Teatras - tai paslaptingas pasaulis, kuriame spalvos ryškesnės, žodžiai garsesni, jausmai gilesni! Jei vaikystėje teko lankytis teatre, dažnas pirmąjį savo matytą spektaklį prisimename visą gyvenimą. Jei ne spektaklį, tai bent atmosferą, kuri nuteikė ypatingai ar kaip kitaip įsirėžė į atmintyje.
Vaikystės teatre lengva juoktis ir pravirkti, blogį atskirti nuo gėrio, melą nuo teisybės, nes vaikai į pasaulį žiūri paprasčiau, sąžiningiau ir nuoširdžiau, o teatras formuoja savitą požiūrį, tikrųjų vertybių linkme.
„Vaikas, į kurio galvelę įkrito tas amžinas gėrio ir grožio grūdas, negali užaugti blogu žmogumi.“ - Violeta Palčinskaitė
Kodėl teatras reikalingas vaikams?
Teatras yra vienas iš būdų mokytis spręsti problemas, lavinti konfliktų valdymo įgūdžius, ugdyti savireguliaciją. Teatras padeda suvokti vaiką supantį pasaulį, atsako į jam rūpimus klausimus ir iškelia naujus. Teatras - ypatinga erdvė, kurioje būdami vaikai lavina savo kūrybiškumą, kalbėjimo įgūdžius ir išlaisvina fantaziją.
Būdami teatre vaikai geriau pažįsta save, lavina empatijos jausmą, ugdo socialinius įgūdžius. Žiūrėdami ir dalyvaudami spektakliuose apie jų bendraamžius, jie supranta, kad yra ne vieni. Pastebime, kad ir kiti bendraamžiai kartais nesutariame su tėvais, patiriame patyčias, jaučiamės vieniši, kažko bijome ar kartais negalime suvaldyti savo pykčio.
Teatro būrelių nauda
Spektakliuose dalyvaudami kaip stebėtojai, vaikai patiria daug skirtingų emocijų, išsineša daug naudingos patirties. Vis tik, ne ką mažiau naudinga yra patiems dalyvauti tetaro užsiėmimuose. Užsiėmimų metu vaikai mokosi ne tik iš bendraamžių, bet ir iš mokytojo.
Būreliai ugdo komandiškumą - moko bendradarbiauti. Užsiėmimai ugdo vaiko asmenybę, moko puoselėti vertybes. Vaidyba padeda ir psichiniam vystymuisi - tobulėja vaiko komunikaciniai gebėjimai, jis įgunda aiškiai reikšti mintis ir jausmus, sugeba geriau suprasti save ir aplinkinius.
Su mokytojo pagalba lavinami gebėjimai ir atrandami nauji talentai. Užsiėmimų metu ugdomas vaikų emocinis intelektas. Išmokstama ir pradedama naudoti skirtingas reakcijas (veido išraiškos, garsai, judesniai). Kalbos technikos užsiėmimai tobulina vaiko kalbą ir dikciją.
Pirštukų žaidimai, dainelės, pasakos padeda susidoroti su kasdienybėje iškylančiomis situacijomis. Judesio užsiėmimuose vaikas išmoksta valdyti savo kūną. Teatro būrelių metu vaikas pailsi, atsipalaiduoja.
„Vaikai - tai tikrų tikriausia kūrybiškumo iliustracija. Dažnai net sunku atsistebėti jų aktoriniais sugebėjimais, pačių išrastais žodžiais ar neįtikėtina fantazija piešiniuose. Deja, pats kūrybiškiausias laikotarpis yra iki darželio. Vėliau kūrybiškumas, jei jis nėra ugdomas, pamažu ima slopti.“
Kaip pasakė Albertas Einšteinas: „Vaizduotė yra svarbiau nei žinios“. Teatro būrelio metu žaidimo pagalba žadiname savo kūrybiškumą ir vaizduotę. Kaip jausti ir išlaikyti ribas žaidimo įkarštyje. Užsiėmimo metu vaikai nuolat mokosi kaip būti laisvu ir kartu leisti kitam būti šalia laisvai ir saugiai.
Naudojamos dainelės, judesiai siejami su dainų žodžiais. Bandomi pirmieji personažai - kaip jie kalba ir jaučiasi ? Juk daug lengviau įvardinti , kai kalbi, įsileidi kas netikra- juk čia ne apie mane… o gal? Žadinamas pastabumas ir atidumas detalėms, taip po truputį vis plečiant ir plečiant improvizacijos ribas.
