Mąstant apie tai, kas vyksta šių dienų pasaulyje, darosi akivaizdu, kad gamta, ekologija, aplinkosauga yra temos, kurių net norėdamas neišvengsi. Gamtos vaizdavimas, tarsi pagal susitarimą nuolat buvęs ir esantis svarbi sudedamoji vaikų literatūros dalis, reikalauja naujo įdėmaus tiriamojo žvilgsnio.
Jis turėtų išryškinti, kokia gamta ir kaip vaizduojama vaikų literatūroje, kokį žmogaus ir gamtos santykį tai atspindi ir formuoja be galo imliuose jaunųjų skaitytojų protuose. Vienas iš šios peržvalgos aspektų turėtų būti ir vaikų literatūros galios formuojant sąmoningą ir tausojantį santykį su gamta išryškinimas, o kad tokia galia labai reali ir tikrai egzistuoja, esama įrodymų - kad ir vaikų protestai prieš medžių kirtimą, kilę pasirodžius amerikiečių autoriaus Dr. Seusso (tikr.
Šio straipsnio tikslas - tokiu aspektu pažvelgti į Vytauto Petkevičiaus knygas vaikams, ypač tas, kuriose gamtos vaizdavimas yra centrinė kūrinio ašis, daugiausia dėmesio skiriant realistiniams apsakymams apie gamtą ir apysakai Didysis medžiotojas Mikas Pupkus bei atidedant į šalį pagrindinius šio autoriaus kūrinius - Gilės nuotykius Ydų šalyje, Molio Motiejų - žmonių karalių ir Sieksnį, Sprindžio vaiką, nes gamtos funkcija juose ir yra tokia, kaip jau minėta, - formali. Toks žvilgsnis padeda išryškinti aspektus, į kuriuos nebuvo atkreipta dėmesio, ir skatina jas skaityti iš naujo, o svarbiausia - kalbėtis apie dalykus, kurie dabar mums labai svarbūs.
Apie tai rašo ir vienas iš ekokritikos pirmeivių Williamas Rueckertas, į literatūros kūrinius žiūrintis kaip į energijos santalkas, kaip į gyvybę palaikančius sūkuriuojančius energijos srautus ir gyvus padarus (angl. a living thing)2 ir teigiantis, kad šiuos energijos srautus užtikrina skaitymas, išlaisvinantis literatūros kūrinyje sukauptą energiją ir tampantis jungiamąja grandimi tarp autoriaus ir skaitytojo (čia energijos grandinė nesibaigia, nes energija gali srūti toliau - iš vieno skaitytojo į kitą ir t. t.), taip pat literatūros interpretavimas ir mokymas3.
Tikslui pasiekti pasitelkta speciali skaitymo prizmė, kurią pasiūlė Augsburgo universiteto prof. dr. Hubertas Zapfas, - jis iškėlė literatūros kaip ekologinio kultūros potencialo idėją. Nesileisdama į ilgus, specifinių terminų kupinus išvedžiojimus ir gerokai paprastindama, tarsiu, kad literatūra, pasak profesoriaus, gali funkcionuoti kaip ekologinis principas ar cirkuliuoti kaip ekologinė energija didesnėje kultūros diskursų sistemoje4. Pasak Zapfo, galimos trys literatūros kaip kultūros ekologijos reiškimosi funkcijos: literatūra gali veikti kaip kultūrinis kritinis metadiskursas, vaizduojamasis antidiskursas ir reintegruojamasis interdiskursas.
Palikę nuošalyje visus -diskursus, tarkime, kad ekologinė energija reiškiasi kaip vaizduojamoji, kritinė ir integruojamoji galia. „Visi prieš vieną“. Dail. Skaitant vaikams skirtus Petkevičiaus kūrinius akivaizdu, kad galingiausios jo kritikos - kartais visiškai atviros ir net tiesmukai didaktiškos, kartais subtilesnės ir geriau užmaskuotos - strėlės skrieja į medžioklės mėgėjus, gamtos teršėjus ir niokotojus.
