2020 m. birželio 15 d. sukako 80 metų nuo vienos liūdniausių dienų Lietuvos istorijoje - 1940 m. birželio 15-osios, gedulo dienos Lietuvos istorijoje. Nors Lietuvos valstybė, atgavus nepriklausomybę 1918 m., sparčiai tobulėjo, natūralų jos raidos kelią nutraukė SSRS okupacija. Blogiausia, kad smūgis iš šios pusės tarpukariu nebuvo laukiamas. Nors Lietuvos visuomenėje simpatijų komunistinei ideologijai nebuvo daug, net įtakingi politikai laikė SSRS tam tikru geopolitiniu sąjungininku prieš minėtas kaimynes, viltasi, kad su šios šalies pagalba Lietuva atsispirs Vokietijai, o kartu susigrąžins Vilnių.
Sovietai tuo pasinaudojo ir sugrąžino Lietuvai Vilnių 1939 m. spalį. Buvo daug euforijos, kalbų ir nuoširdaus tikėjimo, kuriam pasidavė net A. Smetona, nesuvokiant kad sovietinis planas buvo kur kas klastingesnis. Kairėje keturi kareiviai pagal ginklus ir budionovkas ant galvos priskiriami raudonarmiečiams. Pagal nuotaikas ir gausų Lietuvos Kariuomenės karininkų būrį neatrodo kad būtų konfliktas tarp kariškių. Gali būti, kad Juozas Pocius nuotrauką parsivežė iš Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai akcijos. 1939 m. spalio mėn. sovietai "iš Stalino malonės", formaliai - pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį, perdavė Lietuvai dalį Vilniaus krašto be jokių motyvų, ultimatyviu būdu atmetę 1920 m. liepos 12 d. sutartimi nustatytas sienas, daug lietuvių gyvenamų teritorijų liko anapus sienos. Lietuvos tarnybos rinko žinias kas vyksta sovietų užimtose teritorijose, iš kur sklido neramios žinios.
Lietuva vis dar buvo nepriklausoma, o lietuvių gyvenamos sritys anapus sienos jau buvo naikinamos ir sovietizuojamos. Visos privačios krautuvės uždarytos. Vietoje jų įsteigti valdžios kooperatyvai, kuriuose jokių prekių nėra. Per visus paskutinius 7 mėn. buvo iš šių kooparatyvų gyventojams po 150 gr. muilo išduota. Muilo kaina 160 rublių klg. Miestiečiai kooperatyvuose gauna su kortelėmis duonos, miltų ir kitų maisto produktų, bet ir tai ne visuomet. Kaimiečiai gauna tik druską ir cukrų. Turguose produktų vis mažiau ir mažiau.
Centneris rugių kainuoja 30-40 rublių. Ši kaina yra valdžios nustatyta. Visuomet ir be kortelių galima pirkti degtukus ir tabaką „machorkė“. Visus buvusius prie kelių kryžius SSSR kareiviai sušaudė ir nuvertė. Marcinkonių kunigai verčiami kirsti mišką ir skaldyti akmenis ir tt. SSSR valdžios organai naktimis išveža gyventojus į SSSR gilumą. Išveždami beveik visuomet išardo šeimas, t.y. vyrus siunčia vienur, o žmonas - kitur. Išvežant vietos gyventojus SSSR valdžios organai siunčia į pirtį, neva tai sanitariniais sumetimais.
Faktinai gi pirtyse nuo gyventojų atimami rūbai ir apavas ir pakeičiami kitais ir vyžomis. Abėgėliai vyžas vadina „batai su ilgais šniūrais". Gyventojų manta naktimis išvežama sunkvežimiais nežinoma linkme. Dabartiniu metu SSSR steigia kolchozus, į kuriuos varu verčia rašytis pačius neturtingiausius gyventojus. Visus buvusios Lenkijos karininkus, liktinius puskarininkius, policijos tarnautojus, valdininkus ir bendrai turtigesnius žmones rusai jau išgabeno į SSSR gilumą ar baigia gabenti. Stoty kraustant į ešelonus stengiamasi iškridyti šeimas, dėl to tėvai išvežami vienu ešelonų, vaikai - kitu arba atbulai.
