Kodėl vaikai gimsta luoši, akli ir net be menkiausių protelio užuomazgų? Tikėjimą Dievo visagalybe sunkiai suderinu su gyvenimo realybe. Girdžiu apie nelaimes, matau kančias. Pasitaiko žmonių, kuriems jokios ribos, regis, neegzistuoja.
Ne per seniausiai nugirdau: ,,Trenksis koks asteroidas į Žemę, ir atkeršys Dievas visiems nenaudėliams!“ Gerbiamieji, o gal neverskime Dievo, jeigu tikime, kad Jis yra, elgtis taip, kaip mums atrodo geriau, kaip mes patys mielai pasielgtume?
Daugybę kartų buvau matęs tą herbą, ir nieko. O šįkart žvilgsnis užkliuvo. Tada prisiminiau, kad Biblijoje, Zacharijo knygoje, kurios ištrauka tą sekmadienį turėjo nuskambėti bažnyčioje, yra žodžiai: „Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio. ... karo lankas bus sulaužytas, ir jis skelbs taiką tautoms“. Kas yra asilas? Gyvūnas, iš kurio nei naudos ne kažin kiek, nei jėgos, nei išvaizdos. Koks karalius, pretenduojantis į išvaduotojus, savo triumfo procesijai rinktųsi asilą?
Tauras - kas kita. Būtent toks gyvūnas ir vertas nešti karalių. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų vizijos - tai Dievo vizijos. Iš tikrųjų, kodėl Dievas, jei tikime, kad Jis yra, turėtų elgtis taip, kaip mes? Bausti ir atlyginti taip, kaip reikalauja mūsų teisingumo samprata. Biblijoje, tokioje storoje knygoje, tėra vos du Dievo „apibrėžimai“. Pirmasis duotas istorijoje apie Mozę ir degantį krūmą: „Aš Esu, Kuris Esu“, - išgirdo Mozė. O apaštalo Jono laiške rašoma dar konkrečiau: „Dievas yra meilė“.
Argumentuodamas, kad tikslas pateisina visas priemones. Faktus patys žinote. Tiek jau to, Dievas yra ne tik teisingas, bet dar ir kantrus, ir gailestingas. Todėl ir nenušluoja nuo žemės paviršiaus nusidėjėlių (jei šluotų, tai, ko gero, mus visus, neišskiriant nei vieno, turėtų nušluoti) Tačiau kaip su nelaimėmis, kurias sukelia ne kokie nenaudėliai, o nežinia kas? Kodėl taip „surėdyta“?
Tarp „kilmingo“ tauro ir „lūzerio“ asiliuko. Tarp tikėjimo ir netikėjimo (nebūtinai Dievu - gėriu, meile, tiesa), nes žinojimas šiuo atveju neįmanomas. Apie kažkokį absoliutų tikrumą nėra ko nė svajoti.
Kūniškoji Nelygybė
Mes gimstame su nelygiomis kūniškomis galimybėmis. Vieni gimsta sveiki, kiti - luoši; vieni iš prigimties fiziškai stiprūs, kiti - silpni.Šiuo atveju Dievo galybė pasireiškė, nes neregys buvo išgydytas, jis praregėjo dėl Dievo malonės. Tačiau išgydymas - nebūtina sąlyga Dievo darbų raiškai. Krikščionybė moko, kad Dievas yra meilė (1 Jn 4,8). Dievas, Visatos ir žmonių Kūrėjas, yra Visažinis, todėl dar prieš sukurdamas pasaulį žinojo kiekvieną laisvą būsimą žmonių pasirinkimą. Todėl tuščia klausti apie negimusių kūdikių mirtis ar neįgalius vaikus, mirštančius vaikystėje.
Dievas kuria aplinkybes, kurios kviečia atsiversti, bet jis niekada nepriverčia atsiversti. Kristus sako: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3,20). Tikėjime nėra prievartos, nes meilė negali būti paremta privertimu. Gyvenimo aplinkybėse yra tėviškas auklėjimas.
