Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse pagrindinė vaikų dingimo priežastis yra pabėgimas iš namų ar globos įstaigų. Dažnai bėga ne tik rizikos grupės vaikai, bet ir vaikai iš rūpestingų šeimų. Vaikai, priešingai nei manoma, bėga ne norėdami pasilinksminti ar maištauti, bet bėgdami nuo juos slegiančių sunkumų.
Pabėgę vaikai yra itin pažeidžiami smurtui bei lengviau patenka į prekybos žmonėmis pinkles, o visuomenė vis dar sunkiai identifikuoja šio sunkaus nusikaltimo formas, grėsmes ir pavojus.
Autizmo spektro sutrikimas ir polinkis bėgti
50 procentų vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, bent kartą gyvenime yra pabėgę. Tai, kad autistiškas vaikas staiga pradeda bėgti, yra vienas iš autizmo požymių. Dažnai jis būdingas būtent tiems vaikams, kurie turi ir hiperaktyvumą. Tokios situacijos labai pavojingos, nes autistiški vaikai bėga neatsižvelgdami į situaciją, aplinką, kurioje jie yra, taip sukeldami pavojų savo gyvybei.
Pasak neurologės, autistiški vaikai labai mėgsta vandenį. Bėgdami pakeliui pamatę upę, ežerą ar jūrą tiesiog gali nerti į tą vandenį neįvertinę situacijos. Pavojus slypi tame, kad autistiški vaikai retai moka plaukti: „Tai didelė problema - yra nedaug trenerių, kurie apsiima išmokyti tokius vaikus plaukti. Mokymo procesas sudėtingas, nes autistiški vaikai nesugeba priimti tiek daug informacijos, kaip įprastos raidos vaikai.
Tačiau išmokti plaukti jie tikrai gali, tik svarbu tinkamai pasiruošti jų mokymui, skirti laiko ir pastangų.
Duomenys rodo, kad autistiškiems vaikams net 160 kartų yra didesnė tikimybė patirti mirtiną ar nemirtiną skendimą, palyginus, su jų įprastos raidos bendraamžiais. Kaip taisyklė, dažnai tokius „bėgikus“ ypač traukia prie vandens.
Pabėgimas pajūryje
Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ bendruomenėje dažnai pasidalinama įvykiais, kai šalia ėjęs vaikas pabėgo. L. Sasnauskienė pasakoja, kai Ugniui buvo vienuolika metų, jis pasileido bėgti pajūryje, o jai pačiai suklupus smėlyje, sūnus nubėgo tolyn: „Man jį vejantis jėgos seko, o Ugnius sprintu toliau bėgo pajūryje link Latvijos pusės.
Žmonių pajūryje retėjo, o ir aplinkiniams bėgantis ūgtelėjęs vaikas ir mama iš paskos nesukėlė įtarimų. Tik pradėjus prašyti aplinkinių pagalbos padėti pagauti autistišką vaiką, vienas pusamžis vyras pradėjo vytis, bet ir tai buvo ne jo jėgoms. Vaikas tiesiog mano akyse nutolo per gerą kilometrą ir, dėkoju Dievui, jo bėgimo trajektorija buvo pajūriu, o ne tiesiai į vandenį. Tokios situacijos prie vandens telkinių gali baigtis ir tragedija.
L. Sasnauskienė pažymi, kad per pastaruosius trejetą metų vandenyje nuskendo trys bendruomenės vaikai.
Dar viena labai svarbi priežastis, kodėl autistiški vaikai gali pradėti bėgti, tai yra kai įvyksta sensorinė perkrova. L. Mikulėnaitė aiškina, kad taip yra todėl, kad jiems būdinga kitokia pojūčių sistema - jie gali jautriau reaguoti jei bus per daug triukšminga, garsu, šviesu, netgi kvapai veikia kaip vienas iš dirgiklių. Susikaupus stipriems pojūčiams, vaikas jaučia stresą. O streso būklėje arba kovojama arba bėgama.
