Nutraukiant santuoką, vienas esminių klausimų - nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas. Dažniausiai vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su mama, tačiau gali būti nustatyta ir su tėčiu. Laikui bėgant, gali pasikeisti gyvenimo aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, kad gyvenamoji vieta vaikui tapo nesaugi, todėl vienas iš tėvų kreipiasi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo bei nustatymo su juo, taip pat dėl išlaikymo priteisimo iš kitos pusės.
Aplinkybės, lemiančios vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą
Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių:
- Tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio ar materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas.
- Vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą).
- Kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
Kasacinis teismas nurodė, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).
Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos vaiko psichologinei būklei, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.
Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).
Kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos, yra:
- Laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą.
- Būsto sąlygos.
- Vaiko poreikių tenkinimas.
- Bendravimo ryšių susiformavimas.
- Susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu.
- Ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis.
- Kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje.
Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis kaip vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).
Teismai, nustatę, kad vaikui užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos bei tenkamos sąlygos būtų užtikrintos ir pas kitą vieną iš tėvų, pažymi, kad esant analogiškoms tėvo ir motinos gyvenimo sąlygoms, vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas (atsižvelgiant į jo amžių, turimus socialinius kontaktus, diagnozuotus sveikatos sutrikimus), nepagrįstai sąlygotų visų jo, per itin ilgą laiką, susiformavusių socialinių ryšių nutraukimą. Adaptacija naujoje gyvenamojoje vietoje gali turėti neigiamų pasekmių tiek vaiko emocinei sveikatai, tiek ir ugdymo procesui, kas visiškai neatitiktų paties nepilnamečio vaiko interesų. Esant nustatytoms aplinkybės teismas nusprendė nekeisti vaiko gyvenamosios vietos.
Tačiau gali atsirasti gyvenimo aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti vaiko gyvenamąją vietą, kaip pvz. vieno iš tėvų liga, priklausomybių atsiradimas, pajamų dydžio pasikeitimas, kitų vaikų atsiradimas, dėl ko yra sudėtinga tinkamai prižiūrėti vaiką. Tačiau kiekvienoje byloje tai yra atskirai bei individualiai nustatomos aplinkybės.
Vaiko nuomonės reikšmė
Sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, vaiko nuomonė nėra visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę, tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas.
Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-341/2010) ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pavyzdžiui, skiriant ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. vasario 4 d.
Alternatyvūs sprendimo būdai: Tėvų susitarimai
Prieš ketverius metus ginčo tvarka nagrinėtoje santuokos nutraukimo byloje bendromis teismo bei proceso dalyvių pastangomis visus klausimus, įskaitant ir klausimus dėl vaiko, galiausiai pavyko išspręsti šalių pasirašyta ir teismo patvirtinta sutartimi. Pagrindinė užduotis, kurią teko spręsti advokatams, derinant šalių galimą susitarimą dėl vaiko, buvo, kaip prie esamo teisinio reguliavimo sukurti praktinį abiejų atskirai gyvenančių tėvų lygiavertiškumą, kad nė vienas nesijaustų kažko netenkantis ar turintis mažiau galimybių.
Teisiniai ginčai dėl vaikų Lietuvoje yra suprantami kaip tėvų ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir ginčai dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Greta šių ginčų labai dažnai yra ir ginčas dėl vaiko išlaikymo. Ne kitoks buvo ir mūsų atvejis, apie kurį yra šis pasakojimas - byloje reikėjo išspręsti visus nurodytus klausimus.
Eiliškumas, kuriuo sprendžiami klausimai dėl vaiko, gali turėti esminės reikšmės jų išsprendimui ir pasekmėms. Mūsų atveju tai buvo patvirtina praktiškai. Tradiciškai klausimai dėl vaiko sprendžiami taip, kad pirmiausiai siekiama atsakyti į klausimą, su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas, o tuomet jau sprendžiama dėl bendravimo su vaiku tvarkos, vaiko išlaikymo. Dažniausiai ginčo šalys pasiklysta ir vaiko gyvenamąja vietą ginčo įkarštyje supranta, kaip „aukso puodą“, kurį būtinai turiu laimėti. Nuo to, gi, priklauso ant kieno pečių guls teismo sprendime nurodytos vaiko išlaikymo sumos mokėjimas - kas kuriam moka. Skatinama kova ir konkurencija. Tai ypač apsunkina šalių derybas dėl taikos sutarties.
Mūsų bylos atveju šalių derybose dėl sutarties taikėme kitokį klausimų dėl vaiko sprendimo eiliškumą. Ir tai buvo efektyvu. Pirmiausiai, aptarėme šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarką, tuomet vaiko išlaikymo klausimą ir tik galiausiai vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Nurodytas klausimų sprendimo eiliškumas mūsų atveju buvo įtvirtintas ir šalių pasirašytos sutarties struktūroje: sutarties nuostatos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo buvo aprašytos paskiausiai ir sekė po bendravimo tvarkos bei išlaikymo vaikui klausimų aptarimo.
Manome, kad šis metodas, gali būti aktualus daugeliu atvejų, galbūt galėtų padėti lengviau apsispręsti netgi ir teismui, nagrinėjant bylą ginčo tvarka. Pirmiausiai turėtų būti išsiaiškinama ar nustatoma, kaip kiekvienas iš tėvų, jiems nustojus gyventi kartu, toliau dalyvaus vaiko gyvenime (kas ką daro, kaip pasirūpina vaiko poreikiais, kada pasiima, kas ką perka, kada nuveža - bendratėvystės planas) - nes tokiu būdu tėvai realiai susivokia, kad ir toliau kokybiškai dalyvauja (gali dalyvauti) vaiko gyvenime.
