Šiandien Vytauto Didžiojo universiteto 3 kurso studentė Vigilija Žiūraitė atkreipia dėmesį, kad suaugusiems skirti mass medijų šaltiniai nepalyginamai dažniau patenka į sociologų akiratį nei skirti patiems mažiausiems bei labiausiai pasiduodantiems įtakai visuomenės nariams. Panašius klausimus savo baigiamuosiuose darbuose galėtų nagrinėti ir sociologijos studentai.
Žurnalų lentyna: sociologo žvilgsnis
Spalvoti viršeliai ir ryškios antraštės. Tobulas makiažas, balti dantys, blizgantys plaukai, madingiausi drabužiai. Besišypsantys veidai. Moterų veidai. Tikriausia jau nuspėjote, į ką žiūriu - tai žurnalų lentyna viename iš eilinių Lietuvos prekybos centrų, seniai atkreipusi įtarų sociologo žvilgsnį.
Populiariausi suaugusiųjų bei vaikų žurnalai, dažniausiai pateikiantys lengvai suvartojamą informaciją, gali mums suteikti svarbios informacijos - kokius lyties įvaizdžius atspindi bei konstruoja vienas iš įtakingiausių visuomenės nuomonės, normų, vertybių bei stereotipų formavimo šaltinių. Kad ir kaip būtų gaila, minėtos tapatumo bei vertybių paieškos daugumos anksčiau išvardintų žurnalų gerbėjams prasideda nekritiškai pažindinantis su per lyčių stereotipus piešiamu pasauliu.
Lyčių stereotipai vaikiškuose žurnaluose
Mergaitėms skirti žurnalai dažniausiai yra žymiai spalvingesni, gausūs rausvų atspalvių, padailinti drugeliais, gėlytėmis ir pan. Pirkėjai taip pat viliojami įvairiais priedais kūnui ir dvasiai: lūpų blizgesiais, papuošalais, rankinukais, draugystės apyrankėmis, jausmų kortomis, programomis grožiui, vaikinų pokalbių temomis ir pan.
Mergaitiškuose žurnaluose dažniausiai galime aptikti maisto receptų, pamokymų, kaip pasidaryti makiažą (žurnalas skirtas 8-12 metų mergaitėms!), įvairiausių patarimų, kaip turi elgtis mergaitė, kaip bendrauti su berniukais, atskleidžia, ko vaikinai tikisi iš mergaičių ir kaip atpažinti tobulą vaikiną. Žurnaluose gausu straipsnių apie TV šou ir kitas pop žvaigždes, mergaitės gali atlikti įvairiausių testų, pavyzdžiui, “ar tu esi rožinė pupytė?”, “ar nuvilioti jį nuo kitos?” ir pan.
Kaip turėtų jaustis tokį žurnalą skaitydama mergaitė, savo dienas leidžianti dėliojant Lego ar skaitanti fantastines knygas ir visai nesidominti slaptais vaikinų pokalbiais ar madingiausia šio sezono spalva. Berniukams skirtų žurnalų turinys visiškai kitoks, dažniausios temos - kompiuteriniai žaidimai bei įvairios sporto šakos. Tiesa, jau daugelį metų leidžiamas “Flintas” drėbteli iš peties ir ant viršelio skelbia “Tikrų bernų žurnalas”. Ar išaugę iš pastarojo žurnalo tikslinės grupės amžiaus jie imsis “Tikrų vyrų”?
Tarybinė vaikų literatūra ir ateities įvaizdis
Literatūriniai ateities įvaizdžiai yra intriguojantis ir visais istoriniais laikotarpiais aktualus analizės aspektas. Į kūrinį įterpiamas ateities dėmuo reikšmingai modeliuoja kuriamą pasaulėvaizdį, nes jo interpretacijoje gali susieiti daugybė gijų - naujumo ir kitoniškumo, vilties ar pesimizmo, aktyvumo ar pasyvumo, svajonių ar pragmatiškų planų ir t. t.
Literatūra turėjo diegti naują pasaulio modelį, pristatyti naują „tarybinį žmogų“, kurti naują ateities įvaizdį. Pirmajame Lietuvos tarybinių rašytojų suvažiavime 1945 m. pareikšta, kad „naujos ateities kūrimas yra tarybinės literatūros tikrasis uždavinys“, o Petras Cvirka ten pat teigė, kad rašytojų pareiga - „įkvėpti /…/ pasitikėjimo, drąsos, naujo gaivinančio tikėjimo savo ir savo tautos ateitimi“.
