Eilėraščiai vaikams - ne tik gražūs eiliuoti tekstai, bet ir puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį, turtinti vaiko žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodį ir turtingumą. Ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis - galinga emocinės išraiškos priemonė.
Poezijoje slypi tiek jausmų ir išgyvenimų, suteikiančių vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti, geriau suvokti aplinkinių žodžiais neišreikštas emocijas. Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas. Juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas.
Kaip Parinkti Ir Mokyti Vaikus Eilėraščių
- Parinkite eilėraščių, tinkamų vaiko amžiui ir raidos etapui. Paprastas eilėraščio rimas, patraukli, vaiko interesus atliepianti poezijos kūrinio tema paskatins vaiko susidomėjimą, o mokymosi procesas bus malonus ir efektyvus.
- Mokymo procesą pradėkite garsiai skaitydami vaikui eilėraščius.
- Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save. Skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį.
- Kartojimas - būtinas veiksmas siekiant įsiminti. Kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį.
- Džiaukitės vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius.
Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana vaikui.
Žymiausi Lietuvių Poetai Vaikams
Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus, labai turiningų eilėraščių. Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Vytė Nemunėlis, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas ir kiti poetai sukūrė daug ypač gražių eilėraščių.
Justinas Marcinkevičius Ir „Vaikų Žemė“
2018 metų pabaigoje leidyklos Alma Littera išleista pirmoji legendinio poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščių rinktinė vaikams „Vaikų žemė“, kurioje sugulė ir gerai pažįstami eilėraščiai, ir keletas naujų, dar niekur neskelbtų kūrinių. Ši rinktinė papildo mozaiką puikiai pažįstamų J. Marcinkevičiaus kūrinių mažiesiems skaitytojams - „Grybų karas“, „Greitoji pagalba“, „Laukinė kriaušė“, „Voro vestuvės“ ir kiti. Prie naujos rinktinės sudarymo taip pat padirbėjo poeto dukros Jurga ir Ramunė.
Pasak Jurgos Marcinkevičiūtės, idėja išleisti „Vaikų žemę“ gimė prisiminus vaikystės metus, kuomet, pavyzdžiui, kai kuriais ketureiliais ji buvo raginama valgyti. Į anuomet leistas knygeles šie eilėraščiai nebuvo įtraukti, o dukra visada tikėjo, jog tokių eilių turi būti gerokai daugiau, kad jos nugulė kažkur archyvuose. ,,Tikriausiai smagu ir prasminga buvo mus besiožiuojančias sudominti sueiliavus trumpą istoriją apie pupą ar prasidėjusį lietų. O už eiles apie vaikus, kurios skirtos suaugusiems jų tėvams, labai dėkoju leidyklos projekto vadovei Audronei Macijauskienei. Tai jos idėja“.
Rinktinę iliustravo Agnė Nananai, knygai sukūrusi vaikiškos žaismės, meilumo ir nuoširdžios nuostabos kupinas iliustracijas. Agnė sako, kad leidyklos pasiūlymą iliustruoti rinktinę gavo po ilgos kūrybinės pertraukos, ir jai tai pasirodė puiki galimybė grįžti į darbus. „Poeto eilėraščiai man atrodo labai lengvi ir žaismingi, juos buvo nesunku vizualiai interpretuoti. Eilėraščiai pilni gražių prasmių ir tikros vaikystės, kokią pati puikiai atsimenu. Gal dėl to ir nebuvo labai sunku su jais dirbti, nes dauguma manyje įaugę nuo mažų dienų. Iliustruodama knygą naudojau monotipijos techniką, jungdama ją su pieštuko ir akvarelės piešiniais ir viską apdorodama kompiuteriu. Tai daug bandymų reikalaujantis procesas - nemaža šūsnis nepavykusių piešinių taip ir liko nepanaudoti,“ - pasakoja dailininkė.
Literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“ organizuoja įvairius renginius, skirtus vaikams ir šeimoms, įkvėptus J. Marcinkevičiaus kūrybos. Jos vadovas Justinas Vancevičius sako, kad šis renginys - tai duoklė lietuvių literatūros milžino kūrybai, kuri skirta vaikams. „Mūsų programos pavadinimą ir veiklą įkvėpė J. Marcinkevičiaus eilėraštis „Vaikų žemė“. Poetas yra vienas ryškiausių Lietuvos kultūros reiškinių, ir tai, kad po daugelio metų išleista jo poezijos rinktinė vaikams, yra labai svarbus kultūrinis įvykis.“
Algimanto Mackaus Poezija
Antrasis Algimanto Mackaus eilėraščių rinkinys „Jo yra žemė“ (1959) pasižymi lyrinėmis, eleginėmis nuotaikomis. Jo posmuose jaučiamas išgyvenimas, jautrumas, bodėjimasis, melancholija ir ilgesys. Padvelkia ir susimąstymas, kurio pagrindinė šaknis yra mūsų gyvenimo praeinamumas ir išnykimas, ėjimas į nežinią. Poetas į visus atsakymus randa tik neigiamus atsakymus: džiaugsmui nėra vietos žemėje, gyvenimas - beprasmė tuštuma, kur vienintelė realybė ir prasmė yra mirtis.
Spalvingumo A. Mackus siekia daugiausia tų pat epitetų ar vaizdų kartojimu. Beveik nerastum eilėraščio, kur nebūtų vandens ar tai, kas primena vandenį: upė, jūra, lietus, sniegas, rasos ir panašiai.
PASIKARTOJIMAS
Kai vėsų vakarą ties gluosniais ir ties molėtais pakraščiais kartojas paukščių takas, nereikia į žvaigždynus daugiau žiūrėti naktimis - gana, kai spindintis raidynas kartojasi vandenimis; gana, kad jis pasikartoja ir kad negrįžta kaip Mimi, kad žvaigždės upės vėsumoj pavirsta upės dalimi.
MIESTELIS UPĖJE
Save mąstydamas svajojau ir upės veidrody žiūrėjau į save. (Prie upių visi valkatos prastovi, norėję būti žemėm ar srove.) Galbūt gerai, kad atėjau be irklo ir noro pasisemti kibirą vandens, žiūrėjau aš į savo veidą pridengtą staigios pakrantės šipuliais. Galbūt gerai, kad aš tiktai žiūrėjau, kaip upė savo vandenį irklavo ir upės srovėje atsispindėjo šviesa ant kranto stovinčio miestelio. Galbūt gerai, nes niekas nepasėmė kibirais srovės vandens su miesto žiburiais.
RYŽIŲ RINKĖJOS GYVENIMAS IR MIRTIS (FILMO DETALĖ)
- Nors mano rankos buvo purvinos ir juodos, ir mano akys -"ne šitų plantacijų vanduo" (man vieną kartą ištarė prajodamas toks jaunas ir gražus piemuo), bet aš tikėjau, kad prajojant tiesos dar niekas nepasakė prie vandens, kad niekas netiki stikliniais žodžiais pro šalį jojančio piemens. Ir tiek nedaug. Tik kelios saujos ryžių, ir tiek gyvenimo nedaug! Plantacijų platybėj lyjant, gyvenimą aš saujomis rinkau... - O tas piemuo prajodamas sugrįžo pas ją - apklotą audeklu ir ryžiais.
KEISTA MIRTIS
Tik vieną naktį aš gėrėjausi pavasariu ir tąją naktį žemėn suklupau, o buvo sužaliavę rasos už viską tam pavasary žaliau. Aš suklupau, ir niekas nepakėlė, ir nepažadino manęs lietus, tik žolės, prie manęs priėję, nustebo, kad žmogus pavasarį numirt galėjo, kai lijo kvepiantis lietus.
NETIKĖJIMAS
Nebeieškokime - mes nieko nesurasime: nei žemės, nei pavasario, žaliom raidėm užrašomo, tik vakarą ir elgetas smuikuojančius prie katedrų. Nebeieškokime - mes nieko nesurasime, kol patys sau nebūsime ir žemės, ir pavasariai.
