau, kad net fiziškai negaliu to daryti. Pamenu, kai išėjau iš abiejų darbų - buvo sunku, nes man visą gyvenimą atrodė, kad taip reikia. Atrodė, kad likau bedarbė, nors tos veiklos čia tiek, kad tik spėk suktis. Kartą net kaimynė juokėsi, klausė, kur aš tiek per dieną važinėju? Taip ir yra - reisuoju visą dieną. Beje, keičiasi požiūris į tai, kas yra daug vaikų (juokiasi). Kai globojau du vaikus, atrodė, kad daug. Pagalvodavau: o kaip tie, kurie turi kokius aštuonis? Kaip globoti tiek vaikų? Bet kai pats įsisuki į veiklą, atrodo, kad to nė nejauti. Kai globojau aštuonis, o dvi mergaitės grįžo į savo šeimą - tarsi kažko trūksta, namuose pernelyg tylu.
Žinoma, nes esi tarsi po padidinamuoju stiklu. Paimi vaiką, nuvedi į mokyklą ir kartais sulauki pretenzijų, kad jis nemoka vieno ar kito. Tačiau kaip per naktį ar savaitę tu jį gali išmokyti? Net tos pačios higienos - elementariausios - išmokyti būna sudėtinga. Mums atrodo, kad tai natūralu, bet iš tiesų taip nėra. Arba gali sulaukti priekaištų iš kaimynų, kad vaikas į jų kiemą įmetė akmenį. Vienas mano globojamas berniukas yra tikrai padūkęs, jis negali susikaupti, tad vis tenka dėl jo elgesio keliauti į mokyklą. Kartais išgirstu: ji nieko neveikia, sėdi namuose ir globoja vaikus. Tarsi vos ne už dyką pinigus gauni, bet už tuos pinigus vaiką reikia ir aprengti, ir pavalgydinti.
Kai kurie sąmoningai nekalba, suvokdami, kad negali nieko blogo sakyti apie mamą. Tik kartais, būna, išsprūsta, kas buvo. Kiti atviresni, labiau pasakoja savo patirtis. Kai kurie vaikai tiek įpratę prie tokio gyvenimo, kad tai, kas mus atrodo nenormalu, jiems yra normalu.
Kai kelioms dienoms išvažiuoju į sanatoriją - visuomet skambinu paklausti, kaip sekasi vaikams, ką jie veikia. Pasiilgstu. Tik atrodo, kad tai ne tavo, o svetimas vaikas, bet kai jie grįžta į šeimas, ypač mažesni, verki. Skauda širdį. Būna, ir savaitę verki, nes tas vaikas juk tavo išmyluotas. Kai mano namuose buvo naujagimė ir žinojau, kad globosiu tik kelias dienas - atrodo, kad bijai net bučiuoti, nes jei bučiuosi, tada atsiras kitoks ryšys. Kaip ir taip, nors kartais būna, kad prapuola. Su vienais ryšys didesnis, su kitais - mažesnis. Pastebėjau, kad kai kurioms mamoms tokia situacija yra patogi. Juk žinai, kad tavo vaikai prižiūrėti, kartą per savaitę susitinki, vaišių atneši, nusivedi į baseiną. Jos gal ir galėtų, jei norėtų, vaikus pasiimti.
Vaikų istorijos
Natas, vaikas iš globos namų, rašo apie savo ir kitų globojamų vaikų gyvenimus. Tai išgalvotos istorijos, paremtos tikrais gyvenimo įvykiais. Jis pasakoja apie brolius, atvežtus į globos namus, jų ašaras, ilgesį namų, mamos. Apie tai, kaip sunku vaikams būti svetimoje vietoje, su nepažįstamais žmonėmis.
Jis pasakoja apie Ievą, kurios mama pagrasino nusižudyti. Apie tai, kaip sunku vaikams, kai jų tėvai nesirūpina jais, kai jie jaučiasi vieniši ir nereikalingi.
Globėjų šeimų patirtys
Keturių vaikų mama Barbara Suchodolska pasakoja, kad susilaukus sveikos pirmagimės, o po poros metų ir sveiko berniuko, jie pajuto, kad už laimę reikėtų atsidėkoti visatai. „Mūsų širdys buvo sklidinos meilės. Supratome, kad tikrai ne visiems taip pasisekė, kaip mums“ - sako Barbara.
Ji pripažįsta, jog surinkti ir paruošti reikalingus dokumentus prieš globą buvo žymiai paprasčiau nei ji tikėjosi. Prisiminusi globėjams skirtus mokymus, moteris teigia, jog jie buvę tikrai įdomūs ir naudingi. „Šiandien globėjų parengimo programa apima 7 susitikimus kartą per savaitę ir taip pat mokymų lektoriai derina laiką, atsižvelgdami į dalyvių poreikius. Paruošti reikalingus dokumentus užtrunka dar trumpiau - iš savo gydymo įstaigos jums reikia gauti 046a formos medicininę pažymą, pridėti visų kartu gyvenančių šeimos narių, vyresnių nei 16 metų, sutikimus dėl apsisprendimo globoti ir šiuos dokumentus pristatyti į gyvenamosios vietos savivaldybę, kur pateiksite prašymą vaiko globai.