Bendriausi ateities vaizdavimo bruožai
Aptariamąjį laikotarpį įrėmina politinės datos (1944 m. - sovietų valdymo atkūrimas, o 1953 m. - Stalino mirtis), nes būtent politiniai įvykiai tuomet stipriai veikė literatūros gyvenimą. Tiesa, kadangi nemažai dabartinių „Rubinaičio“ skaitytojų ir bendraautorių turi asmeninės sovietmečio patirties, tai ir be išsamesnių tyrimų gali nujausti ar atsiminti pagrindinę to ateities įvaizdžio idėją, kuri skelbė „šviesų komunizmo rytojų“.
Pirmiausia ji - ypač šviesi ir saulėta. Šviesa yra ryškiausia literatūrinio ateities vaizdinio ypatybė, vyraujantis būsimo gyvenimo epitetas. Ši paradigma, varijuojama įvairiais lygmenimis ir detalėmis, įgauna net materialų pavidalą: daugelyje apsakymų minima, o kai kuriuose tiesiogiai statoma hidroelektrinė.
Įtraukiant ateities motyvą, tekstuose dažnai kas nors švyti, spindi ar blizga. Antai, kai Mykolo Sluckio apsakyme „Jo daina“ raudonarmiečiai berniukui pasako, kad „Grįš dar tos dienos… Ateis armija!“, šio vaizduotė sukuria didų paveikslą: jis pajunta, kaip „jame kažkas auga, plečiasi ir užpildo visas jo širdies kerteles. Jis vėl išvydo didelę saulę, pilnas vaikų mašinas…“
Panašiai Liudas Dovydėnas, „Genio“ žurnalo redaktorius, dar 1940 m. sovietinę ateitį metaforizavo saulės vaizdiniu: „Birželio mėnesį visų žmonių draugas Stalinas pasakė Raudonosios Armijos kariams: „Tegu mato visa Lietuva saulę“. Ir birželio mėnesį, kai medžiai buvo pačiam žalume, atėjo pas mus Raudonoji Armija. Tankai atvažiavo, lėktuvai atskrido. Ir išėjo visi Lietuvos žmonės, seni ir jauni.
Naujumas ir kitoniškumas
Kitas svarbus literatūrinių ateities interpretacijų akcentas - naujumas, kitoniškumas. Būsimą gyvenimą vaikai nujaučia kaip kažką visiškai kita. Ateities kitoniškumas ypač pabrėžiamas pasitelkiant kontrasto principą: su šviesia ir šilta (juk tiek daug saulės…) tarybine ateitimi supriešinama „tamsi“ praeitis.
Šioji visada piešiama kaip itin varginga, kur vaikai alkani, skriaudžiami, išnaudojami, laikomi tik pigia darbo jėga. Apsakymas virsta bemaž dabarties ir ateities kovos alegorija: galinga stichija - molėtasis sraunios upės vanduo - bando išversti užtvanką, ir šviesiam, raiškiai įsivaizduotam rytojui kyla pavojus.
Tačiau tarybinė bendruomenė susitelkusi stoja į „mūšį“ už savo ateitį, o vaikai, kaip sąmoningi jos nariai, aktyviai talkina. Tačiau aptariamojo dešimtmečio prozoje visi pavojai visada įveikiami, nes trečioji svarbi ateities temos ypatybė - išskirtinai optimistinis ateities scenarijus. Siekiama įtvirtinti labai teigiamo, aktyviam tarybiniam žmogui palankaus, neribotas veiklos galimybes atveriančio būsimo gyvenimo vaizdinį.
Profesijos ir ateities vizijos
Pirmųjų sovietinių metų prozos veikėjai apdovanoti galinga socialine vaizduote - vos akimis užkliuvę už kokios kasdienybės detalės ar išgirdę agitacinį žodį, kaipmat su džiaugsmu persikelia į erdvius vaizduotės sukurtus plotus. Tačiau tai ne lyriškas svajojimas, o veikiau labai konkretus ir pragmatinis planavimas kurti urbanistinę, mechanizuotą ateitį.
Kai vaikai dalijasi mintimis, kuo taps užaugę, vyrauja techninės profesijos, amatai: traktorininkai, šaltkalviai, staliai, inžinieriai, lakūnai ir pan. Diegiama pažangos, pirmiausia technologinės, idėja.
