Tiesos spindėjimas nutvieskia visus Kūrėjo veikalus ir ypač žmogų, sukurtą pagal Dievo atvaizdą ir į jį panašų (plg. Pr 1, 26): tiesa apšviečia į Viešpaties pažinimą ir meilę šitaip vedamo žmogaus protą ir formuoja jo laisvę.
1. Pašaukti išganymui per tikėjimą į Jėzų Kristų, tikrąją šviesą, kuri apšviečia kiekvieną žmogų (plg. Jn 1, 9), žmonės tampa „šviesa Viešpatyje“ ir „šviesos vaikais“ (plg.
Toks klusnumas ne visuomet lengvas. Dėl pirmapradės nuodėmės, įvykdytos gundant šėtonui, „melagiui ir melo tėvui“ (plg. Jn 8, 44), žmogus nuolat patiria pagundą nusigręžti nuo gyvojo ir tikrojo Dievo ir atsigręžti į „stabus“ (plg. 1 Tes 1, 9), „tiesą iškeisdamas į melą“ (plg. Rom 1, 25); taip atbunka gebėjimas pažinti tiesą ir nusilpsta valia jai paklusti.
Tačiau klaidõs ir nuodėmės tamsybės niekada nepajėgia galutinai užgesinti Dievo Kūrėjo šviesos žmoguje. Širdies gelmėje jis nesiliauja ilgėjęsis absoliučios tiesos ir troškęs visiškai ją pažinti.
Tai iškalbingai liudija nenuilstami žmogaus ieškojimai visose srityse ir visuose baruose. Dar aiškiau tai matyti iš jo gyvenimo prasmės paieškų.
2. Joks žmogus negali išvengti pagrindinių klausimų. Ką turiu daryti? Kaip atskirti gera nuo pikta? Dievo veido šviesa visu grožiu spindi veide Jėzaus Kristaus, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15), „Dievo šlovės atšvaitas“ (Žyd 1, 3), „pilnas malonės ir tiesos“ (plg. Jn 1, 14).
Todėl galutinį atsakymą į visus žmogaus klausimus, ypač religinius ir moralinius, duoda tik Jėzus Kristus. Maža to, pats Kristus yra atsakymas, kaip primena Vatikano II Susirinkimas: „Iš tiesų tiktai įsikūnijusio Žodžio paslaptyje tikrai išaiškėja ir žmogaus paslaptis.
Pirmasis žmogus Adomas buvo būsimojo, būtent Viešpaties Jėzaus Kristaus įvaizdis. Kristus, „tautų šviesa“, apšviečia veidą savo Bažnyčios, pasiųstos į pasaulį Evangelijos skelbti visai kūrinijai (plg. Mk 16, 15) [2].
Todėl Bažnyčia, Dievo tauta tautose [3], atsiliepdama į naujus istorijos iššūkius ir žmonių pastangas ieškoti gyvenimo prasmės, visiems duoda atsakymą, kylantį iš Jėzaus Kristaus ir jo Evangelijos tiesos.
„Bažnyčia visuomet jaučia pareigą išnagrinėti laiko ženklus ir juos aiškinti pagal Evangeliją.
3. Bažnyčios ganytojai išvien su šv. Petro Įpėdiniu imasi to drauge su tikinčiaisiais, lydi ir veda juos savo mokymu, rasdami vis naujų meilės ir gailestingumo žodžių ne tik tikintiesiems, bet ir visiems geros valios žmonėms.
Bažnyčia žino, kad moralinės problemos didžiai jaudina kiekvieną žmogų ir įtraukia visus, net nepažinusius nei Kristaus, nei jo Evangelijos, nei paties Dievo.
Ji žino, jog būtent moraliniame gyvenime visiems atsiveria išganymo kelias, kaip aiškiai primena Vatikano II Susirinkimas: „Visi be savo kaltės nepažįstantieji Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet ieškantieji Dievo nesugadinta širdimi ir besistengiantieji malonės veikiami įvykdyti savo darbais Dievo valią, kaip ją diktuoja sąžinės balsas, visi gali pasiekti amžinąjį išganymą.
