Vaikas bijo visko: patarimai tėvams kaip elgtis

Vaikystėje baimės ir nerimas daro didžiausią įtaką elgesiui. Tačiau vaikai labai retai tiesiogiai išreiškia savo baimę, t.y. pasako aš bijau to ir to. Vaikai dažniausiai savo nerimą išgyvena per kūno pojūčius: „skauda galvą“, „skauda pilvą“.

Vaikų baimių raida

Jau gimę kūdikiai turi keletą įgimtų baimių (stipraus garso, globos netekimo) ir iki paauglystės išgyvena nemažai natūraliai raidai priskiriamų baimių, kurios savaime praeina, pvz.: pradėjus šliaužioti, vaikams atsiranda aukščio baimė. Apie antruosius gyvenimo metus atsiranda realių objektų baimės (nepažįstamų žmonių, šunų), apie ketvirtuosius-penktuosius metus atsiranda abstrakčių dalykų baimės (pabaisų, tamsos, vienatvės). Vaiko baimių ratas plečiasi iki 8 metų, vėliau stiprėja kritinis mąstymas, kuris sustabdo jų progresą. Sveikas ikimokyklinio amžiaus vaikas paprastai jaučia 2-3 nestiprias baimes. Iki 5-6 metų yra normalu turėti saugumą užtikrinantį elgesį.

Baimė ir nerimas atlieka apsauginę organizmo funkciją, šios emocijos yra svarbios žmogaus išlikimui. Be to, tėvai gali savo vaikams įteigti baimes, pvz.: „Neik į kitą kambarį ten tamsu“, „Jei neklausysi, ateis baubas“, „Neimk tos baisios varlės“.

Vaikai save formuoja pagal informaciją iš išorės, todėl tėvų hypergloga, perdėtas nerimavimas dėl vaiko saugumo ar gerovės gali padidinti vaiko nerimo lygį. Nuolat nerimaujantys tėvai dėl vaiko, jam siunčia signalą, kad pasaulis yra nesaugus, kiti žmonės pavojingi, o jis yra bejėgis susidoroti su iššūkiais.

Kaip tai vyksta:

• Vaikas parodo nerimą
• „Mano vaikui reikia pagalbos“
• Pasiūlome pagalbą
• Neišmoksta pats įveikti stresinės situacijos.

Taigi reikia leisti vaikui pačiam susidoroti su jo gyvenimo iššūkiais ir į pagalbą vaikui ateiti tik tada, kai tai yra būtina.

Kada kreiptis į specialistą?

Kaip atskirti vaiko natūralią baimę ir nerimą nuo fobijos ar tokio nerimo, kai vaikui jau reikia, pagalbos? Pagrindinis kriterijus yra tas, kiek baimė ar nerimas sutrikdo vaiko funkcionavimą, t.y., jei vaikas bijo šunų, bet gali eiti žaisti į kiemą, nepaisant to, kad kažkur lauke gali lakstyti šuo, tada tai yra baimė, kuri tikėtina, tėvams būnant kantriems, palaikantiems, mažės ir praeis, tačiau jei vaikas atsisako eiti į lauką, važiuoti į svečius, nes ten gali būti šuo, tada tai jau yra fobija, kuriai įveikti reikalinga specialisto pagalba, arba jei vaikas iš pradžių nejaukiai jaučiasi, gėdijasi suaugusiųjų naujoje nepažįstamoje aplinkoje, bet po kiek laiko apsipranta ir pradeda tyrinėti aplinką, tai yra tik vaiko drovumas, bet jei vaikas visą laiką neatsiskiria nuo mamos ir nedrįsta tyrinėti aplinkos, tada jau vaikui reikalinga tėvų ar/ir psichologo pagalba.

