Sovietų okupacija Lietuvoje, su nedidele pertrauka trukusi pusę amžiaus, paliko ryškų pėdsaką mūsų šalies istorijoje, ir išsiaiškinti jos padarinius svarbu ne tik istorikams - tai labai reikalinga ir mūsų visuomenės istorinės atminties bei savimonės nuskaidrinimui.
Totalitarinis sovietų režimas, marksistinę istoriosofiją paskelbęs vienintele moksline pasaulėžiūra, siekė pagal ją visiškai pakeisti žmogaus ir visuomenės būtį, pajungti juos visa apimančiai valstybės kontrolei.
Religija yra tam tikros kultūros pamatas, kodas, ji egzistuoja ir institucionalizuota forma, o tai reiškia, kad ji veikia kaip atskiras visuomenės gyvenimo dalyvis, galintis būti tarpininku tarp individo ir visagalės valdžios struktūrų.
Religijos veiksnys turėjo ypatingą reikšmę sovietizavimo eigai Lietuvoje, kurios visuomenė prieš susidurdama su sovietų režimu buvo mažai sekuliarizuota ir konfesiniu atžvilgiu buvo beveik homogeniška.
Katalikų bažnyčia (toliau - KB), turėjusi tankų religinių ir pasaulietinių organizacijų tinklą, sudarė veiksmingą, autonomišką socialinės komunikacijos sistemą.
Be to, religija Lietuvoje, ne taip, kaip tuo pat metu okupuotose kitose Baltijos valstybėse, buvo svarbi tautinio identiteto dalis.
Visa tai darė Bažnyčią potencialiai galinga režimo oponente, kurios įtakos mažinimui režimas buvo priverstas skirti daug dėmesio. Taigi sovietų valdžios ir KB santykiai yra svarbi XX a. antrosios pusės Lietuvos istorijos dalis.
Posovietinė istoriografija dėmesį sutelkė į labiausiai matomus ir skaudžiausius sovietų režimo patirties aspektus. Daugiausia tiriama represijos, tautos pasipriešinimo slopinimas, ekonominio ir politinio gyvenimo sovietizavimas.
Mokslinių darbų apie sovietų valdžios Lietuvoje vykdytą antireliginę politiką, kaip ir apskritai sovietinės sociokultūrinės, pasaulėžiūrinės politikos problemoms skirtų tyrimų, vis dar yra labai nedaug.
Pastangas aprašyti ir nagrinėti sovietų valdžios Lietuvoje vykdytą antibažnytinę politiką galima sugrupuoti tik pagal jų atsiradimo vietą ir laiką, nes ryškesnius interpretacijų skirtumus, be sovietinių vertinimų, įžvelgti sunku.
Išskirtinos trys darbų grupės: 1) išeivijos ir užsienio autorių darbai; 2) darbai, išleisti sovietinėje Lietuvoje; 3) posovietiniai darbai.
Tik apie paskutinės grupės darbus galima kalbėti kaip apie istorinius tyrimus tikrąja šio termino prasme, nes tik juose analizės objektas vertinamas kaip praeities reiškinys, tuo tarpu pirmųjų dviejų grupių autoriai į sovietų režimo politiką, vykdytą Bažnyčios atžvilgiu, neretai žvelgė kaip į aktualią rašymo momentu realiją.
Pirmosios grupės darbams, be jau minėto istorinės perspektyvos trūkumo, būdinga ir tai, kad juose ribotai panaudoti pirminiai istorijos šaltiniai, kurie jų autoriams buvo neprieinami.
Sovietinės spaudos ir tendencingai atrinktų šaltinių publikacijos, įvairiais būdais pro geležinę uždangą prasiskverbusios informacijos nuotrupos, kuriomis tegalėjo naudotis Vakaruose gyvenę autoriai, dažnai apribodavo galimybes pateikti nuodugnesnę analizę.
