Dantų kariesas, kitaip dar vadinamas ėduonimi, įvardijamas kaip labiausiai paplitęs susirgimas, nuo kurio kenčia daugiau nei devyniasdešimt procentų pasaulio žmonių. Vaikų ėduonis - tai viena dažniausiai pasitaikančių burnos ertmės infekcinių ligų, pasireiškiančių įvairaus amžiaus mažiesiems pacientams. Vaikų dantų ėduonis - viena labiausiai paplitusių infekcinių burnos ligų, pažeidžiančių vaikų kramtomąjį aparatą. Ši liga būdinga visiems vaikų amžiaus tarpsniams.
Kas yra dantų ėduonis?
Dantų ėduonis yra lėtinė infekcinė liga, kurią sukelia ant danties paviršiaus prisitvirtinusios kariesogeninės bakterijos, metabolizuojančios cukrų ir gaminančios rūgštį. Ilgainiui ligai progresuojant dėl burnoje esančios rūgštinės terpės pradeda irti kietieji danties audiniai - emalis, dentinas, cementas. Ilgalaikis apnašų poveikis nepraeina be pasekmių: palaipsniui vystosi dantų kariesas, kuris negrįžtamai pažeidžia dantų audinius.
Supaprastinus, karieso atsiradimą lemia trys pagrindiniai veiksniai - angliavandenių turintis maistas, bakterijos ir laikas. Jei išpildomos visos šios sąlygos, po kurio laiko galima pastebėti dantų spalvos pakitimus.
pH reikšmė burnos ertmėje
Pas visus žmones burnoje yra tiek „gerųjų” tiek „blogųjų” bakterijų, kurios daro tiesioginę įtaką burnos pH terpei. Kas yra pH? Tai rodiklis, pasakantis apie skysčio rūgštingumą ar šarmingumą - neutrali pH vertė yra 7, vandens apie 6,5 - 7, o sveikos burnos ertmės seilių pH - 7,4.
Vaikų dantų ėduonies priežastys
Priežastys, lemiančios vaikų dantų ėduonies atsiradimą: prasta burnos higiena, netinkama mityba, saldžių gėrimų ir mišinių vartojimas prieš miegą yra vienos pagrindinių priežasčių, lemiančių ankstyvojo vaikų ėduonies atsiradimą. Dantų ėduonis atsiranda ir dėl prastos burnos higienos, dėl tam tikrų mikroelementų (pavyzdžiui, fluoro) trūkumo, dėl angliavandenių pertekliaus maiste, ir t.t. Kuo daugiau cukraus žmogus vartoja, tuo daugiau „maisto” kariesogeninėms bakterijoms jis duoda.
Kadangi nakties metu seilėtekis stipriai sumažėja, susidaro puiki terpė daugintis mikrobams, o cukrų skaidančioms bakterijoms - gaminti emalį tirpdančias rūgštis. Dėl netinkamos jos būklės, naujas apnašas ir toliau kaupiasi jau ant dantų esančių apnašų, prasideda lėtinis pūvimo procesas, karieso rizika didėja. Blogėja burnos kvapas, dantys praranda savo estetišką išvaizdą, emalio pažeidimai gilėja, aštrėja tiek dantų jautrumas ir skausmas. Labai svarbu pastebėti tarp dantų įstrigusius maisto likučius ir išsivalyti juos tarpdančių siūlu.
"Buteliuko" kariesas
Viena iš pieninių dantų formų, kuri atsiranda dėl ydingo požiūrio į mitybą, yra „Buteliuko“ kariesas. „Buteliuko” kariesas - tai daugelio pieninių dantų karioziniai pažeidimai, kurie vystosi, kai vaikas maitinamas iš buteliuko ilgiau nei įprasta. Šios ligos priežastis yra ne tik buteliuko naudojimas. Iš esmės - tai naktinio maitinimo bėda.
