Straipsnyje aptariamas Tadas Šumskas, jo gimimo metai ir reikšmė Lietuvos chorinei kultūrai. Taip pat nagrinėjamos sąsajos su Vasario 16-ąja.
Tado Šumsko Gimimo Metai Ir Reikšmė
Tadas iš Vilniaus, gimęs 1954 m. vasario 16-ąją. Profesorius, Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas yra vienas šiandienos žymiausių dirigentų.
Vienas šiandienos žymiausių dirigentų, mano suolo draugas M. K. Čiurlionio menų mokykloje, prieš Vasario 16-ąją anuomet Konservatorijos koridoriuje leptelėjo: „Brolyčiai, reikia šią dieną gerokai atšvęsti!“ Už tai jis buvo skubiai iškviestas į šalia esantį Saugumo komiteto pastatą, kaip tuomet vadinome - „Dzeržinskio konservatoriją“.
Nieko daugiau nesumąstydamas, kolega karštai prisiekė, kad „tik ruošėsi švęsti bičiulio T. Šumsko gimtadienį“. Jei ne mano gimtadienio data, jį būtų pašalinę iš Konservatorijos.
Gražiausias gimtadienio prisiminimas - M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojos I. Davalgienės neįtikėtini teatralizuoti renginiai sporto salėje, žvakių šviesoje. Šiais renginiais mokytoja man padarydavo įspūdingą dovaną, o susibūrimo kodas būdavo „Tado gimimo diena“. Iš tikrųjų taip visa mokyklos krepšinio komanda slaptai ir meniškai švęsdavo Vasario 16-ąją.
Eidavome į Gedimino kalną, dainuodavome, skaitydavome Maironio, K. Bradūno, B. Brazdžionio ir kitų poetų eiles.
Vasario 16-oji Kaip Šeimos Šventė
Gintė, gimusi 2006 m. vasario 16-ąją, ir Linas, gimęs 2009 m. vasario 16-ąją, sesuo ir brolis iš Vilniaus. Būdama dar visai mažytė, Gintė jau žinojo, kad valstybės, kaip ir žmonės, turi savo gimtadienius: tėvai ir seneliai vaikui papasakojo, kodėl jos gimimo dieną visoje Lietuvoje keliamos vėliavos, rengiamos iškilmės, o tėvams nereikia eiti į darbą.
Po trejų metų, tą pačią dieną gimus ir broliukui, Vasario 16-oji tapo prasmingiausia ir šventiškiausia diena visai šeimai. Kelerius pirmus savo gyvenimo metus Linas manė, kad broliai ir seserys visose šeimose gimtadienius švenčia kartu.
Kiek paaugęs suprato, kad jo ir sesers gimimo istorija - neeilinis sutapimas. Sužinoję apie šį sutapimą, žmonės dažniausiai teiraujasi, gal kuris iš vaikų svajoja tapti Lietuvos Prezidentu. Tačiau kol kas Linas labiau nei šalies valdymu domisi Lietuvos futbolu.
Chorinė Kultūra Lietuvoje
Choral singing has had very deep and extraordinary traditions in Lithuania. National choral movement being established at the end of the 19th and the beginning of the 20th century was significant in between-the-war period and during the 50 years of occupation. Lithuania has had around 2000 choirs and 100 000 singers.
The vivacity of choral movement is maintained through song festivals that have become the most exquisite and impressive accents of Lithuanian musical and cultural life in principle. After the second world war the notion “Song festival“ became gradually very broad. It covered fields of almost all lovers of mass genres and professional art and gained the indispensable status of this contact expression.
Song festivals rally up to 30 thousand singers, dancers and musicians. They became most important Lithuanian political and cultural life events and indivisible part of all musical culture. Song Festivals being a rear social phenomenon in the world are closely related to public ideas and perform a very important function in developing human artistic aesthetic culture and provide opportunities to reveal national talents. period.
