Santykiai su bendraamžiais įgauna ypatingą svarbą mokykliniame amžiuje ir ypač paauglystėje. Kiekvienas iš mūsų turime stiprų poreikį priklausyti tam tikrai grupei. Būdami visai maži tokia grupė mums yra šeima, kuri visada yra šalia mūsų. Ir tas jausmas, kad aš jai reikalingas ir priklausau šiai grupei, yra labai svarbus. Pradėjus lankyti darželį, mokyklą norisi turėti žmones ir už šeimos ribų - tokius, kuriais vaikas gali pasitikėti, užmegzti abipusį santykį ir atsiremti tais momentais, kai šeimos nėra šalia.
Psichologė J. S. Jasiulionė atkreipė dėmesį, kad netgi vaikų grumtynės yra vienas iš būdų mokytis suprasti savo ribas, pažinti kito jėgas ir netgi būdas patenkinti prisilietimų poreikį. Artimi ir abipusiai santykiai vaikams garantuoja ir emocinį paramos šaltinį. Apskritai tai yra laikoma vienu svarbiausių veiksnių sklandžiai vaiko raidai. Todėl, jei pamatome, kad vaikas neturi draugų, turime pagalvoti, kaip jam padėti, nes turėti tą artimą ryšį, draugystę yra labai svarbu.
Daugybė tyrimų įrodė, jog geri santykiai su bendraamžiais yra svarbus vaikų psichikos sveikatos apsaugos veiksnys. Pastebėta, kad tiems vaikams, kurie turi artimus santykius su bendraamžiais, geriau sekasi mokytis, jie jaučiasi saugiau, jiems lengviau išspręsti kylančias problemas. Tikrai nėra taip, kad visiems reikia daugybės draugų. Tačiau gali būti, kad vaikui reikia pagalbos užmezgant ir puoselėjant tuos santykius, ir mes, tėvai, galime jam padėti.
Vaikų Draugystės Etapai
Skirtingais tarpsniais vaikų tarpusavio santykiai turi savų ypatybių. Pirmosios patirtys prasideda ikimokykliniame amžiuje, kada vaikai patenka į bendraamžių grupę darželyje. Jeigu vaikas auga gausioje šeimoje, tai į darželį jis ateina jau turėdamas tam tikros patirties, bet vis dėlto santykiai su broliais ir seserimis gerokai skiriasi nuo bendravimo su kitais vaikais.
Ikimokykliniame amžiuje pagrindinis santykių kūrimo būdas yra žaidimas, tačiau jie prasideda ne iškart, atėję į darželį patys mažiausieji staiga nepuola į santykį su bendraamžiais. Pirmas žmogus, su kuriuo jiems svarbu tuo metu sukurti santykius, yra ugdytojas - suaugęs žmogus, į kurį vaikas galėtų atsiremti ir jaustųsi saugus, o tada jau galėtų tyrinėti naują aplinką ir megzti santykius su bendraamžiais.
Kuo vaikas vyresnis, tuo jis labiau atsiveria pasauliui ir tuo labiau svarbūs tampa santykiai su bendraamžiais. Jei dvimečiai dar dažniausiai žaidžia vieni, tai 4-5 metų vaikai jau turi daugybę bendrų žaidimų ir tai yra puikus būdas ir megzti santykius, ir tyrinėti vienas kito ribas, ir susigaudyti, kas man patinka, o kas ne. Tuo metu jau gali atsirasti tos pirmosios tikros draugystės, o kai kurios išauga ir į ilgalaikes. Vis tik dažniausiai būna, kad to vieno geriausio draugo tuo metu dar nėra - vieną dieną vienas geriausias, kitą dieną - kitas.
Vėliau, pradiniame mokykliniame amžiuje, pasikeičia ugdymo sistema, ir vaikas susiduria su naujais iššūkiais. Vaikas tampa grupės dalimi, kurioje pasidaro svarbu, kas ką moka, ko nemoka, kiekvienas sulaukia įvertinimų, kurie mažiau ar daugiau yra pastebimi. Keičiasi ir tai, kad vaikai šiame amžiuje mažiau pradeda bendrauti su tėvais, o bendraamžių svarba didėja.
