Vaikai su individualiais poreikiais yra daugiau priklausomi nuo kitų asmenų pagalbos, ypač šeimos narių. Todėl valstybė turi suteikti pagalbą vaikams su individualiais poreikiais ir jų šeimoms.
Valstybė turi užtikrinti, kad vaikai su individualiais poreikiais būtų kuo daugiau įtraukiami į visuomenę. Tam gali reikėti specializuotos pagalbos, pvz., švietimo programų pritakymo vaikams su individualiais poreikiais, asistento pagalbos, veiklų dienos centruose. Vaikai su sunkia negalia globos įstaigose turėtų gyventi tik išimtiniais atvejais, kai to reikia geriausiems vaiko interesams užtikrinti.
Valstybė turi suteikti pagalbą ir išmokas šeimoms, kurios augina vaiką su individualiais poreikiais, kad būtų užtikrinti geriausi vaiko interesai vystantis, saugant vaiko sveikatą bei vaikui mokantis. Šeimos, auginančios vaikus su individualiais poreikiais, gali gauti pagalbą, kurią užtikrina nacionalinis teisinis reglamentavimas. Tačiau žmogaus teisės neįtvirtina konkrečios pagalbos, kurią valstybė yra įpareigota suteikti.
Valstybės teikiama pagalba turėtų užtikrinti vaiko su negalia pagrindinius poreikius ir suteikti galimybę šeimoms bei vaikams dalyvauti visuomenėje. Kad vaikas galėtų gauti pagalbą, jam turi būti nustatyta negalia (neįgalumas). Valstybės pagalba garantuojama nepaisant negalios pobūdžio. Negalia nustatoma vadovaujantis Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymu, tam reikalingos specialios medicinos ir kitos žinios.
Vaikams su indvidualiais poreikiais bei jų šeimoms prieinama pagalba gali keistis. Geroji praktika rodo, kad vaikų su negalia įtraukimas į bendrą ugdymo sistemą yra labai svarbus neįgaliųjų integracijai visuomenėje tolimesniuose gyvenimo etapuose. Įtraukus ugdymas padeda formuoti žmonių su negalia bendravimo įgūdžius, informacijos pritaikymą ir pasiekiamumą, lengvesnę adaptaciją visuomenėje.
Įtraukus švietimas, kaip šalies siekis ir pareiga, yra įtvirtintas tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose, tarp kurių ir JT Konvencija (Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija).
Įtraukusis ugdymas Lietuvoje: iššūkiai ir perspektyvos
Jau 2024-aisiais visos Lietuvos mokyklos turės būti pasiruošusios priimti negalią ir specialiuosius ugdymo poreikius turinčius vaikus. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba primena: įsigalioję Švietimo įstatymo pakeitimai reikš, kad vaikai su negalia nebegalės būti diskriminuojami juos ugdant tik atskirtose specialiosiose mokyklose.
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas prof. Jonas Ruškus teigia, kad šis pokytis didelę naudą atneš ne tik vaikams su negalia, bet ir jos neturintiems. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, įpareigojančią vaikams su negalia suteikti lygias teises bendroje švietimo sistemoje, Lietuva ratifikavo prieš dvylika metų.
Priežastis yra Lietuvoje ir kitose šalyse įsišaknijęs mąstymas, kad žmonėms su negalia yra gerai gyventi atskirai nuo likusios visuomenės, specialiai jiems sukurtose vietose. Lygiai taip pat visada buvo manoma, kad vaikams su negalia bus geriau mokytis atskirai nuo kitų vaikų.
Trumpiau tariant, viskas vertinama per sutrikimo prizmę. Metaforiškai kalbant, manoma, kad vaikai su negalia yra „sugedę“ ir juos reikia kažkaip „remontuoti“. Pirmosios įtraukiojo ugdymo idėjos atsirado jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Buvo tikrai gerų iniciatyvų - pavyzdžiui, panaikinta diskriminacinė terminologija, suvokta, kad specialiosios mokyklos nėra absoliutus gėris ir kad reikia siekti taip tuo metu vadintinos „integracijos“.
Buvo daromi tam tikri žingsniai, tačiau tai niekada netapo politine valia. Įtraukusis švietimas, negalią turinčių vaikų ugdymas drauge su visais vaikais veikiau buvo traktuojamas kaip iš užsienio primesta valia. Kita priežastis - pati Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, kaip dokumentas, nebuvo traktuojama kaip valstybės įsipareigojimas. Labiau kaip vizija, skirta kažkam kitam.
Tačiau didėjo nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų spaudimas, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas nuolat primindavo šalims, kad atskirai nuo bendrosios ugdymo sistemos vykdomas vaikų su negalia ugdymas yra žmogaus teisių pažeidimas.