Pirmasis Vakarus pasiekusią informaciją apie Bažnyčios padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje susisteminti ir įvertinti septintojo dešimtmečio pradžioje pabandė Juozas Vaišnora MIC, pasirašęs literatūriniu J. Savojo slapyvardžiu1. Jis daugiausia dėmesio skyrė postalininio laikotarpio sovietų režimo politikai, vykdytai religijos atžvilgiu, ir tik prabėgomis užsiminė apie religijos persekiojimus ankstesniais metais.
J. Vaišnoros pateikti faktiniai duomenys buvo labai apytikriai arba visai netikslūs. Apibendrindamas pateiktą informaciją, jis priėjo išvadą, kad sovietų režimas iki septintojo dešimtmečio vidurio Lietuvoje nepadarė didesnių nuostolių KB.
Po kelerių metų pasirodė Mato Raišupio parengta apybraiža2, kurioje tikėjimo persekiojimas sovietinėje Lietuvoje atskleidžiamas daugiau per atskirų katalikų dvasininkų likimo prizmę.
Su paskutinio, dar nuo nepriklausomos Lietuvos laikų savo pareigas ėjusio vyskupo Kazimiero Paltaroko mirtimi autorius siejo atskiros Lietuvos KB istorijos epochos pabaigą, nors ir nenurodė esminių jos požymių.
Būtent šios publikacijos, taip pat dėl aštuntajame dešimtmetyje pralaidesne pasidariusios geležinės uždangos ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" (toliau - „Kronika") leidybos pagausėjusi informacija apie Bažnyčios padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje paskatino Vakaruose vėl imtis nagrinėti sovietų režimo ir Bažnyčios santykius.
Svarbiausias autoriaus tyrimo objektas buvo nacionalizmo ir katalikiškumo konvergencija aštuntojo dešimtmečio disidentiniame sąjūdyje, tačiau daug dėmesio jis skyrė ir Bažnyčios padėties evoliucijai sovietų režimo sąlygomis ankstesniais metais, nes be to nebuvo galima paaiškinti ir aštuntojo dešimtmečio procesų.
Religinės politikos sušvelnėjimą po Josifo Stalino mirties autorius aiškino režimo siekiu integruoti į sovietinę visuomenę tikinčiuosius, kurie iki tol laikyti jos priešais.
Lietuvoje KB tai suteikė viltį, išsilaikiusią iki septintojo dešimtmečio pradžios ir kuriam laikui atitolinusią katalikiškojo pasipriešinimo judėjimo kristalizaciją, kad jos gyvenimo sąlygos pamažu normalės.
V Vardys, kaip ir dauguma Vakarų bei išeivijos autorių, disidentinio sąjūdžio stiprumą Lietuvoje siejo su KB veikla.
Beveik tuo pačiu metu pasirodė ir Kestono koledžo Religijos ir komunizmo studijų centro (Didžioji Britanija) vadovo Michaelio Bourdeaux darbas4, analizuojantis Bažnyčios padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje. Tiesa, didesnė jo dalis - tai dokumentų publikacijos.
Kai kurias KB egzistavimo sovietų režimo sąlygomis problemas monografijoje apie opoziciją režimui aptarė ir Tomas Remeikis6. Jis neigiamai vertino septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Šventojo Sosto komunistinių režimų atžvilgiu vykdytą politiką, ne pagerinusią Bažnyčios padėtį Lietuvoje, o tik sutvirtinusią sovietų režimui palankių Bažnyčios hierarchų padėtį.
Polemizuodamas su V.Vardžiu, T. Remeikis teigė, kad „Kronikos" leidimas nebuvo spontaniškas reiškinys, o sąmoningos Vatikano Rytų politikos rezultatas.
Katalikybės ir nacionalizmo santykį sovietinėje Lietuvoje nagrinėjo Kęstutis Girnius7, kuris bandė paneigti „lietuvio kataliko" teoriją ir įrodyti, kad katalikybės ir lietuviškojo nacionalizmo suartėjimas labiausiai pasireiškė būtent sovietmečiu ir jį sąlygojo interesų sutapimas, o ne objektyvi lietuviškumo ir katalikybės giminystė.