Tai nereiškia, kad tėvai tampa mažiau svarbūs ir nebereikalingi, bet būtent pradiniame mokykliniame amžiuje tampa svarbu turėti tą geriausią draugą, bendraamžių įtaka vis labiau auga. Šio amžiaus vaikams yra svarbu kažką veikti kartu, jie vis dar nemažai žaidžia, kovoja su tam tikrais priešais. Šiuo metu vaikai pradeda vis labiau išsiskirstyti pagal lytis - berniukai labiau bendrauja su berniukais, mergaitės - su mergaitėmis. Vis tik kartu visi jie geba susijungti, jei atranda kitą grupę, su kuria reiktų kovoti prieš kitą. Taip pat įdomu tai, kad šiame amžiuje vaikai ima kurti savo bendrą folklorą, bendrą žargoną - tai irgi padeda sukurti tą priklausymo grupei, bendrystės jausmą.
Kai peršokama į paauglystę, viskas dar labiau pasikeičia. Bent žiūrint iš šono, atrodo, kad paaugliams bendraamžiai tampa svarbesne dalimi nei suaugusieji. Tai yra amžius, kada reikia atsiskirti nuo suaugusiųjų, o atsiskirti gali tik susitapatindamas su žmonėmis, panašiais į save. Būtent noras būti su grupe yra išskirtinis paauglystės bruožas. Psichologė akcentavo, kad nors tėvai šiuo laikotarpiu gali daug ko nežinoti, tai dar nereiškia, kad jie yra nesvarbūs. Viskas labai priklauso nuo to, koks santykis buvo sukurtas iki paauglystės.
Ką Daryti Tėvams?
Tėvai ir toliau gali dalyvauti vaikų gyvenime, nepamesti to pulso, pavyzdžiui, sudarydami sąlygas savo vaikams pasikviesti draugų į svečius - taip ir jūs juos pažinsite, žinosite, su kuo vaikas bendrauja, kas jam įdomu, ką mėgsta veikti. Žinoma, padėti įveikti vaikui kylančius bendravimo iššūkius paauglystės laikotarpiu tėvams yra sudėtingiau, nes ne visada paaugliai tos pagalbos ir nori. O kita medalio pusė, pastebi psichologė, yra ta, kad sunku, nes jei paaugliui kilo koks nors iššūkis ir sunkumas, už jį jau nenueisi ir nepasikalbėsi su kažkuo, kaip būdavo vaikui esant mažam. Ką šiuo metu mes galime padaryti dėl savo vaikų geriausio - tai būti šalia, būti jautrūs, išklausantys, atviri ir visada prieinami.
Vaikai naudoja pačius įvairius būdus, kad priklausytų grupei. Vieni elgesio būdai gali būti labai tinkami, kiti - ne. Jie visi yra visiškai normali reakcija vaiko, kuris daro viską ir labai stengiasi, norėdamas tapti grupės dalimi ir pasijusti svarbus. Tėvai, globėjai ir mokytojai turi padėti prisitaikyti naujoje aplinkoje, ypač tada, kai vaikas tik pradeda lankyti mokyklą. Su vienais jis daugiau laiko praleidžia namuose, su kitais - mokykloje.
Tėvai daug ilgiau nei mokytojai pažįsta vaiką, todėl gali papasakoti pastariesiems apie jo pomėgius, asmenines savybes, bendravimo ypatumus ir kitus, jų manymu, svarbius su vaiku susijusius dalykus. Mokytojai gali suteikti tėvams informacijos apie šiuos ir kitus dalykus, galimai kitaip atsiskleidžiančius mokyklos aplinkoje. Mat skirtingose aplinkose gali pasireikšti kiek kitoks vaiko elgesys. Dar vienas svarbus dalykas, kaip galime padėti vaikui sėkmingiau tapti grupės dalimi, mūsų rodomas asmeninis pavyzdys: kaip bendraujame su kitais žmonėmis, su pačiu vaiku.
Atkreipkime dėmesį, kaip elgiamės, kai mums linksma, liūdna ar pikta, kaip parodome kitam žmogui, kad mus kažkas erzina, nepatinka? Kaip reaguojame, kai kitam reikia pagalbos, o kaip tada, kai jis mums padeda? Ne mažiau svarbu, kiek priimame skirtingus žmones, kurie skiriasi nuo mūsų išvaizda, elgesiu, aprangos stiliumi. Vaikas labai jaučia, kaip tėvai arba mokytojai reaguoja į kitus vaikus. Kaip jis gali gražiai ir pagarbiai bendrauti su vaiku, kurį jo tėvai ar mokytojai dažnai peikia, užgaudinėja?!