Gamtos vaizdavimas Vytauto Petkevičiaus kūryboje
Apsakymų „dideliems, mažiems ir milžinams“ rinkinys Visi prieš vieną6 prasideda kūriniu „Paskutinis šūvis“, kurio pasakotojas - rašytojo alter ego - atvirai prisipažįsta buvęs užkietėjęs medžiotojas: „Tai atsitiko maždaug prieš penkiolika metų, kai aš dar buvau nepataisomas medžiotojas ir nepraleisdavau nė vienos progos pykštelėt iš šautuvo.“7 Žmonėse gajus medžiotojo kaip gamtos mylėtojo įvaizdis tikriausiai buvo Petkevičiaus asmenybės dalis iki lemtingojo paskutinio šūvio.
Kaip ir daugelis praregėjusių atsivertėlių, rašytojas iš užkietėjusio medžiotojo virto aršiu medžioklės kritiku ir gamtos tausotoju. Literatūroje esama ne vieno tokio atvejo, kai energija, anksčiau eikvota medžioklei, po tam tikro sukrėtimo, suvokus apgailėtinas savo veiksmų pasekmes, nukreipiama į rašymą, o kūriniuose imama vaizduoti medžioklės beprasmybė ir bergždumas. Galima paminėti kad ir tokius autorius kaip Pilkoji Pelėda ar Jamesas Kerwoodas ir jų visame pasaulyje žinomus kūrinius Girių piligrimai, Uolinių kalnų valdovas ir kt.
Petkevičiaus aprašytas atvejis - prijaukintos stirnos, kuriai žmogus, matantis joje tik kailį ir mėsą, sulaužė kojas, nušovimas iš gailesčio: „Negalėjau klausytis širdį veriančio Sigutės bliovimo, negalėjau žiūrėti į dantimis sukąstą ir pakraujavusį jos liežuvį, į dideles juodas ir ašarojančias jos akis… Įbėgęs į kambarį, atsinešiau šautuvą… Tai buvo mano paskutinis šūvis.“8 Atsisakius medžioklės ir išsilaisvinus atsiveria iki tol netyrinėti gamtos horizontai: „Tu jau seniai nebegalvoji, kad medžiotojas - geriausias gamtos draugas. Nebetiki tam melui, nes dabar jau tvirtai žinai, kad dar nė vienas jų šautuvas į gyvą padarą neiššovė iš meilės ir kad nė viena kulka dar nieko neprikėlė iš numirusių. „Visi prieš vieną“. Dail. Mintis, kad gyvūnai nėra tik mėsa, kailis ar pramogos objektas, labai ryški ir kartojasi daugelyje realistinių Petkevičiaus apsakymų.
Pozicija gamtą tyrinėti, suprasti ir būti jos dalimi, atsisakant iš biblinių laikų atėjusio ir iki šiol gajaus požiūrio, kad žmogus yra gamtos valdovas („Visi užmiršta mus, gamtos valdovus, ir ima rūpintis tik savimi…“10), leidžia įžvelgti, kad tiek gyvūnai, tiek žmonės išgyvena ir jaučia panašiai: rūpinasi artimaisiais ir šeima (gyvūnai - bandos, būrio ar rujos nariais), vaikais (jaunikliais), yra prisirišę vieni prie kitų ir ištikimi, jiems būdingas neteisybės suvokimas, kerštas, pagalba nelaimėje, netekties skausmas.
Ypač paveikūs trumpieji Petkevičiaus apsakymai, pavyzdžiui: „Tik trys vilkiukai“11 (1986 m. Kartu su suvokimu, kad žmonės ir gyvūnai yra beveik (sakau „beveik“, nes vis tiek žmogus turi šautuvą, net jei juo nesinaudoja) lygiavertės gamtos dalys, pabrėžiamas ir medžioklės kaip veiklos kito gyvybei atimti absurdiškumas, bergždumas ir žiaurumas.