LIETUS
Nepriėmiau tavęs. Užsidengiau. Atrodei man sunkus kaip geležis. Kodėl žiedais patvino laukinė obelis? Kodėl kaip fosforas liepsnojo lietus, nukritęs ant žolės? Gana man buvo potvynio laukinės obelies. Kodėl kraujavo uogos ir plėšėsi kiekvienas krūmas? Ar aš jomis galėjau pasisotinti arba rasti juose ramumo? Kodėl nepriėmiau tavęs, kodėl užsidengiau ir kam buvau kaip surūdijus geležis? Pro mane išdidžiai pratvino laukinės žemės obelis.
IR VĖL LIETUS
Lietus per metų dalimis atidalintą žemę - be paliovos ir įtemptas. Ar yra gyvenimas nuolatos būti lyjamam? Many nesukraujuos erškėčiai arba sodrios saulėleidžio juostos. Aš tik norėjau kažką palydėti ir apraudoti, ir pro mane krintantį įtemptą lietų stebėti. Ar jis negalėtų, lenkdamasis žemėn, ir manęs paliesti, tik netikiu aš lietumi, kuris - be paliovos, neatidalomas... Lietau, aš netikiu tavim, nes nežinau, ar tikros tavo ašaros.
SNIEGAS BALTAVO IR MAN
Nė vienos žemės atlaužos nepaimsiu. Ir nieko neturėsiu savo. Ne man nukritęs sniegas aplinkui baltavo, ne man juoda žemė pradėjo baltumon bristi ir nykti, nors turėjo mane, o ne žemę apsnigti, ir sniegas turėjo ištirpti ir tekėti kruvinom saujom - aš nežinojau, kad sniegas gyvas be kraujo, kad jokios žemės atlaužos nepaimsiu ir kad nieko neturėsiu savo, nors žemei nukritęs sniegas ir man baltavo.
KOVAS
Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja. Monotoniškai nebepuola sustingusiom plaštakom sniegas. Dangus jau pakilo nuo žemės ir mėlynas oras jau virpa. Paskutinės žiemos liekanos - sunkūs debesys irsta. Sniegas ištirpsta iš pėdų ir žemė visa kaip sulopyta... Kažkas nematomas praėjo šilta kovo mėnesio popiete. Atbundančio medžio šakos į drumzliną vandenį lenkias. Vandens srovės šaltos virpa kaip įtemptas lankas. Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja. Ir aš viena kovo mėnesio popiete jau esu praėjęs.
ŽEMĖS ATSIŽADĖJIMAS
Kada sudegs diena ir žingsnis daugiau nebegalės lėtėti, žinau, kad aš kiekvieno savo žodžio išsižadėsiu. Kada mirtis atėjusi manęs paimti su sopuliu į mano kraują įtekės, žinosiu, kad kiekvienas mano žingsnis buvo dalim lėtėjančios širdies, nupuolančios į plačią, didelę ir sopulingą žemę, maitinusią mane ir duona, ir skausmu, kad nusižeminęs praeičiau nederlingu josios arimu, kad atkartočiau pačią sopulingą žemę, kiekvieną žingsnį ir kiekvieną žodį, kad artėdamas į mirtį ramią ar neramią neščiau žemės sopulį.
NEIŠLAIKOMAS SVORIS
Neišlaikysim žemės ir svajonių, neišlaikysim jokio medžio šešėlio ir mirsim neseniai atėję, tik už save ir žemės dalį atkentėję.
SALA IR PAUKŠTIS I
Norėjau gyventi - o mirštu. Norėjau kalbėt - o tyla. Paukštis krisdamas sminga kaip strėlė ties mano sala. Matau jo kraujuojantį kaklą, jo akis su didžiuliais kalnais... Nepraskrisi, paukšti, pro salą savo lūžtančiais sapno sparnais. II Nepakėliau numirusio paukščio su nulūžusiais sapno sparnais: per sunkus man nedidelis paukštis, kuris krinta su savo kalnais.