Stotyje perskiriamųjų šeimų nariai verkdami prašo komisarus leisti vykti visai šeimai drauge, bet prašymai nieko negelbsti. Gyventojų išgabenimą tvarko pasienio apsaugos komisarai. Vieni sako, kad gyventojai bus nugabenti tik 10 kilometrų nuo sienos, kiti sako, kad bus išvežti į Sibirą. SSSR valdomose lietuviškose srityse kuriami administraciniai padaliniai. Buvusios apskritys dalinamos į kelis rajonus, rajonai - į kelioliką „sielsovietų“. Sielsovieto plotas sudaromas maždaug trijų kilometrų spinduliu. Kiekviename sielsoviete dirba du žmonės: sielsovieto pirmininkas ir sekretorius, kurie išrenkami iš vietos komunistų; jų darbą kontroliuoja rajoniniai komisarai, atvykę iš SSSR.
Prie kiekvieno sielsovieto steigiami kooperatyvai, kurie beveik tušti. Į kooperatyvus tik retkarčiais atvežama žibalo, druskos, tabako ir tik tiek, kad vietos komunistuojantiems po truputį apdalinus. Vietos komunistai skelbia, kad greitai iš vieno „sielsovieto“ į kitą be leidimo negalima bus vaikščioti. Prie daugelio mokyklų veikia jaunimui ir beraščiams vakariniai kursai, kuriuose moko gudų kalbos, rašybos ir aiškina „staliniškąją“ konstituciją, kurią, esą, reikia atmintinai mokėti; be to, moko baltgudiškų dainuškų. Lietuviškos spaudos nėra, o esamas lietuviška knygas vietos ir atkelti komunistai, kur sugriebdami, degina, nes, esą, jos dabar jau nebereikalingos.
Nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo nepriklausomos Lietuvos santvarkos ir ūkio griovimas, brutalius veiksmus lydėjo teroras. Dar net netapus LSSR, Komunistų partijos sekretoriaus Antano Sniečkaus įsakymu buvo įkalinta apie 2000 visuomenės veikėjų, net filatelistų, esperantininkų. Metų bėgyje suimta apie 15 000 politinių kalinių, tame tarpe 500 Lietuvos armijos karininkų, apie 6000 puskarininkių ir eilinių. Didžioji dalis jų sunaikinti Lietuvoje, kiti - SSSR. Viso Kremlius į atokiausius SSSR šiaurės rajonus iškeldinti iš Lietuvos planavo 700 000 žmonių.
Sovietiniai Rusijai diriguojant iš Maskvos, Lietuvos komunistinės valdžios nurodymu, beveik visos katalikų ir kitų tikybų institucijos, išskyrus Kauno Kunigų seminariją, buvo panaikintos ir uždarytos, iš vienuolynų išmėtyti vienuoliai, uždarytos visos katalikiškos organizacijos, bažnyčios apdėtos valdžios mokesčiais, atimti arba smarkiai apkarpyti prie klebonijų buvę ūkiai, kai kur nusavintos klebonijos.
Tema ir dabar dažnai apeinama mokyklose kaip ir laisves kovu atminimas ir šio paveldo išsaugojimas. Iniciatyva dažniausiai tik nedaugelio islikusiu artimuju ir pavieniu iniciatoriu aukotoju rankose. Tarpukariu mokyklose privalomai dėstomas dalykas Tėvynės pažinimas buvo jaunimo mokymo proceso dalis. Pagal artimūjų prisiminimus, netikėtai atvykus baudėjų transportui, susiruošti A. Račkauskams buvo duota pusę valandos, su galimybė pasiimti reikalingos mantos tik iki 100 kg. Mašinoje, kur buvo kraunama menka manta, jau sedėjo mokytoja Noreikaitė. Į gyvulinį vagoną tolimai kelionei pateko visa A. Aktyvūs mokytojai, Tūbinių šaulių būrio įkūrėjai Monstvilai ištremti į Sibiro Komijos sritį iš kur į tėvynę nebegrįžo.
