Būdama įvairių tarptautinių organizacijų ir Europos Sąjungos narė, Lietuva įsipareigojo saugoti vaiko teises.
Tarptautinių dokumentų ir jais remiantis priimtų nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos sudaro norminę vaiko teisių apsaugos sistemą.
Svarbiausioji šios sistemos grandis - Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kuri įtvirtino naujus su vaiko teisėmis susijusius etinius principus ir tarptautines elgesio normas.
Ratifikavusi šią Konvenciją valstybė turi ne tik teisę, bet ir priedermę, atsižvelgusi į vaiko fizinį ir protinį nesubrendimą, teisiškai reglamentuoti užtikrinančių ypatingą vaiko apsaugą ir priežiūrą, priemonių sistemą, įskaitant ir atitinkamas teisines priemones.
Valstybei ratifikavus atitinkamą Konvenciją, ji prisiima įsipareigojimą laikytis toje Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių standartų.
Tačiau tai nėra pakankama garantija, kad atitinkami žmogaus teisių standartai toje valstybėje bus iš tikrųjų pripažįstami, nes praktika rodo, kad valstybės ne visada yra linkusios laikytis prisiimtų įsipareigojimų.
Todėl be ratifikavimo valstybė privalo prisiimti papildomą pareigą periodiškai teikti ataskaitas atitinkamos konvencijos įgyvendinimą prižiūrinčiam komitetui, kad šis galėtų vertinti kaip valstybė laikosi savo įsipareigojimų pagal konvenciją.
Tačiau Komitetai, gavę valstybės ataskaitas vien jomis nesivadovauja.
Siekiant objektyviai ištirti ir įvertinti, kaip valstybės laikosi atitinkamų žmogaus teisių standartų, pasitelkiami ir kiti šaltiniai - nevyriausybinių organizacijų ataskaitos apie atitinkamų žmogaus teisių padėtį (dar vadinamos „šešėlinėmis“ ataskaitomis), Jungtinių tautų institucijų bei tarpvyriausybinių organizacijų nuomonės ir vertinimai, akademinių institucijų vertinimai ir žiniasklaida.
Remiantis visais šiais šaltiniais, bendradarbiaudami su atitinkamų valstybių, pateikusių savo ataskaitas, atstovais, komitetai pateikia savo vertinimą bei rekomendacijas, kurios nors teisiškai nėra privalomos, politiškai yra labai svarbios.
Kiti Mechanizmai, kurie dar neįsigaliojo, tačiau įsigalios nuo 2014. Tai skundai, kurie yra pateikiami komitetui dėl žmogaus teisių ir laisvių įtvirtintų pakte įgyvendinimo.
- Komitetas nagrinėja individualias peticijas dėl Pakte įtvirtintų teisių pažeidimų.
- Būtina sąlyga, kad valstybė prieš kurią yra nukreipta peticija būtų 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencijos dalyvė, bei būtų prisijungusi prie 2011 m.
- Nėra būtina turėti advokatą, kuris paruoštų individualią peticiją, asmuo tai gali padaryti savarankiškai ir pats.
- Galutiniai komitetų sprendimai, dėl peticijų yra vieši.
Peticijoje turi būti nurodyta pagrindinė asmeninė informacija: aukos vardas, pavardė, pilietybė, gimimo data, adresas.
Būtinai turi būti nurodyta valstybė narė, prieš kurią yra nukreiptas skundas.
Kartu su peticija turi būti pateikiamos dokumentų susijusių su skundu kopijos (pvz: Nacionalinių teismų priimtų sprendimų kopijos).
Dokumentų kopijos turi būti pateikiamos chronologine tvarka (t.y. pagal jų datą).
Peticija apimtis neturėtų būti didesnė kaip 50 lapų (be priedų).
Pagrindiniai Vaiko teisių konvencijos aspektai
Jungtnių Taut vako téisių konveñcija (angl.) priimta 1989 (įsigaliojo 1990; tekstas priimtas anglų, arabų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis).
Prie konvencijos gali prisijungti bet kuri valstybė.
2023 prie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos buvo prisijungusios 196 valstybės (Jungtinės Amerikos Valstijos neprisijungė prie šios Konvencijos).
Konvencijoje suformuluotas bendras vaiko apibrėžimas (vaiku laikomas kiekvienas žmogus iki 18 metų, jeigu pagal nacionalinį įstatymą jo pilnametystė nėra pripažįstama anksčiau).
Išplėtota 1959 Generalinės Asamblėjos Vaiko teisių deklaracijoje įtvirtintos vaiko teisės ir jų apsaugos principai, formalizuoti valstybių teisiniai įsipareigojimai vaiko teisių apsaugos srityje.
Konvencijoje numatyta užtikrinti kiekvieno vaiko teises neatsižvelgiant į jo, jo tėvų ar teisėtų globėjų rasę, odos spalvą, lytį, kalbą, religiją, politines ar kitas pažiūras, tautybę, etninę ar socialinę kilmę, turtą, sveikatą, luomą ar kitas aplinkybes.
Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaiko gerovei reikalingą apsaugą ir globą.
Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, valstybinėms ar privačioms socialinės rūpybos įstaigoms, teismams, administracijos ir įstatymų leidybos institucijoms svarbiausi turi būti vaiko interesai.
Konvencijoje įtvirtintos vaiko teisės ir laisvės: vaikas neturi būti atskirtas nuo savo tėvų prieš jo norą, turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę, teisę į mokslą, poilsį, laisvalaikį, minties, sąžinės, religijos, asociacijų ir taikių susirinkimų laisvę, nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeimos gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją.
