Pastaruoju metu vis daugiau svarstoma, kaip reformuoti vaikų globos namų sistemą, taip pat egzistuoja įvairios savanoriavimo ir materialinės pagalbos iniciatyvos, tačiau akivaizdu, kad tūkstančiai vienišų vaikų Lietuvoje tebeauga ne itin nuo sovietmečio pasikeitusiomis sąlygomis. Kūdikių namai - bene pažeidžiamiausios, labiausiai rūpesčio ir dėmesio reikiamos visuomenės dalies globos įstaigos.
Panagrinėsime vieną iš šių globos įstaigų - Žolyno gatvėje stovėjusius Vilniaus kūdikių namus ir jų veiklą vėlyvuoju sovietmečiu. Išlikęs šios įstaigos archyvas (1966-1990) leidžia atsakyti į daug klausimų: kas ir kaip dirbo, gyveno, kas ir kaip augo, kas vyko kūdikių namuose, kaip jie atrodė, kokios moralinės normos vyravo ir kokios perspektyvos laukė čia patekusių kūdikių.
Kūdikių Namų Veikla Sovietmečiu
Lietuvos TSR pamažu buvo įsteigti šešeri sutrikusio vystymosi kūdikių globos namai, išsidėstę skirtingų regionų centruose: Vilniuje, Kaune, Giruliuose, Panevėžyje, Šiauliuose ir Alytuje. Čia augo sovietinės valstybės valiai palikti fizinę, protinę negalią turintys ar sveiki, sutrikusio vystymosi kūdikiai iki 4-5 metų amžiaus.
Sovietiniam laikotarpiui Lietuvoje įpusėjus, globos įstaigoms atiduodami kūdikiai nebebuvo karo ar represijų politikos aukos, taip pat retai - našlaičiai. Nuolat perpildyti kūdikių namai - tai kitusių moralės normų, įpročių, socialinės valstybės politikos, šeimos struktūros padarinys. Dažniausiai kūdikių namų globotiniais dėl ribotos ir nepakankamos socialinės pagalbos, taip pat nepalankaus visuomenės ir pačių tėvų požiūrio tapdavo neįgalūs ir vienišų motinų vaikai.
Tačiau kūdikių namai nebuvo vien paliktų, atimtų vaikų ar našlaičių globos vieta. Darželių sistema nebuvo pakankamai išplėtota ir patogi, institucijų funkcijos buvo išskydusios ir dėl to traktuojamos lanksčiai, vaikams prižiūrėti ir auklėti buvo sureikšmintas sovietinės tėvynės autoritetas, todėl kūdikių namai neretai tapdavo ir laikinos globos vieta. Jie galėdavo būti išeitis šeimai, kuriai vaikai laikinai pavirsdavo našta. Pavyzdžiui, maždaug trečdalis iš Vilniaus kūdikių namų išvykstančių vaikų grįždavo atgal į savo biologinę šeimą.
Sovietinėje sistemoje, kurios socialinė politika buvo stipriai orientuota į institucinę globą ir aktyvų valstybės vaidmenį, kūdikių globos įstaigų padėtis visu sovietiniu laikotarpiu esmingai nesikeitė. Įstaigose tvarkytasi kaip sugebėta, praktiškai atskaitomybė buvo formali ir tvarka čia dešimtmečiais išliko nepakitusi. Perestrojkos metais būta iniciatyvų steigti nedidelius šeimos tipo vaikų namus, tačiau kūdikių namų Lietuvoje (nors ir tikėtasi) pertvarkos nepasiekė.