Įtraukusis švietimas nėra naujiena ir kitose šalyse. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitete įtraukiojo ugdymo atžvilgiu vertinama daug pasaulio šalių. Paprastai pagiriame šalį, kuri padarė didelę pažangą žmonių su negalia teisių srityje. Yra viena vienintelė valstybė, kuri buvo pagirta dėl įtraukiojo ugdymo - Švedija. Ten atskirai mokosi mažiau nei 1 proc. vaikų su negalia. Yra šalių, kur įtraukiojo ugdymo pažanga yra didelė, pavyzdžiui - Ispanija.
Nuolat girdžiu: „Parodykite mums kokią nors šalį, kuri viską padarė tobulai, o mes nuvažiuosime, pažiūrėsime ir žinosime, į ką turime lygiuotis, kaip turime daryti“. Norėčiau pasakyti, kad tokios šalies nėra, o mums reikia keisti supratimą, į ką reikia lygiuotis. Mokytis iš gerų praktikų reikia, tačiau lygiuotis mums būtina ne į šalis, o į tarptautinės žmogaus teisės standartus ir tikslus, nurodytus Konvencijoje. Labai daug pokyčių.
Žmonių su negalia diskriminacija pasireiškia jų socialine atskirtimi, segregacija. Vienas didžiausių lūžių, įvyksiančių transformuojant įprastą mokyklą į įtraukią mokyklą, yra įvairovės principo įgyvendinimas. Kaip prisitaikyti mokyklai, švietimo sistemai, mokytojams, specialistams, prie to, kad vaikai yra įvairūs? Tai vienas iš daugiausiai iššūkio keliančių uždavinių.
Įtraukųjį ugdymą būtina matyti viso žmogaus gyvenimo perspektyvoje. Kai vaikai su negalia mokysis drauge su visais kitais vaikais, jie kartu užaugs, pabaigs mokyklą, įsilies į visuomenę. Juk vienas iš mokyklos tikslų yra kad žmonės galėtų realizuoti save visuomenėje, prisidėti prie bendruomenių gyvenimo.
Artėjant 2024 metams, tarp negalios neturinčių vaikų be negalios tėvų sklinda įvairūs mitai apie tai, kaip pasikeis jų vaikų kasdienybė. Kokius mitus, susijusius su įtraukiuoju švietimu, jums tenka girdėti ar susidurti? Žinau dvi pagrindines baimes, kurios tokiems tėvams kyla: kad nukentės jų vaikų akademinis pažangumas ir kad pamokų metu kils elgesio problemų.
Visų pirma, įtraukusis švietimas reiškia labai individualią prieigą prie vaiko - mokykla prisitaiko prie vaikų įvairovės ir skirtingų gebėjimų. Mokykla, kurioje mokosi vaikai su negalia, daug laimi mokymosi metodų įvairovės prasme. Jei pažiūrėsime į tarptautinius Jungtinių Tautų ar UNESCO dokumentus, pamatysime, kad ten vartojamas platesnis terminas: įtraukus, kokybiškas, lygiateisis ugdymas. Tai reiškia mokymosi aplinkų prisitaikymą prie kiekvieno vaiko.
Antra - elgesio problemos, kurių bijo tėvai. Tai - diskriminacinis mitas, kuris neturi pagrindo. Juk elgesio klausimų gali iškilti bet kuriam vaikui. Įtraukiojo ugdymo metu kaip tik gerėja, stiprėja vaikų tarpusavio bendravimo gebėjimai, padėsiantys ir ateityje.
Įtraukusis švietimas, kaip ir kaip kurie kiti žmonių su negalia įtraukties klausimai, kartais klaidingai matomi kaip pagalbos vienai visuomenės grupei išraiška, o ne kaip žmogaus teisių klausimas. Visuomenei vis dar labai sunku suvokti ir atpažinti, kad įtraukusis ugdymas, visų pirma, yra žmogaus teisių klausimas. Tai jokiu būdu nėra gailestis, primesta valia ar globa.
Iki šiol turėjome diskriminacinę praktiką. Antai, švietimo įstatymu buvo pabrėžtos ne vaikų su negalia teisės mokytis drauge su visais, o mokyklų teisės atsirinkti vaikus, atsisakyti priimti vaikus su negalia. Didysis lūžis įvyks tada, kai suprasime, kad įtraukusis švietimas yra vaiko su negalia teisė.
Kas už tos teisės? Ugdymo sąlygų pritaikymas pagal individualius vaiko poreikius, mokytojų teisė gauti paramą, kad būtų užtikrinta ši teisė. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija keičia pasaulį. Ne negalią turinčius žmones, o pasaulį.
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Negali Atitraukti Žvilgsnio! Paprasti Ir Skaniausi Receptai Iš Kiaušinių, Miltų Ir Grietinės
- Donny Montell: Neįtikėtina Karjera, Didžiausi Pasiekimai ir Asmeninio Gyvenimo Detalės