Prie pirmosios grupės darbų reikėtų priskirti ir jau gerokai po sovietinės sistemos žlugimo pasirodžiusią sintetinę studiją „Krikščionybė Lietuvoje"8, kurios skyrius apie XX a. antrosios pusės Bažnyčios istoriją parengė V.Vardys ir K. Girnius.
Pirmieji sovietinės istoriografijos darbai apie KB padėtį sovietinėje sistemoje pasirodė XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tai nebuvo objektyvūs moksliniai tyrimai: juose tendencingai atrinktais ir pateiktais istorijos faktais siekta pagrįsti ateistinės propagandos teiginius.
Sovietinė istoriografija pabrėžė politinį sovietų valdžios ir Bažnyčios konflikto pobūdį, stengėsi įrodyti, kad svarbiausia pastoracinės veiklos suvaržymų ir represijų prieš dvasininkus priežastis buvo Bažnyčios priešinimasis naujajai socialinei santvarkai 9.
Sovietinė istoriografija taip pat tvirtino, kad šeštajame ir septintajame dešimtmetyje dauguma katalikų dvasininkų, neva matydami, jog dėl jų priešiškumo sovietų valdžiai Bažnyčia gali būti izoliuota nuo visuomenės, tapo politiškai lojalūs, kartu jie siekė prisitaikyti prie naujų sąlygų ir taip sustiprinti religijos įtaką10.
Kiek kitaip Bažnyčios padėtis buvo traktuojama užsieniui skirtose propagandinėse sovietinių autorių brošiūrose. Kaip pavyzdį galima paminėti J. Aničo veikalą „Lietuvos TSR katalikų bažnyčia"11, kuris 1979 m. buvo išleistas anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis.
Sovietų okupuotoje Lietuvoje būta ir režimo nekontroliuojamų mėginimų aprašyti bei analizuoti antireliginę politiką. Aštuntajame dešimtmetyje aktyvus disidentinio sąjūdžio dalyvis Vytautas Skuodis pogrindžio sąlygomis sugebėjo parengti išsamią studiją, kurioje apžvelgė ateistinę literatūrą, pasirodžiusią Lietuvoje iki 1976 m.
Tai labiau bibliografinio pobūdžio darbas, pateikiantis tyrėjams daug kiekybinių duomenų apie ateistinės literatūros leidimo mastą tam tikrais laiko tarpsniais ir jos temas.
Žlugus sovietų režimui, susidarė gerokai palankesnės sąlygos laisvai nagrinėti neseną praeitį, nes: 1) nebeliko išorinės politinės cenzūros; 2) tapo prieinami slapti sovietų valdžios institucijų archyviniai dokumentai; 3) atsirado poreikis istoriškai įvertinti praėjusią epochą.
Sovietų režimo vykdytas Bažnyčios persekiojimas taip pat tapo viena iš populiariausių temų. Periodiniuose leidiniuose pasipylė srautas straipsnių apie represijas prieš dvasininkus, bažnyčių uždarinėjimą, tikinčiųjų pasipriešinimą 13, įdomiausių šaltinių publikacijų ar pagal juos parengtų populiariai parašytų knygų14. Mokslinių sovietų valdžios antireliginės politikos tyrimų daugiau pasirodė tik XX a. pab. ir XXI a. pr. 15.
Juose panaudota daug sovietų valdžios institucijų archyvinių dokumentų, atskleisti Bažnyčios praradimai dėl sovietų valdžios vykdytos politikos.
Jau septintajame dešimtmetyje serijoje „Faktai kaltina" buvo išspausdinti sovietų ateistinės propagandos ir istoriografijos tezėms pagrįsti reikalingų archyvinių dokumentų rinkiniai, kurių didžiąją dalį sudarė dvasininkų tardymo protokolų ištraukos18.