Priežastys gali būti pačios įvairiausios, kaip sako L. „Taip pat mes įvardijame, kad gali būti tarsi apsėdimas tam tikriems dalykams. Pavyzdžiui, vaikui labai patinka kai atvažiuoja šiukšliadėžė, ar pravažiuoja gaisrinė mašina. Tokiu atveju jis, net ir nežinodamas laiko, jaučia, kad turi įvykti veiksmas ir bėgs į tą vietą. Toks apsėdimas veda bet kur, bet kada - jo galvoje užsiciklinusi užduotis: reikia pamatyti ir viskas“, - komentuoja L.
Kaip užkirsti kelią pabėgimams?
Svarbiausia yra pasirūpinti vaikų saugumu. „Jeigu išleidžiame vaiką į darželį ar mokyklą, būtinai reikia informuoti auklėtojus apie turimus ypatumus. Pedagogai, dirbantys su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą, turi žinoti, kad vaikas, patyręs sensorinę perkrovą gali pradėti bėgti.
Gali pradėti bėgti net ir toks autistiškas vaikas, kuris to niekada nedarė. Todėl svarbu, kad, pavyzdžiui, durys būtų rakinamos, langai uždaromi. Tėvų užduotis pateikti kuo detalesnę informaciją, kas gali išprovokuoti bėgimą, o auklėtojos mokėtų tuos požymius identifikuoti“, - akcentuoja L.
L. „Tam kad išvengtume bėgimo, svarbu tartis su vaiku, kur eisime, leisti vaikui pasirinkti, įtraukti jį į procesą. Labai padeda, jeigu situacija paaiškinama vaizdais, simboliais. Pavyzdžiui, pirmiausiai eisime į polikliniką, o paskui užsiimsime vaikui malonia veikla - traukinių ar lėktuvų stebėjimu.
Autistiški vaikai nemoka prognozuoti, nesupranta nutylimos informacijos, todėl viskas turi būti išdėstoma kuo aiškesniais žingsniais. Jeigu jam poliklinika kelia neigiamas emocijas, didelė tikimybė, kad jis pabėgs, tačiau naudojant paveikslėlių sistemą galima bandyti šiek tiek subalansuoti vaiką. Bėgimo paveikslėlis perbrauktas, o akcentas kitame paveikslėlyje, kad eisime susikibę už rankų“, - pataria L.
Neurologė pabrėžia, kad išmokyti tokius „bėgikus“ plaukti yra nepaprastai svarbu, tam tarnauti irgi galėtų paveikslėlių metodas.
Kodėl vaikai bėga iš namų?
Vaikai bėga iš namų, jei juose yra problemų ir nežinoma, kaip jas tinkamai spręsti. Žmogaus elgesys turi tikslą - kam nors priklausyti. Mums, kaip socialioms būtybėms, svarbu jausti, kad esame mylimi, reikalingi, kad mes rūpime.
Iš pradžių norime būti patys svarbiausi tėvams, vėliau draugams ir t. t. Vaikui labai svarbu, kad šeimoje jis jaustųsi visavertis šeimos narys: būtų išgirstas, turėtų galimybę išsakyti savo nuomonę, galėtų patenkinti poreikius.
Dažniausiai iš namų bėga paaugliai, nes šiame laikotarpyje viskas stipriai keičiasi ne tik biologiniame lygmenyje, bet ir socialiniame, - atsiranda noras atrasti save, priešintis tėvų diegiamoms vertybėms, lūkesčiams.
Priežastys, kodėl vaikai bėga iš namų:
- Įtempta padėtis šeimoje (pavyzdžiui, tėvų skyrybos, nuolatiniai barniai, psichologinis smurtas).
- Piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis ir alkoholiu.
- Per griežtos namų taisyklės ir apribojimai.
- Baimė prisiimti atsakomybę už netinkamus poelgius.
- Per dideli tėvų reikalavimai.
- Romantizuotas požiūris į gyvenimą gatvėje.
- Abejingumas vaikų elgesiui.
Ką daryti dingus vaikui?