Daug dėmesio skiriame smulkiąjai motorikai, daug lengviau pažinti aplinkinį pasaulį ir jame jaustis saugiai, kai pažįsti save. Pagrindinis tikslas , kuris yra keliamas teatro užsiėmimuose - jaustis saugiai ir drąsiai visiems drauge , tai tikrai nėra lengva užduotis!
Teatras darželyje: ne tik žiūrovai
Teatras darželyje: vaikai jame gali būti ne tik žiūrovai. Be to, tai ne vien pramoga. „Supratau teatro galią ir naudą tada, kai pradėjau dirbti su vaikais darželyje. Pamačiau, kokią galią turi teatras vaikų saviraiškai ir kūrybiškumo ugdymui.
Monika pabrėžia teatro galią padedant droviems vaikams savo drovumą peržengti: „Didžiausias atradimas buvo tada, kai keli vaikai, kurie dažniausiai būdavo tik tie, kurie stebi, kas vyksta užsiėmimo metu, nejučia pradėjo įsitraukti, siūlyti idėjas, veikti. Tuomet suvokiau, kad vaikas pasitiki savimi, manimi ir aplinkiniais.
Teatro diena vaikams ir jaunimui
Tokios tradicijos atsiradimą nulėmė tarptautinė teatrų vaikams ir jaunimui asociacija ASSITEJ, kuri vienija viso pasaulio teatrus, teatrines įstaigas, trupes ir individualius menininkus, kuriančius vaikams ir jaunimui. Ji pasiūlė išskirti teatrą vaikams ir jaunimui kaip atskirą segmentą ir auditoriją turintį meno reiškinį. Todėl pagrindinis kovo 20 d. minėjimo tikslas - atkreipti visuomenės dėmesį į scenos meną, skirtą jauniesiems žiūrovams.
„Dauguma tėvų supranta knygų skaitymo naudą vaikams, nepaisant to, ar patys yra aktyvūs skaitytojai, ar ne. Jie suvokia šio užsiėmimo praktinę vertę ir pripažįsta, kad toks gebėjimas ateityje tarnauja lyg pasas keliaujantiems per realų pasaulį link fantazijų karalystės. Tėvai netgi stengiasi surasti tokią knygą, kuri sužadintų vaiko vaizduotę ir skatintų jį įveikti sudėtingesnę literatūrą. Kodėl neturim tokio paties supratimo, kai kalbame apie vaikų patirtį teatre? - klausia tarptautinės organizacijos ASSITEJ prezidentė Yvette Hardie. - Pasaulinės teatro dienos vaikams ir jaunimui minėjimas - tai kvietimas pripažinti, kad vaikų patirtis teatre priklauso nuo juos supančių suaugusiųjų ir jų bendro požiūrio į meną.
Kūrybiškumo slopinimas ir jo atgaivinimas
Vaikams skirtą spektaklį rasime kone kiekviename, net ir rimčiausius veikalus statančio teatro repertuare. Ką senasis scenos menas gali pasiūlyti XXI a. "Labai daug, - sako kamerinio objektų teatro Stalo teatras įkūrėja Saulė Degutytė. - Tik klausimas, ko išties reikia. Pasiūla labai didelė. Nuo labai žemo lygio iki labai rimto.
Aktorė, režisierė, kurios sukurtas spektaklis "Tarmių stalas" apdovanotas apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, trijų vaikų mama S.Degutytė džiaugiasi: ugdymo įstaigų vadovų požiūris į vaikams skirtus spektaklius keičiasi. "Jie ieško įdomesnių, edukacinių užsiėmimų. Spektakliai jau nebelaikomi tik pramoga.
IV tarptautinio vaikams ir jaunimui skirto teatro festivalio "Jėga!/Cool!" išvakarėse kalbinta S.Degutytė pabrėžė suaugusiųjų požiūrio į spektaklius vaikų auditorijai svarbą. "Kai sukuriamas rimtesnio turinio kūrinys, neretai tėveliai replikuoja: "Tai ne vaikams!" Kodėl gi ne? Nejaugi mažieji nemąsto apie gyvenimą? Pažiūrėkime, kokius žaidimus žaidžia. Atkartoja suaugusiųjų gyvenimo siužetus: augina vaikus, rūpinasi namais.
- Jeigu vaikas žiūrėjo visą spektaklį ir po to pripažino, kad jam nepatiko, tai netgi ženklas, kad spektaklis tikrai vykęs. Vadinasi, jis sužadino vidinius procesus. Galbūt žiūrovas kažko bijojo, gal stengėsi nugalėti savo baimę ir pan. Arba spektaklis išties nebuvo linksmas.