Labai reikšmingi klasės susitarimai, arba kitaip - taisyklės. Jos vaikui padeda geriau suprasti mokyklos sistemą ir jaustis saugiau. Nuo pat pirmųjų mokymosi dienų kartu su vaikais nusistatykime keletą svarbiausių klasės taisyklių, kurių visi (taip pat ir mokytojas) įsipareigokime laikytis. Turėtų būti skiriama dėmesio ne tik bendrai tvarkai, tačiau taip pat ir santykiams su klasės draugais bei mokytojais. Prie taisyklių vėlgi kartu su vaikais numatykime vaikų netinkamo elgesio pasekmes. Šis procesas turi vykti draugiškai, glaudžiai bendradarbiaujant su vaikais, tačiau ne direktyviai - „nuleidžiant taisykles iš dangaus”. Taisyklių pažeidimų atvejais reaguokite ramiai, supratingai, tačiau reikliai. Kiekvienas vaikas ar suaugęs turėtų priimti atsakomybę už taisyklių nesilaikymą. Tačiau nesuabsoliutinkime netinkamo vaiko elgesio - suteikime galimybę ištaisyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti. Netinkamas elgesys nelygus blogam vaikui.
Kaip Padėti Vaikui Susirasti Draugų?
Ką dar gali padaryti tėveliai, padėdami vaikui susirasti draugų? Be jau minėto asmeninio pavyzdžio rodymo, tam tikrais atvejais gali būti verta pakalbėti apie konkrečius susidraugavimo su kitais momentus - kaip prieiti, pasikalbėti, pakviesti kartu pažaisti. Galima kartu su vaiku suvaidinti bendravimo sunkumais pasižyminčias situacijas, išsiaiškinti kylančias problemas ir aptarti alternatyvius bendravimo būdus.
Esant galimybei, galima pasiūlyti vaikui pasikviesti klasės draugus į savo gimtadienį ar kokią nors kitą pramogą arba tiesiog į svečius. Naudinga, jeigu tokiuose susitikimuose dalyvauja su Jūsų vaiku mažiau bendraujantys vaikai. Taip pat galima pamėginti pabendrauti šeimomis, galbūt pasikviesti juos į svečius, išeiti į lauką ar sugalvoti kitų pramogų su Jūsų vaiką atstumiančiu vaiku ir jo tėveliais. Pozityvus, pagarbus tėvelių tarpusavio bendravimas vėlgi yra teigiamas bendravimo pavyzdys.
Matydami didžiulį autoritetą - savo tėvelius, gražiai bendraujančius su klasės draugo tėvais, vaikai formuosis teigiamą nuostatą, pajus saugumą tos šeimos atžvilgiu - visa tai gali sustiprinti vaikų tarpusavio santykius. Tačiau nepamirškime, kad vaikas greičiausiai dar iki mokyklos turėjo draugų. Šie draugai gali būti kaip stiprus apsauginis veiksnys vaikui, sunkiau susidraugaujančiam arba patiriančiam kitokių bendravimo sunkumų su klasės draugais. Paskatinkime jį ir toliau puoselėti santykius su kitais vaikais.
Svarbu, kad vaikas ne tik mokėtų užmegzti, tačiau taip pat gebėtų išsaugoti ir toliau plėtoti santykius su draugais. Šioje situacijoje svarbus tėvų ar globėjų vaidmuo. Mes mokome vaikus bendravimo būdų, rodome jiems tinkamą asmeninį pavyzdį, tikslingai organizuojame veiklas. Visi šie momentai yra labai svarbūs, tačiau mokymasis yra abipusis mokinio ir mokytojo reikalas, kuris reikalauja grįžtamojo ryšio. Mokytojai ar vaiko tėvai moko, vaikas mokosi. Tačiau vaikas turi suprasti, kuria kryptimi jis juda. Tą galime padaryti dėmesingai stebėdami ir fiksuodami tinkamą vaiko elgesį.
