Neretai tenka matyti, kai 1,5-2 metų ir net vyresnis mažylis įsikanda į mamos ranką ir net dreba tai darydamas. Ar jums taip yra buvę? Žinoma, jei mažas leliukas kandžiojasi, galbūt jis kasosi dantenas, tačiau jei taip elgiasi dvejų ar vyresnis vaikas, kandžiojimosi tikslas yra visai kitoks.
To priežastys gali būti individualios. Kiekvienas vaikas skirtingai kažko nori iš mamos ar tėčio, ar iš to žmogaus, kam kanda. Taigi, jei vaikas ima dažnai kanždiotis, susirūpinti derėtų, nes tai vyksta ne šiaip sau, šis veiksmas „neša informaciją“, kurią jūs turite patys iššifruoti. Ar jums yra vaikas įkandęs į ranką?
Kodėl vaikas kandžiojasi: galimos priežastys
Daugeliui tėvų tenka spręsti dilemą, kodėl jų vaikas įkando kitam mažyliui arba pats buvo apkandžiotas. Vaikų psichologė Violeta Pilipuitienė portalui LRT.lt sako, kad vaikas kandžiotis gali pradėti dėl to, kad jaučiasi vienišas, net jei turi mylinčius tėvus.
Pasak V. Pilipuitienės, priežasčių, dėl kurių vaikas kandžiojasi, gali būti įvairių. Tačiau kandžiojimas gali būti ir būdas išreikšti savo poreikius bei norus, tokius, kaip alkis ir nuovargis. „Vaikams, kurie dar nemoka kalbėti arba kalba neaiškiai, tai gali būti būdas išreikšti savo sudėtingus jausmus, pavyzdžiui, nusivylimą, pyktį, baimę ar pasimetimą, kai jiems per daug neaiškumo“, - sako V.
V. Pilipuitienė LRT.lt teigia, kad už tokio elgesio slypi gilesnės psichologinės problemos: „Dažnai vaikas, kuris kandžiojasi, jaučia liūdesį, gali būti išsigandęs arba vienišas. Aišku, tokių situacijų liudininkai man paprieštarautų, sakydami, kad „jau tikrai tuo momentu, kai vaikas kanda jis neatrodo nei liūdnas, nei išsigandęs“. Ir tai yra tiesa, neatrodo.
Ji sako, kad tuo metu vaiką apima jausmas, kad jo niekas nesupranta, juo niekas nesirūpina, kad jis nereikalingas. „Jeigu įdėmiai stebėsite vaiką, būtinai įsitikinsite, kad kelias sekundes prieš jam puolant skriausti, tokio jausmo išraiška prašmėžuos vaiko veide.
Vaikai gali jaustis vieniši ir izoliuoti, net ir turėdami mylinčius tėvus. „Toks elgesys gali įsitvirtinti, būti varginantis ir žalingas. Siekiant vyresniam vaikui padėti susitvarkyti su agresyviu elgesiu, būtina suteikti jam šiltą, saugų ryšį, kuriame jis nejaus nerimo, kad bus kritikuojamas, nesuprastas, gėdinamas. Tik tuomet vaikas atvirai parodys savo jausmus. Įsiklausymas ir supratingumas padeda išgydyti skausmą.
Ką daryti, jei vaikas kandžiojasi
Pasak vaikų psichologės, vaikui gali padėti jo tėvai ir auklėtojai: „Labai gerai kai tėvai ir auklėtojai susivienija ir kartu stebi vaiką, bando suprasti priežastį ir kuria pagalbos planą. Ji sako, kad svarbu turėti adekvačius lūkesčius vaikui - jei kandžiojasi jūsų kūdikis, jis tiesiog taip bando susipažinti su pasauliu.
„Tėveliai tiesiog turėtų mokyti vaiką, ką galima kandžioti, o ko negalima. Vaikui ėmus kandžioti kitą vaiką, svarbu išlikti ramiems, švelniai sustabdyti jį ir tvirtai pasakyti: „Ne, kandžiotis negalima!“. Paaiškinti, kad kandant kitam skauda“, - pataria V. Specialistė tikina, kad praktikoje pasitaiko ir keistų atvejų, kai tėvai jiems įkandusiam vaikui bando kąsti atgal, tačiau to daryti griežtai nereikėtų: „Tai tas pats, kas mušant vaiką jį mokyti, kad muštis negalima. Jei taip elgsitės, vaikui atrodys, kad tai normalu, nes „net ir mama supykusi kanda“.