Dvimečiai, trimečiai vaikai, negalintys atprasti nuo čiulptuko, mėgsta, vakare prieš užmigdami, pasilepinti gerdami iš buteliuko pieną, sultis, saldų mišinėlį ar arbatą. „Buteliuko” kariesas gali pasireikšti ir tiems mažyliams, kurie ilgai nenujunkomi ir maitinami krūtimi naktį.
"Buteliuko" karieso simptomai
- Patamsėję, gelsvi ir minkšti dantys.
Vaikui nuolat čiulpiant buteliuką ir užmiegant, burnoje lieka daug saldaus skysčio, kuriame esantis cukrus yra burnos mikrobų maistas. Skaidydami cukrų, mikrobai gamina rūgštis, ardančias dantų emalį. Vaikui miegant, seilių burnoje išsiskiria nedaug, jis rečiau ryja, dantų paviršiai nepakankamai nuplaunami ir todėl susidarančios rūgštys negali būti efektingai nukenksmintos.
Be to vaikų klampios seilės blogiau neutralizuoja rūgštis, nes jose per pusę mažiau prieš kariesą veikiančių medžiagų. Taip pat mažiau mineralinių medžiagų, kurios patenka į dantį ir atstato pažeidimą. Esant lėtiniam kariesui, danties pažeidimo vieta bus tamsi, kieta. Kai eiga ūmi, dantis bus gelsvas ir labai minkštas, lengvai skobiamas instrumentu.
Dažniausiai kariesas pažeidžia viršutinio žandikaulio priekinius dantis iš lūpos pusės. Taip pat gali būti pažeisti ir viršutiniai pirmieji krūminiai ir iltiniai dantys. Apatinio žandikaulio priekiniai dantys paprastai lieka sveiki. Negydomas kariesas komplikuojasi danties nervo uždegimu (pulpitu), o vėliau ir periodonto audinių pažeidimu. Tai yra infekcijos židinių aplink dantų šaknis susidarymo priežastis.
Karieso formavimosi stadijos
Skiriamos 4 pagrindinės karieso formavimosi stadijos: pirmajame etape susiformuoja kariozinė dėmė, antrajame - paviršinis kariesas, trečiajame - vidurinysis ėduonis, o ketvirtajame - gilusis kariesas. Pirmoje stadijoje ant danties pastebima matinė dėmė, kurią tinkamai valant galima atitolinti gilesnio ėduonies formavimąsi. Šiame etape pacientams dažniausiai neskiriamas dantų plombavimas (išskyrus tuos atvejus, kai tai yra reikalinga dėl estetinių priežasčių).
Karieso atsiradimą lemiantys veiksniai
Karieso atsiradimą lemia dviejų tipų veiksniai - vieni jų yra įgimti, o kiti įgyti. Nors įgimtų veiksnių negalime pakeisti, tačiau turime visas galimybes kontroliuoti įgyjamo karieso atsiradimo riziką. Mityba - kaip ir minėta prieš tai, yra vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką burnos ertmės sveikatai. Angliavandeniai - kadangi jų skaidymo metu mikroorganizmai išskiria ant dantų rūgštį, itin svarbi yra burnos ertmės higiena.
Pačioje dantų ėduonies pradžioje galite pastebėti balkšvas dėmeles ant emalio paviršiaus ar jo vagelėse, pats dantis nebūtinai tampa jautrus ar skausmingas. Tai pirmas dantų audinių irimo požymis. Apie karieso vystymąsi dažniausiai išduoda nelygių kraštų ertmės, kurios aptinkamos apsilankius pas odontologą. Pirminėse karieso stadijose galima išvengti dantų plombavimo, tačiau vėliau reikia rimtesnio dantų gydymo.
Įgimti karieso atsiradimo veiksniai:
- Dantų anatominė forma, struktūra, cheminė sudėtis - emalio struktūra, fluoro pasiskirstymas audiniuose, retencinės dantų sritys - gilios vagelės, duobelės, netaisyklingai dantų lanke išsidėstę dantys
- Biologiniai ir biocheminiai faktoriai - apnašų sudėtis ir kaupimosi vieta, apnašų susidarymo greitis, mikroorganizmų aktyvumas, viduląstelinių ir ekstraląstelinių polisacharidų kiekis, fluoras.