Dievo Apvaizda neatsako reikalingos pagalbos išganymui tų, kurie be kaltės nėra pasiekę aiškaus Dievo pažinimo, bet stengiasi ne be dieviškos malonės pagalbos gyventi teisingą gyvenimą.
4. Visuomet, o ypač pastaraisiais dviem šimtmečiais, popiežiai asmeniškai arba drauge su Vyskupų kolegija stengėsi plėtoti ir skelbti moralinį mokymą, liečiantį daugelį įvairių žmogaus gyvenimo sričių.
Jėzaus Kristaus vardu ir jo autoriteto galia jie ragino, rodė ir aiškino; ištikimi savo misijai, kovodami už žmogaus gerovę, jie stiprino, rėmė ir guodė; tikrai dalyvaujant tiesos Dvasiai, jie prisidėjo prie moralės reikalavimų žmogaus seksualumui, šeimai, socialiniam gyvenimui, ekonomikai ir politikai geresnio supratimo.
Tačiau šiandien atrodo būtina iš naujo peržvelgti Bažnyčios moralinio mokymo visumą, idant būtų primintos kai kurios pagrindinės katalikų doktrinos tiesos, kurioms iškyla iškraipymo arba atmetimo pavojus.
Mat nauja situacija susiklostė pačioje krikščionių bendruomenėje, pasklidus daugeliui humanitarinio ir psichologinio, socialinio ir kultūrinio, religinio ir net grynai teologinio pobūdžio abejonių ir prieštaravimų Bažnyčios moraliniam mokymui.
Tai jau nebe ribotos ir atsitiktinės priešpriešos, bet visuotinis ir sistemingas, tam tikromis antropologijos ir etikos koncepcijomis grindžiamas mėginimas užginčyti moralinį paveldą.
Šių koncepcijų pradinį tašką daugiau ar mažiau užmaskuotai veikia mąstymo kryptys, siekiančios nutraukti būtiną ir esminį ryšį tarp žmogaus laisvės ir tiesos.
Ypač reikia pabrėžti nedermę tarp Bažnyčios tradicinio mokymo ir net seminarijose bei teologijos fakultetuose plintančių tam tikrų teologų nuomonių tais klausimais, kurie nepaprastai reikšmingi Bažnyčiai ir krikščionių gyvenimui pagal tikėjimą bei žmonių tarpusavio santykiams.
Būtent abejojama, ar žmogaus širdyje įrašyti ir į Sandorą įtraukti Dievo įsakymai iš tikrųjų gali apšviesti pavienių žmonių ir ištisų visuomenių kasdienius sprendimus.
Ar įmanoma paklusti Dievui, vadinasi, mylėti Dievą ir artimą, bet nesilaikyti šių įsakymų visose situacijose?
5. Tokiame kontekste, kuris aktualus ir šiandien, subrendo mano pasiryžimas, kaip pranešiau jau apaštališkajame laiške „Spiritus Domini“, paskelbtame 1987 m. rugpjūčio 1 d. šv.
Ši taip ilgai laukta enciklika skelbiama tik dabar būtent dėl to, kad pirmiau turėjo pasirodyti Katalikų Bažnyčios katekizmas, kuriame išsamiai ir sistemiškai išdėstyta krikščionybės moralinė doktrina.
Katekizme tikinčiųjų moralinis gyvenimas, jo pagrindai ir daugialypis turinys parodytas, kaip „Dievo vaikų“ gyvenimas: „Tikėjimą pripažinę kaip savo naują orumą krikščionys pašaukti nuo šiol gyventi, „kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos“ (Fil 1, 27).
Per sakramentus ir maldą jie gauna Kristaus malonę ir jo dvasios dovanas, kurios juos įgalina tam naujam gyvenimui“ [10].
