J. Janio Rainio (Jānis Rainis, 1865-1929) literatūriniame palikime yra apie 100 poetinių ciklų. Kurdamas poezijos knygas vaikams, rašytojas pasirinko kitus ciklų kūrimo būdus (eilėraščiai grupuojami temos variacijų ar įvykių chronologijos principu), kuriuose kartkarčiais pastebimos ir poetinių elementų suverenumą liudijančios E. Moricke’s, J. W. Goethe’s ir F. Schillerio tradicijos.
Lyrinio Ciklo Kompozicija
Mėgindamas apibrėžti šią poetinės struktūros kompoziciją europinės literatūros kontekste, 1912 m. liepos 22 d. poetas savo dienoraštyje rašė: „Moricke savo poezijos organizavimu nesirūpino, jo kūryboje nesijaučia vientisumo, svarbūs tik atskiri eilėraščiai kaip individai. Goethe skirstė pagal poezijos rūšis, žanrus. Schilleris atsižvelgė į laiko tarpus, istoriją. Heine’ei pirmajam šiek tiek parūpo akimirka. Čia jau pastebimas individualizmas, sutvarkyta masė, organizavimas, rūšis.“ Matome, kad analizuodamas Eduardo Moricke’s (1804-1875), Johanno Wolfgango Goethe’s (1749-1832), Friedricho Schillerio (1759-1805) ir Heinricho Heine’s (1797-1856) poezijoje pastebėtus eilėraščių grupavimo būdus, J. Rainis labiausiai įvertino būtent H. Heine’s lyrinio ciklo kompozicijos tradiciją. Tačiau H. Heine’s tradicija, t. y. emocinės eilėraščių konsolidacijos tendencija, jo poezijoje nėra nuosekliai išplėtota.
Teminių Variacijų Ciklai
J. Rainio minėtoji E. Moricke’s tradicija ryškiausiai atsiskleidžia temos variacijų cikluose. Paprasčiausią šio ciklų kūrimo būdo pavyzdį pastebime rinkinyje Gėlių langelis („Puķu lodziņš“, 1924). Šią eilėraščių knygą sudaro penki skyriai. Kiekvieno jų pavadinimas („Mažuliukai vabaliukai“, „Namų gyvūnai kuo įvairiausi“, „Berniukai neramūs“, „Vėlų vakarą tylumoj“, „Pasakos pačios nesiseka“) informuoja skaitytojus, koks poetinis motyvas sieja atitinkamą eilėraščių grupę. Konkretūs eilėraščiai atskleidžia įvairius cikle plėtojamos temos variantus. Turinio atžvilgiu poetiniai elementai vienas kito netęsia ir nepapildo; jie funkcionuoja kaip atskiri, tarpusavyje nesusiję kūriniai.
Kaleidoskopinis Principas
Poezijos knyga Aukso sietelis sukurta kaleidoskopiniu principu. Kiekvienas poetinis elementas iš margo kaleidoskopinio reginio iškelia kokį nors ryškų epizodą. Vientiso vaizdo šie spalvingi elementai nesukuria, nes eilėraščiai temiškai nesusiję. Pirmajame eilėraštyje aukso sietelis šmėkšteli kaip neapibrėžtas šviesos šaltinis. Mažajam skaitytojui šis įvaizdis tebėra mįslė, kurią reikia įminti norint suvokti visą kaleidoskopiškai besikeičiančio pasaulio vaizdą. Tokiu pat radialiniu principu kaip Aukso sietelis sukomponuotas ir teminių variacijų ciklas Vasaros princužėliai ir princesėlės.
Kiti poetiniai ciklo elementai grupuojami į tam tikrus teminius blokus: vaikų žaislai, vaikai ir gyvūnai, vaikai ir suaugusieji, vaikai ir knygos, pasakos mažiesiems.
Meninio Laiko Chronologija
Poezijos knygų Paukštelis ant šakos („Putniņš uz zara“, 1925), Lėlytė Lolytė („Lellīte Lolīte“, 1924) ir Saulytė ligoninėje („Saulīte slimnīcā“, 1927) kompozicijoje juntamas J. Rainio minėtos F. Schillerio tradicijos poveikis. Abiejose rinkinio Paukštelis ant šakos dalyse eilėraščiai grupuojami pagal meninio laiko chronologijos principą. Laiko ciklas prasideda rudenį, tuo metu, kai berniukų ir mergaičių atmintyje dar gyvi ką tik prabėgusios vasaros įvykiai („Vasaros darbininkė“, „Vasaros darbininkas“), bet jų vaizduotė jau ima piešti snieguotą žiemos peizažą, vėją, šaltį ir smagius pasivažinėjimus rogutėmis („Geroji žiema“). Žiema dar neskuba ateiti („Savanoris ir žiema“), tačiau šis pereinamasis laikotarpis yra būtinas, kad vaikai ir jų tėveliai spėtų pasiruošti šaltajam metų laikui („Pūsk, šiaury!“). Vaizdžiai nutapęs meninio laiko tėkmę, autorius imasi vaikų charakterio subtilybių analizės („Atgijusi lėlytė“, „Trinitė - užsispyrėlė“, „Anciuko pusryčiai“ ir kt.). Vaizduojant berniukų ir mergaičių elgesį, išgyvenimus ir pasaulėjautą, kartkarčiais pastebimos laiko tėkmės koordinatės.