- Seilės - išsiskyrimo greitis, buferinis talpumas, imunologiniai ir antibakteriniai faktoriai.
- Epidemiologiniai ir demografiniai faktoriai - ėduonies paplitimas ir intensyvumas pieniniuose ir nuolatiniuose dantyse. Pradinių ir jau susiformavusių kariozinių ertmių lokalizacija. Ėduonies paplitimas ir intensyvumas skirtingose amžiaus, socialinio ir ekonominio lygio, etninėse grupėse.
- Sisteminės būklės - bendriniai susirgimai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai lemia burnos ertmės sveikatą.
- Vietiniai veiksniai: dantų apnašos, seilių sudėties ir savybių pokyčiai (klampumas, pH svyravimai, išsiskyrimo greitis) sąkandžio anomalijos.
- Endogeniniai veiksniai: silpnas imunitetas, genetinis polinkis, dantų kietųjų audinių struktūra ir savybės.
- Egzogeniniai faktoriai: klimato įtaka, vandens įtaka, gyvenimo sąlygos, ekstremalios aplinkybės.
Įgyti karieso atsiradimo veiksniai:
- Mityba - daug angliavandenių turinčių maisto produktų suvartojamas kiekis ir dažnumas, nepilnavertė mityba, stokojanti reikalingų mineralų. Suvartojamo fluoro kiekis.
- Blogi asmens burnos higienos įpročiai, retai ar apskritai neatliekama profesionalioji burnos higiena, angliavandenių likučiai burnoje.
Dantų karieso simptomai
Pagrindiniai dantų karieso simptomai yra šie:
- Dantų skausmas;
- Patamsėję dantys;
- Suminkštėję dantų audiniai;
- Danties emalio trupėjimas;
- Dantų jautrumas kaklelio srityje.
Dantų karieso gydymas
Ėduonies gydymas atliekamas išvalant danties ertmę ir ją plombuojant arba atstatant protezu (dantų protezavimas Vilniuje). Svarbu suprasti, kad glaudus bendradarbiavimas tarp gydytojo odontologo ir paciento yra būtinas norint užkirsti kelią karieso sukeltoms pasekmėms.
Pirmasis dantų karieso gydymo etapas - paciento ir gydytojo bendradarbiavimas, veiksnių, turinčių įtakos karieso susidarymui, nustatymas ir prevencija. Toliau atliekama atidi klinikinė apžiūra ir parenkamas tinkamiausias karieso gydymo būdas. Šiuos etapus aprašome plačiau:
Karieso veiksnių nustatymas
Pirminio apsilankymo metu būtina išsiaiškinti veiksnius, kurie gali būti susiję su dantų karieso vystymusi. Tai - paciento požiūris į dantų priežiūrą ir gydymą; jo įpročiai. Apklausos metu išaiškėja nusiskundimai bei ligos istorija. Tikslingai aiškinamasi apie skausmo buvimą, pobūdį, trukmę, sukeliančius dirgiklius.
Klinikinė apžiūra
Atliekant klinikinę apžiūrą taikomos papildomos priemonės - veidrodėlis, šviesos šaltinis bei dentalinis zondas. Kariozinis židinys įvertinimas remiantis vizualiniais bei taktiliniais kriterijais: įvertinami pokyčiai, atsiradę dėl danties demineralizacijos (mineralų praradimo), įvertinami spalvos pokyčiai, emalio skaidrumas, kietojo danties audinio būklė. Būtina klinikinės apžiūros sąlyga - danties paviršių izoliacija nuo seilių ir džiovinimas oro srove, ypač ankstyvųjų karieso židinių nustatymo atveju. Nukreipiamas šviesos šaltinis ir apžiūrimi kiekvieno danties visi paviršiai. Ypatingas dėmesys skiriamas naujai dygstantiems dantų paviršiams, distaliniams krūminių dantų paviršiams, vyresniems žmonėms - dantų sritims prie dantenų krašto.