Mokydami vaiką tinkamų susidraugavimo būdų, emocijų ar elgesio raiškos, turime jam aiškiai parodyti, koks jo elgesys yra pageidaujamas. Mes esame įpratę automatiškai, „šviesos greičiu” reaguoti į netinkamą vaiko elgesį. Iš tiesų netinkamą vaiko elgesį neretai dera stabdyti. Tačiau ar dažnai atkreipiame dėmesį, kai vaikas padaro kažką malonaus, pavyzdžiui, mokykloje paskolina draugui trintuką, valgykloje nuneša jo puodelį, apkabina, kai draugas verkia?
Prisiminkime pagrindinį kiekvieno žmogaus poreikį priklausyti ir jaustis reikšmingam. Pritarimą vaiko elgesiui, paskatinimą galime reikšti ne tik žodžiais, bet ir nežodiniais būdais - šypsena, linktelėjimu, prisilietimu ir panašiai. Šiuolaikiniam bendravimui trūksta gyvybės, kurią suteikia tikri emociniai išgyvenimai. Kai supykstame ar nuliūstame, nebijokime to parodyti vaikui. Lygiai taip pat atvirai rodykime išgyvenamą džiaugsmą dėl jo malonaus elgesio. Visos emocijos yra tokios, kokios yra - nei geros, nei blogos. Jos visos yra priimtinos. Matydami tokį suaugusiųjų pavyzdį, vaikai patys mokosi pažinti savo jausmus, atvirai (tinkamai!) juos reikšti.
Vaikystėje kuriami santykiai turi ilgalaikę reikšmę vaiko gyvenimui. Ateityje vaikas mokysis, dirbs, galbūt sukurs šeimą - vienaip ar kitaip susitiks įvairiausių žmonių, su kuriais teks bendrauti. Bendravimas su kitu žmogumi brandina vaiką kaip asmenybę. Jis tobulėja emocine ir pažintine prasme, įgyja naujų socialinių įgūdžių, deda pamatus ateities santykiams ir kartu galbūt turi daugiau galimybių geriau socialiai prisitaikyti.
Mes, suaugusieji, vargu, ar galime už vaiką susidraugauti su jo bendraklasiais, lygiai taip pat negalime kitų vaikų priversti draugauti su juo. Tačiau galime nuoširdžiai domėtis vaiku, priimti jį tokį, koks yra, ir padėti jam susidraugauti. Ši pagalba nebūtinai reikš, kad vaikas taps „klasės žvaigžde”, nes draugystė priklauso ne tik nuo mūsų pagalbos.
Įsivaizduojami Draugai
Remiantis literatūra, apie 37 procentai septynerių metų amžiaus vaikų turi įsivaizduojamus draugus. Ir nebūtinai šie „dingsta“ tuomet, kai baigiasi vaikystė. Pastebėta, kad įsivaizduojamų draugų turi ir paaugliai, ir tai labiau būdinga kūrybingiems bei socialiai aktyviems jaunuoliams (tai yra, negalima teigti, kad įsivaizduojamą draugą susiranda vienišas ir su niekuo nebendraujantis, „neturintis ką veikti“ paauglys). Net ir suaugusieji gali turėti įsivaizduojamų draugų. Ir nereikėtų galvoti, kad tai - haliucinacijos ar kliedesiai.
Turėti įsivaizduojamą draugą yra visiškai normalu. Galima sakyti, kad įsivaizduojamo draugo atsiradimas - tai lyg žaidimų, kuriuose aktyviai dalyvauja lėlės ar kitokie žaislai, tęsinys: iš pradžių vaikas žaidžia ir įsivaizduoja, kaip lėlytės ar kiti personažai „kuria šeimą“, „valgo“, „miega“ ir t.t. Kaip žaidžiant su „realiais“ žaislais (ar piešiant, lipdant) vaikai „išžaidžia“ sunkumus, išgyvena susikaupusius jausmus ir bando rasti sprendimų, taip ir įsivaizduojami draugai gali padėti vaikui pasakyti, garsiai įvardinti tai, ko jis pats nedrįsta (pavyzdžiui: „Mano šuniukas nemėgsta blynų, jis norėtų ledų“).