Vilniaus Kūdikių Namai Žolyno Gatvėje
Į Žolyno gatvę Vilniaus kūdikių namai buvo perkelti 1966 m. Jie įsikūrė miškų apsuptyje, atokiau nuo miesto, izoliuotoje vietoje. Artimiausia viešojo transporto stotelė buvo už dviejų kilometrų. Dviejų aukštų ir dviejų korpusų kūdikių namų pastate taip pat veikė siuvykla, virtuvė ir skalbykla. Visos patalpos, taip pat ir pagalbinės, buvo ankštos, todėl vaikų grupių kambariai neatitiko net sovietinių gyvenamojo ploto reikalavimų. Įstaigoje stovėjo 180 lovų, o vaikų skaičius varijuodavo nuo 170 iki 230 vienu metu, todėl kūdikių namai buvo nuolat perpildyti. 1986 m. kūdikių namai buvo pertvarkyti į specialiuosius kūdikių namus vaikams su organiniais pakenkimais ir centrinės nervų sistemos sutrikimais.
Lovų, kėdžių, stalų, rūbų, indų, žaislų, maisto stygius buvo šių namų kasdienybė, tačiau tai nereiškia, kad jie buvo menkai finansuojami. Finansavimo pakako, lėšų net likdavo - tą pastebėdavo patys vyriausieji gydytojai, tačiau trūkstamų daiktų nebūdavo galima nusipirkti dėl riboto leidžiamo įsigyti daiktų kiekio ir griežtų nurodymų, iš kokių parduotuvių kūdikių namai gali pirkti prekes. O šiose parduotuvėse dažnai reikiamų prekių nebuvo ar jų būdavo nepakankamai. Kita vertus, personalas labai dažnai ir ne mažais kiekiais vogdavo.
1989 m. patikrinimo akte surašyti trūkumai rodo siaubingą patalpų vaizdą: trupančios ir varvančios sienos, didelė nešvara - neplaunami tualetai, virtuvė, nešvarūs, apdužę indai, neskalbta, sena patalynė, tragiškas reikalingų daiktų trūkumas (nuo kėdžių ir stalų iki švirkštų ir šaukštų), maisto produktai sandėliuose suversti, vamzdžiai surūdiję, kanalizuojamas vanduo dažnai paplūsdavo ant grindų.
Kita vertus, palaikyti švarą trukdydavo ir valymo priemonių stygius. Pavyzdžiui, 1971 m. rašoma, kad sudužo chloro skiedinio (kuriuo turėjo būti plaunami žaislai, naktipuodžiai ir pan.) indas ir nebuvo kuo jo pakeisti. Nešvara ir netvarka egzistavo ir dėl patalpų dydžio, personalo trūkumo, kūdikių specifikos. Dokumentuose rašoma, kad čia augantys vaikai iki 1,5 metų nesiprašo ant puodukų, taigi „krauna“ į kelnes, o tas, ką „prikrauna“, drimba ant grindų. Buvo teisinamasi, esą išmatų neįmanoma visiškai išvalyti, tad patalpos būdavo nuolat apterštos.
Interjeras ir Atmosfera
Labai skurdus buvo ir Vilniaus kūdikių namų interjeras. Ant sienų kabojo sienlaikraščiai ideologinėmis, politinėmis, gamybinėmis, ateistinėmis, teisinėmis temomis, satyriniai piešiniai ir straipsniai. Trūko baldų, žaislų, užuolaidų - bet ko, kas galėtų nors kiek pagyvinti ir padaryti jaukesnį gyvenimą šiuose namuose. Juose tvyrojo cheminių valymo priemonių, išmatų, maisto ir rūkalų kvapas. Medicinos seserų ir auklėtojų rūkymo taip ir nepavyko įveikti, todėl prirūkytos patalpos (laiptinė, koridorius, vonia, vaikų persirengimo kambariai, veranda) minimos visu kūdikių namų gyvavimo laikotarpiu.