Dingus vaikui tėvai pirmiausiai turėtų patikrinti jiems žinomas galimas vaiko buvimo vietas, pabandyti susisiekti su vaiku telefonu, socialiniais tinklais, komunikavimo programėlėmis. Rekomenduotina išlikti ramiems ir nusiųsti žinutę, jog vaikas žinotų, kad tėvai laukia jo saugiai grįžtant namo. Tokioje žinutėje ypač svarbu negąsdinti vaiko neigiamomis pasekmėmis: negrasinti, nežadėti bausmės.
Tėvai taip pat turėtų išsiaiškinti, kokius daiktus su savimi pasiėmė vaikas (telefonas, kompiuteris, dokumentai, pinigai, drabužiai - kokiais buvo apsirengęs ir galėjo pasiimti su savimi). Jei yra galimybė - patikrinti vaiko kompiuteryje, planšetėje jo susirašinėjimą, naršymo istoriją - galbūt paaiškės jo paskutiniai kontaktai, suplanuotas susitikimas, domėjimosi pobūdis ar kita naudinga informacija.
Policijai tėvai turėtų pranešti visą jiems žinomą informaciją - be nurodytos aukščiau - kur vaikas pastaruoju metu lankėsi, jo įprasta dienotvarkė, maršrutai, kas paskutinis kontaktas, kada paskutinį kartą ir kokiu būdu tėvai bendravo su vaiku ir pan.
Statistika
Vertinant pastarųjų metų tendencijas, apibendrintai pasakysiu, kad nepilnamečių paieškos sudaro apie 70 proc. visų paskelbtų dingusių be žinios asmenų paieškų. Apie 90 proc. visų dingusių nepilnamečių yra vaikai, pabėgę iš globos įstaigų. Į didžiausią rizikos grupę patenka vaikai nuo 14 iki 17 m. amžiaus.
Pagal vaikų, dėl kurių buvo paskelbta paieška skaičių, nestebime dingusių vaikų augimo:
- 2020 m. - 720 (mergaitės - 377, berniukai - 343)
- 2019 m. - 939 (mergaitės - 502, berniukai - 437)
Vidutiniškai iki 20 proc. dingusių vaikų atsiranda greičiau nei per valandą nuo informacijos apie dingimą registravimo policijoje. Vyrauja tendencija, kad apie 80 proc. dingimo iš globos įstaigų atvejų vaikai grįžta patys. Tuo tarpu dingimų iš namų atvejais dingusio asmens savarankiškas grįžimas namo sudaro mažiau nei pusę atvejų.
Rekomendacijos tėvams
Iš profesinės pusės galėčiau patarti:
- Jei tėvai pastebi elgesio pokyčius, nerimą keliančias emocijas - būtina konsultuotis su specialistu.
- Įvykus konfliktui ar nesutarimams, motyvuoti savo elgesį, argumentuoti sprendimą vaikui suprantama kalba.
- Paaiškinti vaikui galimas grėsmes, negąsdinti bausmėmis ir ultimatumais, o paaiškinti, kad tėvai pirmiausia nerimauja dėl vaiko saugumo.
- Susipažinti su vaiko draugais, išsiaiškinti kokiais komunikavimo kanalais vaikas bendrauja, kad būtų galima susisiekti.
- Nedrausti vaikui atsivesti draugus namo - tokiu būdu tėvai geriau žinos vaiko bendravimo ir interesų ratą.
- Susitarti dėl taisyklių - jei vaikas užtrunka, tegu trumpai parašo, kur jis ir su kuo būna.
Kad tėvai žinotų daugiau apie savo vaiką, rekomenduojama periodiškai bendrauti su mokyklos personalu (socialiniu pedagogu, mokyklos psichologu, auklėtoju).
žymės: #Vaikai #Vaika #Darzeli
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Neįtikėtini Būrimo Triukai Vaikams: Atraskite Smagumą ir Naudą!
- Nepraleiskite! Svarbiausi vaikų darželio projekto reikalavimai Lietuvoje – viskas, ką turite žinoti