Klaidos, kurių reikėtų vengti

Klaidos, kurias daro tėvai, bandydami vaikams padėti įveikti nerimą:

• Sumenkina vaiko baimę ir nerimą, pvz.: „Nėra ko bijoti tokio mažo voriuko“, „Tikri vyrai nebijo tamsos“, „Kas gali būti baisaus darželyje?“. Tokie tėvų pasakymai dar labiau sumenkina vaiko savivertę.
• Įmeta vaiką per prievartą į baimę keliančią situaciją, pvz.: vaikas bijo šuns, tėvai nuperka šunį. Kartais tokia taktika suveikia, bet daug dažniau vaiko baimė sustiprėja keleriopai. Be to, vaiko pasitikėjimas tėvais susvyruoja, pasaulis tampa dar labiau nesaugus gyventi.
• Pastiprina vaiko vengiamą elgesį, pvz.: vaikas atsisako kilti liftu, nes bijo uždarų erdvių, tėvai sako: „Tai gerai, gal ir baisus tas liftas, užstrigti galima, tu visą laiką lipk laiptais“. Taip vaikui užsifiksuoja, kad jo baimė reali, tėvai ją palaiko. Tada vengiantis elgesys yra įtvirtinamas ir kartojasi.
• Bando loginiais argumentais vaiką įtikinti, kad nėra ko bijoti. Tačiau baimė kyla iš tos žmogaus dalies, kurioje nėra logikos, todėl loginiai argumentai yra neveiksmingi ir priešingai parodo, kad jūs nesuprantate vaiko.

Kaip tėvai gali padėti vaikams sumažinti nerimą

Jei vaikas nedrąsiai jaučiasi naujoje aplinkoje, jums pačiam reiktų modeliuoti tinkamą elgesį, džiaugtis nauja aplinka, žmonėmis. Jei vaikas sėdi ant kelių, jo nelinksminti, o kaip tik kalbėti nuobodžius dalykus. Apdovanoti už bet kokį drąsos ženklą.

Vaikams svarbi rutina. Iš mokyklos ar darželio pasiimti visada tuo pačiu laiku. Pamačius auklėtoją ar mokytoją parodyti džiaugsmą. Atsisveikinant ilgai neužsibūti. Atėjus pasiimti iškart nebėgti, o trumpai pabūti, parodyti, kad būti ugdymo vietoje yra saugu ir smagu.

Skatinti pozityvų kalbėjimą su savimi „Aš drąsus“, „Aš tai padarysiu“. Pagirti vaiką už bet kokį drąsos parodymą. Leisti vaikui atvirai išpasakoti, ko ir kodėl jis bijo, kodėl nerimauja.

Baimių įveikimas palaipsniui:

1. Su vaiku sudarykite baimę keliančių situacijų sąrašą.
2. Išdėliokite situacijas nuo baisiausios iki mažiausiai baisios.
3. Sudarykite veiksmų planą: kaip laipteliais judėsite nuo mažiausios iki didžiausios baimės.

Keliaudami baimės laipteliais nespauskite ir neskubinkite vaiko (pvz.: jei vaikas bijo uždarų, tamsių patalpų, išsidėliokite laipteliais, kuri patalpa yra mažiausiai bauginanti, o kuri labiausiai). Tarkim, mažiausiai gąsdinanti vieta yra tamsi spinta, tai pradėkite nuo spintos. Kartu su vaiku tamsioje spintoje pabūkite 1 minutę, 2 minutes ir taip toliau. Kai vaikas visai nebejaus tamsios spintos baimės, bus galima pereiti prie kitos bauginančios tamsios, uždaros patalpos. Taip nukeliausite per visus baimės laiptelius.

Atsargiai, nepersistenkime su baimių įveikimu, nes baimė atlieka organizmo apsauginę funkciją. Galima pasitelkti stebuklingus daiktus, pvz.: jei vaikas bijo įsivaizduojamos pabaisos, esančios po lovą, vaikui galima pasiūlyti įsivaizduojamą kardą, su kuriuo vaikas galės gintis nuo pabaisos.

Relaksacijos pratimai

Išmėginkite relaksacijas. Jos padeda atpalaiduoti kūną ir sumažina nerimo simptomus:

