Kalėdų laikotarpis - tai metas, kai dauguma žmonių tikisi ramybės, džiaugsmo ir šeimos susibūrimų. Tačiau, „tai, kas turėjo būti džiaugsminga šeimos šventė, kartais virsta širdgėla ir teisiniu košmaru,“ - teigia mediatorė Kristina Cipkuvienė. Neteisėtas vaiko išvežimas į kitą šalį arba jo negrąžinimas į nuolatinę gyvenamąją vietą, pažeidžiant globos teises, tai problema, kuri ypač aktuali šventiniu laikotarpiu, kai padidėja šeimos konfliktų rizika.
Nors tikslios statistikos apie tarptautinius vaiko pagrobimus per Kalėdas nėra, bendri duomenys rodo, kad kiekvienais metais pasaulyje užregistruojama tūkstančiai atvejų, kai vaikai išvežami į kitas šalis be vieno iš tėvų sutikimo. Vaikui tai - ne tik kelionė į kitą šalį, tai - nauja, svetima aplinka, kurioje gali kilti nesaugumo jausmas, nesugebėjimas susitikti su artimaisiais ar net sunkumai mokykloje dėl kalbos barjero.
Pasak teisininkės ir mediatorės Kristinos Cipkuvienės, sužinojus apie vaiko išsivežimo gyventi į užsienį faktą, svarbu veikti nedelsiant ir ginti tiek vaiko, tiek savo kaip vieno iš tėvų interesus. Tarptautinis vaiko pagrobimas - tai neteisėtas vaiko išvežimas į kitą šalį arba jo negrąžinimas į nuolatinę gyvenamąją vietą, pažeidžiant globos teises. Bet kuriuo atveju, įstatymas nurodo, kad vienas iš tėvų turi teisę išvežti vaiką į kitą valstybę nuolat gyventi tik gavęs antrojo sutikimą.
Beje, būtinybė gauti sutikimą išlieka ir tada, kai ankstesniu teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta jau yra nustatyta su vienu iš tėvų.
Svarbūs instrumentai ginčams dėl vaikų pagrobimo spręsti
Svarbūs instrumentai ginčams dėl vaikų pagrobimo spręsti yra Hagos konvencija1 ir tarptautinė mediacija.1 1980 m.
Šiuo metu Hagos konvencijai priklauso daugiau nei 100 valstybių. Tad jei vaikas išvežtas į valstybę, kuri yra Hagos konvencijos narė, galite inicijuoti procesą, kad vaikas būtų grąžintas. Svarbu žinoti, kad konvencija sprendžia tik vaiko gyvenamosios vietos atkūrimo klausimą.
Prie Hagos konvencijos prisijungusiose valstybėse pagalbą teikia šiam tikslui įsteigtos Centrinės institucijos, o spręsti ginčus savanorišku susitarimu net ir tose šalyse, kurios nėra prisijungusios prie Hagos konvencijos, padeda tarptautinė mediacija.
Tarptautinė mediacija
Įprastai tarptautinėje mediacijoje dalyvauja vienas ar keli mediatoriai ir ginčo šalys. Atsižvelgiant į ginčo sudėtingumą, dalyvauti tarptautinėje mediacijoje gali būti pakviestas psichologas ar advokatas, tačiau paprastai papildomų asmenų dalyvavimas apsunkina mediacijos procesą ir nėra rekomenduojamas.
Svarbu žinoti, kad mediatorius nėra psichologas ar advokatas, o mediacija neatstoja psichoterapijos ar teisinės konsultacijos. Jei trūksta informacijos apie įstatymines teises, jei norima pasitarti dėl teisinių niuansų ar sulaukti advokato įžvalgų dėl ketinamo pasirašyti susitarimo, rekomenduojama konsultuotis su teisininku atskirai nuo mediacijos.
Hagos konvencijos ypatumai skirtingose šalyse
Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų pagrobimo reglamentuoja, kaip šalys turėtų reaguoti į atvejus, kai vaikai neteisėtai išvežami į kitas šalis arba iš jų. Kiekviena šalis privalo nustatyti savo Centrinę instituciją, kuri teiktų pagalbą tiek „išvykstančiose“, tiek „atvykstančiose“ bylose.
Pavyzdžiui, Australijoje Centrinė institucija, veikdama kaip ieškovas, pradeda teismo procesus, kuriuose tėvams paprastai nereikia dalyvauti tiesiogiai. Tačiau Jungtinėse Valstijose Centrinės institucijos vaidmuo skiriasi ir yra gerokai ribotas. JAV Centrinė institucija, veikianti per Valstybės departamentą, nesprendžia bylų dėl vaikų grąžinimo, neturi teisės pradėti teismo procesų ir gali tik padėti teikti informaciją ar pasiūlyti tarpininkavimą. Šie skirtumai, deja, dažnai nesuprantami, gali sukelti painiavą ir lemti klaidas.
Kai kurių šalių (pavyzdžiui Australijos) interneto svetainėse pateikiama klaidinanti informacija, teigianti, kad užsienio Centrinės insituticijos, įskaitant JAV, gali pradėti teisines procedūras.