Kiti vaikai, sako K. „Galbūt jis nemoka paprašyti priimti draugauti ir daro tai, kas tikrai atkreips kitų dėmesį. Jei šeimoje - gal pavydi tėvų dėmesio, kurį jie skiria broliams, seserims, o jis jaučiasi pamirštas. Tokį elgesį reikia keisti ir, žinoma, sudrausminti“, - įsitikinusi K. „Būtina paaiškinti, kad kitam skauda, mokyti išsakyti žodžiais, kas jam yra: kalbėtis apie savo būseną, tegu išsipasakoja, o ne skriaudžia kitus. Reikia vaikui teikti pagalbą, o ne tėvus kiršinti vienus su kitais, arba kaltinti auklėtojas, kad neužtikrina drausmės. Vieni kitus kaltinti ima ir tėvai.
Kada kreiptis į specialistą
V. Pilipuitienė sako, kad į specialistus kreiptis reikėtų tuomet, jei vaiko elgesys negerėja. „Kandžiojimas yra įprastas kūdikiams ir 3-4 metų vaikams jis turėtų išnykti. Bet jeigu jūsų vaikas vyresnis ir jau išbandyti įvairūs būdai pakoreguoti vaiko elgesį, o atrodo, kad situacija tik blogėja, gali būti, kad vaikas turi rimtesnių emocinių sunkumų.
„Reikia aiškintis, kada vaikas pradėjo kandžiotis, kas keičiasi (keitėsi) vaiko aplinkoje, šeimoje. Pasak jos, apie netinkamą vaiko elgesį jo tėvams gali pranešti ir auklėtojai, ir kitų vaikų tėvai.
Reikia vaikui gilesnės pagalbos, gal net ir šeimai. Tada jau specialistas giliai aiškinasi, gal vaikas pervargsta, šeimoje netinkamas režimas, vaikas turi lėtinių, neurologinių ligų“, - sako K.
Vaikų raidos ir psichikos sutrikimai
Šiandienos vaikai yra ateities suaugusieji, kurių gerovė priklauso nuo mūsų, o mūsų ateitis - nuo jų, todėl išbaidykime tariamus baubus iš tamsių kampų ir padėkime tinkamai identifikuoti emocinę vaiko problemą. Tam būtina profesionalų pagalba, todėl apie vaikų emocinius, elgesio ir psichikos sutrikimus pasakoja gydytoja vaikų psichiatrė Vida Niemcienė.
Gydytoja Vida Niemcienė:
- Ikimokyklinio amžiaus vaikams labiausiai būdingi specifiniai mišrūs raidos sutrikimai, kai vėluoja ne tik kalba, bet ir jos supratimas, ne pagal amžių nepakankamai išreikštas girdimasis bei regimasis dėmesys, savarankiškumas ir kita.
- Jaunesniame mokykliniame amžiuje išryškėja emociniai bei elgesio, aktyvumo ir dėmesio sutrikimai, na, o paauglystėje - nerimo sutrikimai bei depresija.
Vaikų psichiatrai žymiai rečiau susiduria su psichozėmis, su tokiomis sunkiomis ligomis kaip šizofrenija, bipolinis sutrikimas, priklausomybės, sunkios depresijos. Vienas dažniausių sutrikimų, su kuriuo susiduria vaikų specialistai, - tai aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, kurio atvejų pastaruoju metu daugėja, kaip ir kitų sutrikimų. Maždaug 40 proc. atvejų paauglystėje įvyksta spontaninė šio sutrikimo remisija, kai simptomai dingsta, tačiau gali likti ir visam gyvenimui.