Manyčiau, teatras turi būti vaistas, o ne saldainis - kiekviename spektaklyje turi būti vaistų. Svarbu, kad po jo kiltų noras kalbėtis, pasigaminti kokį nors matytą daiktą. - Turbūt tikslinga pakalbėti ir apie žiūrėjimo kultūrą. - Manau, kiekviename gerame spektaklyje įvairaus amžiaus žiūrovai gali atrasti sau įdomių dalykų. Mūsų teatro spektakliai beveik visi skirti šeimai. Žinoma, paaugliams skirtame spektaklyje turbūt mažyliai nuobodžiautų. Europoje vaikų amžiaus kategorijos skirstomos labai griežtai. Galima diskutuoti, ar tai gerai, nes galbūt rizikuojame sukurti vartojimo produktą, o ne meno kūrinį. Juk niekas nepaneigs, kad intelektualus penkiametis gali drąsiai žiūrėti aštuonmečiams skirtą spektaklį. Geriausiai spręsti gali patys tėveliai. Pastebime, kad jie labai domisi, tuo, ką rodome, seka repertuarą.
- Ne paslaptis, kad teatre įprasta vaikus tramdyti: neleidžiama garsiai juoktis, aptarinėti matomo vaizdo. - Sakyčiau, reikia pasitikėti vaikais. Tegul jie garsiai juokiasi, jeigu linksma. Juk žiūrėdami filmą ir juokiamės, ir ašarą nubraukiame, o teatre vaikams to neleidžiame daryti. Pasitaiko ir kraštutinumų, kai niekas iš suaugusiųjų nesudrausmina laidančiųjų nederamas replikas. Tuomet mes, aktoriai, sutrinkame: o gal derėtų įsikišti?
- Gal ir suaugusieji nebeprisimena, kam naudojami kai kurie senoviniai rakandai? Vieną kartą berniukas oblių pavadino medžio lygintuvu (juokiasi). Dėl to prieš vaidinimus rengiame dirbtuvėles, o po spektaklių kalbamės, kas ką suprato. Spektaklį "Tarmių stalas" vaidiname keturiomis tarmėmis. Jame miesto vaikai gali išgirsti lietuviškas tarmes, spėlioja, ką kuris keistesnis žodis galėtų reikšti, o aktoriai ir jų sekamos pasakos padeda tas reikšmes įminti. Prigalvojame ir netradicinių dalykų, kaip antai tapymą specialiais dažais ant projektoriaus. Šią idėją pasufleravo ebru - piešimo ant vandens - menas.
- Objektų spektaklius kuriate jau dešimtmetį. - Esu taupaus teatro atstovė. Laikausi taisyklės, kad geriau mažiau objektų - svarbu perduoti pagrindinę mintį. Taip pat tikiu, kad labai svarbus edukacinis aspektas. - Manyčiau, kad bet kokį spektaklį sukurti nėra lengva. O dėl sudominimo - jeigu pats tiki idėja, įdomu pačiam, - tuomet rasi atsaką žiūrovų širdyse. Aišku, visada gerai pažinoti savo "priešą" iš arti - todėl dirbu teatro mokytoja darželyje ir žinau vaikų aktualijas, madas. Per užsiėmimus pasitikrinu naujai kuriamo spektaklio idėjų poveikį ir, atsižvelgusi į mano mažųjų mokinių reakcijas, koreguoju.
- Su spektakliu "Tarmių stalas" dalyvausite tarptautiniame teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos "Asitežas" rengiamame festivalyje Kaune. - Labai džiaugiuosi, kad šią veiklą nenuilstamai vykdo asociacijos Lietuvoje prezidentė Violeta Podolskaitė. Geras ženklas, kad festivalį šiais metais globoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė. O dalyviams norėčiau palinkėti gerų spektaklių, pilnų salių ir kad mūsų spektakliai kaip vandens raibuliai nuraibuliuotų per visą Lietuvą į atokiausius kampelius.
Visais laikais vaikai buvo ir yra smalsūs. Tiesiog jie išlaiko dėmesį ribotą laiką. Dėl to spektaklis turi būti įdomus, atraktyvus, pagaunantis. Dažnai režisieriai renkasi laiko patikrintą klasiką (ne tik vaikų spektakliams), nes žinomas tekstas lengviau pritraukia žiūrovą, atveria galimybę spektaklį parodyti svetur.