GRĮŽIMAS Į LYGUMAS
Man reikia grįžt Kaskart labiau į liūdesį panašios lygumos, kaskart labiau - kaip moterys susigraudinusios. O dar žinau ir atkartot galėčiau, kaip jos suėjo gretomis: - Praeinantis esi ir svetimas! Aš ten gimiau. Mane jūs užauginot. Šešėlis mano driekėsi jumis... ir liūdesys. Su lygumom susikabinęs aš bėgau rudenim, kai rinkdavot savin sunkaus lietaus lašus… Dabar: - Į lygumas ar būsi panašus? Taip. Reikia grįžt. Kaskart labiau į liūdesį panašios lygumos. Aš visuomet į liūdesį grįžau, o liūdesys į lygumas.
PASIMELDIMAS
Jisai praėjo staigiai. Ir vidurdienį grąžino savo skolą - savo sielą - alkaną ir skurdžią be skundo, be atodūsio, nes netvirtai prie žemės buvo prisišliejęs jo klumpantis ir kruvinas šešėlis. Nuo lygumų siauras upes surinko ir akimis apsėjo nederlingus plotus, ir siekė visą žemę apkabinti šešėlis klumpantis, žaizdotas. Bet akys neatlaikė nederlingo ploto ir upės ėmė grįžti, ir tarė lygumą paliesdamas šešėlis:
KAD MANO KRAUJAS BŪTŲ TAVO ŽAIZDOSE
Priartėk, nors nelaukiu. Aš tik pavargęs. Laukimas mane išvargino. O norėjau būti kuo arčiausiai Tavęs, kad mūsų neskirtų jokia kūno žaizda, kad kraujas Tavo žaizdose būtų mano. Bet aš pavargau ir negaliu iškentėti jokios žaizdos, jokio kraujo lašo. Kentėkim išsiskyrę, nes mano žaizdos yra menkesnės. Aš tik kartkartėm bandysiu jas pertvarstyti, bet ne atnaujinti. Kentėti bijau, o čia niekas niekam neatlygina, net nepaguodžia, nes tam yra žemė. Priartėk ir prie mano akių paversk sniegą į kraują, nes ir tam yra žemė. Atiduok man mano praėjusį laiką, nes jame yra palikęs dievnamis siauroje skersgatvio gysloj; o tai buvo vienintelis mano laimės kartas: po to daugiau aš nebuvau laimingas.
SUSITIKOM LIETUI LYJANT
Mes ir vėl čia susitikom. Tam pačiam lietui lyjant ir tom pačiom žvaigždžių viršūnėm liepsnojant. Ir jeigu mes dar kartą susitiksim - bus lietus, nes Tavo žodžiai visuomet nuplaunami gaivinančio lietaus rankų. Po Tavo kojom žaliuoja pernykštė žolė ir po Tavo kojom užgęstą žmogus.
KRIAUKLĖS ANT MOTERŲ AŠAROM SUDRĖKUSIO KRANTO
Tavo laisvieji vergai - Tavo laivų irkluotojai stambiom, raumeningom rankom į jūros gilumą leidžia inkarą giedodami, kad Tu esi jūros gilumas ir kad metamas inkaras yra ne metalas, bet jų širdys, jų kūnai ir sielos. Giedodami jie brenda į krantą. Jų sausos kojos sudrėksta krante ir tarpupirščiai prisivelia smėlio. Ant savo nuogų, raumeningų pečių jie neša didelį krovinį. Verkiančios, išbadėjusios žvejų moterys su kūdikiais ir vaikais siūbuoja į krantą... Jas sutinka nepažįstamų vyrų giedojimas ir jų barzdoti veidai, kurie seka kiekvienos moters išsprūstančią ašarą. Barzdotų vyrų kojos sudrėksta krante ir tarpupirščiai prisivelia smėlio. Nuo savo nuogų, raumeningų pečių jie numeta krovinį. Nustebusios moterys žvelgia į jų plačius veidus ir nepažįsta. "Jie nėra mūsų mirę tėvai... Ir mes nesam jų žmonos". Barzdoti vyrai giedodami jau subrido į jūrą. Žvejų moterys norėtų pakelti suskirdusias plaštakas ir mojuoti giedantiems vyrams už duoną ir pilnas žuvų statines. Verkiančios ir laimingos jos grįžta nuo kranto. Ir jų pamaitinti vaikai žaidžia kriauklėmis.