Mūsų klinikoje, planuojant dantų karieso gydymą, yra įvertinami šie veiksniai: kariozinio pažeidimo apimtis ir lokalizacija; karieso rizikos veiksniai; burnos higienos ir periodonto būklė; kitų esamų restauracijų kokybė ir būklė; funkciniai ir estetiniai poreikiai; sąkandis; paciento amžius, odontologinio gydymo poreikis.
Karieso gydymo būdai:
- Konservatyvus gydymo būdas taikomas ankstyvose ligos stadijose, reikalauja nemažų gydytojo bei paciento pastangų. Tikslas - stabilizuoti ligos progresavimą, skatinant kietųjų danties audinių remineralizaciją; išsaugoti danties paviršiaus vientisumą. Priemonės - vietiniai remineralizuojantys preparatai: fluoro tirpalai, lakai, geliai. Hermetizuojančios medžiagos - silantai.
- Radikalus gydymo metodas taikomas aktyvaus, progresuojančio karieso židinio atveju, kai konservatyvių priemonių nepakanka stabilizuoti ligai. Tikslas - pašalinti pažeistą, infekuotą, suirusį danties audinį, pritaikyti danties pulpą apsaugančias priemones bei restauruoti danties paviršių, siekiant atstatyti prarastas funkcijas bei estetiką. Paprasčiau sakant, šis terapinis gydymo būdas atliekamas, išvalant kariozinę, karieso pažeistą ertmę, o plombuojant atstatomas danties paviršius. Dažniausiai kariozinė ertmę valoma, naudojant dantų grąžtą.
Kaip gydomi vaikų dantys?
Gydymas priklauso nuo danties pažeidimo laipsnio. Jeigu tai yra tik dėmės, - baltos, tamsiai rudos, juodos, - galima dantis dengti fluoro laku (tris kartus kas 4-5 dienas, kartojant po pusės metų) ir toliau stebėti būklę. Jeigu jau yra susiformavusi kariozinė ertmė, tai pažeista vieta turi būti išvaloma iki sveiko danties audinio (krapštant arba gręžiant) ir plombuojama stiklo jonomerine plomba, kuri nebijo seilių, kaupia ir išskiria fluorą. Kartais, gydant labai mažus vaikus, tenka naudoti raminamuosius vaistus. Tais atvejais, kai vaikas visai nesileidžia gydomas ir yra daug pažeistų dantų, gali būti taikoma narkozė.
Prevencija
Prevencija visuomet yra pats geriausias ligų gydymo metodas, ir dantų kariesas tikrai nėra išimtis. Taip pat svarbu rūpintis ir vaikų dantimis: vos tik išdygsta pirmasis dantukas, reikėtų pasirūpinti tinkama burnos higiena. Pirmuosius išdygusius dantukus dažniausiai pakanka nuvalyti virintame vandenyje pamirkytu marlės gabaliuku, o vėliau galima pereiti ir prie specialių priemonių naudojimo.
Klaidinga manyti, kad pieninius dantis nėra būtina gydyti: jei atsiranda rimtų pažeidimų, tai gali pakenkti ir nuolatiniams dantims. Taigi, būtina rūpintis savo mažųjų dantimis nuo tada, kai jie tik išdygsta.
Norint išvengti dantų ėduonies, svarbiausia palaikyti gerą burnos higieną. Reguliari dantų patikra padeda anksti aptikti ėduonį ir užtikrinti savalaikį gydymą. Mažindami cukraus vartojimą ir kasdien valydami dantis dantų šepetėliu ir siūlu, galime sumažinti ėduonies atsiradimo riziką. Papildomai nuo ėduonies apsaugo dantų plombavimas. Nepamirškite, kad dantų ėduonies atveju prevencija visada geriau nei gydymas.
Kaip valyti išdygusius dantis?