Dažniausiai šis suvokimas įdedamas į pasakotojo, rašytojo alter ego, ir veikėjų vaikų lūpas, mintys išsakomos pasakojant pirmuoju asmeniu: „Medžiotojai buvo suirzę, varovai nusiminę, tik aš vienas širdy džiūgavau ir gailėjausi nepasiėmęs su savimi gamtininkų būrelio fotoaparato…“ („Gobšumas“)16. Tuo pabrėžiama, kad vaikystėje, kai dar nepersiimta suaugusiųjų pasaulio normomis ir taisyklėmis, medžioklė suprantama tik kaip beprasmis gyvūnų žudymas.
Štai tėvo varovu į medžioklę imamas berniukas samprotauja: „Jis net nežino, kad po medžioklės aš niekada nemiegu, tiktai susikišu rankas po galva ir mąstau. Na, kam gi žmonės šaudo žvėrelius? Juk bulves knisa tik šernai. Bet dabar ir jos jau nukastos. Nesuprantu, kam draugui Kaziui tiek galvų, ragų, jeigu jis gali ir briedžius, ir šernus matyti gyvus?“17 Tuo tarpu tame pačiame apsakyme prasiveržęs suaugusiojo teisybės jausmas greitai numalšinamas kyšiu ir tarsi išgaruoja.
Medžioklė - gamtos dėsniams prieštaraujanti veikla: juk gamtoje žudoma tik dėl maisto, o žmonės tai daro ir dėl malonumo, ir dėl sportinio azarto. Be to, medžioklės padariniai pažeidžia gamtos pusiausvyrą ir verčia gyvūnus naikinti savo gentainius, nukentėjusius nuo medžioklės, nusilpusius ir nebegalinčius lygiavertiškai funkcionuoti: „Ir vėl ta vargšė klibinkščiuodama išlenda iš meldyno, ir vėl apie ją sukasi draugių ratas, ir vėl jos visos muša vieną, kol ta nurimsta, ištiesia ant pievos kaklą, paskleidžia sparnus, tarytum pasiruošus skrydžiui, ir sustingsta. Mes ją pavartom, gerai apžiūrim: kažkada kulkos sutrupintas jos sparnas kreivas ir suaugęs neteisingai…“18 („Mirtis prieš mirtį“).
Kartu šis epizodas atskleidžia ir kaip smarkiai žmogus yra linkęs vertinti gamtą antropocentriškai - pagal tai, kaip pats jaučia, supranta, gyvena. Štai apsakymo veikėjas berniukas, pamatęs, kaip gervės mirtinai užkapoja saviškę, piktinasi: „- Bet kaip jos pačios, savo draugę?.. Įdomesnis, nes ne toks akivaizdus, įpintas į melų pasakos žanrą, yra kūrinys Didysis medžiotojas Mikas Pupkus21.
„Didysis medžiotojas“ yra ir didysis melagis, demaskuojantis pats save, o savo pasakojimą apverčiantis aukštyn kojomis ir verčiantis abejoti kiekviena Miko Pupkaus pagyra. Kartu juokdario funkcija leidžia numanyti, kad tiesa yra kažkur per vidurį tarp dviejų vienas kitą paneigiančių melų. Pagrindinio veikėjo funkcijų - melagio, medžiotojo ir juokdario - sankirta griauna įsigalėjusį medžiotojo įvaizdį, demaskuoja gamtos bičiuliais besiskelbiančių medžiotojų „tiesas“, parodijuoja jų pasaulėžiūros dominantes ir aplink save kuriamą aureolę. Gamtos išaugintas, jos galių persiėmęs Mikas („Aš pats nuo drebulės uogas braukiau, nuo alksnio riešutus raškiau, durpės duona mitau, bet vis neprisivalgydavau. „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“. Dail.
Išėjęs medžiotojo mokslus, t. y. išklausęs senelio pasaką apie tai, ką privalo turėti geras medžiotojas („Tikram medžiotojui labiau už viską pasaulyje reikalinga paprasta, jautri ir atlaidi žmogaus širdis“24), taigi gavęs tam tikrą moralinį imperatyvą išlaikyti saiką ir nemedžioti daugiau, nei reikia, kad gamtoje būtų išlaikyta pusiausvyra, nes kitu atveju gamta atsisuka prieš žmogų ir ima jam keršyti (pasakojimas apie kerštaujantį vilką, pjaunantį ūkininkų gyvulius), Mikas Pupkus pirmoje medžioklėje šio imperatyvo nepaiso.