DŽIAUGSMAS, SENASIS LIŪDESIO APAŠTALAS
Tu ateini, senas liūdesio apaštale, dulkėtom kojom. Namų ieškoti? Tau nėra vietos žemėje ir nebuvo Paskutinėj Vakarienėj; tave persekioja amžinas mūsų bičiulis liūdesys. Kodėl tu niekada neateini po jo? arba prieš jį? Aš pradedu tikėti, kad tavęs nėra, senasai apaštale. Jeigu jau niekada negrįši žemėn - mes neturėsime vaikystės, ir visos mūsų svajonės bus nevaisingos. Nori atimti vaikystę, džiaugsme mano? Nori naktį užpilti ant mūsų sapnų, senasai liūdesio apaštale? Mes esame negyvas pasaulis, kuris turėjo apsaugoti daiktus. Mes esame miręs sodas, kuriame auga negyvi vaismedžiai. Ant mūsų krinta negyvas lietus ir mūsų kūnus pasiekęs pavirsta ledais, kad tu, senasai apaštale, paliktum mūsų liūdesio tarnas, o mums: kad užtektų tik poros ašarų išeinant anapusėn žemėn.
MANO GYSLOS TAU YRA STANGRIOS
Maldų knygos rūdija. Kiekvienas puslapis sunkus kaip įkaitintas metalas. Jeigu jų daugiau neatversiu, kaip kalbėsime? Mūsų nesujungs aštri dievnamių gotika ir sodrios baroko linijos; nei kraujas, nes gyslos yra stangriai uždaros; nei šaknys, nes jomis alsuoja žemė. Aš noriu išsidalinti ląstelėmis, bet nenoriu būti ameba. Aš noriu išsidalinti tarp juodžemio ir lėto žvaigždžių degimo. Mane baigė pavergti žemė. Jos krūtinė išalsuoja užnuodytą orą, kuriuo gyvena mano negyvas pasaulis. Aš Jį tikrai buvau sutikęs. Vieną vidunaktį Jis akimirkai pakėlė saulę virš žemės. Aš žinau: Jis buvo Dievas. Mane baigė pavergti žemė: aš nebežinau, ar jis yra Dievas.
ERŠKĖTIS, ĮAUGĘS VAIKYSTĖN
Jeigu negrįžčiau - išsiskirkime kaip geri bičiuliai; palik man paskutinės vasaros žymes: iki raudonumo įkaitintą vynuogę ir vieną kraujuojantį krūmą, kurį palietei savo gyslota ranka. Aš Tau nedaug ką galėsiu palikt atminimui: trapias žiemos mėnesių žymes - tirpstantį kovo sniegą, kuris Tau primintų mano verkimą, kai lydėdamas mane į ten, kur nėra Tavęs, palikai man aštrų savo karūnos erškėtį. Ar Tu sugrįši kaip tolimų kontinentų svečias ir priimsi iš manęs paskutinį ženklą mano prisiminimui? - Tavo paliktą karūnos erškėtį? Tada mes išsiskirsime kaip geri bičiuliai, kurie daugiau nesusitiks šito liūdesio žemėj.
MŪSŲ VASAROS PRASLINKO NESUSITIKUSIOS
Grindinio akmenys mėnesienoje skambėjo vandeniu, pilamu į medinius kaimiečių kibirus. Buvau alkanas ir ištroškęs. Dievas ant šalto žemės šešėlio atvėrė šaltinį ir pratęsė žemės šešėlį iki manęs ir juo užklojo mane ir juo paruošė mirčiai. Grįšiu nieko neradęs ir nieko nepalinksminęs. Gal Tu ir gimei ir gal Tavo tvarte yra šviežaus vasaros šieno kvapas. Aš irgi gimiau vasaros karšty - vasary. Todėl nenuostabu, kad mūsų vasaros praslinko nesusitikusios.