Yra tėvų, kurie galvoja, jog išdygus pieniniams dantims jų valyti nereikia, nes šie vistiek iškris. Tai visiška netiesa. Nuo pat vaiko gimimo, kai pradeda dygti primieji pieniniai dantys, turi būti rūpinamasi burnos sveikata. Dažniausiai pasitaikanti liga, kuri nėra genetiškai paveldima - dantų ėduonis (kariesas), ji sukeliama burnoje esančių bakterijų, jei vaikas nevalo arba blogai nuvalo dantų apnašą. Todėl vaikai nuo pat mažų dienų turi būti pratinami valytis dantis.
Pačius pirmuosius dantukus vaikams reikia valyti drėgna marle arba švariu audeklu prieš miegą vakare, o taip pat po pusryčių ryte. Išdygus pirmiesiems pieniniams krūminiams dantukams (maždaug 1-1,5 metų) reikėtų pradėti valyti dantukus vaikišku minkštu dantų šepetuku. Vaikams tėvai dantis turi valyti iki septynerių, aštuonerių metų. Vaikas, sugebantis parašyti pirmąjį žodį, jau pats gali gerai išsivalyti dantis.
Ką tėveliai gali padaryti, kad vaikučių dantukai būtų sveiki?
- Neduoti vaikui prieš miegą gerti saldžių gėrimų, jeigu dantukai jau išvalyti.
- Du kartus per dieną valyti dantis. Kol vaiko judesiai išlavėja, t.y. iki 7-8 metų, jo dantis turėtų išvalyti tėveliai.
- Reikia pratinti vaiką po valgio skalauti burną.
- Nuo 1 metų reikėtų palaipsniui vaiką atpratinti nuo buteliuko ir mokyti gerti iš puodelio.
- Jeigu vaikas negali užmigti be buteliuko, reikėtų palaipsniui skiesti saldžius skysčius vandeniu, kol liks grynas vanduo arba vaikas pats atsisakys „neskanaus” gėrimo.
- Jau išdygus pirmajam dantukui, reikėtų apsilankyti pas odontologą - gausite patarimų dėl burnos higienos, o ir vaikas įpras nebijoti odontologo.
Kokią dantų pastą pasirinkti?
Vaikiškos dantų pastos skirstomos pagal amžiaus grupes: iki 2 metų, 2-6 metų, nuo 6 metų. Pagrindinis jų skirtumas - fluoro kiekis. Tai labai svarbu, nes kuo mažesnis vaikas, tuo didesnė galimybė, kad mažylis gali nuryti pastos - fluoras gali būti pavojingas. Todėl pačiai mažiausiai amžiaus grupei skirtoje dantų pastoje iš viso neturi būti fluoro.
Dabartinės vaikams skirtos pastos skaniai kvepia, yra patrauklios spalvos ir gardžios lyg saldainiai ar kramtomoji guma, todėl reikia stebėti, kad vaikai jų nevalgytų. Pastos ant šepetėlio reikėtų dėti vaiko mažojo pirštelio nagelio didumo. Vyresniems vaikams galima naudoti pastas, kurios skirtos visai šeimai.
Ar vaikui reikia ortodontinio gydymo?
Rekomenduojama pirmą kartą apsilankyti pas gydytoją ortodontą sulaukus septynerių metų. Šio amžiaus vaikams formuojasi mišrus sukandimas - dygsta apatiniai ir viršutiniai nuolatiniai kandžiai, pirmieji krūminiai, o vėliau ir kiti nuolatiniai dantys. Gydytojas įvertina sąkandį, žandikaulio augimo pobūdį. Itin sunku pakeisti įsisenėjusius žalingus įpročius, kuriuos būtina koreguoti kuo ankstesniame amžiuje.
Kvėpavimas pro burną, piršto, liežuvio čiulpimasm netaisyklingas rijimas trikdo žandikaulių vystymąsi bei fiziologinio saukandimo formąvimąsi. Ortodontas nustato, ar mišriame sąkandyje pacienetui reikalingas ankstyvas ortodontinis gydymas (1 gydymo fazė). Ne visiems vaikams toks gydymas būtinas. Atsikišę, kreivi dantukai vaikų tarpe neretai tampa patyčių objektu, be to susigrūdusius dantis sunkiau išvalyti.