Tokiais atvejais galima įtarti, kad vaikas išgyvena stiprius ir sunkius jausmus, su kuriais jam per daug sudėtinga susitvarkyti pačiam, dėl to tenka kone visą savo dėmesį ir laiką skirti įsivaizduojamam draugui, arba į įsivaizduojamą draugą „perkeliami“ vaiko vidiniai išgyvenimai. Galima pabandyti suprasti, kas galėjo pastūmėti vaiką į tokią būseną - galbūt jis išgyvena tėvų skyrybas, netektį ar dėl ko nors stipriai jaudinasi, tada būtų labai svarbu vaikui skirti daugiau dėmesio, atkurti su juo emocinį ryšį.
Jeigu suaugusieji primygtinai bandys vaikui įrodinėti, kad įsivaizduojamas draugas trukdo, nereikėtų jo turėti ir su juo bendrauti, tai gali sukelti priešingą poveikį: vaikas gali pasijusti kaltas, kad turi tokį draugą, jam gali tekti išgyventi prieštaringus jausmus tarp meilės ir noro paklusti tėvams ir artumo įsivaizduojamam draugui, kuris gali paguosti ir „suprasti“ tada, kai tėvų nėra šalia. Reikia atsiminti, kad šis draugas gali iš dalies simbolizuoti ir atstoti tėvus - būti vaikui paguoda ir parama, nesant šalia realių tėvų. Todėl barti vaiko ir jam priekaištauti negalima. Įsivaizduojami draugai gali būti žmonės, gyvūnai, išgalvotos būtybės. Kaip elgtis su savo vaiko įsivaizduojamu draugu? Jo nereikia ignoruoti, bijoti ar vengti.
Tėvų Įsikišimas į Vaikų Draugystes
Psichologė Tammy Finch pataria tėvams šioje situacijoje būti tolerantiškiems ir taktiškiems. „Tėvai neturėtų skubėti teisti kito vaiko vien dėl jo išvaizdos ar kitų paviršinių dalykų. Jūsų vaikas gali draugauti su kitu vaiku, net jei skiriasi šeimos vertybės. Daugelis tėvų tokiais atvejais tampa pernelyg kritiški, tačiau visa, ką jiems reiktų padaryti - tai susitelkti į poveikį, kurį šie santykiai daro jūsų vaikui. Neturėtumėte kalbėti su savo vaiku apie tai, kaip jo draugas rengiasi ar elgiasi. Kalbėtis reikia apie tai, ką pastebėjote savo vaiko elgesyje. Jums turi rūpėti jūsų vaiko saugumas, o ne jūsų asmeniniai norai“, - sako psichologė.
Anot jos, šios draugystės paprastai rutuliojasi be tėvų įsikišimo:"Atsispirkite savo instinktui pareikalauti, kad vaikas nutrauktų santykius su abejotinu draugu. Tai retai suveikia. Iš tikro poveikis gali būti netgi priešingas. Jei sieksite viską kontroliuoti, galiausiai rizikuojate viską prarasti. Jūsų vaikas draugaus su tuo, su kuo norės draugauti, ir jūs to galite nė nežinoti“.
T. Finch manymu, svarbu turėti omenyje, kad paaugliai mokosi iš savo klaidų. Tai turėtų būti jų tapimo suaugusiais dalis - jei tik nėra padaroma rimta žala. „Po kelerių metų jie paliks namus“, - sako ji, - „ir jūs norėsite, kad jie mokėtų būti nepriklausomi ir laisvi, galėtų daryti klaidas, tačiau jaustis saugūs.“ Ji taip pat siūlo geriau pažinti vaikų draugus: „Pasikvieskite tą draugą, dėl kurio labiausiai baiminatės, į namus. Galite sužinoti, kad jis anaiptol nėra pavojingas ar baisus. Jei ne, bent jau jūsų vaikas pamatys, kad galite būti atviri skirtumams“.
Kalbant apie vaikų santykius, svarbu, kad tėvai turėtų omenyje visą bendrą perspektyvą. Dalis paauglių identiteto formavimosi yra skirtingų draugysčių užmezgimas ir stebėjimas, kas veikia ir kas ne. Subalansuotas gyvenimas būtinas, kad paaugliai neužstrigtų nesveikuose santykiuose. Ženkite žingsnį atgal, pažvelkite į savo vaiko gyvenimą. Ar jis turi hobį, ar sportuoja? Ar stengiasi gerai mokytis? Jei bendras vaizdas jus tenkina ir yra tik vienas ar du nerimą keliantys draugai, atsitraukite. Dažniausiai tokie santykiai būna neilgalaikiai. Stenkitės nesusitelkti ties vienu draugu - svarbu, kokia yra visuma. Ką daryti, jei netenkina ji?