Pagal Hagos konvenciją, jei per metus nuo neteisėto vaiko pervežimo į kitą šalį nepavyksta pradėti teisminio proceso, gali būti taikoma „settlement“ išimtis. Kitaip tariant, teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, jei jis jau įsitvirtino naujoje gyvenamojoje šalyje.
Sprendžiant dėl vaiko grąžinimo į pirminę šalį bus vertinama, ar vaikas jau adaptavosi naujoje aplinkoje, ar lanko ugdymo įstaigą, ar moka bendrauti tos šalies kalba, kokia paties vaiko nuomonė, kur jis nori gyventi ir pan.
Tarptautinė mediacija padeda išvengti ilgai trunkančio ir brangaus bylinėjimosi. Jei bent vienas iš tėvų jaučia, kad yra nors menkiausia tikimybė rasti bendrą sprendimą ne teisminiu keliu, rekomenduojama pasitelkti tarptautinės mediacijos specialistą kaip neutralų trečiąjį asmenį.
Prevencinės priemonės ir patarimai tėvams
Tėvai, planuojantys laikinai ar neribotam laikui persikraustyti į užsienį kartu su vaikais, turėtų iš anksto apsvarstyti galimas teisines pasekmes ateityje. Kas nutiktų, jei vienas iš tėvų nuspręstų grįžti kartu su vaikais į gimtąją šalį? Siekiant išvengti galimų ginčų ir teisinių nemalonumų, rekomenduojama pasikonsultuoti su tarptautinės šeimos teisės advokatu.
Jau gyvenantiems užsienyje tėvams ir norintiems užsitikrinti didesnę tikimybę galėti grįžti į gimtąją šalį kartu su vaikais skyrybu atveju, svarbu išlaikyti socialinius ir ekonominius ryšius su savo gimtąja šalimi.
Strategiškai veikti svarbu ir tiems, kurie jau gyvena užsienyje, planuoja skirtis ir nori išsivežti vaikus gyventi į kitą šalį.
Tėvams, siekiantiems susigrąžinti neteisėtai išvežtą vaiką, svarbu išsiaiškinti teisinius šalių skirtumus ir tikslų Centrinės institucijos vaidmenį. Tėvai, kurių vaikai neteisėtai perkelti į Jungtines Valstijas, turi žinoti, kad teismo procesą inicijuoti turi patys - nepakanka pateikti prašymą JAV Centrinei institucijai. Taip pat verta apsvarstyti ir esant galimybei pasitelkti tarptautinę mediaciją, kuri gali būti naudinga ne tik kaip alternatyva teismui, bet ir kaip integruota teisminio proceso dalis.
Net jei situacija atrodo beviltiška, atminkite: greiti ir apgalvoti veiksmai gali padėti jums ir jūsų vaikui sugrįžti į ramų gyvenimą.
Teismų praktika Lietuvoje
Primename, kad Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsisakė išduoti leidimą grąžinti mergaitę į Vokietiją. 2007 m. kovo 15 d. Lietuvos apeliacinis teismas šią nutartį panaikino ir įpareigojo iki balandžio 15 d. perduoti mergaitę jos tėvui M. R. į Vokietiją.
Mergaitės motina I. R. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl šios nutarties vykdymo sustabdymo iki pagerės jos sūnaus sveikatos būklė, jos prašymą teismas 2007 m. balandžio 23 d. patenkino ir atidėjo grąžinimą iki liepos 1 d.
Oranienburgo (Vokietijos Federacinė Respublika) apylinkės teismas dar 2006 m. rugpjūtį nusprendė globos teises laikinai suteikti tik mergaitės tėvui M. R., o bendrą su mergaitės motina I. R. globą panaikinti. Taigi vaiko laikinos globos klausimo Lietuvos teismai nesprendė ir negalėjo spręsti, nes jį jau buvo išnagrinėjęs kompetentingas Vokietijos teismas.
2006 m. liepą mergaitės motina, gavusi mergaitės tėvo leidimą, išvažiavo su dukra į Lietuvą, iš kur pranešė nežadanti sugrįžti. Kadangi motina turėjo mergaitės tėvo sutikimą ribotam laikui (dviem savaitėms) išvežti mergaitę į Lietuvą, jos išvežimas yra teisėtas, tačiau mergaitės laikymas Lietuvoje be tėvo sutikimo ir pasibaigus nustatytam terminui yra neteisėtas.
Apeliacinis teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas peržengė nagrinėjamos bylos ribas ir pasisakė apie aplinkybes, kurios gali būti reikšmingos tik nagrinėjant vaiko globos bylą - su kuriuo iš tėvų mergaitei bus geriau gyventi. Tuo tarpu klausimas dėl vaiko globos nebuvo sprendžiamas.