Tad remiantis Katekizmo tekstu kaip „tikru ir autentišku katalikų doktrinos mokymo atramos tašku“ [11], enciklikoje bus apsiribojama kai kuriais esminiais Bažnyčios moralinio mokymo klausimais, būtinai apsvarstant problemas, dėl kurių nesutaria etikos ir moralinės teologijos specialistai. Tai ir yra šios enciklikos objektas.
6. Jėzaus pokalbis su turtinguoju jaunuoliu Evangelijos pagal Matą 19 skyriuje gali padėti iš naujo išklausyti gyvą ir tiesioginį Jėzaus moralinį mokymą.
„Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: ‘Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?’ Jis atsakė: ‘Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų.’ Tas paklausė: ‘Kokių?’ Jėzus atsakė: ‘Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį.’ Jaunuolis tarė: ‘Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?’ Jėzus atsakė: ‘Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje.
7. „Štai vienas jaunuolis prisiartino.“ Jaunuolyje, kurio vardas Mato evangelijoje nenurodytas, galime atpažinti kiekvieną žmogų, sąmoningai arba nesąmoningai besiartinantį prie Kristaus, žmogaus Atpirkėjo, ir keliantį Jam moralinius klausimus.
Jaunuolis klausia ne tiek to, kokių principų laikytis, kiek to, kaip pasiekti gyvenimo prasmės pilnatvę.
Tai siekis, kuriuo pagrįstas kiekvienas žmogaus pasiryžimas ir veikimas, tai slaptas ieškojimas ir vidinis polėkis, kurie išjudina žmogaus laisvę.
Pagaliau klausime atsispindi mus traukiančio ir kviečiančio absoliutaus Gėrio siekimas; tai Dievo pašaukimo aidas, žmogaus gyvenimo versmė ir tikslas. Kad žmonės galėtų „susitikti“ su Kristumi, Dievas davė jiems savo Bažnyčią.
8. Iš širdies gilumos kyla turtingojo jaunuolio klausimas Jėzui Nazariečiui. Šis klausimas - esminis ir neišvengiamas kiekvieno žmogaus gyvenime, nes liečia moralinį gėrį, kurį reikia puoselėti, ir amžinąjį gyvenimą.
Jėzaus pašnekovas nujaučia, kad egzistuoja ryšys tarp moralinio gėrio ir jo asmeninės paskirties įgyvendinimo. Jis - pamaldus izraelitas, taip sakant, užaugęs Dievo įstatymo paunksmėje.
Galima numanyti, jog jis Jėzaus klausia ne dėl to, kad nežino įstatyme užrašyto atsakymo. Panašiau, jog naujus klausimus dėl moralinio gėrio jam sukėlė Jėzaus asmens patrauklumas. Šiuolaikiniam žmogui irgi dera iš naujo atsigręžti į Kristų, kad gautų iš Jo atsakymą į klausimą, kas yra gera, o kas - bloga.
Kristus yra Mokytojas, Prisikėlusysis, turintis savyje gyvenimą ir pasiliekantis visą laiką savo Bažnyčioje ir pasaulyje.
Jis atverčia tikintiesiems Rašto knygą ir, iki galo apreikšdamas Tėvo valią, moko tiesos apie moralų elgesį. Kaip išganymo tvarkos versmė ir viršūnė, žmonijos istorijos Alfa ir Omega (plg. Apr 1, 8; 21, 6; 22, 13), Kristus atskleidžia žmogaus padėtį ir visą jo pašaukimą.
Todėl „žmogus, kuris nori galutinai save suprasti - ne pagal kokius nors atsitiktinius, dalinius, kartais paviršutiniškus ar netgi tariamus savo paties esybės kriterijus ir mastus, - privalo su savo nerimu ir netikrumu, taip pat su savo silpnumu bei nuodėmingumu, su savo gyvenimu ir mirtimi priartėti prie Kristaus. Žmogus turi tarsi įeiti į jį, turi „pasisavinti“, asimiliuoti visą Įsikūnijimo ir Atpirkimo tikrovę, idant galėtų atrasti save.