Lietuvių dramaturgija vis dar yra tamsi giria, su nežinomais medžiais ir keliais šviesuliais tankmėje. Tačiau būtent režisieriai ir yra tie kolumbai, kuriems užtektų drąsos paimti žibintą ir nerti į tą eksperimentų ir kūrybos nežinomybę, tačiau ne visiems užtenka noro. Manau, kad spektaklių vaikams, kaip ir pjesių vaikams, labai trūksta. Anksčiau neturėjome tokios išvystytos tradicijos, vyravo visai kitoks požiūris į vaiko psichologiją ir edukaciją.
Manyčiau, pirmiausia turime įsiklausyti, išsigryninti, kas iš tiesų vaikus, jaunuolius jaudina. Jau daugelį metų dirbu su paaugliais - kartu sukūrėme ne vieną spektaklį. Pastebėjau, kad mes, suaugusieji, labai lengvai galime prasilenkti su jauniems žmonėms opiomis temomis. Galime piršti, mūsų nuomone, aktualias socialines temas, bet jos nebus priimtos. Tačiau yra temų, kurios niekada nepraranda aktualumo. Viena jų - meilės. Taip pat nereikia pamiršti šiuolaikiškumo. Galima net tą pačią pasaką apie Pelenę papasakoti šiuolaikiškai. Dramos teatruose turėtų atsirasti daugiau spektaklių vaikams ir jaunimui. O tematikos, aktualumo galime pasisemti iš Skandinavijos šalių dramaturgijos, - joje nebijoma aštrių temų.
Man, kaip aktoriui, labai patinka vaidinti vaikams. Tai neeilinė proga sukurti išskirtinį personažą. Beje, tokie spektakliai reikalauja daugiau atsidavimo publikai - per spektaklius tvyro labai stipri energetika: jeigu žiūrovui nepatinka, prasideda šurmulys, bruzdesys. Vaikams reikia žaismės, stebuklo, fantazijos.
Menų nauda vaikų ugdymui
Dauguma specialistų pritaria, kad menai vaikų ugdymui naudingi jau nuo pat mažens - taip lavinami komunikaciniai, kūrybiniai gebėjimai, motoriniai, problemų sprendimų įgūdžiai. Tačiau dažniausiai kalbama apie atvejus, kai vaikas yra įtraukiamas į kūrybinį procesą. Mažiau svarstoma nauda, kai vaikas lieka žiūrovu. Psichologas T. Lagūnavičius tikina, kad vesdamiesi vaiką į teatrą, pirmiausia ugdote jo estetinį skonį.
Pasak jo, šeimos su vaikais dažnai įsisuka į rutinas, todėl spektaklis vaikui gali tapti išskirtiniu įvykiu, kurį jis gali prisiminti ir visą gyvenimą. „Svarbu, kad vaikas pamatytų kūrinį, kuris paliktų didžiulį įspaudą, kad kažkas mene gali būti tokio įspūdingo, ko jis negali padaryti pats. Tada jam atsiranda poreikis mokytis, tobulėti, galbūt imtis pačiam statyti spektaklius, vaidinti ar šokti“, - tvirtino specialistas.
Jo teigimu, pastaruoju metu visoje Europoje ryškėja tendencija, kad menininkai, kuriantys spektaklius vaikams, labiau rūpinasi, kaip įtraukti vaikus ir jungti kelias raiškos formas, tačiau nuo to dažnai kenčia meistriškumas. Psichologo manymu, tai - didelė klaida.
„Vaikas turi įgimtą harmonijos ir estetikos pojūtį. Pavyzdžiui, kūdikis jau atskiria formas, mamos veidą nuo svetimo žmogaus. Todėl menininkai, kurie supaprastina judesį ir padaro jį primityvų, daro klaidą, nes vaikas nebepatiria to nustebimo momento. Kai vaikas stebi išsižiojęs, tada yra poveikis. Todėl pasirodymai vaikams turi būti tokio paties aukšto lygio kaip ir suaugusiems. Turi figūruoti keistos formos, tempas, ritmas, emocijų amplitudė, netikėti judesiai, kurių negali atlikti pats vaikas. Viso to nereikia supaprastinti. Postmodernus teatras gali jungti daugelį dalykų, bet meistriškumo nereikia užmiršti“, - aiškina specialistas.