Personalo Problemos
Iki 1986 m. Vilniaus kūdikių namuose dirbęs ne ūkinės dalies personalas (sanitarės, medicinos seserys, gydytojos) privalėjo turėti nors kokį medicininį išsilavinimą (galėjo būti baigti tik kursai). Vėliau medicinos seserys pakeistos auklėtojomis, kurioms nebuvo taikomi jokie išsilavinimo reikalavimai. Iki pertvarkos pareigos personalui buvo paskirstytos taip: sanitarės daugiausia turėjo rūpintis švara, medicinos seserys - vaikus sverti, matuoti, prižiūrėti, slaugyti, rengti užsiėmimus, gydytojos - rūpintis vaikų sveikata, jei reikia, skirti gydymą. Po 1986 m. pertvarkos auklėtojoms teko auklėtojų, medicinos seserų ir sanitarių pareigos. Taip darbo krūvis joms, žinoma, buvo patrigubintas.
Personalo, ypač jaunesniojo (sanitarių ar medicinos seserų, auklėtojų), nuolat trūkdavo (pavyzdžiui, 1980 m. iš 217 etatų užpildyti buvo 206, o juos dirbdavo tik 137 žmonės, įskaitant administraciją, virėjas, ūkvedį ir t. t.. Medicinos seserys ir auklėtojos dirbdavo po du ir daugiau etato naktimis ir dienomis. Nemažai dirbusiųjų pasižymėjo nerūpestingumu, grubumu, smurtavimu.
Smurto Atvejai
Neretai vaikai būdavo smarkiai sumušami, pasitaikydavo itin žiaurių atvejų, kai kūdikiai buvo mušami lazda ar batu. Štai pranešime apie vieną iš daugelio smurto atvejų rašoma: „1983 m. rugsėjo mėn. 17 d. 10 val. ryto m/s Genytė dirbanti 6 gr. savo auklėtinį E. R. paėmusi už vienos rankos pakėlė ir trenkė į sudedamąsias duris [...]. Vaikas galva taip smarkiai trenkėsi į duris, kad net susvyravo, o durys suskambėjo ir sujudėjo, lyg tai į jas kas trenktų su kokiu nors kietu daiktu“.
Paprastai tokių veiksmų priežastys būdavo vaikų nepaklusnumas ir auklėtojų susierzinimas. Dokumentuose užfiksuotas toks minėtos medicinos sesers Genytės pasiaiškinimas: „Š.m. rugsėjo 17 d. R. E. gulėjo ant kilimo ir suposi. Aš E. bent keturis kartus liepiau atsistoti, bet jis manęs neklausė. Įpykusi, pagriebiau jį ir sodinau ant kėdutės, tuo metu trenkusi į sieną“.
Skaitant archyvinę medžiagą nepalieka įspūdis, kad darbui pasišventę darbuotojai šioje įstaigoje sudarė mažumą. Kadangi personalo trūko, neretai buvo įdarbinamos vienišos motinos ir pensininkės. Dėl to kildavo problemų, nes tarp vienišų moterų dažniau pasitaikydavo ne itin moralių asmenybių, linkusių į girtuokliavimą ir abejingumą vaikams, o vyresnio amžiaus moterims būdavo sunku atlikti savo pareigas. Taip pat pasitaikydavo darbuotojų, kurios pačios buvo atidavusios savo vaikus į kūdikių namus ar čia juos augindavo.
Tad akivaizdu, kad į šį darbą priimdavo bet ką, ir nenuostabu, kad budėjimų ir patikrų ataskaitose nuolat kartojosi tokie pastebėjimai: vaikai mušami, praleidžiamas vaikų maitinimas, užsiėmimai rengiami blogai, mankštos nevedamos, nuolat vagiami šaukštai, vystyk¬lai, kūdikių namuose darbuotojos skalbia savo rūbus, maudosi pačios, sergantys vaikai neslaugomi ir t. t.
Darbuotojos nuolat skųsdavosi per dideliu krūviu ir per mažu atlyginimu, reikšdavo nepasitenkinimą dėl darbo su kūdikiais, kuriam medicinos mokyklos neruošia. Vilniaus kūdikių namuose vešėjo ir kitas tipiškas to meto įprotis - vagystės. Darbuotojos vogdavo bendradarbiaudamos ir viena kitą dangstydamos.