„Labai gerai prisimenu, ką galvojau tuo metu, kai vaikai atėjo į mūsų šeimą“ - sako globėja. „Vis sukosi klausimai, kaip ir ką turiu daryti, ką sakyti, kaip elgtis, kad mūsų biologiniai vaikai nesijaustų atstumti, nereikalingi, pakeisti. Be abejo, labai svarbu buvo, kad vaikai, kurie ir taip jau turėjo daug ir sunkių traumų bei atsiminimų, pajaustų šilumą, saugumą ir priklausymą mūsų šeimai. Nebijotų atsiskleisti, prisitaikymo laikotarpis taptų kuo švelnesnis mums visiems. Mes esame lenkakalbė šeima, o vaikai mokėjo tik lietuviškai, tai kėlė nerimą.
Globėja pasakoja, jog vyresnė globotinė Vakarė (tuo metu jai buvo aštuoneri metai), nuo pirmų akimirkų Barbarą su vyru pradėjo vadinti tėčiu ir mama. „Deividukui buvo tik ketveri. Vyrą jis pradėjo vadinti tėčiu iš karto, o man teko laukti mamos vardo. Pirmą savaitę stengiausi nekreipti dėmesio, tik nekantraudama laukiau ir labai tikėjausi, kad greitu metu pradės kartoti paskui sesę. Tai neįvyko, tad ėmiausi iniciatyvos ir pradėjau jį taisyti: jis šaukia mane vardu, o aš pataisau „mama“. Kadangi jis buvo toks mažas, labai norėjosi kuo greičiau išgirsti iš jo lūpų kreipimąsi į mane mama“ - sako Barbara.
Globėja pasakoja, jog kaskart bijo atsakyti į klausimą apie brolių ir seserų santykius, nes jaučia, kad žmonės nori išgirsti frazę kaip iš pasakos: „Ir gyveno visi ilgai ir laimingai“. Barbaros nuomone, atsakymas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. „Jei priimtume gyvenimo įvykius, kaip įdomią, vertingą dovaną, būtų paprasčiau. Vaikai pykstasi ir tai yra nuostabu, tai reiškia, kad jie tūri įvairių savo požiūrių, gali laisvai reikšti savo nuomonę. Bandau jiems paaiškinti, kad nesutarti yra labai įdomu bei naudinga. Tuomet išmoksti kažką naujo, sužinai, kaip kitas žmogus galvoja, jau tampi išmintingesnis.“
Globotinį devynerius metus auginanti Jolitos šeima: emocinį ryšį pajutome jau po pirmo susitikimo „Nuo vaikystės savo svajonėse įsivaizduodavau didelį namą su laiptais, tokiais kaip dabar įsirengėme, namuose bėgiojančius vaikus, nuolatinį šurmulį. Alytaus rajone gyvenanti moteris šiuo metu yra nuolatinė globėja, taip pat moteris vykdo ir budinčio globotojo veiklą suteikdama namus laikinai tėvų globos netekusiems vaikams.
Dvi mergaites globoti apsisprendusi Erlandos šeima: išleidus sūnus, tuščias lizdas vėl pilnas „Psichologai tą laiką, kai vaikai išskrenda iš namų ir pradeda savo gyvenimą, dažnai pavadina tuščio lizdo sindromu. Tuomet pradedi galvoti, kad nebėra jaunatviško klegesio, norisi kažkuo rūpintis, daugiau pilnatvės. Ir man taip nutiko.
Parama savarankišką gyvenimą pradedantiems jaunuoliams
Kristina, užaugusi vaikų globos namuose, teigia, kad savarankišką gyvenimą pradėjusiems jaunuoliams labai reikia palaikymo. Pasak jos, svarbiausia yra jausti, kad esi mylimas ir reikalingas. „Vaikui, kuris išėjo iš globos namų, nėra taip paprasta atrasti save.“
Mergina neslėpė, jog tai padėjo jai greičiau išsiaiškinti savo norus ir galimybes. Taip pat - apsispręsti dėl profesijos. Tatuiravimas - sena, giliai širdyje paslėpta svajonė, kurios siekti Kristina pasiryžo iš karto, vos atsirado galimybė. Ji sėkmingai baigė pameistrystės programą ir išmoko šio amato. Kad nesuklydo pasirinkdama, rodo ir tai, jog mokytis sekėsi puikiai.
„Kai jaunuoliams sukanka 18 metų, jie neturi kur eiti. Užtrunka, kol gauna socialinį būstą ir nors teorinė galimybė pasilikti dar kuriam laikui globos namuose yra, retas turi tokią galimybę. Taigi, vienas iš pagrindinių iššūkių - apgyvendinimas. Paprašyta apie tai papasakoti plačiau E.Pauliukaitienė paaiškino, kad paprastai jaunuoliui ši pagalba teikiama jau nuo 16 metų. „Globos namai jau 10 klasėje stengiasi visus auklėtinius įrašyti į profesines mokyklas, kad vėliau jaunuoliai galėtų gyventi bendrabučiuose. Tai iš dalies apriboja jaunuolių išsilavinimo galimybes.
Statistika
- Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje tėvų globos netekusius vaikus globojo trys tūkstančiai 289 globėjai, 241 budintis globotojas ir 56 šeimynos.
- Gegužės mėnesio duomenimis, Lietuvoje globėjų šeimose gyvena 5024 vaikai, o 1181 vaikas vis dar auga globos namuose.
- Kasdien Lietuvoje bent 6 vaikams reikalingi budintys globotojai arba globėjai.
- Vaikų globos institucijose auga 1600 vaikų.
žymės: #Vaiku #Vaikai #Vaika #Globos
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Vaikiškų prekių parduotuvės Akropolyje: viskas jūsų vaikui vienoje vietoje
- Neįtikėtinos Gražios Mintys Apie Nėštumą, Kurios Pakeis Tavo Požiūrį
- Neįtikėtini faktai apie medžius, kuriuos turi žinoti kiekvienas vaikas!