Gydytojams odontologams ne ortodontams sudėtinga teisingai įvertinti esamą ortodontinę situaciją burnoje, ypač tada, kai akimi pastebimų dantų padėčių pakitimų nematyti, tačiau žandikauliai vystosi netaisyklingai. Tokius atvejus reikia nustatyti kuo anksčiau, sekti ir laiku pradėti ortodontinį gydymą.
Yra keliatas ankstyvojo ortodontinio gydymo privalumų. 1 fazės gydymo dėka sudėtingesni atvejai paverčiami lengvesniais, todėl vėlesnis ortodontinis gydymaas nuolatiniame sąkandyje (2 gydymo fazė) nenuimamais aparatais (breketais/kabėmis) vidutiniškai sutrumpėja šešiais mėnesiais ar net vieneriais metais. Be to paprastesnei situacijai gydyti reikalingos mažesnės lėšos. Tiek vaikas, tiek tėvai turi suprasti, kad laiku atliktas ortodontinis gydymas gali visam gyvenimui atstatyti estetiką ir gerą funkciją.
Mitai apie dantų ėduonį
Mitas nr. 2: ėduonį lengva pastebėti. Nors dalis pacientų nejaučia jokių simptomų, tačiau tai nereiškia, kad dantys yra visiškai sveiki.
Mitas nr.3: kartą išgydytas dantis daugiau nebeges.
Mitas nr. 4: kuo daugiau pastos naudosite, tuo bus geriau.
Komplikacijos
Jei kariesas nėra laiku gydomas, ilgainiui gali išsivystyti įvairios burnos ertmės ligos (pavyzdžiui, pulpitas ar periodontitas). Sveika danties pulpa - tai tarsi natūralus barjeras, padedantis apsisaugoti nuo infekcijos, tačiau tuomet, jei ji pažeidžiama, vystosi pulpos uždegimas, kuris apima aplink dantį esančius audinius. Jei pulpitas nėra gydomas, tai gali lemti rimtas komplikacijas: vystosi periodontitas, kuris gali lemti dantų netekimą, pūlinių atsiradimą, ir t.t.
Fluoras ir jo svarba
Pagrindinė fluorido paskirtis - apsaugoti mūsų dantis nuo ėduonies. Šis anijonas padeda vystyti emalio struktūrą taip, kad emalis taptų atsparesnis rūgštims ir tvirtesnis (aktualu mažiems vaikams). Taip pat stiprina jau susiformavusį emalį, sumažina kenksmingų bakterijų galimybę išskirti rūgštis, slopina kalcio pasišalinimą iš dantų. Stabdoma demineralizacija, skylučių formavimasis.
Dantų valymas pagal rizikos grupes:
Vaikams su maža dantų ėduonies atsiradimo rizika:
- Valyti dantis su dantų pasta, kurioje yra 500 ppm fluoridų tėvų priežiūroje.
- Dantų pasta tik suvilgyti dantų šepetėlio šerelių galiukus.
- Po dantų valymo išspjauti dantų pastos likučius, neskalauti.
- Vakare, prieš miegą po dantų valymo nevalgyti ir negerti, išskyrus vandenį.
Vaikams su didele dantų ėduonies atsiradimo rizika, neįgaliems ir turintiems bendros sveikatos problemų vaikams:
- Valyti dantis su dantų pasta, kurioje yra 1000 ppm fluoridų tėvų priežiūroje.
- Dantų pasta tik suvilgyti dantų šepetėlio šerelių galiukus.
- Po dantų valymo išspjauti dantų pastos likučius, neskalauti.
- Vakare, prieš miegą po dantų valymo nevalgyti ir negerti, išskyrus vandenį.
Vaikams su maža dantų ėduonies atsiradimo rizika:
- Valyti dantis su dantų pasta, kurioje yra 1000 ppm fluoridų tėvų priežiūroje.