Tad norėdami prasiskverbti iki pat evangelinės moralės šerdies ir suprasti jos prakilnų ir nekintamą turinį, turime atidžiai įsigilinti į turtingojo jaunuolio klausimą Evangelijoje ir dar labiau - į Jėzaus atsakymo prasmę ir leisti, kad Jis mus vestų.
9. Jėzus sako: „Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17).
Evangelistai Morkus ir Lukas klausimą formuluoja taip: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18; plg.
Jėzus nori, kad prieš atsakant į klausimą, jaunuolis pats gerai suprastų, kodėl klausia. Savo pašnekovui - ir mums visiems - „gerasis mokytojas“ nurodo, jog atsakymą į klausimą: „Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ galima rasti tik protu ir širdimi atsigręžus į Tą, kuris „vienas yra geras“: „Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18; plg. Lk 18, 19).
Iš tikrųjų paklausti apie gera galiausiai reiškia atsigręžti į Dievą, gėrio pilnatvę. Jėzus parodo, kad jaunuolio klausimas iš esmės yra religinis klausimas ir kad gėrio, patraukiančio ir drauge įpareigojančio žmogų, versmė yra Dieve, tai tiesiog - pats Dievas, tas, kurį vienintelį verta mylėti „visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22, 37), tas, kuris yra žmogaus laimės versmė.
10. Mokytojo žodžių pamokyta Bažnyčia tiki, jog žmogaus, sukurto pagal Kūrėjo paveikslą, atpirkto Kristaus krauju ir pašventinto Šventosios Dvasios, gyvenimo aukščiausias tikslas yra būti Dievo „didybės šlovei“ (Ef 1, 12), elgiantis taip, kad kiekvienas poelgis būtų nutviekstas Jo spindėjimo.
„Tad pažink save pačią, gražioji siela: esi Dievo atvaizdas, - rašo šv. Ambraziejus.
- Pažink save patį, žmogau: esi Dievo atšvaitas (1 Kor 11, 7).
Pasiklausyk, kokiu būdu esi Dievo atvaizdas ir atšvaitas. Pranašas sako: ‘Stebuklingas Tavo pažinimas, kai kyla iš manęs’ (Ps 138, 6), t. y. mano darbuose tavo didybė nuostabesnė, tavo išmintis išaukštinta žmogaus apmąstyme.
Įsižiūrėdamas į save patį, į kurio slaptas mintis ir jausmus Tu įsiskverbi, susipažįstu su Tavo pažinimo slėpiniais. Kas yra žmogus ir ką jis turi daryti, paaiškėja tą akimirką, kai Dievas jam apreiškia pats save.
Juk Dekalogas remiasi žodžiais: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ (Iš 20, 2-3).
„Dešimčia žodžių“ Sandoros, sudarytos tarp Dievo ir Izraelio, ir visu įstatymu Dievas leidžiasi pažįstamas ir atpažįstamas kaip tas, kuris „vienas tėra Gerasis“; kaip tas, kuris, nepaisant žmogaus nuodėmės, tebėra moralaus elgesio „pavyzdys“, anot jo paties žodžių: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2); kaip tas, kuris ištikimai myli žmogų ir dovanoja jam savo įstatymą (plg.
Moralinis gyvenimas yra deramas atsakas į nesavanaudiškus Dievo meilės veiksmus santykiuose su žmogumi. Tai meilės atsakas, kurio reikalauja svarbiausias įsakymas, užrašytas Pakartoto įstatymo knygoje: „Klausyk, Izraeli! Mūsų Dievas Jahvė yra vienintelis Viešpats.
Mylėk tad Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis. Šie žodžiai, kuriuos aš tau šiandien sakau, giliai tau širdin teįsminga. Įdiek juos savo sūnums“ (Įst 6, 4-7).
11. Šitaip teiginys: „Vienas tėra Gerasis!“ kreipia mus į „pirmąją įsakymų lentelę“, kuri ragina pripažinti Dievą kaip vienintelį ir absoliutų Viešpatį ir garbinti tik jį dėl jo begalinio šventumo (plg. Iš 20, 2-11).