Kartais tėvams reikia įsikišti, ir kartais verta susipažinti su vaiko draugo tėvais. Jei jų požiūris panašus į jūsų, tai tikras privalumas - vadinasi, galite veikti kartu ir pasirūpinti atžalomis.
Pradėkite kalbėti apie tai, kas vyksta, tačiau nekalbėkite negatyviai. Vaikas neturi jausti, kad tėvai jį puola. Kalbėkite apie vaiko elgesį, o ne apie abejotinus draugus. Draugų pasirinkimas yra svarbi paauglystės dalis, ir jūs ne visada suprasite vaiką ar sutiksite su jo pasirinkimais. Svarbiausia - stebėti vaikus ir bendrauti su jais: tik taip sužinosite, ar jie užmezga sveikus santykius ir kada metas pakalbėti apie jų elgesį ir pasekmes. Likite ramūs ir užtikrinti, stebėkite iš šono - taip daug geriau žinosite, kada įsikišti, o kada leisti įvykiams tekėti sava vaga.
Draugystės Nutraukimas
Išyrančios draugystės - dažnas reiškinys. Kai kurių tyrimų duomenimis, net 50 proc. draugysčių išyra per vienerius mokslo metus. Draugystė su geriausiu draugu išyra sąlyginai rečiau nei įprastos draugystės. Nutrūkusi draugystė gali turėti neigiamų pasekmių, ypač tiems paaugliams, kuriems ji buvo vienintelė. Pavyzdžiui, gali pablogėti paauglio emocinė būklė ir atsirasti depresijos simptomų.
Pastebėta, kad draugo parama ir nesutarimai su juo gali būti svarbūs, norint paaiškinti, kodėl draugystės išyra ar išlieka. Juntama draugo parama yra svarbi draugystės ilgaamžiškumui. Taip yra todėl, kad parama sukelia artumo su draugu jausmą. O artumo jausmas savo ruožtu didina pasitenkinimą draugyste.
Ir priešingai - nesutarimai su draugu gali didinti tarpusavio atstumą, kol galiausiai draugystė nutrūksta. Tačiau manoma, kad draugystės stabilumui svarbiausia ne tai, ar draugai pykstasi ar ne, bet ar yra balansas tarp nesutarimų ir paramos vienas kitam.
Tęstinis tyrimas, atliktas Lietuvos ir Floridos (JAV) mokyklose, iš tiesų parodė, kad palaikymo ir paramos trūkumas leido nuspėti draugystės iširimą daug geriau nei nesutarimai tarp draugų. Tad tikėtina, kad kai abu paaugliai jaučia, jog gali sulaukti vienas kito paramos ir palaikymo bei dalinasi šiltais jausmais, kylantys nesutarimai nėra tokie žalingi draugystės kokybei ir išlikimui. Ir priešingai - nesutarimai gali sutrikdyti draugystę, jei nėra pakankamai paramos vienas kitam.
Kaip Paruošti Vaiką Naujoms Pažintims?
Kai kurie vaikai ruošiasi vasaros stovykloms. Kiti - kelionėms į kaimą pas senelius ar giminaičius. Visų jų laukia susidūrimas su nepažįstamais bendraamžiais. Ar jūsų vaikas įveiks drovumą ir užkalbins kitą, o gal jaudinatės, jog jam svarbiau lyderiauti, o ne puoselėti draugystes? Pažvelkime į tai atidžiau.
Būkite pavyzdžiu. Būtinai, stebint vaikams, elkitės su savo draugais ypatingai gražiai, būkite nuoširdūs ir paslaugūs. Pasistenkite, vaikams girdint, su draugais neapkalbėti kitų draugų, apie bendrus pažįstamus atsiliepkite tik teigiamai. Jei Jūsų vaikas mažas, žaiskite su juo žaidimus, puoselėjančius pasidalinimo, kantybės savybes.