Teatras regionuose
Atsiranda ir regionuose Teatras vaikams didžiuosiuose miestuose - dažnas ir vis naujų formų įgaunantis reiškinys, o regionai dažnai lieka nuošalyje. Tiesa, mėginimų gaivinti kultūrą regionuose daugėja.
Vienas iš pavyzdžių - Ilzenbergo dvare vykęs teatro festivaliukas vaikams. Jo metu buvo surengti 6 skirtingi vaidinimai, pasižymėję raiškų įvairove. Štai šokio teatras „Dansema“ atliko dar kūdikiams skirtą šokio spektaklį. Judesiui daug dėmesio taip pat skyrė suomė Jatta Borg, cirko elementų pademonstravo Giedrė Degutytė lanko ir klounados mono spektaklyje.
Kaip teigia šio projekto vadovas Audronis Imbrasas, festivalio ambicija - kad Rokiškio regiono vaikus pasiektų kultūriniai reiškiniai, kurie didmiesčių vaikus džiugina nuolat. Anot jo, Lietuvoje pastaraisiais metais atsirado būtent patiems mažiausiems žiūrovams skirtų scenos reiškinių, kurie laikomi vienais įdomiausių ir inovatyviausių pasaulyje.
„Pagrindinis šio renginio tikslas - priartinti prie Ilzenbergo dvaro apylinkių ir viso Rokiškio rajono vaikų jiems skirtas pasaulinės kultūros apraiškas, kurių jie veikiausiai iki šiol neturėjo progų pamatyti. Esu įsitikinęs pats ir žinau iš pažangiausių šalių kultūros politikos, kaip menai veikia mąstymo ir analizavimo gebėjimus, todėl tikiuosi, kad prisidėsime prie rajono vaikų šių savybių efektyvesnio ugdymo“, - tvirtino A. Imbrasas.
Teatras padeda įsiminti
Festivaliuko metu buvo ne tik rodomi šokio spektakliai bet ir stalo teatro pasirodymai. Režisierė ir aktorė Saulė Degutytė su aktoriumi Sauliumi Čėpla vaikams parodė tris spektaklius „Pasaka apie karalius“, „Stebuklinga pati“ ir „Sekretai iš būtųjų laikų“, kuriuose meninė idėja perteikiama kasdienybėje mus supančiais daiktais, scenoje tampančiais lėlėmis.
Spektaklio „Sekretai iš būtųjų laikų“ metu susirinkusiems mažiesiems žiūrovams buvo daiktais pasakojama Lietuvos istorija. Psichologas T. Lagūnavičius tvirtina, kad teatras nuo antikos laikų buvo viena iš svarbiausių medijų informacijai perduoti.
„Tada būdavo perduodama istorija, formuojamos žmonių nuostatos. Ne šiaip paprasta informacija, bet tie dalykai, kurie turi svarbą ir prasmę. Teatras perteikia tam tikras vertybes - tai veikia todėl, kad vaikas išgyvena kartu su aktoriumi. Emocijos padeda geriau įsiminti, ypač neigiamos, o pasakojime visada yra blogoji pusė, konfliktas, kuris vėliau išsprendžiamas“, - svarstė pašnekovas.
Vaikams svarbiausia emocija?
Vieno iš šokio spektaklių autorė, suomė Jatta Borg, vaikams atlikusi akrobatinę miniatiūrą, teigia, kad yra įpratusi pasirodyti suaugusiems ir nors iš esmės pasirodymas nesikeičia, jausmas judėti scenoje prieš vaikus - visai kitoks. Anot jos, suaugusiems ji labiau siekia perduoti už jos pasirodymo slypinčią žinutę, o su vaikais komunikuoja emocijomis.
„Kai pasirodau vaikams, aš jiems tiesiog noriu suteikti džiaugsmo. Pati daugiausiai gaunu matydama žibančias auditorijos akis arba jeigu vaikai mane stebėdami mane iš nuostabos išsižioja. Galbūt jiems buvo sunki diena ar yra kažkokia problema šeimoje - jie tą akimirką gali užsimiršti“, - po vieno iš pasirodymų sakė J. Borg.
Aktorės manymu, vaikams svarbu nuo pat mažens parodyti teatro galimybes, ypač šiais technologijų laikais, kai vaikai vis dažniau įninka į išmaniųjų prietaisų ar televizorių ekranus.
Siekiama atgaivinti tradicijas
Festivalis vyko teatrui gan neįprastose erdvėse - prabangiose dvaro menėse. Dvarai iki XIX a. buvo kultūros židiniu, o turėti nuosavą teatro trupę dvarui buvo prestižo reikalas.