Gyvybės Evangelija
Gyvybės Evangelija yra Jėzaus žinios šerdyje. Išganymo aušroje Kūdikio gimimas skelbiamas kaip džiaugsminga naujiena: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jims gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10-11). Šio „didžio džiaugsmo“ šaltinis yra Išganytojo gimimas; tačiau kartu Kalėdos atskleidžia visą kiekvieno žmogaus gimties reikšmę, todėl džiaugsmas, lydintis Mesijo gimimą, laikomas džiaugsmo dėl kiekvieno kūdikio gimimo pasauliui pamatu ir išsipildymu (plg. Atskleisdamas savo atpirkimo misijos esmę, Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Iš tikrųjų jis kalba apie „naują“ ir „amžiną“ gyvenimą, sukuriamą komunijos su Tėvu, kuriai kiekvieną žmogų laisvai kviečia Sūnus Šventosios Dvasios galia.
Žmogaus Pašaukimas ir Vertė
Žmogus pašauktas gyvenimo pilnybei, kuri toli pranoksta jo žmogiškosios egzistencijos ribas, nes toji pilnybė - tai dalyvavimas pačiame Dievo gyvenime. Bažnyčia žino, kad ši gyvybės Evangelija, kurią ji gavo iš savo Viešpaties [1], giliu ir įtikinamu aidu atsiliepia kiekvieno asmens - ir tikinčio, ir netikinčio - širdyje, nes ji nuostabiai įgyvendina visus širdies lūkesčius, drauge juos be galo pranokdama. Net sunkumų ir netikrumo apsuptas kiekvienas, nuoširdžiai atviras tiesai ir gerumui, proto šviesos ir paslaptingo malonės veikimo dėka gali atpažinti prigimtiniuose, širdyse įrašytuose įstatymuose (plg. Rom 2,14-15) šventą žmogaus gyvenimo vertę nuo jo pradžios iki pabaigos ir gali patvirtinti kiekvienos žmogiškosios būtybės teisę į aukščiausią pagarbą šiai pamatinei gėrybei. Tikintieji Kristų turi ypatingu būdu ginti ir plėtoti šią teisę, nes jiems žinoma nuostabi tiesa, priminta Vatikano II Susirinkime: „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“ [2]. Bažnyčia, uoliai svarstydama Atpirkimo slėpinį, su vis nauja nuostaba pripažįsta šią vertybę [3]. Ji jaučia esanti pašaukta visų laikų žmonėms skelbti šią „evangeliją“, nenugalimos vilties ir tikro džiaugsmo šaltinį visais istorijos etapais.
Bažnyčios Globa
Kaip tik dėl kūnu tapusio Dievo Žodžio slėpinio (plg. Jn 1, 14) kiekvienas žmogus patikėtas motiniškai Bažnyčios globai. Todėl bet kokia grėsmė žmogaus orumui ir gyvybei turi būtinai atsiliepti pačioje Bažnyčios širdyje; ji neišvengiamai paveikia pačią jos tikėjimo atperkamuoju Dievo Sūnaus Įsikūnijimu šerdį ir skatina imtis savo misijos - eiti skelbti Gyvybės Evangeliją visam pasauliui, visai kūrinijai (plg. Šiandien šis skelbimas dar būtinesnis, nes nepaprastai išaugo ir sustiprėjo grėsmė individų bei tautų gyvybei, labiausiai ten, kur gyvybė silpna ir beginklė.
Vatikano II Susirinkimas dokumentuose, griežtai pasmerkė daugelį nusikaltimų ir pasikėsinimų prieš žmogaus gyvybę. Po trisdešimties metų su ta pačia įtaiga cituodamas Susirinkimo žodžius, aš kartoju šį pasmerkimą visos Bažnyčios vardu ir esu tikras, kad išreiškiu visų grynos sąžinės žmonių nuoširdžius jausmus: „Be to, kas tik nukreipta prieš pačią gyvybę, kaip antai bet kokia žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir apgalvota savižudybė; kas tik pažeidžia asmens neliečiamumą, kaip žalojimas, kūno ar dvasios kankinimas, bandymai pavergti pačią sielą; kas tik prieštarauja žmogaus orumui, kaip nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas kalinimas, trėmimas, vergija, prostitucija, prekiavimas moterimis ir jaunuoliais; taip pat žeminančios darbo sąlygos, kuomet su darbininkais elgiamasi kaip su grynais pelnymosi įrankiais, o ne kaip su laisvais ir atsakingais asmenimis, - visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi. Jie nuodija žmogiškąją civilizaciją, ir labiau pažemina tai darančiuosius negu skriaudžiamuosius.