Nušovęs „septynis šernus ir vieną kiaulę“, jis sulaukia senolio pasmerkimo ir suvokia neišmokęs doro medžiotojo elgesio kodekso. „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“. Dail. Net pabrėždamas priklausymą gamtos sferai ir kilnią misiją medžioti brakonierius, Mikas Pupkus neatsisako ne tik antropocentrinio, bet ir medžiotojui būdingo žvilgsnio į pasaulį, nesiliauja išnaudoti gyvūnų (kinko juos į roges, gaudo cirkui, vagia iš lizdo kiaušinį, kad išsiaugintų medžioklinį sakalą, ir t. t.) ir medžioti savo malonumui.
Kūrinio pradžioje išsakytas moralinis imperatyvas „nežudyk“, ypač „nežudyk be reikalo“, netampa šio kūrinio ašimi. Dviprasmis pagrindinio veikėjo santykis su gamta taip ir lieka iki galo neeksplikuotas: Pupkus piktinasi medžiotojų piktadarystėmis (pavyzdžiui, kad į spąstus įkliūva vilkų jaunikliai), jų paliktomis šiukšlėmis, kimbančiomis prie magnetą prarijusio jo šuns Čiupkaus, kurį galima laikyti vaizdžia atsakingo elgesio su atliekomis metafora, prisiekinėja daugiau niekada nepakelti šautuvo prieš gyvą padarą, bet ir toliau naudoja gamtą dažnai visiškai nereikalingiems, egoistiniams poreikiams tenkinti. Miko Pupkaus santykis su gamta lieka antropocentrinis, nors tekste esama ir tokio santykio kritikos: „Kas jam darbo.
Antroji literatūros kaip minėtojo potencialo funkcija - vaizduojamasis antidiskursas: literatūra suteikia tekstinę išraišką dominuojančioje kultūroje marginalizuotiems, užslopintiems ar ignoruojamiems reiškiniams. Tam kuriami alternatyvūs pasauliai, kuriuose artikuliuojama tai, kas buvo nutylima dominuojančios kultūros saviinterpretacijoje ir yra gyvybiškai svarbu norint adekvačiai vertinti žmonių būtį, jų vietą šiame pasaulyje. „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“. Dail.
Keliaudamas toliau Mikas Pupkus susiduria su galybe išorinių gresiančios ekologinės katastrofos požymių (užterštos, prišiukšlintos upės, dvokiantis vanduo, kuriame žuvys plaukioja su dujokaukėmis, ir pan.), o patekęs į vandenyną regi tai, ką šiandien laikome globalizacijos ir šylančio klimato padariniais: tirpstančius ledynus, planktonu žydinčią jūrą, banginio ryklėje įstrigusią guminę varlę, vaikų naudojamą maudantis (neatsakingo elgesio ir šiukšlinimo metonimija), jūrine mina žaidžiantį buvusį cirko ruonį, nesugebantį sumedžioti savo vaikams grobio (žmogaus kišimosi į laukinės gamtos tvarką ir neatsakingo gyvūnų prijaukinimo metafora).
Bet įtaigiausias, žinoma, yra Nailono šalies vaizdas. Militarizuotoje, technokratinėje, dirbtinėje, valdovo autokrato, propagandinių ir visuotinio melo mechanizmų valdomoje šalyje Miką Pupkų lydi postapokaliptiniai, antiutopiniai ekologinės katastrofos nualinto krašto vaizdai. Nailono šalyje jau seniai išnaikinti paukščiai ir žvėrys, nebėra nei švaraus vandens, nei oro, upės panašios į pašildytą dervą, o pakelės pilnos gipsinių, molinių, plastikinių ar nailoninių gyvūnų.