Kaip teigia dvaro vietininkas Gintaras Bingelis, seniau didieji miestai kultūros renginių pasiūla neprilygdavo dvarams, o teatras buvo viena iš aukštosios kultūros formų, tad dabar Ilzenberge siekiama nors dalį šių tradicijų atgaivinti.
„Nors laikai ir pasikeitę ir renginių gausa su didmiesčiais nepasivaržysime, tačiau norime, kad ir Šiaurės rytų Lietuvoje bei kaimyninėje Latvijoje gyvenantys žmonės nieko nepraleistų ir galėtų susipažinti su naujausiomis kultūrinėmis tendencijomis Europoje, o kai kuriais atvejais galbūt pamatytų ir kultūrinių idėjų avangardą“, - sako G. Bingelis.
Virtuali teatro šventė darželyje
Kovo 26 -tąją, pasitinkant Tarptautinę Teatro dieną, visiškai nauju formatu, pakoreguotu pasaulinės COVID-19 pandemijos, zoom platformoje, darželyje įvyko virtuali rajoninė vaikiško teatro šventė. Šiemet vaikų spektakliai buvo filmuojami, pasirodymo laikas buvo sumažintas iki minimumo 5-8 minučių, todėl šventėje galėjo dalyvauti daugiau kolektyvų.
Šventės vedančiosios: Kakė Makė (mokytoja Laima) ir Pepė (mokytoja Jovita) praktiškai „netilpo“ kompiuterio ekrane, nes viena per kitą norėjo pademonstruoti savo išmonę ir meilę teatrui. Nuotoliniu būdu apsilankėme Mosėdžio lopšelyje-darželyje, pas pedagoges A. Leilioniene ir V. Pajarskiene, čia vaikučiai parodė spektaklį „Vilkas ir septyni ožiukai“; taip pat Ylakių lopšelyje-darželyje, pažiūrėjome spektaklį „Ropė“ (mokytoja V. Gerikienė.). Šiemet prie projekto prisijungė ir Barstyčių pagrindinės mokyklos ikimokyklinio ugdymo grupės „Boružiukai“ vaikučiai ir mokytoja D. Dabravalskienė, jie suvaidino ukrainiečių pasaką „Pirštinė“.
Skuodo vaikų lopšelio-darželio „Liepaitės“ korpuso pedagogės E. Šimkienė ir I. Lekstutienė pradžiugino mus vaidinimu „Petriukas vabalų šalyje“ (pagal D. Dubinienės pasaką). Visiškai naują vaidybos žanrą šį kartą pademonstravo Skuodo vaikų lopšelio-darželio mokytoja L. Šiųmetis šventės organizatorių- „Pelėdžiukų“ ir „Zuikučių“ bendras kūrybinis projektas, atsiskleidė visiškai naujomis spalvomis. Buvo pastatytas šešėlinio teatro spektaklis „Nakties stebuklai“ ( pasakos autorius - mokytoja Aurelija).
Išgirdus žodį „šešėlis“, asocijuojasi balta ir juoda spalvos, mūsų spektaklis sužibo visom vaivorykštės spalvom. Pasitelkus naujausias technologijas, spalvotų šviesų efektus, užburiančios muzikos garsus ir mažųjų artistų vaidybinį žaismą, suvirpinome stebuklingąją teatro dvasią ir išgavome didžiausią emociją. Į spektaklio kūrybinį procesą, daug darbo ir jėgų įdėjo mokytojos: A. Vaškienė, L. Galdikienė, J. Liaučienė, L. Gruzincevienė, muzikos mokytojos A. Alonderienė ir D. Mockienė, techninius klausimus padėjo išspręsti R. Pilibaitienė, Ž. Jazbutienė, T. Šventės moderatorė, Skuodo lopšelio-darželio direktorė A.
Panašus:
- Kino teatras vaikams: geriausi filmai, seansai ir patarimai, kaip pasiruošti
- Dramos teatras vaikams: spektakliai, kurie įkvepia ir lavina
- Pradžia teatras vaikams: nuostabūs spektakliai visai šeimai
- Kitoks Teatras Vaikams: Įtraukiantys Spektakliai ir Nepamirštamos Emocijos
- Niežėjimas Po Gimdymo: Sužinokite Pagrindines Priežastis ir Efektyviausius Gydymo Būdų
- Globos namai Giraitėje: Išsamūs atsiliepimai ir socialinės globos paslaptys