Jei pasigilintume į greta esančius eilėraščius „Katytė“ ir „Abu miegaliai“, pamatytume, kad katytei sniege dar šąla letenėlės, bet Ansį ir Jancį, abu „miegalius“, jau budina gaivinantis pavasario lietus.
Siūžetinis Ciklas
Rinkinyje Lėlytė Lolytė F. Schillerio tradicija įgyvendinta menine forma ir pasireiškia ne tik kaip laiko tėkmės chronologija, bet ir kaip poetinio elemento išryškintų vaizdinių ir įvykių ryšys. Šiame siužetiniame cikle kiekvienas eilėraštis funkcionuoja kaip tam tikra intensyvaus pasakojimo apie lėlytės Lolytės likimą pakopa. Mažoji Laimutė turgelyje pamato lėlę ir jos įsigeidžia („Laimutės ilgesys“, „Lėlių turgelis“). Per Kalėdas mergaitė šį žaislą gauna dovanų („Kalėdos“). Laimutė pavadina naująją lėlę Lolyte ir ima su ja žaisti: gydo susirgusią, patiki jai paslaptį apie mažuosius katės Princės kačiukus, guldo pokaičio, moko suktis lėlių virtuvėje ir pan. („Lolytė“, „Lėlytė serga“, „Paslaptis“, „Neramūs namai“, „Lėlių virtuvėje“ ir kt.). Kartais į šiuos žaidimus įtraukiami ir kiti žaislai: iš tėčio lazdos išdrožtas vežėjas Stulgis („Stulgytis“), pačios Laimutės pasidaryta lėlytė („Mažoji lėlytė“, „Lolitutė“), žaisliniai gyvūnėliai Incis ir Krancis („Incis su Kranciu“, „Geri pamokymai“, „Incio portretas“). Staiga atsitinka nelaimė: Laimutė randa savo lėlę sulaužytą („Lolitutės nelaimė“).
Ciklo Kompozicija
Saulytė ligoninėje - netradiciškai sukomponuotas siužetinis ciklas. 1926 m. vasario 18 d. J. Rainiui kilo mintis šią eilėraščių knygą pavadinti Vaikų dekameronu. Kaip ir G. Boccaccio, J. Rainis vaizduoja dešimties dienų įvykius. Rinkinio Saulytė ligoninėje kompoziciniai elementai (jais laikomi tiek eilėraščiai, tiek prozos tekstas) grupuojami į dešimtį segmentų, kurie atitinka dienų skaičių. Siužeto metmenys nurodyti jau epiniame autoriaus komentare, kuris informuoja skaitytojus apie būsimo siužeto vingius. Sužinome, kad skarlatinos epidemijos metu penki vaikai pateko į vieną ligoninės palatą, susidraugavo ir sutarė kasdien deklamuoti eilėraščius. Kurdamas eilėraščius, J. Rainis neabejotinai atsižvelgia į minėtąją J. W. Goethe’s tradiciją, t. y. Ciklo kompozicija sukurta simetrijos principu: kasdien deklamuojamas apibrėžtas eilėraščių skaičius ir ta pačia tvarka pasirodo tos pačios personos. Kartkarčiais „koncerto programoje“ vis dėlto įvyksta permainų. Antrąją dieną Mudytė nebesugeba atsiminti nė vieno eilėraščio, todėl vietoj jos scenoje pasirodo Maiga. Penktąją dieną skaityti eilėraščius pradeda Mudytė, nes Mirdzinia pernelyg susisielojusi (jos neaplankė tėvai). Devintąją dieną nuskamba tik keturi eilėraščiai: šįkart susijaudinusi Mudytė - mat Mirdzinią ir Viktinį netrukus išrašys iš ligoninės. Dešimtąją dieną pasirodo tik Mirdzinia ir viso kolektyvo vardu siunčia rinkinio skaitytojams kalėdinius sveikinimus.
Apžvelgę J. Rainio eilėraščių rinkinius vaikams, įsitikinome, kad, kurdamas poetinius ciklus, rašytojas panaudojo turtingą meninių priemonių arsenalą, novatoriškai varijavo E. Moricke’s, J. W. Goethe’s ir F. Schillerio eilėraščių grupavimo tradicijas. Kiekvienas kūrybinis ieškojimas ir eksperimentas palietė vis kitą originalios J. Rainio galvosenos ir pasaulėjautos briauną, atskleidė poeto talento universalumą ir nuolatinį siekį tobulinti, atnaujinti ir plėtoti savo poetinę kūrybą.
žymės: #Vaikisko