Kino žurnalai "Tarybų Lietuva"
Nauja valstybė - Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika - pirmiausia egzistavo politinio pobūdžio komunikatuose, kurie turėjo būti paprasti, suprantami ir prieinami visiems. Todėl nenuostabu, kad filmuose ir žurnaluose nuolat buvo pabrėžiama (ne visada tiesiogiai, kartais ir užuominomis apie „brolišką pagalbą“), kad Lietuva yra SSRS dalis, viena iš respublikų, o pastarasis žodis palaipsniui išstūmė visus kitus šalies pavadinimus.
Kartu tai buvo ir gana operatyvi informavimo priemonė - kino žurnalai „Tarybų Lietuva“ pasirodydavo reguliariai, jie buvo rodomi prieš vaidybinius filmus, kiekvieną sudarė 5-7 siužetai aktualiausiomis temomis.
Ko gero, negalima atmesti ir psichologinio tokio kino poveikio, pavyzdžiui, kai kaimo gyventojai ekrane matė kitus, į save panašius žmones, teigiamai vertinančius naują valdžią, vaizdai geriau už žodžius galėjo paskatinti kitaip vertinti ir tai, kas vyksta aplink. Indoktrinavimas žengė koja kojon su įtikinėjimu - kartais net apskritai pirmą kartą gyvenime pamatyta kino kronika galėjo būti pakankamai įtaigi. Vaizdų poveikį turėjo stiprinti ir diktoriaus balsas bei kalba.
Pokario kronikos personažai pristatomi ne tik vardu ir pavarde, bet ir žodžiu „draugas“, kuris, regis, tada skambėjo taip pat dirbtinai, kaip ir dabar. Tačiau specifiniai, naujakalbės - svarbiausio totalitarinės kalbos elemento - bruožų turintys kalbos kodai tiksliai atskleidžia pasikeitusią politinę situaciją.
Pokario metų filmų ir kronikos komentaras - tai politinė agitacija, kurioje nuolat girdimi „darbininkų klasė“, „marksizmas-leninizmas“, „liaudies demokratija“, „buožė“, „kova“, „vienybė“, „broliškos respublikos“, kartais atvirai militaristinė frazeologija turi formuoti ir tam tikrą tikrovės suvokimą, atitinkantį naują ideologiją. Kita vertus, matyt, būtent pokariu atsirado ir ne vieną dešimtmetį trukęs žiūrovų nepasitikėjimas lietuvių kinu. Pernelyg akivaizdi buvo praraja tarp to, ką jis rodė, ir to, kas buvo šalia.
Sovietų valdžios Lietuvoje dešimtmečiui skirtas pilnametražis spalvotas dokumentinis filmas „Tarybų Lietuva“ (1952) buvo tokio kino apoteozė.Represijos pokariu neaplenkė ir kino dokumentininkų - buvo represuoti veteranai Stepas Uzdonas ir Stasys Vainalavičius.
Galimybė formuoti visuomenės politines pažiūras, pasitelkus masinės informacijos priemones, visais laikais buvo svarbi. Sovietinis politinio komunikavimo modelis išsiskyrė tuo, kaip suvokiama visuomenė, jos sudėtis.
Idealizuotas gyvenimo atspindys
Ir kronikoje, ir filmuose jau matyti, kokie politiniai ir socialiniai prioritetai valstybei yra svarbiausi, nustatomi to, kas rodoma, t. y. tikrovės ir žmonių, vertinimo kriterijai, bandoma kurti žiūrovų bendruomenę, kuriai tie prioritetai yra svarbūs bei siejantys, pabrėžiamas lemiamas valstybės vadovų ir, žinoma, Josifo Stalino vaidmuo kuriant visuotines gėrybes ir saugant taiką.
Dokumentininkai akcentavo „naujo“ gyvenimo bruožus bei privalumus ir rodė „naujus“ žmones - komjaunuolius, kolūkiečius, darbininkus, „sovietų inteligentus“, partinius darbuotojus. Tokią pasikartojančią schemą galima matyti „Tarybų Lietuvos“ žurnaluose. Kai jų pasižiūri ne vieną ir ne dešimt, pasijunti lyg kokio amžino variklio viduje, kur vaizdai ir veidai nuolat keičiasi, bet naracija lieka tokia pati.
Elektrifikacija buvo viena mėgstamiausių sovietų propagandos temų, siejamų su valstybingumu, ją lydėjo V. Lenino teiginys, esą „komunizmas - tai tarybų valdžia plius elektrifikacija“. Identškų siužetų apstu ir kitų vadinamosios liaudies demokratijos šalių pokario kino kronikoje. Elektrinių statybų tema lietuvių dokumentikoje, regis, taip pat amžina.