• Viso kūno atpalaidavimas: pavaidink robotą, o tada pliušinį meškiną, sukrentantį kėdėje. Įsivaizduok, kad atsisėdi ant adatos. Sėsk ant kėdės, o ten įsivaizduojama adata. Atsisėsk ant adatos. Įsivaizduok, kad esi ežiukas, kuris susisuka į kamuoliuką. Atsigulk ant žemės ir parodyk, kaip gali susisukti į kuo mažesnį kamuolį.
• Pilvo atpalaidavimas: įsivaduok, kad esi labai prisivalgęs meškutis, kuris nebegali išlįsti iš zuikio olos. Pamėgink išpūsti pilvelį kaip Mikė Pukuotukas.
• Kojų atpalaidavimas: Įsivaizduok, kad savo kojas sukiši į dumblą, koks jausmas, o dabar pamėgink su kojų pirštais surankioti nuo žemės trupinius.
• Rankų atpalaidavimas: įsivaizduok, kad abiejose rankose turi po apelsiną ir pamėgink iš visų jėgų tuos apelsinus suspausti, kad ištrykštų visos jo sultys. Ir dar kartą.
• Veido atpalaidavimas: Įsivaizduok, kad ant nosies tupi musė ir pamėgink ją nuvyti. Įtrauk kaklą kaip vėžliukas, o dabar pasidairyk kaip žirafa. Įsivaizduok, kad suvalgai rūgščią citriną.

Mokinti vaiką problemų sprendimo įgūdžių. Aptarti su vaiku ką ir kaip jis gali daryti nerimą keliančiose situacijose.

Kūdikių baimės

Iki pusės metų kūdikiui praktiškai tas pats, kas jį nešioja, svarbu, kad žmogus suprastų jo norus ir patenkintų poreikius. Tuo metu kūdikiui labai svarbu, kad kas nors jį imtų ant rankų. Mažylio, jei vien tik gulėtų lovelėje ir nebūtų aktyvinamas, sutriktų raida, nes neturėtų galimybių pažinti aplinkos: niekas neprineštų prie lango, neparodytų daiktų ir jis turėtų vienintelę galimybę žiūrėti į lubas.

Vėliau, dažniausiai apie 8-9 gyvenimo mėnesį (kai kurie šiek tiek anksčiau, kiti - vėliau), atsiranda baimė, kuri vadinama universalia, nes ji būdinga visų tautų, įvairių rasių mažyliams, nors jie vienturčiai ar auga daugiavaikėje šeimoje. Ši baimė atsiranda tada, kai mažylis pradeda ropoti ir gali pats nukeliauti iš tos vietos, kurioje jį mama paliko, į kitą. Jis pats gali paimti įdomų daiktą, apžiūrėti, kas yra aplink. Jeigu tuo metu kūdikis nebūtų atsargus, jis galėtų nupulti, nuropoti per toli, įsidėti į burnytę pavojingą daiktą. Šiame amžiuje atsiradusi baimė, nepasitikėjimas ir nerimas reikalingi, kad kūdikis jaustųsi saugus.

Baimė reikalinga tam, kad kūdikis išmoktų būti atsargus. O pasitiki jis labiausiai mama arba tuo žmogumi, su kuriuo daugiausiai būna, kuris patenkina poreikius. Kai kurie tėvai tvirtina nepastebėję, kad kūdikis atsisakytų eiti svetimam žmogui ant rankų ar ko nors išsigąstų. Išties yra tėvų, kurie nelabai pastebi šį kūdikiams būdingą nerimo periodą. Tai priklauso nuo kiekvieno kūdikio asmeninių savybių ir kitų veiksnių.

Mažylio, kuris patenka į visiškai nepažįstamą aplinką, baimė sustiprėja. Pavyzdžiui, poliklinikoje staiga nesileidžia apžiūrimas gydytojos, kuriai dar prieš mėnesį mielai ėjo ant rankų, tačiau jeigu ji ateina į namus, kūdikis elgiasi visiškai kitaip ir neklykia, kai nepažįstamoji prie jo pasilenkia. Savo namuose tarp savų, pažįstamų daiktų jis jaučiasi saugiau. Gali atidžiau stebėti gydytoją, tačiau nebūtinai jį ištiks verksmo ar panikos priepuolis.

Labai išsigąsti kūdikis gali ir namuose, jeigu staiga pasirodo koks nors žmogus, visiškai nepanašus į namiškius: vyras su akiniais (jeigu namuose niekas nenešioja akinių), tamsiaplaukė moteris (jeigu namuose visi šviesūs), vyresnio amžiaus žmogus. Tačiau reakcija labai priklauso nuo paties kūdikio, nes vienas gali labai verkti, kai išvysta barzdotą vyrą, o kitas kaip tik gali susidomėjęs į jį žiūrėti.