Šiuolaikinės Grėsmės Gyvybei
Nelaimei, ši nerimą kelianti padėtis toli gražu nenyksta, o tik dar labiau plečiasi: mokslo ir technologijos pažangai atsiveria naujos perspektyvos, o su jomis - ir naujos kėsinimosi į žmogaus orumą formos. Visa tai iš esmės keičia būdą, kuriuo žvelgiama į gyvybę ir žmonių santykius. Faktas, kad daugelio šalių įstatymų leidėjai, gal net nutoldami nuo pagrindinių savo šalių konstitucijų principų, nutarė nebausti šių gyvybei prieštaraujančių veiksmų ir net visiškai juos įteisinti, yra ir nerimą keliantis simptomas, ir reikšminga rimto moralės nuosmukio priežastis. Pasirinkimai, anksčiau vieningai laikyti nusikaltimais ir bendro moralės jausmo atmesti, palengva tampa socialiai priimtini. Net tam tikrose medicinos srityse, dėl savo pašaukimo skirtose ginti žmogaus gyvybę ir ja rūpintis, vis dažniau regimas noras imtis prieš žmogų nukreiptų veiksmų. Šitaip pati medikų profesija iškreipia savo esmę, ima sau prieštarauti ir žeminti savo atstovų orumą.
1991 m. balandžio 4-7 d. Romoje vykusi Nepaprastoji kardinolų konsistorija buvo skirta žmogaus gyvybei mūsų dienomis kylančios grėsmės problemai. Esu didžiai dėkingas visiems vyskupams, kurie man atsakė ir pateikė vertingų faktų, pasiūlymų bei patarimų. Tame pačiame laiške aš atkreipiu visų dėmesį į šią stebinančią analogiją: „Kaip prieš šimtą metų, kai buvo paminėtos dirbančiųjų klasių pamatinės teisės, ir Bažnyčia labai drąsiai stojo jų ginti, skelbdama švenčiausias darbininko asmens teises, taip ir dabar, kai paminama kitos asmenų kategorijos pamatinė teisė į gyvybę, Bažnyčia jaučiasi privalanti su tokia pat drąsa užsistoti tuos, kurie neturi balso. Šiandien paminama didelės daugybės silpnų ir beginklių žmogiškųjų būtybių, ypač negimusių kūdikių, pamatinė teisė į gyvybę. Todėl ši enciklika, visų pasaulio šalių episkopatų bendro darbo vaisius, turėtų būti dar vienas tikslus bei ryžtingas žmogaus gyvybės vertės bei jos neliečiamumo patvirtinimas ir kartu įtaigus kreipimasis į visus ir kiekvieną Dievo vardu, raginantis gerbti, saugoti ir mylėti gyvybę, bet kokią žmogaus gyvybę, ir tarnauti jai. Tepasiekia šie žodžiai visus Bažnyčios sūnus ir dukras.
Dievo Kūrinys
„Juk Dievas nepadarė mirties ir nesigėri gyvųjų žuvimu. Nes jis sutvėrė visa, kad būtų... Nes Dievas sutvėrė žmogų, kad būtų nemirštamas, ir padarė jį pagal savo panašumo paveikslą. Gyvybės Evangelija, paskelbta pradžioje, kai žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą pilnutiniam ir tobulam gyvenimui (plg. Pr 2, 7; Išm 9, 2-3), supriešinama su skaudžiu išgyvenimu mirties, įėjusios į pasaulį ir užklėtusios beprasmybės šešėliu visą žmogaus egzistenciją. Mirtis įėjo į pasaulį dėl velnio pavydo (plg. Pr 3, 1.4-5) ir dėl mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės (plg. Pr 2, 17; 3, 17-19).