Permainos kaime, kolūkių steigimas, žemės ūkio gamybos modernizacija, naujų fermų statybos, melioracija, žemdirbių viršijami planai kelis dešimtmečius bus nuolatinės ir privalomos ne tik „Tarybų Lietuvos“ temos. Kiaulininkė šepetėliu valo ir taip neįtikeėtinai švarias, į lauką paleistas kiaules. Pokario kino dokumentikoje kartojasi siužetai apie žemės reformą ir žemės ūkio mechanizavimo stotis, valstiečių vykdomas prievoles ir už pristatytus grūdus bei kitus maisto produktus gaunamą galimybę įsigyti pramoninių plataus vartojimo prekių, apie kaimiečiams prieinamas medicinos paslaugas.
Stachanoviečių iniciatyvos - tai taip pat sovietų propagandos mėgstama tema, įvairių darbo pirmūnų, vadinamųjų stachanoviečių, iniciatyvos, kurios pokario metais sulaukė tęsinio ne tik sovietų respublikose, bet ir Lenkijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, kitose bloko šalyse.
Audeėjos taip pat nuolat sulaukdavo lietuvių dokumentininkų dėmesio, tik laikui bėgant pasakojimai apie jas tapo dramatiškesni, ėmė atsirasti problemiškų situacijų, dviprasmiškų akcentų. Tačiau darbo rekordai išliko svarbiausi: spartuolė Kauno audėja Bitės Pajėdienes filme „Kasnakt sapnuoju“ (1979) viename epizode apsivilks maudymosi kostiumėlį ir su paaugliu sūnumi irstysis valtimi ežere.
Pokario metais darbininkų klasės dar nebuvo, nes Lietuva - žemės ūkio, pakankamai patriarchališka šalis. Ūkio modernizacija dar tik turėjo sukurti idealią darbininkų klasę, kuri sovietų visuomenės klasifikacijoje yra geriausia. Tačiau nuolat rodomi kolektyvinio darbo vaizdai, kalbos apie normas ir planus viršijančius darbo pirmūnus turėjo pabrėžti kolektyvinio darbo privalumus.
Motinos-didvyrės
Ketvirtame tos pačios „Tarybų Lietuvos“ siužete „Motinos-didvyrės“ rodomas valstybės apdovanojimų teikimas daugiavaikėms motinoms Pasvalyje. Apdovanojimus dešimt ir daugiau vaikų išauginusioms moterims teikia Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, o motinos dėkoja Stalinui ir vyriausybei. Šis siužetas atskleidžia, kaip kronika formavo idealios, savo gyventojais besirūpinančios valstybės įvaizdį.
Tačiau net ir praėjus kelioms dešimtims metų požiūris iš esmės nepasikeitė: 1972 m. sukurtame Bitės Pajėdienės ir Henriko Šablevičiaus filme „Mūsų trylika“ rodoma daugiavaikė kompozitoriaus Jurgio Gaižausko šeima, nors ir atskirame name, gyvena labai ankštai, triukšmingai ir nelabai turtingai. Moterys dokumentiniuose filmuose dažniausiai būna ne vienos. Jos - kolektyvo, šeimos dalis.
Dokumentininkai mėgo filmuoti moteris darbininkes, kolūkietes: moterys rodomos įrengimų, mašinų, prietaisų fone ir tai kadre sukuria dramatišką faktūrų įtampą (galingos mašinos ir trapios moterys) bei pabrėžia modernią gamyklų ar fermų aplinką. Jos vertybių sistema privalėjo atitikti dominuojančio vyrų pasaulio lūkesčius: ideologiškai susipratusi gera darbuotoja, darbšti ir ištikima žmona, rūpestinga motina, tradicinių vertybių puoselėtoja.
žymės: #Vaikiska
Panašus:
- Vaikiškas žaislinis pianinas: kaip išsirinkti tinkamą ir lavinti vaiko muzikinį talentą?
- Vaikiškas krepšinis su stovu: puiki dovana mažajam krepšininkui
- Lengvas vaikiškas dviratis: kaip išsirinkti geriausią?
- Kas Yra Katarsis Psichologijoje: Atraskite Giluminį Emocijų Išlaisvinimą
- Katės Nėštumo Laikotarpis: Išsamus Vadovas Požymiams, Trukmei ir Rūpinimuisi