- Dantų pastos kiekis ant dantų šepetėlio - žirnio dydžio.
- Po dantų valymo išspjauti dantų pastos likučius, išskalauti nedideliu kiekiu vandens.
- Vakare, prieš miegą po dantų valymo nevalgyti ir negerti, išskyrus vandenį.
Vaikams su didele dantų ėduonies atsiradimo rizika, neįgaliems ir turintiems bendros sveikatos problemų vaikams:
- Valyti dantis su dantų, kurioje yra 1450 ppm fluoridų tėvų priežiūroje.
- Dantų pastos kiekis ant dantų šepetėlio - žirnio dydžio.
- Po dantų valymo išspjauti dantų pastos likučius, išskalauti nedideliu kiekiu vandens.
Vaikams ir suaugusiesiems su maža dantų ėduonies atsiradimo rizika:
- Valyti dantis su dantų pasta, kurioje yra 1000 ppm fluoridų.
- Dantų pastos kiekis ant dantų šepetėlio - 1-2 cm.
- Po dantų valymo išspjauti dantų pastos likučius, išskalauti nedideliu kiekiu vandens.
- Vakare, prieš miegą po dantų valymo nevalgyti ir negerti, išskyrus vandenį.
Vaikams ir suaugusiesiems su didele dantų ėduonies atsiradimo rizika, neįgaliems ir turintiems bendros sveikatos problemų vaikams ir suaugusiesiems:
- Valyti dantis su dantų pasta, kurioje yra 1450 ppm fluoridų.
- Dantų pastos kiekis ant dantų šepetėlio - 1-2 cm.
- Po dantų valymo išspjauti dantų pastos likučius, išskalauti nedideliu kiekiu vandens.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar ėduonis gali išnykti savaime?
Jei ėduonis nėra pradinėje formavimosi stadijoje, jis negali natūraliai užgyti, ypač tas, kuris prasiskverbė pro dentiną. Kai pradedate jausti skausmą danties vietoje, tai ženklas, kad pažeidimas yra per didelis ir turėtumėte kreiptis į odontologą, kuris profesionaliai gydys ėduonį.
Ar dantų ėduonis yra užkrečiamas?
Dantų ėduonis nėra tiesiogiai užkrečiamas, tačiau bakterijos, sukeliančios ėduonį, gali būti perduodamos nuo vieno žmogaus kitam. Bakterija gali būti perduodama per seiles, pavyzdžiui, dalijantis maistu, gėrimais ar naudojantis tais pačiais stalo įrankiais. Ypač dažnai tai pasitaiko tarp tėvų ir mažų vaikų, pvz.kai tėvai nulaižo vaiko šaukštelį ar čiulptuką. Tačiau svarbu pažymėti, kad vien bakterijų perdavimas nereiškia, jog asmuo automatiškai susirgs dantų ėduonimi - tam įtakos turi ir kiti veiksniai, tokie kaip burnos higiena, mityba bei dantų struktūra.
Kokia yra dantų ėduonies gydymo eiga?
Gydytojas parenka tinkamą plombavimo medžiagą, atsižvelgdamas į ertmės dydį, vietą ir estetines savybes. Išvalius ėduonį, danties ertmė yra paruošiama ją ėsdinant, apdorojant specialia surišimo medžiaga. Kartais reikalingas smėliavimas ar papildomos pamušalinės medžiagos aplikacija. Plombavimo medžiaga pritaikoma ir sukietinama specialia šviesa. Galiausiai danties paviršius šlifuojamas ir poliruojamas, kad atitiktų natūralią danties formą ir neerzintų burnos ertmės audinių.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Vaikiškų prekių parduotuvės Akropolyje: viskas jūsų vaikui vienoje vietoje
- Bridžitos Džouns Kūdikis: Įdomiausia Apžvalga, Kurią Privalote Perskaityti!
- Nepraleiskite svarbiausios informacijos apie ligos išmokas po vaiko priežiūros atostogų!