Vis dėlto sučiuptas darbuotojas galima išskirti į dvi grupes. Vienos nejautė gėdos ir teisindavosi, kad „visi taip daro“ (pavyzdžiui, dėl vaikiškų drabužių vagystės sugautos darbuotojos sakė, kad „dar be mūsų visi ima tik jų nesugavo“), o kitos apgailestaudavo, prašydavosi atleidimo ir prisiekinėdavo daugiau niekada taip nedarysiančios. Pastebėtina, kad abiem atvejais sučiuptos moterys save suvokdavo kaip nepakaltinamas. Jos savo veiksmus aiškindavo taip, tarsi jie atlikti neturint kitos išeities arba aptemus protui.
Kūdikių namų darbuotojų darbo sąlygos buvo nepavydėtinos ir per visą aptariamą laikotarpį beveik nesikeitė. Nuo autobusų stotelės iki kūdikių namų moterims du kilometrus tekdavo eiti pėsčiomis, todėl pasitaikydavo užpuolimų. Kartais darbuotojos apsikuldavo ir tarpusavyje18. Atskiras meniu personalui atsirado tik 1988 m., iki tol jis valgydavo tą patį, ką ir vaikai - daugiausia pertrintą maistą.
Kūdikių namų darbuotojoms iki 1989 m. nebuvo skirtas nė vienas butas, tad jos dažnai turėdavo gyventi bendrabučio kambariuose po keturias, o tos, kurioms neužtekdavo vietų ir ten, gyveno kūdikių namų verandoje. Privatumo nebuvo faktiškai jokio. Tai atsiliepdavo ir vaikų priežiūrai. Be tiesioginio darbo su vaikais, darbuotojos turėjo lankyti įvairias kūdikių namuose rengiamas profesines ir ideologines konferencijas bei paskaitas, kurios buvo pristatomos kaip kvalifikacijos kėlimas. Joms taip pat tekdavo dalyvauti tokiose veiklose kaip šaškių turnyrai, rankdarbių parodos ar vieši profesinės literatūros skaitymai.
Būdavo organizuojamos ekskursijos į kūdikių namus kitose sovietinėse respublikose (pavyzdžiui, Ukrainoje), o socialistines darbo lenktynes laimėjusios auklėtojos gaudavo kelialapių į Maskvą ar poilsiui Palangoje. Aplaidumas, nuolatinės pravaikštos, miegas darbo metu galėjo brangiai kainuoti, ypač neįgaliųjų grupėse, kur vaikams pasitaikydavo traukuliai, vėmimas, dūsimas - to laiku nepastebėjus, galėdavo baigtis mirtimi.
Požiūris į Vaikus
Vertindami vaikų nepriežiūrą, matome, kaip čia atsiskleidžia ne tik tarp Vilniaus kūdikių namų auklėtojų, bet ir apskritai tarp medikų, pedagogų vyravęs požiūris, kad neįgaliems vaikams jau nebegalima niekuo padėti20. Net ir vyriausieji gydytojai pabrėždavo, kad nėra daug vilčių, jog vaikai pateks ne į vaikų ar invalidų namus, o į šeimą, todėl svarbiausia juos išmokyti tiek, kad nepadarytų gėdos tose įstaigose, į kurias bus perkelti.
Pavyzdžiui, prieš išvykimą pastebėtas vaiko negebėjimas laikyti šaukštą būdavo pavadinamas „nesklandumu“, kurį reikia „pašalinti“, tarsi iki tol šis „nesklandumas“ nebuvo pastebėtas. Taigi iš esmės vaikams padėti nesiekta. Mąstyta maždaug taip: neįgaliems vaikams padėti neįmanoma, o sveikieji, rodos, niekam nerūpi, tad ir didesnio vargo neverti.