Skubiai traukdamiesi nuo vokiečių, sovietai visoje Lietuvoje išžudė, nukankino šimtus civilių gyventojų. Birželio 28 dieną 17 valandą į Rainių miškelį atvyko Telšių apskrities prokuroras, apskrities viršininkas, gydytojas ir kiti pareigūnai bei kviestiniai ir pradėjo tirti kalinių atpažinimą. Iki prasidedant karui buvo ištremta 17 700 žmonių iš viso planuotų 700000. Dauguma jų sudarė moterys, vaikai, seneliai. Ant Petkevičių kapo Tūbinėse ir ant Rupšlaukių sodyboje žuvusių aukų kapo Dargalių k senkapio vietoje, pastatyti antkapiniai kryžiai su užrašu: "Žuvę nuo raudonojo teroro, 1941m.
Jau pačią pirmają karo dieną, birželio mėn 22 , radijo bangomis pasklido informacija, kad 4 val ryto prasidėjo karas ir ateina vokiečiai. Ši žinia greitai pasiekė visą Lietuvą, pasirodė vokiečių bombonešiai. Pogrindinio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) suburti birželio mėn. sukilėliai-partizanai paskelbė atstatantys Lietuvos Nepriklausomą Respubliką, ragino gyventojus ginkluotis, perimti ir saugoti rusų paliktus administracinius pastatus, daug kur rajonuose buvo sudarytos administracijos. Būrio pagrindą sudarė Tūbinių šaulių būrio nariai. Pirmoji sukilėlių būrio užduotis buvo surikti ginklus, kurių nespėjo sunaikinti besitraukianti kariuomenė.
Karo pradžią prisimindama, buvusiame Tūbinių dvare gyvenusi, paauglė buvusi tūbiniškė Aldona Višinskytė tų dienų įvykius, vykusius prieš 77 metus. prisiminė kaip įvykusius vakar. Aldona parodė vietas, kur krito atskrendantys artilerijos svieduniai, kur ganėsi karvės ir džiaugėsi, kad nuo to apšaudymo jos nenukentėjo. 1941 m. birželis.
5 klasės kursas supažindina su istorijos mokslo pradmenimis, yra orientuotas į Lietuvos istorijos siužetus, bet kontekstualiai susietas ir su visos Europos istorija. 6 klasėje mokiniai gilina ir plečia savo istorinį pažinimą, nagrinėdami konkrečius kultūros ir kasdienybės istorijos siužetus. 5-6 klasių mokiniai susipažįsta su istorija kaip su disciplina ir istorijos mokymosi būdu pažinti pasaulį, atveriantį galimybes suprasti ir šiandieną. 7-10 klasėse ir I-II gimnazijos klasėse toliau plėtojamos ir gilinamos žinios, gebėjimai ir kompetencijos. Atskirai dėmesio skiriama istoriografijos, jos sampratos, naratyvų formų ir istorinės kultūros problematikai.
Toks mokymo(si) turinys ir jo forma yra orientuoti į mokinių analitinių įgūdžių plėtojimą ir integralų pasaulio suvokimo formavimą(si), kuris grindžiamas siekiu tarpusavyje susieti skirtingas istorines problemas. Istorinių asmenybių fiksavimas istorijos bendrojo ugdymo programoje atskleidžia siekį mokyti antropologiškai suvokiamos (anot V. Kavolio, Žmogus istorijoje) istorijos, kurioje veikia ir kuria ne tik visuomenės grupės, bet ir individai, asmenybės. Jų fiksavimas nereiškia, jog mokinys turi išmokti Programoje minimų istorinių asmenybių biografijas, karjeras, visus veiklos ar kūrybos aspektus. Pasirinktos tos asmenybės, be kurių indėlio neįmanoma tinkamai suvokti politinės raidos procesų ir įvykių, ideologijų genezės, socialinių-ekonominių reformų bei lūžio momentų, kultūros pasiekimų.