Sunku pasakyti, kas konkrečiai kūdikiams kelia nerimą, galbūt balso tembras, gal judesiai ar kvapas, tačiau praktiškai visiems šiuo gyvenimo tarpsniu nepatinka, jeigu svetimas žmogus arba retai matomi giminaičiai, tik atėję į svečius, nori paimti ant rankų. Kūdikiui reikia duoti laiko apsiprasti. Jis pats parodys, kada aprims, ir panorės bendrauti. Vidutiniškai nurimsta per 10-15 min., tačiau tai ir vėl priklauso nuo paties kūdikio temperamento, ir nuo jo mamos. Jeigu mama jaučia nerimą, pavyzdžiui, atėjusi į polikliniką, kūdikis irgi jaus, kad kažkas negerai, ir nenurims taip greitai.

Jis jaučia ir tai, kaip mama jį laiko, ar ramiai ir lengvai - kaip visada, ar neramiai glaudžia prie savęs. Jeigu mama arba kitas jam artimas žmogus neramus, ir kūdikis bus toks, nes neturės, kur pasisemti ramybės. Kartais kūdikis pradeda verkti, jeigu mama susibarė, apsižodžiavo su kitais žmonėmis.

Kaip elgtis, jeigu kūdikis labai bijo?

Manau, tėvams svarbu žinoti, kad nerimo periodas būdingas visiems kūdikiams, ir patiems neišsigąsti. Nereikia kūdikio raminti ar guosti, tiesiog svarbu patiems būti ramiems ir mažylis, jausdamas patikimus žmones šalia, netrukus pats nurims. Negalima bandyti kovoti su kūdikio baime ir, pavyzdžiui, palikti jį vieną su svetimu žmogumi, kad greičiau prie jo apsiprastų. Šis baimės periodas paprastai baigiasi iki pirmojo gimtadienio. Jeigu vaikui jau daugiau kaip metai, o jis ir toliau visko bijo, reikėtų aiškintis, kodėl. Galbūt jis nebus labai draugiškas svetimam žmogui, tačiau jau neturėtų stovėti prisispaudęs prie mamos arba verkti iš baimės. Gali drovėtis, nenorėti bendrauti, tačiau neturėtų bijoti.

Kaip elgtis tėvams, jeigu kūdikis bijo senelių?

Reikia gyventi taip, kaip gyvenote visada. Juk dažniausiai kūdikis apsižiūri, nurimsta ir bendrauja su seneliais. Tačiau negerai jį papirkinėti žaislais arba daiktais. Jeigu gaus naują žaisliuką, kūdikis nukreips į jį dėmesį ir galbūt pamirš, kad bijojo močiutės, tačiau vėliau norint vaiką įkalbėti kur nors nueiti, ką nors padaryti teks duoti „pakišą”: žaisliuką, saldainį ir pan. Antraip jis ožiuosis ir nenorės daryti to, ko yra prašomas.

Paprašykite, kad seneliai, kurių kūdikis bijo, vos įėję pro duris, neliestų jo ir neimtų ant rankų. Ši baimė paprastai praeina gana greitai. Ji gali užsitęsti, jeigu mamai reikia išeiti į darbą arba jeigu labai anksti gimsta broliukas ar sesutė ir vyresnėliui nelieka tiek laiko, kiek jam reikėtų skirti. Tokios aplinkybės gali sustiprinti kūdikio nerimą.

Statistika

Dvidešimties vaikų grupėje darželyje dažniausiai būna bent vienas, susiduriantis su stipria baime ir nerimu. Patiriamos baimės dažnai priklauso nuo amžiaus - skirtingiems amžiaus tarpsniams yra būdingos skirtingos baimės. Patys mažiausi turi svetimų žmonių baimę, nerimą, jis pasireiškia dažniausiai 8-9 mėn. amžiaus vaikams, tačiau gali tęstis ir ilgiau. Atsiskyrimo baimė nuo tėvų, o ypač nuo mamos, dažniausiai būdinga nuo 10 mėn., gali išsitęsti ir iki 2 m. amžiaus. 4-6 m. amžiaus vaikai dažniausiai išgyvena baimes, susijusias su vaizduotės sukurtais objektais. Nuo 7 m. amžiaus vaikai ima išgyventi baimes dėl realių grėsmių - netekties, mirties ir panašiai.