Biblijos tekstas neatskleidžia priežasties, dėl kurios Dievas Abelio atnašą vertina labiau negu Kaino. Tačiau jame aiškiai rodoma, kad Dievas, tegu ir pasirinkdamas Abelio dovanas, nenustoja bendravęs su Kainu. Jis subara Kainą, primindamas jam jo laisvę blogio akivaizdoje: žmogus jokiu būdu nėra iš anksto pasmerktas blogiui. Kaino įvykdytos jo brolio Abelio žmogžudystės aprašymu Šventasis Raštas atskleidžia pykčio ir pavydo egzistavimą žmoguje - pirmapradės nuodėmės, nuo pat žmogaus istorijos pradžios, padarinius. Brolis užmuša brolį. Kiekvienas nužudymas, kaip ir pirmoji brolžudystė, pažeidžia „dvasinę“ giminystę, jungiančią žmoniją į vieną didelę šeimą [11], kurioje visi dalijamės ta pačia pamatine gėrybe: vienodu asmens orumu. Kiekvieno smurtinio veiksmo prieš savo artimą šaknyse esama pasidavimo „logikai“ to piktojo, kuris „nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44). Apaštalas Jonas mums primena: „Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus. Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį“ (1 Jn 3, 11-12).
Po nusikaltimo Dievas įsikiša, atkeršydamas už nužudytąjį. Užuot apgailestavęs ir atsiprašęs Dievo, klausiančio apie Abelio likimą, Kainas arogantiškai vengia atsakyti: „Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?“ (Pr 4, 9). „Nežinau.“ Kainas mėgina melu pridengti nusikaltimą. Negalime nepagalvoti apie dabarties žmonių polinkį atsisakyti atsakomybės už savo brolius ir seseris.
Tačiau Dievas negali nenubausti už nusikaltimą: ant žemės pralietas nužudytojo kraujas reikalauja, kad Dievas atstatytų teisingumą (plg. Pr 37, 26, Iz 26, 21, Ez 24, 7-8). Iš šio teksto Bažnyčia paėmė posakį apie „nuodėmes, kurios šaukiasi dangaus bausmės“, ir pirmoji jų yra tyčinė žmogžudystė [12]. Kainą prakeikia Dievas ir pati žemė, kuri jam nebeduos savo derliaus (plg. Pr 4, 11-12). Smurtas ir žudymas iš pamatų pakeičia žmogaus aplinką. Kainas nuo šiol bus „bėglys bei klajūnas žemėje“ (plg.
Vis dėlto Dievas, gailestingas net bausdamas, „paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų“ (Pr 4, 15). Tokiu būdu suteikė jam aiškų ženklą, ne tam, kad pasmerktų kitų neapykantai, bet kad apsaugotų ir apgintų nuo norinčių jį nužudyti, net besivadovaujančių troškimu atkeršyti už Abelio mirtį. Net žmogžudys nepraranda asmens orumo, ir Dievas pats imasi tai užtikrinti.
Viešpats tarė Kainui: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi į mane iš žemės“ (Pr 4, 10). O kaip galėtume neatsižvelgti į smurtą prieš gyvybę, vykdomą prieš milijonus žmonių, ypač vaikų, - jie prievarta stumiami į skurdą, nepakankamą mitybą ir badą dėl neteisingo išteklių paskirstymo tarp tautų ir tarp socialinių klasių? Ką kalbėti apie plitimą mirties, kurią sukelia nerūpestingas kišimasis į pasaulio ekologinę pusiausvyrą, nusikalstamas narkotikų platinimas arba tam tikrų rūšių lytinio elgesio, ne tik moraliai nepriimtino, bet ir keliančio rimtą grėsmę gyvybei, skatinimas?