UŽNUODYTAS VANDUO NEPALAIMINA
Kodėl nesakei, kad mane palaiminsi? Vienišą misionieriaus koplytėlę, laukiančią Dievo? Aš būčiau kentėjęs troškulį ir vienintelio vandens (jis buvo užnuodytas) neišgėręs. Dabar per vėlu: nukritusių vaisių plokšti ir grėsmingi šešėliai yra kaip kieto ir nepermaldaujamo liūdesio ženklai. Ir užnuodytas vanduo mėnulio pilnaty ruošiasi potvyniui: nepaliks nė vienos misionieriaus koplytėlės, sulaukusios Dievo.
NAUJŲ VEIDŲ MES NEATSINEŠĖM
Mes gimėme vieni, tačiau ramybė buvo mums neįdiegta. Į mūsų žemę ji nebeatėjo ir neatsilankė. Mes likome vieni, kaip sutrūniję bokštai ties baigiančiom išsekti upėm. Vieni ant drumzlinos ir neišbrendamos pakrantės. Šikšnosparniai švytruojančiais sparnais kaip anglys ant mūsų krinta, nesulaukdami savos mirties. Mūsų veidai, kurie jau baigia supelėti ir iš kurių jau ašara jokia neišsisunkia, atsiskiria nuo mūsų. Anapus Stikso jie laukia mūsų raukšlių ir kančios. Mes su savim atsinešėm tik žemės gabalą, tik nederlingos žemės plutą. Sutrūniję bokštai ties baigiančiom išsekti upėm kniumba po sparnais. Šešėliai pridengia pritvinkusį debesį, kuris tuojau pradėtų lyti. Gėlu lietum. Anapus Stikso lyja. Mes neatsinešėm naujų veidų.
DIEVO MOTINA
Prieš mirtį nejučiom prisiglaudei prie savo Dievo. Žaizdota upė laikė tavo gyvo veido kaukę. Dangus pasilenkė prie tavo kūno ir angelai grožėjos tavo krūtimis. Iš tavo kūno niekada negimdžiusio šiandieną tavo Dievas sotinas. Tu nejučiom prisiglaudi prie savo vaiko: kiekvienas esam savo Dievo motina.
TĖVAS
Skaityk mano meilę, užrašytą pirštais, geležies neliejusiais; skaityk mano žodį, neužgrūdintom rankom meilę palietusį. Sakiau: būsiu geležies apdirbėjas, liesiu žaižaruojančią geležį, kad užsigrūdintų rankos žemei mylėti. Sakiau: pirštais žaižaruojančią geležį lenksiu į nedūžtantį žaislą luošam savo sūnui, kad sūnus užsigrūdintų tėvui mylėti. Netapau geležies apdirbėjas, neišliejau nedūžtančio žaislo, neužgrūdinau rankų žemei mylėti. Suspėjau paduoti luošam neūžaugai sūnui neužgrūdintą meilę medienos paviršiuje įskaptuotam eilėrašty.
UPĖ, TĖVAS, UPĖ
Mano upė artėja į mirties jūrą. Mano...
žymės: #Vaikiska
Panašus:
- Vaikiškas žaislinis pianinas: kaip išsirinkti tinkamą ir lavinti vaiko muzikinį talentą?
- Vaikiškas krepšinis su stovu: puiki dovana mažajam krepšininkui
- Lengvas vaikiškas dviratis: kaip išsirinkti geriausią?
- Šlapimo Tyrimas Nėštumo Metu: Būtinos Žinios Kiekvienai Nėščiajai!
- Kaip Greitai Palengvinti Kūdikiui Kaupiančias Dujas: Efektyvūs Patarimai Tėvams