„Gera“ reiškia priklausyti Dievui, paklusti jam, nuolankiai bendrauti su juo, vykdyti teisingumą ir būti gailestingam (plg.
Viešpaties pripažinimas Dievu yra giliausia įstatymo esmė, pati jo šerdis, iš kurios kyla ir į kurią veda konkretūs nurodymai. Per įsakymų moralės laikymąsi atsiskleidžia Izraelio tautos priklausomybė Viešpačiui, nes tik Dievas yra geras.
Tačiau jei tik Dievas yra geras, tai žmogus, net griežčiausiai laikydamasis įsakymų, jokiomis savo pastangomis nepajėgs „įvykdyti“ įstatymo, t. y. pripažinti Viešpatį Dievu ir garbinti jį taip, kaip dera garbinti tik jį (plg. Mt 4, 10).
„Įvykdymas“ įmanomas tik kaip Dievo dovana, kaip dovana Dievo gerumo, pasireiškiančio ir perteikiamo per Jėzų, kurį turtingasis jaunuolis vadina „Geruoju Mokytoju“ (plg. Mk 10, 17; Lk 18, 18).
12. Tik Dievas gali atsakyti į klausimą apie gera, nes pats yra Gėris. Bet Dievas jau yra atsakęs į šį klausimą: jis sukūrė žmogų ir su išmintimi bei meile paskyrė jį tam tikram tikslui per širdyje įrašytą įstatymą (plg. Rom 2, 15), „prigimtinį įstatymą“.
Tai „ne kas kita, kaip Dievo mums įlieta proto šviesa. Jos dėka mes pažįstame, ką turime daryti ir ko turime vengti. Šią šviesą ir šį įstatymą Dievas suteikė žmonėms per sukūrimo aktą“ [19].
Vėliau, Izraelio istorijoje, jis tai padarė būtent „dešimčia žodžių“, t. y. Sinajaus kalno įsakymais, kuriais pagrindė Sandoros tautos egzistavimą (plg. Iš 24) ir pašaukė ją būti jo „ypatinga nuosavybe visų tautų tarpe“, „šventąja tauta“ (plg. Iš 19, 5-6), idant jo šventumas šviestų visoms tautoms (plg. Išm 18, 4; Iš 20, 41).
Dekalogo dovana yra pažadas ir ženklas Naujosios Sandoros, per kurią įstatymas bus dar kartą ir galutinai įrašytas žmogaus širdyje (plg. Jer 31, 31-34) vietoj nuodėmės įstatymo, sugadinusio tą širdį (plg. Jer 17, 1).
Tada žmogus gaus „naują širdį“, nes jame apsigyvens „nauja dvasia“, Dievo Dvasia (plg.
Todėl Jėzus, pabrėžęs, kad „vienas tėra Gerasis“, atsako jaunuoliui: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17).
Taip paskelbiama, kad egzistuoja artimas ryšys tarp amžinojo gyvenimo ir klusnumo Dievo įsakymams; būtent Dievo įsakymai rodo žmogui gyvenimo kelią ir veda į jį.
Paties Jėzaus, naujojo Mozės, lūpomis dar kartą žmonėms perduodami Dekalogo įsakymai; jis pats juos galutinai patvirtina ir pateikia kaip išganymo kelią ir sąlygą. Įsakymas susijęs su pažadu: Senojoje Sandoroje buvo pažadėta žemė, kur tauta galės gyventi laisvai ir teisingai (plg. Įst 6, 20-25), Naujojoje Sandoroje - „dangaus karalystė“, ka...
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Vaikiškų prekių parduotuvės Akropolyje: viskas jūsų vaikui vienoje vietoje
- Henrikas Nagys: Įkvepianti Biografija ir Kūrybos Kelias, Kuris Privers Jus Susižavėti!
- Vytautas Landsbergis: Įkvepianti biografija ir neįtikėtina politinė karjera