Mergaitės motina I. R. prašymą atidėti dukros grąžinimą į Vokietiją motyvavo paūmėjusia savo sūnaus liga. Tačiau Apeliacinis teismas pabrėžia, jog I. R. sūnaus liga buvo žinoma sprendžiant klausimą dėl mergaitės grąžinimo, tačiau ji nebuvo pripažinta pagrindu atsisakyti grąžinti mergaitę, todėl negali būti pripažinta ir pagrindu sustabdyti nutarties vykdymą.
Svarstant nutarties dėl mergaitės grąžinimo atidėjimo klausimą, negali būti nagrinėjamos aplinkybės, kurios buvo nagrinėtos sprendžiant vaiko grąžinimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atidėti mergaitės grąžinimą, nurodė, kad I. R. ir jos šeimai būtinas ilgesnis laikotarpis pasiruošti mergaitės grąžinimui į Vokietiją, tačiau nenurodė, kaip tai siejama su pačios mergaitės interesais.
Be to, Apeliacinis teismas primena, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamoje praktikoje jau ne kartą yra pasisakyta, jog bylose dėl vaikų grąžinimo delsimas grąžinti yra pripažįstamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos pažeidimu ir kad ypatinga svarba turi būti teikiama pirmiausiai vaiko interesams.
Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas klausimą dėl mergaitės grąžinimo atidėjimo išsprendė neteisingai.
Lietuvos teismai tokią bylą nagrinėjo vadovaudamiesi 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau - Hagos konvencija) ir 2003 m. Tarybos reglamentu.
Pagal minėtą Hagos konvenciją vaiko išvežimas į kitą šalį arba laikymas joje laikomas neteisėtu, jeigu yra nustatytos šios dvi sąlygos:
- pažeidžiamos globos teisės pagal valstybės, kurioje vaikas gyveno iki išvežimo arba laikymo, įstatymus (šiuo konkrečiu atveju - pagal Vokietijos įstatymus);
- jei išvežimo arba laikymo metu tomis globos teisėmis kartu arba atskirai buvo arba būtų naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas arba laikomas kitoje valstybėje.
Kitos sudėties Apeliacinio teismo kolegija ankstesniame savo sprendime nustatė, jog neteisėto vaiko laikymo pasekmės yra globos teisių pažeidimas. Vaikas netenka asmens, šiuo konkrečiu atveju - tėvo M. R., globos, kurią turėjo savo nuolatinėje nustatytoje gyvenamojoje vietoje - Vokietijoje.
Be to, mergaitės mamai nebuvo ir nėra užkirstas kelias toliau bendrauti su dukra Vokietijoje.
Statistika
Portale „Mišri šeima“ skelbiama, kad 2017 metais Lietuvos vyrai ir moterys sukūrė 3491 santuoką su užsienio šalių piliečiais, tai sudarė 16 proc. Iš jų lietuvės moterys sudarė 2547 mišrias santuokas.
| Metai | Santuokos su užsieniečiais | Lietuvės moterys |
|---|---|---|
| 2017 | 3491 (16%) | 2547 |
Kiti svarbūs dokumentai
Pirmas dokumentas yra vadinamoji Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, kuri Lietuvoje įsigaliojo 2002 metais. Antras dokumentas yra Europos Sąjungos Ministrų Tarybos reglamentas Nr. 2201/2003, Lietuvoje galiojantis nuo 2004 metų.
Absoliučia dauguma atvejų būtent motinos išveža vaikus į savo gimtąsias šalis ir negrąžina vaiko į anksčiau gyventą šalį, kai santuoka ir bendras šeimos gyvenimas su užsieniečiu vyru baigiasi.
Tarptautinių konvencijų įgyvendinimą prižiūrinčios institucijos nuolat primena valstybėms, kad ratifikavus konvencijas vyriausybės yra atsakingos už jų sklaidą visuomenėje, ypač tarp tų asmenų grupių, kurių interesai yra labiausiai paliečiami.
Vertinant neseniai pasibaigusią (2020 sausio 14 d.) Vokietijos piliečio Michaelio Rinau bylą prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT), galima drąsiai teigti, kad Hagos konvencijos tikslas ir esminiai principai nebuvo bent kiek plačiau pristatyti Lietuvos žmonėms.
M. Rinau vargu ar būtų turėjęs įkalčius, kuriuos jis panaudojo EŽTT prieš Lietuvos Vyriausybę, jei 2002 metais, ratifikavus Hagos konvenciją, būtų pasirūpinta išaiškinti šį dokumentą visuomenei.
Panašus:
- Kaip Išvežti Vaiką Iš Vokietijos Be Teismo Globos Teisių – Svarbiausi Patarimai ir Sprendimai
- Vaiko kortelė Swedbank: kaip užsakyti ir naudotis?
- Išsipūtęs vaiko pilvas: priežastys, simptomai ir ką daryti
- Vaiko kedute automobilyje taisykles: ką svarbu žinoti?
- Dano Pankevičiaus Neįtikėtina Kelionė Aplink Pasaulį – Sužinokite Visą Jo Istoriją!
- Vaikiskas Smart Laikrodis: Funkcijos, Privalumai ir Kaip Išsirinkti?