Čia sunku užmigti, nes nuo didžiulio miesto gausmo dreba viešbučio langai, sienos ir grindys, čia nereikia vaikščioti, nes judantys šaligatviai nuveža žmones ten, kur reikia, gatvėmis rieda nenutrūkstamas dvisluoksnis automobilių srautas: beturčiai rieda grindiniu kvėpuodami dūmais ir dulkėmis, o turtingieji vairuoja automobilius su oro pagalvėmis, kurie dūmus išmeta neturtėliams ant galvų.
Šio miesto gyventojai vaikšto su stikliniais gaubtais, kvėpuoja dirbtiniu oru ir nenusimauna dujokaukių, parkuose stovi negyvi plastikiniai medžiai, „auga“ poroloninės gėlės ir nailoninė žolė. Skaitytojams vaikams šis įtaigiai pavaizduotas antipasaulis turėtų tapti didaktine priemone, kreipiančia mintį į ateitį ir verčiančia įvertinti galimus dabartinių kasdienių žalingų veiksmų padarinius.
Kalbant apie trečiąjį literatūros kaip ekologinės energijos raiškos aspektą - reintegruojamąjį interdiskursą - teks gręžtis į vaikų literatūrą kaip priemonę, veikiančią dvejopai - emociniu ir pažintiniu lygmenimis - ir galinčią ne tik suteikti reikiamų žinių, bet ir sukelti empatiją bei išugdyti atsakingą požiūrį į supančią aplinką28. Ekologinės tematikos atsiradimas ir paplitimas grožinėje vaikų literatūroje laikytinas gamtosaugos idėjų integravimu į sritis, formuojančias vaikų pažinimą, mąstymą ir pasaulėžiūrą.
Virš. dail. Petkevičius sukūrė nemažai trumpų ir labai įtaigių kūrinėlių, kuriuos verta nagrinėti ne tik literatūros, bet ir biologijos pamokose mokantis apie ekologiją ar etikos pamokose mokantis apie humanišką elgesį su gyvūnais. Įtaiga jie gali jei ne lygiuotis, tai bent jau būti netoli Jono Biliūno „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galo“.
Nors dėl ribotos apimties straipsnyje liko neaptarta dar daug aspektų, bet galima daryti trumpą išvadą, kad Petkevičiaus knygos vaikams apie gamtą neabejotinai nusipelno būti peržvelgtos.
Knygos vaikams
Knygutėje pateikti smagūs pasakojimai apie gyvūnus, kuriuos vaikas galės papildyti. Kiekviename knygos skyriuje pateikiama 12 išradingų ir kartu paprastų sumanymų, kurie ne tik lavina vaizduotę, bet ir gali būti praktiškai naudingi! Plakatas, skirtas ikimokyklinio amžiaus vaikams, kuris padės juos supažindinti su buitiniais elektros prietaisais. Ši knygelė skirta ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, patiriantiems kai kurių garsų tarimo sunkumų.
Susitikimo metu M. Čepulis taip pat pristatys knygą „Visa tiesa apie gyvūnus“, skirtą vaikams ir kitiems smalsuoliams. Ar žinote atsakymą į klausimus: „Kaip kalba stirnos, danieliai ir briedžiai? Ir kuo jie skiriasi?“ ar „Kodėl rupūžei tenka vyrą ant kupros nešioti?“. Nežinote net jūs!? Susitinkame bibliotekos Konferencijų salėje! Renginys yra projekto „Rimti vaikiški reikalai“ dalis.
žymės: #Vaikiska
Panašus:
- Bokso kriaušė vaikiška: lavinkite jėgą, koordinaciją ir pasitikėjimą savimi!
- Parduodu vaikišką traktoriuką: skelbimai, kainos, patarimai perkant
- Naudota vaikiška lova: kaip išsirinkti saugiai ir ekonomiškai?
- Geriausias Miegmaišis Kūdikiui – Užtikrinkite Jaukų ir Šiltą Poilsį Savo Mažyliui!
- Geriausia mobili auklė su kamera – užtikrinkite ramų ir saugų kūdikio stebėjimą!