Be konteksto pateikti ir dažniausiai prievarta išgauti kunigų liudijimai turėjo parodyti Bažnyčios politinį angažuotumą ir jų vaidmenį pogrindžio veikloje.
Tiriant sovietų valdžios antibažnytinę politiką itin svarbūs yra vadovaujančių komunistų partijos institucijų, kurios nustatydavo pagrindines antireliginio darbo kryptis ir sprendė svarbiausius su tuo susijusius klausimus, dokumentai.
Darbe panaudoti Lietuvos ypatingojo archyvo Lietuvos komunistų partijos (toliau - LKP) dokumentų skyriuje saugomi LKP Centro komiteto (toliau - CK) biuro posėdžių protokolai ir nutarimai, LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus parengtos pažymos, taip pat vadinamajame ypatingajame aplanke sukaupti ypač slapti LKP CK biuro nutarimai ir su jų svarstymu susijusi medžiaga19.
Nagrinėjamu laikotarpiu Sovietų Sąjungoje kontroliuoti religines organizacijas, išskyrus RSB, ir konkrečiai vykdyti komunistų partijos vadovybės numatytus bendrus antireliginio darbo uždavinius buvo patikėta Religinių kultų reikalų tarybai prie SSRS Ministrų Tarybos (toliau - RKRT)*, kuri kiekvienoje srityje bei sąjunginėje res-publikoje turėjo savo įgaliotinius, ir sovietų saugumo policijos (Valstybės saugumo liaudies komisariato (toliau - NKGB), Valstybės saugumo ministerijos (toliau - MGB), Valstybės saugumo komiteto (toliau - KGB)) įstaigoms.
Šių institucijų archyviniai dokumentai yra pagrindinis šaltinis temai atskleisti. Naudojantis RKRT ataskaitomis ir pranešimais SSRS Ministrų Tarybai (toliau - MT) ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos (toliau - SSKP) CK, posėdžių protokolais, pokalbių su valdžios pareigūnais ir religinių organizacijų atstovais stenogramomis, saugomomis Rusijos Federacijos valstybiniame archyve20, buvo galima analizuoti antibažnytinės politikos sprendimų priėmimo mechanizmą, parodyti centrinių ir vietos valdžios institucijų nesutarimus dėl šios politikos taktikos.
RKRT įgaliotinio Lietuvoje archyvinis fondas, kurio didžiąją dalį sudaro susirašinėjimo su RKRT, LKP CK, LSSR MT ir kitomis sovietų valdžios institucijomis dokumentai, įvairios informacinės įgaliotinio pažymos ir ataskaitos21, suteikė daug informacijos apie konkrečius antibažnytinės veiklos būdus ir jos rezultatus.
Svarbiausi nagrinėjamai temai buvo skyrių, kurie tiesiogiai kontroliavo Bažnyčios veiklą ir stengėsi daryti jai įtaką, informaciniai pranešimai, sektų dvasininkų operatyvinės įskaitos bylos ir nuteistųjų tardymo bylos 22.
KGB ir visų kitų sovietų valdžios institucijų dokumentus būtina vertinti itin kritiškai, nes net slapčiausi iš jų pažymėti melo ir demagogijos, kuriais buvo pagrįsta visa sovietinė sistema, ženklu. Be to, nemažai konkrečių antireliginės politikos veiksmų buvo atlikta tik pagal žodines instrukcijas.
Informatyviausias antrosios grupės šaltinis, naudotas šiame darbe, yra 1972-1989 m. pogrindyje išleistas 81 „Kronikos" numeris23. Čia galima rasti gausybę sovietų valdžios vykdyto tikinčiųjų diskriminavimo, jų pasipriešinimo faktų, sovietų valdžios ir Bažnyčios santykių vertinimų.