Pastebima, kad didžioji dalis jauniausių vaikų darželyje tikrai patiria nerimą išsiskirdami su suaugusiais. Nemaža dalis vyresnių vaikų bijo tamsos, kaukių, o taip pat pastebima, jog vis daugiau ikimokyklinio amžiaus vaikų ima bijoti vabzdžių, gyvūnų. Galbūt tai lemia, jog vaikai vis mažiau laiko praleidžia lauke. Neretai ir patys tėvai, sakydami vaikui „nebijok“, suteikia priežastį bijoti. Vyresni vaikai darželyje vis dažniau bijo netekties, tėvų skyrybų.

Kaip ir minėta, dalį baimių gali lemti amžiaus tarpsnis. Iki metų amžiaus vaikų psichika labai intensyviai formuojasi, todėl jiems itin svarbus ryšys su žmogumi, kuris daugiausiai jais rūpinasi, o tai lemia ir baimę išsiskirti. Paaugusių vaikų baimes dažnai lemia vaizduotės sukurti arba filmuose matyti herojai. Tiesa, tokių baimių atsiradimą neretai paskatina patys tėvai ar seneliai, gąsdindami vaiką.

Žinoma, jog baimių atsiradimą lemia ir realūs įvykiai, traumuojantys psichiką, pavyzdžiui, smurtas, nelaimingi atsitikimai ir kiti dalykai. Taip pat vaikų polinkis į nerimą gali šiek tiek priklausyti ir nuo temperamento. Labai drovūs, jautrūs vaikai dažniau bijo, o tuomet ir jų tėvai ima juos dar atidžiau saugoti, siekia, jog jie nesusidurtų su savo baimėmis. Visgi tokiomis sąlygomis baimė dažnai tik didėja. Tai lyg užburtas ratas.

Būna vaikų, kurie nieko nebijo - visur lipa, neretai ir susižeidžia, tačiau dėl tokio jų elgesio dažniausiai labiau baiminasi tėvai nei patys vaikai. Jei baimė užsitęsia, dažnai gali reikšti, jog aplinka padeda tą baimę stimuliuoti. Pasitaiko, kad vaikas vieną kartą stipriau sureaguoja į šunį ir tėvai pasako „nebijok“. Tokia tėvų reakcija tik dar labiau paskatina vaiką išsigąsti, o išgyvenamą situaciją suvokti kaip realų pavojų. Jei išsigandęs vaikas ima verkti, tėvai dažnai jį priglaudžia, o vaikui tai patinka, todėl ilgainiui mažylis gali sąmoningai pasirinkti jautriau reaguoti ir bijoti.

Vaikų polinkis į nerimą gali šiek tiek priklausyti ir nuo temperamento. Įgimtos baimės yra tokios kaip, pvz., stipraus garso, o konkrečių situacijų baimės dažniausiai būna suformuotos aplinkos. Todėl tėvams labai patariama atidžiai stebėti komunikacijai su vaiku naudojamus žodžius, frazes. Pavyzdžiui, aš stebiu save, kad nepasakyčiau žodžio „nebijok“, nes būtent tokia reakcija ir sukuria vaikui priežastį bijoti. Verčiau sakykime „būk drąsus“ - tokia frazė vaikui leidžia pajusti, jog viskas bus gerai ir viską išspręsime.

Iš pažiūros pavojingose situacijose vaikams geriau sakyti: „Saugokis, būk atsargus“, nei klausti „Ar tu nebijai?“. Vaikams turėtume atiduoti atsakomybę už jų veiksmus.

Kada baimė praeis savaime, o kada kreiptis į specialistą?

Dažniausiai vaikų baimės, susijusios su amžiumi - atsiskyrimo nuo tėvų ar vaizduotės sukurtų monstrų, - augant išnyksta savaime. Žinoma, jei baimę užakcentuojame, tai ji pradeda kelti stiprius jausmus. Tai dažniausiai pasireiškia nerimu, pykčio priepuoliais. Jei baimė ima trukdyti įprastam gyvenimui - vaikas bijo atsiskirti, dėl baimės nenori eiti į kiemą, darželį ar kur nors kitur, bijo žaisti su kitais vaikais, gali sutrikti miegas, kamuoti košmarai - tai jau rimti ženklai, jog tokia baimė gali ir nepraeiti savaime. Gali atsirasti ir psichosomatinių simptomų - skaudėti pilvą, galvą, pykinti, svaigti galva. Visi šie ženklai rodo, jog vaiko jaučiama baimė yra labai stipri ir siekiant ją palengvinti reikėtų kreiptis į specialistus.

