Autizmas yra įvairiapusis vystymosi sutrikimas, kuriam būdingi sunkumai pasireiškiantys trijose veiklos srityse: socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio. Autizmo bruožų turintys asmenys „kitaip“ suvokia aplinką. Mokslininkai ir gydytojai sukūrė „raudonų vėliavėlių“ sistemą. Tai požymiai, kurie būdingi autizmu sergantiems vaikams. Pirmuosius šio sutrikimo požymius galima pastebėti dar vaikystėje, o mažyliui augant simptomai ryškėja, tampa sunkesni.
Autizmo požymiai
Štai keletas "raudonų vėliavėlių", į kurias reikėtų atkreipti dėmesį:
- 6 mėn. ir vyresnio amžiaus nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos
- 9 mėn. ir vyresnio amžiaus neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška
- 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba
- 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.)
- 16 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako nė vieno žodžio
- 24 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako dviejų žodžių frazių
Neverta nerimauti, jeigu vaikui pasireiškia vos vienas kitas autizmui priskiriamas bruožas. Sakoma, kad autistinių bruožų turi kiekvienas žmogus. Autizmo sutrikimas pasireiškia kaip šių požymių visuma, kuri ženkliai paveikia komunikacinius ir socialinius vaiko įgūdžius.
Pagrindinės sritys, kuriose pasireiškia sutrikimai:
- Socialinės sąveikos sutrikimas. Aiškus ir į akis krintantis sutrikusio abipusio bendravimo požymis, vaiko nesidomėjimas savo bendraamžiais, kitais vaikais arba nemokėjimas su jais žaisti, bendrauti, palaikyti ilgesnį kontaktą.
- Komunikacijos sutrikimas. Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai dažnai nesuvokia neverbalinės komunikacijos, nežodinių ženklų (kūno kalbos, veido išraiškos), kuriais yra perduodama žinia, jog kitas asmuo norėtų užmegzti tam tikrą ryšį arba norėtų jo išvengti. Autistiški vaikai supranta viską tiesiogiai, jie neturi intuicijos, ir dažniausiai „nesuvokia“ jiems siunčiamos žinios bei patys negeba jos pasiųsti kitiems.
- Ypatingas veiklos bei interesų nelankstumas. Nemažai žmonių turi pavienių autizmo bruožų. Kai kuriais atvejais jų tiek daug, kad atsiranda Aspergerio sindromas.
Aspergerio sindromas
Tokiems žmonėms būdingi tam tikri socialinės sąveikos ypatumai. Socialinio kontakto sunkumai jiems kyla ne dėl nenoro bendrauti. Problema kyla iš to, kad tokie asmenys nesupranta ir nesugeba naudoti taisyklių, kurios reguliuoja socialinį bendravimą. Tokiems žmonėms sunku suprasti pokalbio taisykles, pokalbio metu jiems būdingas vienpusiškumas, pertraukinėjimas, minimalus dalyvavimas, sudėtinga pradėti ar pabaigti bendravimą, pakeisti pokalbio temą. Dažnas bruožas - kalbėjimas „sukauptomis“ frazėmis ar frazėmis pasiskolintomis iš kitų asmenų ar situacijų.
Nors Aspergerio sindromą turintys asmenys gali teisingai apibūdinti kitų žmonių ketinimus, emocijas, tačiau jie negali šios informacijos spontaniškai naudingai panaudoti, t.y. jie neturi jutimo, kaip prisiderinti prie kitų. Spontaniškos adaptacijos stoka yra susijusi su perdėtu pasitikėjimu formaliomis taisyklėmis. Šie asmenys taip pat patiria sunkumų su emocijų raiška, dažnai vidinis jausmas neatitinka išorinės jo išraiškos. Suirzimas, pyktis, atsiribojimas nuo kitų atsiranda iš niekur ir gali pasireikšti netikėtai. Be to, šiems asmenims sudėtinga išreikšti meilę ir prisirišimą taip, kaip tikisi kiti.
Daugelis Aspergerio sindromą tyrinėjančių mokslininkų jį vertina ne tik kaip būseną, sukeliančią tam tikrus apribojimus, bet ir suteikiančią galimybes, kurios kaip tik ir susijusios su jų mąstymo bei emociniais ypatumais. Neįprastas jų požiūris priklauso nuo tendencijos pasirinkti, nuo ko pradėti loginę grandinę. Kartais tai atrodo neadekvatu, tačiau neretai gali suteikti naują požiūrio kampą. Prioritetus tokie asmenys teikia problemos išsprendimui, o ne kitų asmenų socialinių ar emocinių poreikių patenkinimui.
Autizmo priežastys ir diagnostika
Autizmo priežastys iki pat šių dienų yra ne iki galo žinomos. Autizmo sutrikimo formavimuisi neabejotinai turi įtakos daugelis faktorių: genų ir biologinės aplinkos įtaka prieš, per ir po gimimo gali neigiamai daryti įtaką smegenų vystymuisi ir sukelti autizmo sutrikimus.