Siekiama, kad mokinys žinotų analizuojamos temos kontekste pateiktus terminus, gebėtų juos apibūdinti, paaiškinti jų prasmę. Siekiama, kad mokinys žinotų analizuojamos temos kontekste pateiktus terminus, gebėtų juos apibūdinti, paaiškinti jų prasmę. 1 Politinė istorija nagrinėja valstybių formavimosi problemas, diplomatinių santykių raidą, valdovų, politinių veikėjų priimtų sprendimų reikšmę, jų aplinkybes ir pasekmes valstybių vidaus politikai bei tarpvalstybiniams santykiams. 2 Socialinė istorija tiria skirtingų istorinių epochų visuomenes ir jas sudarančių grupių santykius, tas grupes formuojančių asmenų ryšius. 3 Kultūros istorijos (siaurąja prasme) tyrimų lauką sudaro meno (architektūros, tapybos, kino, fotografijos), mokslo (astronomijos, filosofijos), rašto kultūros klausimai. 4 Istorinė kultūra apima platų istorijos interpretavimo, istorijos vaizdinių dabartyje formulavimo ir konkrečios visuomenės, valstybės orientavimosi istoriniame laike lauką.
Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė. Mokiniai, remdamiesi įgytomis žiniomis, apibūdina nagrinėtus Lietuvos, Europos (atskirais atvejais ir pasaulio) praeities įvykius ir reiškinius, asmenybes. Apibūdina esmines istorijos epochas, pateikia jų savitumo pavyzdžių ir atspindžių šiandienos pasaulyje. Mokiniai, remdamiesi įgytomis žiniomis, istorijos šaltiniais, tekstais ir šiuolaikinėmis medijomis mokosi paaiškinti, kodėl dabarties reiškinių ir problemų ištakos gali glūdėti praeities įvykiuose ir reiškiniuose.
Remdamiesi įgytomis žiniomis, paaiškina svarbias praeities problemas ir jų kontekstus Lietuvos ir Europos istorijoje, pagrindžia istorijos pamokų aktualumą dabarčiai. Ugdymo procese mokiniai mokosi kelti probleminius klausimus, formuluoti nesudėtingo tyrimo tikslą ir uždavinius, planuoti tyrimo eigą, tinkamai pasirinkti reikiamus informacijos šaltinius, suformuluoti išvadas. Remdamiesi istorijos šaltiniais, tekstais ir šiuolaikinėmis medijomis, analizuoja ir aptaria Lietuvos ir Europos (atskirais atvejais ir pasaulio) kultūros istorijos reiškinius ir jų visumą: žmonių vertybes, idėjas, kultūros formas ir simbolius, meno kūrinius, kasdienybės ir gyvenamosios aplinkos istoriją.
Aiškinasi kultūros istorijos vaidmenį XXI a. žmogaus pasaulėvaizdžiui ir tapatybei. Vertina tautų, religijų ir įvairių kultūrų paveldą, prisideda prie jo išsaugojimo. Suvokia ir vertina Lietuvos tautų, konfesijų, bendruomenių tradicijas, kultūrinį palikimą, puoselėja Lietuvos valstybingumo tradiciją ir paveldą. Suvokia kitas tautas ir kultūras kaip unikalų žmonijos istorinės raidos rezultatą; skiria dėmesio kultūrinio „kito“ pažinimui, suvokimui ir priėmimui bei kultūrinės įvairovės kaip vertybės suvokimui. Supranta istorines ir šiuolaikines Lietuvos, Europos (atskirais atvejais ir pasaulio) kultūrinės raiškos formas, atpažįsta menines praeities įvykių ar reiškinių interpretacijas. Mokiniai analizuoja įvairią gyvenamosios vietovės (aplinkos) istorinę (kraštotyrinę) medžiagą.