Vaikų Likimai
Vaikus nuo gimimo iki 4 metų amžiaus į kūdikių namus atveždavo poliklinikų ar ligoninių personalas, milicija ar tėvai iš Vilniaus ir jo apylinkių. Kaip minėta, šioje įstaigoje augo ir sveiki, ir fizinę ar protinę negalią turintys kūdikiai. Iki 1985 m. neįgalūs ir apsigimimų turintys kūdikiai sudarydavo maždaug ketvirtadalį visų vaikų. Vėliau ši proporcija stipriai pasikeitė: neįgaliųjų dalis smarkiai išaugo (iš 167 vaikų - 128 invalidai (23). Per visą laikotarpį didžioji dalis į globos instituciją patenkančiųjų būdavo vienišų motinų vaikai (apie 70%). Sąlygiškai nedidelis skaičius patekdavo našlaičių ar pamestinukų (iki 10%).
1970 m. ėmė šiek tiek mažėti atiduodamų kūdikių iki 6 mėnesių amžiaus. Tuometinis vyriausiasis gydytojas šią tendenciją aiškino tuo, kad imta riboti galimybė gimdyvėms atsisakyti kūdikio, taip pat esą jo asmeniniu nurodymu iš gimdymo namų motinos nebebuvo išleidžiamos vienos su kūdikiu, jas turėję pasiimti artimieji, giminės ar kolegos, kurie galėję įkalbėti kūdikį pasilikti. Bendras neįgalių kūdikių ir vienišų motinų atiduotų vaikų skaičius beveik visada sudarė didžiausią globotinių dalį. Iš neįgalius vaikus auginusių moterų atsiminimų žinome, kad šeimoje auginti tokį vaiką sovietmečiu buvo itin sudėtinga.
Įvairaus amžiaus globotiniai augo skirtingose grupėse (iš viso jų buvo apie dvylika) po 15-18 vaikų. Egzistavo atskira spastikų grupė ir dvi grupės vaikų su cerebriniu paralyžiumi. Ilgainiui įkurtos atskiros rusakalbių vaikų grupės, kad būtų išvengta didesnio kūdikių kalbos atsilikimo. Kūdikių namuose augančių sveikų vaikų raida galėjo gana greitai sutrikti ir tai dažniausiai būdavo pastebima per kalbos nesivystymą, atsilikimą, skurdumą.
Kita vertus, vaikai čia buvo vertinami pagal griežtus normatyvus, kuriais buvo žymima, kokio amžiaus vaikas ką turi daryti, ką mokėti ir sugebėti, pavyzdžiui, buvo numatyta, kad 5 mėnesių turi sėdėti ant puodo, o 1,5 metų - išreikšti iki 30 žodžių. Jei pasitaikydavo bet koks nukrypimas nuo normos, kūdikį automatiškai vertindavo kaip atsiliekantį. Dažnai jie atkeliaudavo iš labai sudėtingų gyvenimo sąlygų, ypač ligoti, nusilpę. Visiškai sveikų vaikų atvykdavo mažai.
Sergamumas ir Mirtingumas
Tačiau kūdikių namai nebuvo ta vieta, kur jie galėjo pasveikti ir sustiprėti. Į įstaigą nuolat atvykdavo sunkiai įvairiomis užkrečiamomis ligomis sergantys vaikai, jie nebuvo tinkamai slaugomi (pavyzdžiui, neizoliuojami nuo sveikųjų, nesilaikyta elementarių medicinos taisyklių (pasitaikydavo, kad vaikus skiepydavo vienu švirkštu) ir higienos reikalavimų (nėra arba nenaudojamas tualetinis popierius ir rankšluosčiai, vaikai nemaudomi), todėl vaikų sergamumas įvairiomis ligomis (plaučių uždegimas, dizenterija, skarlatina, gripas, salmoneliozė ir t. t.) siekdavo nuo 100% iki 300%, o 1969 m. Apie blogėjančią padėtį liudija ir mirčių statistikos rodiklis, kuris nuo 1984 m. ėmė sparčiai augti.