Tokiam žmogui bus sunkiau susikaupti, išlaikyti pastovumą, emocinį stabilumą, bus didesnė rizika išsivystyti priklausomybėms. Taip pat reikėtų paminėti kai kuriuos nerimo grupės sutrikimus, būdingus vaikams, tai - selektyvus mutizmas, kai vaikas nebendrauja, nekalba su svetimais žmonėmis, o su jam gerai pažįstamais bendrauja normaliai. Atsiskyrimo nerimo sutrikimas - baimė atsiskirti nuo mamos. Kartais baimė tokia stipri, kad vaikas dėl somatinių nerimo simptomų negali lankyti mokyklos. Šie nerimo sutrikimai išaugami, nors išlieka tikimybė, kad jie gali pereiti į vyresniems būdingus nerimo sutrikimus, tokius kaip generalizuotas nerimas ar panikos atakos.
Svarbu laiku išsiaiškinti mokymosi sunkumus, elgesio sutrikimus ugdymo įstaigose, nes dažnos vaiko nesėkmės, neigiamos suaugusiųjų pastabos formuoja žemą vaiko savivertę. Kartais susiformuoja vengiantis elgesys, kai vaikas neina į tą vietą, kur jis blogai jaučiasi. Jautrūs, drovūs, savimi nepasitikintys vaikai jaučia didelį stresą mokykloje, ryte kartais net nepajėgia išeiti iš namų.
Psichiatras bendradarbiaudamas su psichologais, Pedagogine-psichologine tarnyba sprendžia problemą, nutaria, kokie specialistai galės padės vaikui. Labai gaila, kad mokyklose trūksta taip dažnai vaikams reikalingų mokytojų padėjėjų, tai labai padėtų užtikrinant vaikų emocinę gerovę.
Autizmo spektro sutrikimai
Jau keletą metų daugėja sutrikimų, kurie anksčiau buvo retai diagnozuojami. Pirmiausia reikia paminėti autizmą, Aspergerio sindromą ir kitus autizmo spektro sutrikimus. Autizmas yra įvairiapusis raidos sutrikimas, kurį nustatyti nėra lengva. Kaip pavyzdį galiu pateikti vaiko kalbos vėlavimą. Tai gali būti, tiesiog kalbos vėlavimas, tačiau po juo gali slypėti ir vienas iš autizmo simptomų.
Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, ar vaikas vykdo prašymus, ar jis palaiko akių kontaktą, ar tinkamai žaidžia su žaislais. Svarbu stebėti vaiko elgesį, gal dažnai kartojasi staigūs pykčio protrūkiai, kurių metu vaikas žaloja save, pavyzdžiui: daužo galvą, kanda sau į rankutes. Autistiški vaikai bijo stiprių garsų, atlieka savotiškus stereotipinius judesius: linguoja, judina rankas, tarsi plasnoja jomis, sukasi vietoje ir pan.
Retai, bet dar pasitaiko pasakymų, kad čia nieko baisaus, kad tėtis ir mama irgi vėlai pradėjo kalbėti. Patikinu, jog visada geriau pasikonsultuoti su gydytoju, nors ir paaiškėja, kad vaikas visiškai sveikas, negu palikti sutrikimą turintį vaiką be profesionalų pagalbos. Raginu tėvus, nedelskite ir neatidėkite vizito pas specialistus kitai dienai.
Autizmo požymiai pagal amžių:
| Amžius | Požymiai |
|---|---|
| 6 mėn. ir vyresni | Nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos |
| 9 mėn. ir vyresni | Neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška |
| 12 mėn. ir vyresni | Nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba; Nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.) |
| 16 mėn. ir vyresni | Nesako nė vieno žodžio |
| 24 mėn. ir vyresni | Nesako dviejų žodžių frazių |
Neverta nerimauti, jeigu vaikui pasireiškia vos vienas kitas autizmui priskiriamas bruožas. Sakoma, kad autistinių bruožų turi kiekvienas žmogus. Autizmo sutrikimas pasireiškia kaip šių požymių visuma, kuri ženkliai paveikia komunikacinius ir socialinius vaiko įgūdžius trijose srityse:
- Socialinės sąveikos sutrikimas.
- Komunikacijos sutrikimas.
- Ypatingas veiklos bei interesų nelankstumas.
Nemažai žmonių turi pavienių autizmo bruožų. Kai kuriais atvejais jų tiek daug, kad atsiranda Aspergerio sindromas.