Mokiniai savarankiškai kelia klausimus, kurie padeda įžvelgti ir suprasti nagrinėjamų laikotarpių problemas. Kuria istoriją pasakojantį žemėlapį, jame lokalizuoja įvykius ir reiškinius, aiškina jų eigą, aptaria veiksnius, lėmusius vienokius ar kitokius rezultatus, naudoja vaizdinę ir tekstinę medžiagą pasakojimui iliustruoti, argumentuoti; rengia gyvenimo praeityje rekonstrukcijas ir aptarimus (muliažus, instaliacijas, parodas, maketus, disputus, teatralizuotas diskusijas, vaidinimus ir kt.). Remdamiesi istoriniais šaltiniais, tekstais ir kitomis medijomis kuria įvairių tipų pasakojimus (esė, CV, santraukas, komentarus, recenzijas, biografijas ir pan.), vizualizacijas (garso ar vaizdo pasakojimus, schemas, asmenybių, reiškinių ar įvykių grafinius paveikslus, genealoginius medžius ir pan.) ir interpretacijas, atlieka įvairius tiriamuosius ir kūrybinius darbus.
Kūrybos rezultatus pristato pasirinktu būdu: žodžiu, raštu, piešiniu, kompiuterine grafika, nuotraukomis, schema ar kitokiu būdu. Išskiria ir apibūdina svarbiausių epochų kultūrinius bruožus, nurodo mokslo ir kultūros reikšmingiausius darbus ir jų autorius. Seka istorinių kūrinių ir reiškinių šiuolaikines interpretacijas. Geba įgytas istorines žinias sieti su literatūros, meninio ugdymo ar kitų mokomųjų dalykų žiniomis. Mokiniai įvairiais būdais ir formomis, naudodamiesi informacinėmis technologijomis, mokosi pateikti savąjį istorijos supratimą ir jį pagrįsti. Kuria savo istorijos pasakojimą, tinkamai vartoja istorijos sąvokas, remiasi istorijos šaltiniais, tekstais ir šiuolaikinėmis medijomis.
Mokiniai mokosi atsirinkti patikimą informaciją apie istorijos įvykius, reiškinius ir jų vertinimus, ją palyginti ir panaudoti, atliekant užduotis, kuriant istorinį pasakojimą. Remdamiesi istorine medžiaga, mokiniai atlieka tyrimus, kuria projektus, rengia jų pristatymus, diskutuodami įsiklauso į kito nuomonę, kelia klausimus apie istorinius įvykius, asmenybes, laisvai reiškia savo nuomonę, pagrįsdami ją argumentais. Per istorijos pamokas mokiniai mokosi pažinti praeities žmogaus gyvenseną, suprasti jo mąstyseną, jauseną, tikėjimą, veikseną, jo vertybių ir idėjų pasaulį.
Analizuodami istorinius laikotarpius, išskiria stereotipų, išankstinių nusistatymų ir diskriminacijos kilmę, neigiamą jų poveikį tautoms, etninėms, religinėms ar socialinėms grupėms. Gerbia skirtingų socialinių, kultūrinių ar etninių grupių žmones. Nagrinėja istorinių asmenybių biografijas: jų darbus, pasirinkimus, pasiekimus ir klaidas. Atlikdami istorinį tyrimą, kurdami istorinį pasakojimą, ieškodami informacijos, mokiniai naudojasi šiuolaikinėmis medijomis, skaitmeniniais archyvais, bibliotekomis, virtualiomis parodomis (kita muziejų sukaupta medžiaga), geba jais naudotis per paieškos ir filtravimo sistemas, kritiškai ir tikslingai pasirenka medžiagą, ją analizuoja.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Dviguba pilietybė tremtinių vaikams: ar įmanoma ir kaip ją gauti?
- „Tremtinių Namai“: Atraskite Išskirtinę Globą Lietuvoje, Kurioje Gyvena Istorija ir Šiluma!
- Atraskite Socialinės Globos Namų Skyrius Tremtiniams Lietuvoje – Viskas, Ką Reikia Žinoti!
- Didelis vaiko išgąstis: sužinokite pagrindines priežastis ir kaip tai įtakoja jo vystymąsi!
- Jaukūs vaikų kambariai Vilniuje – geriausios vietos šeimos pramogoms ir interjerui