Toliau derybose sekė piniginis klausimas - kaip kiekviena iš šalių finasiškai dalyvaus išlaidose, kurios yra susijusios su jų nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimu. Pirmiau išsiaiškinus dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos, klausimas dėl vaiko išlaikymo neišvengiamai buvo svarstomas jau atsižvelgiant ir įvertinant tai, kiek, kada ir kaip kiekviena iš šalių bus su vaiku, konkrečius paties vaiko poreikius ir ypatumus.
Individualizuoto sprendimo dėl vaiko išlaikymo, dėl kurio šalims pavyko susitarti, esmę sudarė šių elementų sistema:
- Vaiko išlaidos skirstomos į tas, kurios susijusios su aplinkybe, kad vaikas tuo metu yra su vienu iš tėvų, ir išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas.
- Kiekvienas iš tėvų visa apimtimi ir savo nuožiūra skiria lėšas vaiko poreikiams tuo metu, kai vaikas yra su juo, ir šios lėšos nėra apibrėžiamos konkrečia suma.
- Išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas, yra apmokamos abiejų tėvų lygiomis dalimis.
Šalys pasiekė sutarimą kokiai išlaidų kategorijai turėtų būti priskiriamos konkrečios su vaiku susijusios išlaidos. Iš to sekė toks teisinis ir techninis sprendimas, dėl kurio šalys susitarė. Jis buvo grindžiamas prielaida, kad toks individualizuotas sprendimas dėl vaiko išlaikymo turėtų būti taikomas, nepriklausomai nuo to, su kuriuo vėliau būtų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Buvo susitarta, kad:
- abi šalys vaikui išlaikyti kiekvieną mėnesį realiai įmoka sutartyje numatytą piniginių lėšų sumą (lygiomis dalimis), kaip vaiko išlaikymą;
- šiems mokėjimams (vaiko išlaikymo lėšoms kaupti ir jas naudoti vaiko poreikiams apmokėti) yra atidaroma speciali sąskaita banke, sutartyje aprašant joje esančių piniginių lėšų panaudojimo tvarką;
- prieigą prie šios sąskaitos banke ir teisę disponuoti joje esančiomis piniginėmis lėšomis lygiavertiškai turi abi šalys (panaudojant visas siūlomas technines galimybes, pvz.
Vadovavomės įstatymo nuostata, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu (!) iš tėvų. Vienu metu. Tačiau įstatymas taip pat numato, kad vaiko gyvenamoji vieta gali būti keičiama. Klausimus dėl vaiko, visų pirma, tėvai sprendžia bendru sutarimu. Mes neįžvelgėme prieštaravimo įstatymui, kad jau tuo metu šalių sudaromoje sutartyje negalėtų būti susitarta dėl vaiko gyvenamosios vietos keitimo ateityje, įvykus sutartyje nustatytai sąlygai ar suėjus apibrėžtam terminui.
Tokiu būdu šalių sudarytoje sutartyje buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, kartu numatant, kad vaiko gyvenamoji vieta periodiškai yra pakeičiama, „automatiškai“ nustatoma su antruoju iš tėvų rotacijos principu. Nagrinėjamu atveju, šalys apsisprendė, kad formali vaiko gyvenamoji vieta kiekvienų kalendorinių metų pirmą pusmetį nustatoma su vienu, o antrąjį - su antruoju iš tėvų.
Šioje vietoje dar kartą pažymėsime, kad kitos sutarties nuostatos dėl vaiko - bendravimo tvarka ir vaiko išlaikymas - veikia nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Tokio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kaip ir visos sutarties, prieštaravimo įstatymui nenustatė ir bylą išnagrinėjęs teismas.
Visų pirma todėl, kad matėme, kiek pastangų įdėjo pačios šalys dėl sutarties, kurios klausimus išsprendė savo pačių sprendimu ir taip sukūrė lygiavertiškumu ir bendradarbiavimu pagrįstą modelį savo pasikeitusiems santykiams. Vien dėlto buvo didelė tikimybė, kad modelis veiks, o kartu nesuteiks paskatų ar motyvo jį griauti.
Taip pat norėtume pabrėžti, kad modelis, ko gero, yra galimas ir įmanomas tik tais atvejais, kai yra grindžiamas atsakinga bendratėvyste ir šalių gebėjimu savarankiškai ar su pagalba patiems bendru sutarimu išspręsti su vaiku susijusius klausimus, tiek svarbesnius, tiek ir kasdieninius.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Vaiko kortelė Swedbank: kaip užsakyti ir naudotis?
- Išsipūtęs vaiko pilvas: priežastys, simptomai ir ką daryti
- Vaiko kedute automobilyje taisykles: ką svarbu žinoti?
- Neįtikėtina Svorio Augimo Paslaptis Nėštumo Metu – Ekspertų Rekomendacijos, Kurios Keičia Visą Žaidimą!
- Neįtikėtinas Ponių pasaulis: Geriausi žaislai vaikams, kurie sužavės kiekvieną mažylį!