Pasikėsinimai Į Gyvybę
Svarbu ne tik tai, kad bendra viešoji nuomonė liaujasi šiuos pasikėsinimus laikyti „nusikaltimais“; paradoksalu, tačiau jie pradeda įgyti „teisių“ prigimtį tokiu laipsniu, kad valstybė raginama legaliai juos pripažinti ir paversti pasiekiamus sveikatos apsaugos darbuotojų nemokamų paslaugų dėka. Kaip susidarė tokia padėtis? Turime atsižvelgti į daug įvairių veiksnių. Foną sudaro gili kultūros krizė, formuojanti skepticizmą svarbiausių pažinimo ir etikos pamatų atžvilgiu ir vis labiau apsunkinanti aiškų žmogaus būties, jo teisių ir jo pareigų reikšmės suvokimą.
Šleivapėdystė
Šleivapėdystė - kompleksas įgimtų kaulų ir raumenų sistemos deformacijų, paliečiančių pėdą ir blauzdą. Tai viena iš dažniausių ir sunkiausiu įgimtų pėdų deformacijų, reikalaujanti ankstyvo ir intensyvaus gydymo. Negydyta šleivapėdystė yra sunki fizinė, psichologinė ir socialinė negalia, labai apribojanti žmogaus judėjimą. Tačiau šiandien medikams žinomas pažangus ir veiksmingas šios patologijos gydymo būdas - Ponseti metodas.
Ankstyvas Gydymas
Kasmet visame pasaulyje gimsta daugiau kaip 100 tūkst. naujagimių, kuriems nustatoma šleivapėdystė. Deformacijos dažnis Europoje, taip pat ir Lietuvoje, yra 1-2/1000 naujagimių. Žinoma, kad deformacija dažnesnė berniukams nei mergaitėms, ir pusę atvejų pažeidimai būna abiejose pėdutėse.
Ligoniukus, kuriems yra ši patologija, galima išgydyti, tik reikia laiku ir labai tiksliai pradėti gydymą. Tokius pacientus geriausiai pradėti gydyti jau pirmomis gyvenimo savaitėmis, kad iki pirmųjų vaiko žingsnių deformacijos būtų pakoreguotos. Visi pacientai būtinai turi būti siunčiami pas vaikų ortopedą.
Priežastys
Šios ligos atsiradimo priežastys ir sąlygos nežinomos. Šleivapėdystės etiologija yra daugialypė, ir nėra vieno veiksnio, nulemiančio šią patologiją. Manoma, kad didelę įtaką ligai vystytis daro paveldimumas: jeigu tėvai sirgo, tikimybė, kad sirgs vaikai labai didelė. Taip pat šiandien jau žinomi ir už ligą atsakingi genai.
Ponseti Metodas
Pradinis šleivapėdystės gydymas yra gipsavimas. Šiuo metu visame pasaulyje pažangiausiu ir veiksmingiausiu šleivapėdystės gydymu laikoma Ponseti (prof. I.Ponseti iš JAV) metodika. Jau nuo 2004 m. pabaigos šis metodas taikomas ir Lietuvoje.
Metodo esmė - specifinės manipuliacijos, apimančios gipsavimą, achilotomiją (Achilo sausgyslės nupjovimą) ir specialių įtvarų-batukų avėjimą. Dažniausiai prireikia 5-7 gipsavimų. Po gipsavimo 80 proc. atvejų reikalinga achilotomija. Ištiesinus pėdutes, pritaikomi specialūs įtvarai-batukai, kurie avimi naktį, iki kol vaikas sulauks 3-4 metų amžiaus. Įtvarus tiek ilgai avėti reikia tam, kad pėdos deformaciją vėl nesugrįžtų į pradinę padėtį.
Netinkamas Gydymas
Šleivapėdystė - akivaizdi patologija, kuri vaikučiui gimus iš karto pastebima. Tačiau tenka susidurti ir su kūdikėliais, kuriems ši patologija dar nebūna pradėta gydyti arba gydoma netinkamai, pvz., masažais. Tikros šleivapėdystės negalima nei išaugti, nei išmasažuoti.