Šiuo metu nėra vieno medicininio tyrimo ar metodo, kuris galėtų nustatyti autizmo spektro sutrikimą (ASS) vaikui ar suaugusiajam asmeniu. Dažniausiai, specialistų komanda nustato šį sutrikimą vadovaudamasi keliais metodais: vaiko stebėjimu, užsiėmimais, kurių metu vertinamas vaiko elgesys, ir standartizuotais testais (klausimynais). Paprastai tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys pirmi pastebi kitokį vaiko elgesį ir pradeda įtarti, kad kažkas yra ne taip.
Pakalbėkite apie iškilusius sunkumus ar vaiko „keistumus“ su Jūsų šeimos gydytoju ir prašykite siuntimo pas neurologą.
Pagalba ir terapija
Pagalba autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims yra tokia pat įvairi, kaip ir autizmas. Kiekvienu atveju terapijos taikymas yra individualus ir reikalaujantis išsamaus vaiko raidos sutrikimų, poreikių bei gebėjimų pažinimo. Specialistai sutaria vienu klausimu - kuo anksčiau bus pradėtas tikslingas darbas sutrikimų korekcijos srityje, tuo geresnių individualių rezultatų bus pasiekta.
Suaugę, Aspergerio sindromą turintys asmenys, gali dalyvauti ir psichoterapiniame procese. Autistiškų vaikų ugdymas yra labai intensyvus procesas, apimantis tiek specialistų, tiek visų šeimos narių ar net draugų darbą su vaiku. Kai kurios terapijų rūšys gali būti taikomos namuose (apmokius tėvus ar vedamos specialistų), o kitos reikalauja specialios erdvės. Neretai intervencijos papildo viena kitą, tad dažnas yra ir intervencijų derinimas.
Vaikas dengiasi ausis prie konkrečių garsų
Teko skaityti, kad ausų uždengimas yra autizmo bruožas. Taip pat pastebėta, kad vaikai dengiasi ausis prie konkrečių garsų.
Jei pastebime, kad asmuo dengiasi ausis ar prisimerkia, pirmiausia reikėtų sumažinti aplinkos dirgiklius, galbūt pasirinkti kitą vietą/laiką bendravimui. Mūsų lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti gali būti tikra pagalba autistiškam asmeniui, kuriam svarbu rutina ir procesai, vykstantys konkrečia seka.
Stereotipai apie autizmą
Labai svarbu, kokią kalbą naudojame, kalbėdami apie autistiškus asmenis. Žvelgiant į asmenį ir matant sutrikimus („to nemoka, ano negali“), natūraliai kuriama bedugnė, kuri trukdo suprasti realią situaciją. Todėl pirmiausia norisi atsitraukti nuo medicininio požiūrio, kuris skaičiuoja trūkumus. Žodžiai yra svarbūs ir kuria naratyvą, kuris gali įgalinti autistiškus asmenis ir jų artimuosius arba nugalinti.
Taip pat vis dar gajus tam tikrų su autizmu susijusių teiginių suabsoliutinimas: „visi autistiški asmenys turi labai jautrią klausą“, „visiems jiems patinka detalės“, „autistai agresyviai elgiasi“, „autistai labai gerai dėliones dėlioja“ ir t.t. Kiekvienas teiginys yra klaidingas, jei galvojame, kad tai apibrėžia visus ar daugumą autizmo atvejų.
Vienas iš klaidingų įsitikinimų dažnai nuaidi ir antraštėse, kai girdime apie „asmenis, sergančius autizmu“. Tai labai netiksli ir klaidinanti išraiška, tarsi autizmu būtų galima susirgti/užsikrėsti, o po to nuo jo pasveikti. Tiesa, kad ankstyvame vaiko amžiuje galime sukurti raidai reikšmingą paramą, susitelkti į konkrečius gebėjimus, tačiau autistiškumas yra viso gyvenimo neurorealybė, identiteto dalis, lydima mažiau ar daugiau iššūkių bei gebėjimų.
Vis dar vyrauja klaidinga nuostata, kad autistiškiems asmenims trūksta empatijos. Kasdien dirbant su vaikais, asmeniškai galiu tam prieštarauti - dažniau matau labai empatiškus autistiškus vaikus - būtent dėl to jie patiria perkrovą ir bandydami apsaugoti savo nervų sistemą kažkiek atsiriboja nuo šalia esančių žmonių. Atlikti tyrimai taip pat paantrina šį klaidingą stereotipą.