Jam turi būti užtikrinama teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokios reikalingos jo fizinei, protinei, dvasinei, dorinei ir socialinei raidai, teisė būti apsaugotam nuo ekonominio išnaudojimo, nuo bet kokio darbo, kuris gali būti pavojingas jo sveikatai ar trukdyti jam mokytis, gali kenkti jo sveikatai ir fizinei, protinei, dvasinei, dorinei bei socialinei raidai.
Valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvedžiojimo formų.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją ratifikavusi valstybė prisiima įsipareigojimą ją įgyvendinti (įgyvendinimas - procesas, kurio metu valstybės dalyvės imasi veiksmų, siekdamos užtikrinti visas Konvencijoje numatytas teises visiems jų jurisdikcijai priklausantiems vaikams) pagal tarptautinę teisę.
Konvencija nustato, kad valstybės dalyvės imasi visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti.
Ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms teisėms įgyvendinti valstybės dalyvės naudoja savo turimus išteklius, prireikus gali pasitelkti ir tarptautinį bendradarbiavimą.
Pagal Konvenciją valstybės dalyvės turi sukurti nepriklausomą Konvencijos garantuojamų teisių įgyvendinimo stebėsenos mechanizmą, t. y.
Fakultatyviniai protokolai
Prie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos yra 3 fakultatyviniai protokolai: 2000 priimti Fakultatyvinis protokolas dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos ( ratifikavusios 178 valstybės, Konvencijos dalyvės, Lietuva ratifikavo 2004) ir Fakultatyvinis protokolas dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose (ratifikavusios 173 valstybės, Konvencijos dalyvės, Lietuva ratifikavo 2002) ir 2011 priimtas Fakultatyvinis protokolas dėl pranešimų procedūros (įsigaliojo 2014, ratifikavusios 52 valstybės, Konvencijos dalyvės).
Ratifikavus ir įgyvendinus Fakultatyvinį protokolą dėl pranešimų procedūros, vaikams sudaromos sąlygos pateikti skundus dėl konkrečių jų teisių pagal Konvenciją ir jos pirmuosius du fakultatyvinius protokolus pažeidimų.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą kontroliuoja 1989 įsteigtas Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas yra nepriklausomų ekspertų institucija, kuri stebi kaip įgyvendinama 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencija, ir 2 jos papildomi protokolai - 2000 m.
Vaiko teisių konvencijos fakultatyvusis protokolas dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos ir 2000 m. Fakultatyvusis protokolas dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose, valstybėse narėse.
Jis nagrinėja valstybių konvencijos dalyvių pranešimus apie priemones konvencijoje nustatytoms vaiko teisėms įtvirtinti ir pažangą šių teisių apsaugos srityje, gali teikti Generalinei Asamblėjai ir valstybėms dalyvėms priemonių Konvencijos tikslams pasiekti siūlymus ir rekomendacijas.
Komiteto nariai renkami slaptu balsavimu iš valstybių dalyvių pasiūlytų ir į sąrašą įtrauktų asmenų (valstybė gali siūlyti vieną savo pilietį).
Komitetas posėdžiauja 3 savaitines sesijas per metus Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje.
Komitetas, siekdamas kokybiškesnės vaiko teisių apsaugos bei norėdamas padėti valstybėms dalyvėms įgyvendinti jų prisiimtus įsipareigojimus, leidžia aiškinamuosius Konvencijos nuostatų dokumentus, vadinamus bendraisiais komentarais.
2014 įsigaliojus Fakultatyviniam protokolui dėl pranešimų procedūros Komitetas t. p.
Vaiko teisių apsauga baudžiamuosiuose įstatymuose
Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose yra pakankamai daug normų, reguliuojančių vaiko teisių apsaugą.
Šioje srityje nacionaliniai baudžiamieji įstatymai atlieka dvejopą funkciją:
- Nustato vaiko, padariusio nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės ypatumus užtikrinančius jo teisėtų interesų apsaugą.
- Užtikrina prigimtinių vaiko teisių ir interesų apsaugą nuo įvairių nusikalstamų kėsinimųsi ir žalos jiems padarymo.
Konvencijos normų kontekste daugiausia problemų kyla tada, kai siekiama apginti vaiką ir užtikrinti jo teisių apsaugą nuo įvairiausių jų atžvilgiu padaromų neteisėtų veikų.
Lietuvos baudžiamajame įstatyme įtvirtintų nuostatų sugretinimas su Konvencijos nuostatomis leidžia daryti prielaidą, kad įtvirtintų normų visuma dar nepakankamai nuosekliai reguliuoja vaiko teisių ir jo interesų apsaugą.
2011 m. Jungtinių Tautu Vaiko teisių ir apsaugos konvencija įpareigoja valstybes nares - teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei užtikrinti.
Taip pat šioje Jungtinių Tautų konvencijoje ir jos papildomuose protokoluose yra įtvirtintos tokios vaiko teisės, kaip: kiekvienas vaikas turi teisę tik gimus gauti vardą, įgyti pilietybę, vaikas negali būti atskirtas nuo tėvų prieš jų valią, išskyrus tokius atvejus, kai tai yra daroma dėl vaiko gerovės, asmuo kuriam nėra suėję 18 metų negali dalyvauti tiesioginiuose karo veiksmuose ir kitas teises.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Vaiko kortelė Swedbank: kaip užsakyti ir naudotis?
- Išsipūtęs vaiko pilvas: priežastys, simptomai ir ką daryti
- Vaiko kedute automobilyje taisykles: ką svarbu žinoti?
- Neįtikėtini kūdikio šlapimo pokyčiai ir svorio augimo paslaptys – ką privalote žinoti!
- Atraskite Lietuviškų Vaikiškų Vežimėlių "Tututis" Sėkmės Paslaptis ir Tėvų Atsiliepimus!