Kaip elgtis tėvams, kurių vaikas išgyvena baimę?

Negėdinkite vaiko, jei jis bijo. Tai tik verčia vaiką gėdytis savo jausmų, pasijusti prastai. Lygiai taip, kaip kiekvienas išgyvename pyktį ir turime išmokti tinkamai jį išreikšti, taip ir baimė - normalu, jog bijome, tik turime išmokti ją pastebėti, įvardinti, pamažu priimti nerimą keliančias situacijas ir prie jų priprasti.

Visada patariama, jog tuo metu, kai iškyla tam tikra situacija, galima rasti knygų, kuriose sprendžiamas panašus iššūkis, ir jas skaityti bei aptarti drauge su vaikais. Kalbantis apie jausmus su ikimokyklinukais puikiai praverčia paveikslėlių knygos.

Pavyzdžiui, rašytojos Šarūnės Baltrušaitienės knyga „Kaip zuikis jausmus pažino?“ (leidykla „Nieko rimto“), pasakojanti, kaip reikėtų elgtis susidūrus su iššūkiais, skatinanti prisijaukinti baimes, kovoti su pavydu, įveikti pyktį ir liūdesį, džiaugtis dideliais, o kartais ir mažais dalykais. Rašytojo Beno Bėranto ir dailininkės Vilijos Kvieskaitės paveikslėlių knyga „Baubaimė“ (leidykla „Nieko rimto“) skatina sąžiningumą, drąsą sakyti tiesą, empatiją. O tos pačios leidyklos ką tik išleista José Carlos Andrés paveikslėlių knyga „Ko bijojo kapitonas Drebulis?“, iliustruota vokiečių dailininkės Sonjos Wimmer, įkvėps ryžto įveikti visas baimes - kaip kad jas galiausiai įveikė ir kapitonas Drebulis.

Kaip knygos vaikams, pasakojančios istorijas apie įvairius jausmus, įskaitant baimę, gali padėti juos geriau suprasti ir susidraugauti su jais?

Knyga - tai kultūrinis įrankis, joje atsiskleidžia sukaupta patirtis. Vaikas išgirdęs ar perskaitęs istoriją, gali mokytis iš joje aptarto situacijos modelio, o atėjus laikui įgytas žinias pritaikyti ir praktiškai. Paveikslėlių knygos itin naudingos ir dėl to, jog mūsų žodžiai mažiesiems ne visuomet aiškūs, tačiau jie puikiai supranta vaizdų kalbą.

Mes, suaugę, dažnai esame nelinkę su vaikais atvirai kalbėtis apie jausmus - maskuojame savo pyktį, nuovargį, liūdesį ar susierzinimą. Todėl paveikslėlių knygos apie jausmus tampa tik dar aktualesnės - juk iliustracijose aiškiai matome, kuris herojus yra piktas, kuris džiugus. Būtent tai padeda vaikams pažinti skirtingas situacijas ir jose galinčius kilti skirtingus jausmus, įskaitant ir baimę.

Tėvų klaidos

Tėvai patys dažnai sustiprina vaiko bijojimą jį gąsdindami, pvz., ragana tave nusineš, atiduosiu tave nepažįstamam dėdei ir pan. Psichologai sako, kad taip labai kenkiame vaikui. Tėvai turi būti tie asmenys, kuriais vaikais gali pasitikėti ir jaustis saugiai, o ne tie, kurie parodo vaikams, koks yra baisus pasaulis. Taip elgdamiesi, mes meluojame vaikui, be to, ir manipuliuojame, kad būtų lengviau su juo tvarkytis. Vaikas patiki, išsigąsta ir daro tai, ko mes norime.

Kitas pasitikėjimo tėvais praradimas yra tuomet, kai, pavyzdžiui, vaiką vedant pas gydytoją skiepyti jam pameluojama, kad neskaudės, o iš tikrųjų skauda.