Kitas klaidingas įsitikinimas - kad visi autistiški asmenys turi ypatingų gebėjimų - yra savantai, arba, pavyzdžiui, visi autistiški turi intelekto negalią. Mums visiems reikia suprasti, kad autistiškų asmenų populiacija labai įvairi, todėl bet koks suabsoliutinimas yra klaidinga nuostata, kuri trukdo suprasti konkretų autistišką asmenį.
Dar vienas stereotipas - kad autistiškiems asmenims būdinga agresija. Tai ne tik netiksli, bet ir pavojinga nuostata, nes toks mąstymas trukdo ieškoti intensyvaus elgesio priežasčių, kurios dažnu atveju yra tikrai rimtos. Pvz.: intensyvus arba chroniškas skausmas, komunikacijos įrankių neturėjimas, negalėjimas išreikšti svarbių poreikių, didelis nerimas, žalingi aplinkos veiksniai ir kt. Mes žinome, kad agresija yra tarsi pagalbos šauksmas, kurio negalime ignoruoti ir įvardinti „čia taip normalu, nes jis autistas.“ Agresija nėra natūralus būvis nė vieno žmogaus gyvenime.
Kaip reaguoti į autizmo spektro sutrikimą turintį žmogų viešumoje?
Pirmiausia reikėtų prisiminti, kokia vertinga yra kantrybė. Susitikę autistišką žmogų, pabandykime pastebėti, koks jo atsakymo greitis, kiek laiko reikia, kad apdorotų komunikacinę informaciją ir galėtų ją atliepti. Taip pat gana svarbu gerbti asmeninę erdvę, vengti nereikalingų prisilietimų ir pradžioje pastebėti, kas asmeniui yra priimtina ir natūralu. Kai kurie vaikai labai mėgsta apkabinimus, kiti kiekvieną apkabinimą išgyvena kaip skausmą sukeliančią patirtį. Taigi, skirkime laiko stebėjimui.
Autistiški asmenys dažnai pasižymi sensorinės integracijos ypatumais. Tikrai svarbu pasižiūrėti, ar aplinkoje esantys jutimai netrikdo nervų sistemos, nes tai galėtų tapti kliūtimi kuriant ryšį.
Autistiškiems asmenims lengviau įsitraukti į pokalbius, jei savo kalboje sumažiname palyginimų, sarkazmo, perkeltinių ar nutuokiamų reikšmių, ilgų sudėtinių sakinių. Svarbiausia turime gerai įsiminti, kad visi žmonės galime tam tikrą laiką mėgautis santykiu, tad kartais reikia tik šiek tiek daugiau dėmesingumo jį kuriant.
Autistiški asmenys turi savitą neverbalinę komunikaciją, į kurią įsigilinus galima atpažinti tam tikrus komunikacinius signalus. Įdomu, kad autistiški asmenys sunkiai skaito neverbalinius signalus, siunčiamus neurotipinių žmonių, tačiau labai gerai skaito vieni kitų neverbalinę komunikaciją. Neurotipiniai asmenys, beje, susiduria su tuo pačiu iššūkiu: prastai skaito autistiškų asmenų neverbalinę komunikaciją, tuo tarpu neurotipiniame kontekste „susikalba“ puikiai. Tad dirbant, gyvenant su autistišku asmeniu tikrai svarbu įsigilinti į subtilius komunikacijos signalus ir juos atliepti kasdienybėje.
Taip pat labai dažnai autistiški asmenys išgyvena didelį nerimą. Kartais pažiūrėjus į žmogų sunku pasakyti, kokią nematomą negalią jis turi, bet mes neblogai atpažįstame, kai matome asmenį, kuris patiria nerimą. Nerimą išgyvenantis asmuo dažnai atrodo susigūžęs, žvelgia iš apačios ar iš šono, arti savęs prispaudžia rankas, suspaudžia delnus į kumščius, įtempia kaklą, ritmingai linguoja, vaikšto, dažnai stebime paviršinį/dažną kvėpavimą, prakaitavimą, raumenų įsitempimą, virpėjimą.
Žinoma, pamačius žmogų, kuris išgyvena didelį nerimą, nereikėtų iškart įtarinėti autizmo. Galima žmogiškai pasiteirauti, ar kažkuo galiu padėti ir pan. Autistiškiems vaikams išgyvenant didelę nervų sistemos perkrovą, kartais būdingas intensyvus elgesys (bandymas bėgti, išsprukti iš tėvų glėbio, kritimas ant žemės, rėkimas, bandymas susižaloti ar sužaloti mamą/tėtį). Bendrauju su šeimomis ir tikrai žinau, kad labai daug galime padėti, tiesiog susilaikydami nuo komentarų ir patarimų.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Vaikas auga": geriausios knygos apie vaikų auginimą ir vystymąsi
- Vaikiškos Rašymo Lentos: Geriausi Tipai ir Patarimai, Kaip Išsirinkti!
- Vaikiškos Rašymo Lentos: Geriausi Tipai ir Patarimai, Kaip Išsirinkti!