Tokiems žmonėms būdingi tam tikri socialinės sąveikos ypatumai. Socialinio kontakto sunkumai jiems kyla ne dėl nenoro bendrauti. Problema kyla iš to, kad tokie asmenys nesupranta ir nesugeba naudoti taisyklių, kurios reguliuoja socialinį bendravimą. Tokiems žmonėms sunku suprasti pokalbio taisykles, pokalbio metu jiems būdingas vienpusiškumas, pertraukinėjimas, minimalus dalyvavimas, sudėtinga pradėti ar pabaigti bendravimą, pakeisti pokalbio temą. Dažnas bruožas - kalbėjimas „sukauptomis“ frazėmis ar frazėmis pasiskolintomis iš kitų asmenų ar situacijų.
Nors Aspergerio sindromą turintys asmenys gali teisingai apibūdinti kitų žmonių ketinimus, emocijas, tačiau jie negali šios informacijos spontaniškai naudingai panaudoti, t.y. jie neturi jutimo, kaip prisiderinti prie kitų. Spontaniškos adaptacijos stoka yra susijusi su perdėtu pasitikėjimu formaliomis taisyklėmis. Šie asmenys taip pat patiria sunkumų su emocijų raiška, dažnai vidinis jausmas neatitinka išorinės jo išraiškos. Suirzimas, pyktis, atsiribojimas nuo kitų atsiranda iš niekur ir gali pasireikšti netikėtai. Be to, šiems asmenims sudėtinga išreikšti meilę ir prisirišimą taip, kaip tikisi kiti.
Daugelis Aspergerio sindromą tyrinėjančių mokslininkų jį vertina ne tik kaip būseną, sukeliančią tam tikrus apribojimus, bet ir suteikiančią galimybes, kurios kaip tik ir susijusios su jų mąstymo bei emociniais ypatumais. Neįprastas jų požiūris priklauso nuo tendencijos pasirinkti, nuo ko pradėti loginę grandinę. Kartais tai atrodo neadekvatu, tačiau neretai gali suteikti naują požiūrio kampą.
Prioritetus tokie asmenys teikia problemos išsprendimui, o ne kitų asmenų socialinių ar emocinių poreikių patenkinimui. Autizmo priežastys iki pat šių dienų yra ne iki galo žinomos. Autizmo sutrikimo formavimuisi neabejotinai turi įtakos daugelis faktorių: genų ir biologinės aplinkos įtaka prieš, per ir po gimimo gali neigiamai daryti įtaką smegenų vystymuisi ir sukelti autizmo sutrikimus. Šiuo metu nėra vieno medicininio tyrimo ar metodo, kuris galėtų nustatyti autizmo spektro sutrikimą (ASS) vaikui ar suaugusiajam asmeniu. Dažniausiai, specialistų komanda nustato šį sutrikimą vadovaudamasi keliais metodais: vaiko stebėjimu, užsiėmimais, kurių metu vertinamas vaiko elgesys, ir standartizuotais testais (klausimynais).
Paprastai tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys pirmi pastebi kitokį vaiko elgesį ir pradeda įtarti, kad kažkas yra ne taip. Pakalbėkite apie iškilusius sunkumus ar vaiko „keistumus“ su Jūsų šeimos gydytoju ir prašykite siuntimo pas neurologą.
Pagalba autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims yra tokia pat įvairi, kaip ir autizmas. Kiekvienu atveju terapijos taikymas yra individualus ir reikalaujantis išsamaus vaiko raidos sutrikimų, poreikių bei gebėjimų pažinimo. Specialistai sutaria vienu klausimu - kuo anksčiau bus pradėtas tikslingas darbas sutrikimų korekcijos srityje, tuo geresnių individualių rezultatų bus pasiekta.
Suaugę, Aspergerio sindromą turintys asmenys, gali dalyvauti ir psichoterapiniame procese. Autistiškų vaikų ugdymas yra labai intensyvus procesas, apimantis tiek specialistų, tiek visų šeimos narių ar net draugų darbą su vaiku. Kai kurios terapijų rūšys gali būti taikomos namuose (apmokius tėvus ar vedamos specialistų), o kitos reikalauja specialios erdvės. Neretai intervencijos papildo viena kitą, tad dažnas yra ir intervencijų derinimas.