Jeigu vaikas bijo kokio nors objekto ir tai tęsiasi, nuolat kartojasi, stenkitės vengti situacijų, kurios gali būti tos baimės priežastis. Laikui bėgant vaikas gali pamiršti tą baimę arba ją išaugti. Kalbėkitės su vaiku, padrąsinkite jį. Galite parodyti vaikui, kad baisų baubą vaizduotėje galima pakeisti juokingu personažu. Kaip jau minėjome, prisiminkite, kad baimė, kuri jums atrodo nepagrįsta ir juokinga, vaikui yra labai reali ir tikra.

Vaikų baimė tamsos

Vaikų baimė tamsos yra dažnas reiškinys, su kuriuo susiduria daugelis tėvų. Tai natūralus vaikystės etapas, tačiau tėvams gali kelti nerimą matyti savo vaiką, išsigandusį ar nerimaujantį, kai užgęsta šviesos. Nors suaugusieji dažniausiai suvokia, kad tamsa pati savaime nėra pavojinga, vaikams ši suvokimo riba dar nėra išlavėjusi.

Tamsos baimė gali kilti dėl įvairių priežasčių - nuo vaikų vystymosi stadijų iki aplinkos poveikio. Vaikai yra ypač jautrūs aplinkos pokyčiams, ir viena iš šių jautrumų yra susijusi su naktimi ir tamsa. Baimė tamsos gali pasireikšti maždaug nuo 2 iki 6 metų, kai vaiko vaizduotė tampa vis ryškesnė. Šiuo gyvenimo etapu vaikai pradeda kurti įsivaizduojamus vaizdus, paverčia paprastus šešėlius ar garsus į pavojus ir taip sustiprina savo nerimą. Nors šios baimės gali atrodyti nevaldomos, svarbu suprasti, kad jos yra sveikos vaikų vystymosi dalis.

Vaikams tamsa yra daugiau nei tik šviesos trūkumas - tai erdvė, kurioje gali slypėti nežinomi pavojai. Tamsa mažina vaikų gebėjimą aiškiai matyti ir suvokti, kas vyksta aplinkui. Ši neapibrėžtumo būsena gali sukelti stresą ir nerimą, ypač jei vaiko vaizduotė sukuria gąsdinančius scenarijus. Vaikai taip pat dar nėra iki galo įvaldę gebėjimo skirti realybę nuo fantazijos, todėl jų baimės gali atrodyti itin tikros. Tai ypač pastebima, kai vaikai peržiūri filmus ar klausosi pasakų, kuriose yra bauginančių veikėjų ar situacijų. Tamsa tampa ta vieta, kurioje šie veikėjai gali „gyventi“ ir atgyti.

Patarimai, kaip padėti vaikui įveikti tamsos baimę

Padėti vaikui susidoroti su tamsos baime reikalauja laiko, kantrybės ir švelnaus požiūrio.

1. Vaikai mėgsta rutiną, ir tai gali būti puikus būdas sumažinti jų nerimą. Pradėkite kiekvieną vakarą sukurti ramią ir pastovią miego rutiną. Tai gali apimti ramų žaidimą, knygos skaitymą arba švelnią muziką, kuri padės vaikui atsipalaiduoti prieš miegą.
2. Tamsa vaikams dažnai atrodo gąsdinanti, nes ji atima matymo galimybę. Palikdami švelniai apšviestą naktinę lemputę galite padėti vaikui jaustis saugiau ir išsklaidyti šešėlius, kurie gali atrodyti baisūs.
3. Kai kurie tėvai padeda vaikams valdyti savo vaizduotę per žaidimus. Pavyzdžiui, jūs galite pasiūlyti vaikui būti drąsiuoju riteriu ar superherojumi, kuris nugalėjo „tamsos monstrus“. Kitiems vaikams gali būti naudinga kurti savo pasakas ar piešinius, kurie padeda įveikti baimes.

žymės: #Vaika

Panašus:

• Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
• Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
• Vaikas auga": geriausios knygos apie vaikų auginimą ir vystymąsi
• Padvarių socialinės globos namai: pagalba ir priežiūra senjorams
• Širvintų Senelių Globos Namai – Viskas, Ką Reikia Žinoti Apie Paslaugas ir Veiklas