Specialistas visuomet atskirs šleivapėdystę nuo dėl kitų priežasčių susiformavusios netaisyklingos pėdos. Kartais dėl tam tikros padėties gimdoje naujagimio kojytė užsispaudžia, o, jam gimus, gali atrodyti panašiai kaip šleiva. Tačiau specialistai visuomet nustatys teisingą diagnozę. Šleivapėdystės sunkumo laipsnis matuojamas pagal specialią skalę, pagal kurią liga graduojama iki 6 balų. Tokiems vaikams nustatomas lengvas neįgalumas.
Gydymo Trukmė
Taikant Ponseti metodą, pėdutes galima pakoreguoti per 2 mėnesius. Tai laikoma Ponseti metodo gydymo standartu. Kai gipsavimai tęsiasi 6 mėnesius ir ilgiau, galima daryti prielaidą, kad metodika taikoma ne visiškai tiksliai, kad daroma klaidų.
Tėvų Klaidos
Gydymą pagal Ponseti metodiką rekomenduojama pradėti pirmosiomis vaiko gimimo savaitėmis. Anksti pradėjus dėti gipsą, vaikelis lengviau perneša gipsavimo nepatogumus, greičiau prie jo pripranta.
Pagrindinė gydymo problema - tėvai, kurie ignoruoja įtvarus, t.y. nededa jų savo vaikams nakčiai. Tėvų indėlis gydant šią patologiją išties didelis. Nuo jų atsakingumo, supratingumo priklauso, kaip sėkmingai vyks vaiko gydymo procesas. Deja, nemažai tėvelių mano, kad, jeigu gipsavimo procedūros jau baigtos, o pėdutė atrodo sveika ir tiesi, tai ir įtvarų-batukų avėti nereikia. Tai didžiausia jų klaida, nes, nenaudojant įtvarų, pėda ima suktis ir grįžta į savo pradinę netaisyklingą padėtį. Kita tėvelių klaida, kad, pamatę teigiamus gipsavimo poslinkius, jie net nebaigia viso gydymo kurso ir dingsta iš gydytojo akiračio. Blogiausia, kad abiem atvejais gydymą vėl tenka pradėti nuo pradžios.
Nevyktant visų gydytojo rekomendacijų, liga atsinaujins, pėdutė iškryps. Neavint įtvarų-batukų, apie 80 proc. pėdų grįžtą į pradinę būklę. Šie įtvarai-batukai - kad ir nepatogi, bet labai svarbi gydymo dalis.
Sportas Po Gydymo
Šleiva pėda niekada neprilygs ir neatrodys kaip sveika, tačiau, tinkamai ją gydant, didžioji dalis vaikų nei darželyje, nei mokykloje nesijaus kitokie, juolab luoši. Šie vaikai, kaip ir sveiki, galės sportuoti, lankyti įvairius būrelius.
Po šleivapėdystės gydymo gali likti plonesnė blauzda, šiek tiek trumpesnė, mažiau lanksti, palyginti su sveika, pėda, tačiau svarbiausias mūsų uždavinys, kad pėda būtų funkcionali, kad šie vaikai galėtų ir sportuoti, ir bėgioti. Pradėjus taikyti Ponseti metodą, didžiąsias operacijas skaičiuojame ant pirštų, jų liko vienetai. Šiuo metu Ponseti metodas - pats pažangiausias šleivapėdystės gydymo būdas pasaulyje, ko nors geresnio kol kas neatrasta. Šis gydymas prieinamas ir nemokamas visiems vaikams, kuriems jo reikia.
Žmogžudystė
Yra pavojų, kylančių iš pačios prigimties, tačiau juos dar labiau didina smerktinas abejingumas ir aplaidumas tų, kurie galėtų kai kuriais atvejais juos pataisyti. O kaip galėtume neatsižvelgti į smurtą prieš gyvybę, vykdomą prieš milijonus žmonių, ypač vaikų, - jie prievarta stumiami į skurdą, nepakankamą mitybą ir badą dėl neteisingo išteklių paskirstymo tarp tautų ir tarp socialinių klasių?
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Beždžionės metais gimę vyrai: paslaptinga charakteristika ir unikalios savybės
- Epidūrinė analgezija gimdymo metu: išsamus privalumų ir rizikų vadovas