Iki tol per metus kūdikių namuose mirdavo nuo 1 iki 5 vaikų. Bent formaliai būdavo nurodyta, kad dažniausiai tai vaikai, kurie atvyko į kūdikių namus jau labai smarkiai sergantys ar buvo labai silpni ir neįgalūs. Bet 1984 m. jau mirė 10 vaikų nuo plaučių uždegimo, laringito, salmoneliozės, encefalito, o 1988 m. - net 23. Kita vertus, ne vien ligos tapdavo vaikų mirčių priežastimis. Dėl aplaidžios priežiūros itin dažnai vaikai apsinuodydavo chloru, chloraminu, lizoliu, kalio permanganatu, vaistais, klijais, gyvsidabriu.
Vaikų Globos Sistemos Pertvarka Lietuvoje
Vilniaus savivaldybė nusprendė iki 2020-ųjų atsisakyti globos įstaigų. Vaikai, gyvenantys savivaldybei priklausančiuose vaikų globos namuose, bus perkeliami į šeimynas ir šeimas, o tuščiuose pastatuose įsikurs darželiai. Po kilusių skandalų keliuose vaikų globos namuose, prezidentė inicijavo įstatymų pataisas dėl didesnio finansavimo globėjų šeimoms ir šeimynoms.
Vaikų globos namų, kaip sako savivaldybių asociacijos prezidentas, planuojama atsisakyti ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje, o Druskininkai esą tai jau yra įgyvendinę. Vilniaus miesto socialinių įstaigų pertvarka pradėta planuoti 2012 m., tačiau realūs darbai - pirmiausia, Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namų reorganizacija - prasidėjo po metų, savivaldybei skyrus butus. Dabar Vilniaus Pilaitės mikrorajone šeimynoje jau metus gyvena devyni trylikos-keturiolikos metų vaikai, daugiausia - broliai ir seserys.
Šeimyną prižiūrinti Ieva Norkienė sako, kad vaikai naujoje aplinkoje labai greitai prisitaikė, išvykę į vasaros stovyklas laukia, kada grįš namo. Vilniuje bus pertvarkomos dar trys vaikų globos įstaigos: socialinės globos namai „Gilė“, sutrikusio vystymosi kūdikių namai ir Minties vaikų socialinės globos namai. Penkerių metų globos sistemos pertvarkai įgyvendinti prireiks ne tik savivaldybės, bet ir valstybės, bei Europos Sąjungos lėšų. Skaičiuojama - apie 50 mln. eurų.
Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas ir Druskininkų meras sako, kad Druskininkai vaikų globos namų sistemos atsisakė prieš dešimt metų. Šiuo metu Druskininkuose 38 vaikai apgyvendinti šeimose, keturiems ieškomi globėjai. Meras Ričardas Malinauskas teigia, kad artimiausiu metu globos įstaigų pertvarkos imsis ir daugiau šalies savivaldybių.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 95 vaikų globos įstaigos. Jose gyvena apie 10 tūkst.
Statistika
Vaikų skaičius nuolat augo. Statistika labai netiksli - dalis vaikų buvo neregistruojami arba neišregistruojami, bet paskaičiavau, kad galiausiai 9-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje vaikų globos įstaigų buvo per 50, o jose gyveno apie 15 tūkst. 1944-1945 metais, kai įstaigos buvo pertvarkytos į sovietines ir įsteigta naujų, jose augo gal pusantro tūkstančio vaikų. O sovietmečio pabaigoje jau turime 15 tūkst.
| Metai | Vaikų globos įstaigų skaičius | Gyvenančių vaikų skaičius |
|---|---|---|
| 1944-1945 | - | ~1500 |
| 9-ojo dešimtmečio pirma pusė | >50 | ~15000 |
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Vaikiškų prekių parduotuvės Akropolyje: viskas jūsų vaikui vienoje vietoje
- Kaip Lengvai Rasti Tobulą Auklę Užsienyje: Patarimai ir Triukai Jūsų Šeimai
- Spalvinimo paveikslėliai vaikams spausdinimui: didelis pasirinkimas