Vertingas informacijos apie Bažnyčios reagavimą į valdžios veiksmus šaltinis yra Kauno arkivyskupijos kurijos archyve saugomi dokumentai - kunigų raštai kurijai, vyskupijų valdytojų tarpusavio susirašinėjimas, užrašyti pokalbiai su valdžios pareigūnais.
Šiai grupei taip pat priskirtini dvasininkų, nagrinėjamų įvykių tiesioginių liudininkų, atsiminimai24, kurie suteikė galimybę ne tik suvokti konkrečią dramatiškų įvykių patirtį, bet ir pateikti alternatyvą ideologizuotiems, dažnai neatspindintiems tikrovės sovietų valdžios doku-mentams.
Itin reikšmingi šiuo požiūriu yra kan. Juozapo Stankevičiaus, 1947-1965 m. buvusio pačiame Bažnyčios gyvenimo įvykių centre, atsiminimai, parašyti dienoraščio forma. Nors ir labai subjektyvūs, jie leido visiškai kitaip interpretuoti faktus, atsispindinčius oficialiuose archyviniuose dokumentuose.
Ši knyga - tai darbo, pradėto dar 1995 m. Į vieną vietą surinkus po atskirus straipsnius išsibarsčiusius fragmentus, papildžius juos naujais duomenimis ir dar kartą apmąsčius formuluotes, knygoje, kuri parengta Vilniaus universitete 2001 m. apgintos disertacijos pagrindu, bandyta pateikti vientisą prieš Bažnyčią taikytų veiklos būdų ir jų raidos vaizdą.
Atgimimo metais tapusi vienu iš svarbiausių traukos centrų, kaip tik anuomet Bažnyčia bene labiausiai buvo nustumta į visuomenės gyvenimo pakraštį. Penkiasdešimt metų vykdytas visuomenės ateizavimas, Bažnyčios veiklos ribojimas ir kišimasis į jos vidaus gyvenimą siekiant kuo labiau jai pakenkti negalėjo nepalikti pėdsakų.
Labiausiai esu dėkingas dr. A. Jakubčionis daugiausia prisidėjo ir prie šio darbo rankraščio tobulinimo, nes jam teko skaityti pirmąjį jo varianta. Kaip tyrinėtojui jis man, be abejo, padarė didžiausią įtaką. Už visokeriopą pagalbą ir skatinimą domėtis šia tema norėčiau padėkoti ir dr. vyskupui Jonui Borutai SJ. Labai padėjo ir vertingi patarimai bei kritinės pastabos, kuriuos pareiškė moksliniai šios knygos recenzentai prof. habil. dr. Vygintas Pšibilskis ir dr. Regina Laukaitytė, doktorantūros komiteto nariai prof. habil. dr. Mečislovas Jučas, prof. habil. dr. Antanas Tyla ir prof. habil. dr.
2) išnagrinėti 1944-1990 m. Lietuvoje vykdytos antibažnytinės politikos pagrindinius bruožus ir prieštaravimus, priežastis ir tikslus, formas ir metodus. Išsami jų sovietmečio patirties analizė turėtų būti atskiros studijos objektu. Darbe taikyti politinės istorijos tyrimams būdingiausi aprašomasis, lyginamasis ir probleminės analizės metodai. Aprašymui daug vietos skirta todėl, kad iki šiol istoriografijoje daug sovietų valdžios vykdytos antibažnytinės politikos aspektų nebuvo detaliai nagrinėta. Lietuvoje vykdytos antibažnytinės politikos lyginimas su antireliginio darbo kituose Sovietų Sąjungos regionuose ir satelitinėse valstybėse turėtų padėti geriau suprasti jos specifiką.
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Vaikiškų prekių parduotuvės Akropolyje: viskas jūsų vaikui vienoje vietoje
- Neįtikėtina Globos Centro Veiklos Kokybės Vertinimo Metodika – Sužinokite Paslaptis!
- Kaip Išsirinkti Tobulą Pagalvę Vaikui: Nepakeičiami Patarimai Tėvams!