Skatinkite, bet ne stumkite. Daugelis iš mūsų esame patyrę savo tėvų gana griežtą skatinimą eiti susidraugauti su vaikais, nebūti bailiuku ir panašiai. Vaiką tokie žodžiai gėdina, jis tik dar labiau susigūžia savo mažame pasaulėlyje ir tada jo didžiausiu troškimu tampa atokus kamputis. Duokite mažyliui laiko, tegul pripranta prie aplinkos. Stebėdami situaciją ir ją įvertinę, arba prieikite prie vaiko, jį švelniai padrąsinkite, paklauskite, ar nereikia pagalbos, arba atvirkščiai - leiskite jam įsilieti į aplinką pačiam.
Įtraukite vaiką į jam patinkančią veiklą. Sporto, meno būreliai, kuriuose laiką leidžia tėvai drauge su vaikais - vienas geriausių būdų nedrąsius mažus žmogučius integruoti į bendravimą. Jūs jų nepaliksite ir tuo pat metu jie būs tarp vaikų. Be to, bendra veikla skatina domėtis kaimynu, dalintis priemonėmis, įspūdžiais, džiaugsmais ir panašiai.
Padėkite plėsti draugų ratą. Kartais šiek tiek vyresni vaikai (6 - 10 m.), susiradę vieną bendramintį, nebesidomi ir nebesistengia susidraugauti su kitais. Šiuo atveju draugystėje slypi kelios grėsmės: pirma - vaikas nemokės derintis prie kitų vaikų charakterių ir pomėgių; antra - vienintelis draugas gali nusigręžti, išvažiuoti ir pan., tuomet vaikas liks vienui vienas. Tėvų pareiga gražiai paaiškinti, jog turėti daugiau draugų yra smagiau. Stebėkite, ar vaiko draugų rate yra priešingos lyties vaikų. Tai ganėtinai svarbu bet kuriame amžiuje. Jei vaikas turi priešingos lyties draugų, plečiasi jo pomėgių skalė, tobulėja charakteris, kantrybė ir t.t. Mergaitės ir berniukai, nepaisant jų skirtingų pomėgių, taip pat turi leisti laiką drauge.
Leiskite vaikui pabūti vienam. Vaikai vieni nuo kitų pavargsta taip pat, kaip ir suaugusieji, todėl būtina reguliuoti vaiko užimtumą su kitais vaikais ir jo laiką su pačiu savimi. Tegul mažylis pažaidžia vienas, su savo augintiniu, bet ne su kitais vaikais ar suaugusiais.
Retkarčiais slapčia stebėkite, kaip jūsų vaikas elgiasi tarp draugų. Kol asmenybė formuojasi, galima kai kurias charakterio savybes patobulinti. Mokykite vaiką elgtis taip, kaip jis norėtų, kad būtų elgiamasi su juo.
Jei vaikai tik ginčyjasi - jų teisė į skirtingas nuomones. Svarbu, jog įsikištumėte tada, kai vaikai peržengia ribas. Nė vienas mažametis nenusipelno būti įžeistas ar, kad prieš jį būtų panaudota fizinė jėga. Apie agresyvius vaikus reikia pranešti jų tėvams ir bandyti problemas išspręsti taikiai. Deja, ne visada tėvai bus šalia, todėl išmokykite savo vaiką pasidalinti su draugais savo jausmais ir mintimis. Paaiškinkite mažajam, jog, jeigu su juo elgiamasi negražiai, jis bet kada gali pasitraukti ir susirasti geresnių draugų. Nepalikite šiame žingsnyje savo vaikų vienų. Kaip jie išmoks vertinti draugystę būdami vaikais, taip į ją žiūrės suaugę.
žymės: #Vaikiska
Panašus:
- Bokso kriaušė vaikiška: lavinkite jėgą, koordinaciją ir pasitikėjimą savimi!
- Parduodu vaikišką traktoriuką: skelbimai, kainos, patarimai perkant
- Naudota vaikiška lova: kaip išsirinkti saugiai ir ekonomiškai?
- Naudotos Kūdikių Lovytės: Kaip Išsirinkti Saugiausią ir Patikimiausią Variantą?
- Atskleiskite Sapnų Paslaptis: Ką Reiškia Sapnuoti Nėštumą ir Kaip Tai Interpretuoti?