Parengta bendradarbiaujant su Asociacija Lietaus vaikai ir gyd. Tomui Eicher-Lorkai oficialiai diagnozotas Aspergerio sindromas, vienas iš autizmo spekttro sutrikimų. Jis tikina - diagnozė netrukdo jam išvysti visas gyvenimo spalvas, siekti savo asmeninių ar profesinių tikslų.
Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, bendradarbiauti susitelkia įvairių sričių specialistai: medikai, psichologai, socialinių paslaugų sektoriaus atstovai ir vaiko teisių gynėjai. Siekiama laiku ir tinkamai suteikti pagalbą ir paslaugas vaikams, jų šeimoms ir ugdymo įstaigoms, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Tėvų vaidmuo ir pagalba vaikui
Dažnai tėvams sunku priimti žinią, kad jų vaikas turi psichikos ar raidos sutrikimų. Reakcija būna įvairi, kartais reikia praeiti visas stadijas - šoką, neigimą, blaškymąsi, depresiją ir pagaliau susitaikymą, situacijos priėmimą.
Santykiai su tėvais vaikui labai svarbūs. Meilė, rūpestis, švelnumas formuoja vaikui saugumo jausmą. Ne bausmės, o kantrybė, įsiklausymas, pagarba vaikui, net ir aiškinantis blogą jo poelgį, skatina pasitikėjimą tėvais ir suaugusiaisiais.
Paauglystėje vyksta normalus procesas - vaikų atsiskyrimas nuo tėvų. Kai kurie iš tėvų tą skaudžiai išgyvena, jie riboja vaiko laisvę rinktis, kontroliuoja. Paaugliai tai vertina, kaip nuolatinį, perdėtą kišimąsi į jų gyvenimą, tai kelia pyktį, norą elgtis priešingai.
Tėvams būtina kantrybė, išmintis, kad išlaikytų kuo geresnius santykius su savo vaikais.
Depresija ir suicidinės mintys
Nors sakoma, kad vaikas depresija gali susirgti bet kokiame amžiuje, tačiau dažniausiai depresiją diagnozuojame paauglystėje. Dažniausi nusiskundimai: nuotaikos, jėgų nebuvimas, apatija, pasyvumas, interesų, pomėgių praradimas, savęs nuvertinimas, vidinės tuštumos jausmas, miego sutrikimai. Depresija, ypač berniukams, gali reikštis elgesio sutrikimais - pyktis, agresija, svaiginimosi atvejai. Sergant depresija neretai išsakomos ir suicidinės mintys.
Jeigu planuojama, kaip nusižudyti, gal net turimos tam priemonės - tai yra rimta grėsmė. Neapsigaukite ir negalvokite, kad paauglys jus tik gąsdina, pagalba jam turi būti teikiama nedelsiant. Negalime būti abejingais ir nereaguoti tada, kai paauglys parašo atsisveikinimo raštelį, piešia su mirtim susijusius piešinius, rašo žinutes draugams apie pasitraukimą ar išėjimą, tampa dar liūdnesnis ar sunerimęs. Tai yra labai rimtas signalas, kad vaikui reikalinga pagalba. Paauglio sunkius išgyvenimus, depresiją gali išduoti ir savižalos apraiškos. Domėkitės savo vaikais, stebėkite jų nuotaikas, išklausykite būgštavimus.
Linkėjimai tėvams:
- Kantrybės ir vilties.
- Reikalinga ilgalaikė, kompleksinė pagalba.
- Svarbu, kad būtų bendradarbiavimas tarp specialistų ir tėvų, kad tėvai tęstų darbą su vaikais taip, kaip buvo išmokyti specialistų.
- Vaikas auga, keičiasi, dažnai jis savo gebėjimais pasiveja bendraamžius.
- Na, o jeigu vaikas ir ne toks, kaip kiti, priimkite jį tokį, koks yra, juk jis jūsų brangiausias.
- Nepamirškime, kad vaikai jau nuo mažens kopijuoja tėvų elgesį, todėl kontroliuokime save, stenkimės būti geresniais.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Vaikas auga": geriausios knygos apie vaikų auginimą ir vystymąsi
- Neįtikėtini Globos Išmokų Dydžiai Lietuvoje – Sužinokite, Kiek Galite Gauti!
- Ar Escapelle Iš Tikrųjų Veikia Po Ovuliacijos? Sužinok Tikrąją Tiesą!