They helped to preserve customs and national traditions of our land. Lithuania pays particular attention to training of choir conductors. Lithuanian secondary and higher musical schools have trained about 8000 choir leaders after the Second World War. Under the Soviet regime the training of organists for churches was banned and this spiritual cultural field was neglected.
Having restored Lithuanian independence in 1990 great effort was put into training of organists for church. Creative activity of choir leaders and organists should be supported and promoted.
Antano Jozėno Indėlis Chorinei Kultūrai
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. 2014 m. A. Jozėnas gimė 1927 m. gegužės 17 d. Rokiškio apskrities Obelių valsčiuje, Kriaunų bažnytkaimyje. Vargonininkavo Palonų ir Baisiogalos bažnyčiose.1946 m. įstojo į Kauno konservatorijos prof. Nikodemo Martinonio vargonų ir choro dirigavimo klasę.
Studijuodamas vargonininkavo Kauno Įgulos bažnyčioje, vadovavo mergaičių gimnazijos chorui. Sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas, 1950-1954 m. A. Jozėnas choro dirigavimą studijavo tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (doc. 1950-1965 m. jis dėstė choro dirigavimą, vadovavo choro studijai Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje.
1952-1971 m. A. Jozėnas buvo Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos choro dirigavimo skyriaus vedėjas ir moksleivių choro studijos vadovas. 1957-1972 m. 1972-1985 m. A. Jozėnas buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar LMTA) Choro dirigavimo katedros vedėjas, choro studijos, o 1973-1978 m. 1975 m. 1977 m. 1985 m. 1986 m. 1960-1998 m. A. Jozėnas - Lietuvos dainų švenčių, moksleivių, Pabaltijo respublikų studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ meno vadovas ir vyr.
1976-1992 m. Jo vadovaujamų chorų repertuare svarbią vietą užėmė kompozitorių klasikų (J. S. Bacho, J. Haydno, G. Rossini, F. Schuberto, V. Bellini, G. Bizet ir kt.) bei lietuvių kompozitorių (M. K. Čiurlionio, Č. Sasnausko, J. Naujalio, S. Šimkaus, J. Gruodžio, E. Balsio, J. Juzeliūno, J. Kačinsko, T. Makačino, G. Kuprevičiaus, J. Juozapaičio, V. Barkausko, O. Balakausko ir kt.) kūriniai, premjeros.
Bendradarbiavo su Lietuvos kameriniu ir nacionaliniu simfoniniu orkestrais, dirigentais Sauliumi Sondeckiu, Jonu Aleksa, Juozu Domarku, solistais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vladimiru Prudnikovu, Jolanta Čiurilaite, Irena Milkevičiūte, Sigute Stonyte, Regina Maciūte, Nijole Ambrazaityte, Zita Martinavičiūte-Grigiene, Sergejumi Larinu, vargonininku Bernardu Vasiliausku, pianistais Halina Znaidzilauskaite, Povilu Stravinsku, Irena Čiurilaite-Markauskiene, Eleonora Bekova, Dainiumi Jozėnu.
Koncertavo Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Kuboje, Šveicarijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje. A. Jozėnas per 45 pedagoginio darbo metus išugdė didelį būrį choro dirigentų.
A. Jozėno Atsiminimai Apie Kriaunas
„Savo gimtąjį Kriaunų miestelį prisimenu gal nuo ketverių-penkerių gyvenimo metų. Tėvelio mirtis išliko man paskendusi giliuose pasąmonės ūkuose - man tebuvo treji metai. Tada gyvenome špitolėje, vargonininkui skirtame bute, tačiau po tėvelio mirties namą turėjome užleisti naujajam tarnautojui.
Nors būdama silpnos sveikatos ir sirgdama tuo metu nepagydoma liga - epilepsija, neturėdama galimybių gydytis, mama šalia bažnyčios pradėjo lipdyti trobelę. (Prof. Antanas Jozėnas. Apie save ir nuo savęs. Štai taip nešvelniai šis pasaulis pasitiko labai nuoširdų, atsidavusį gyvenimui ir jame skambančiai muzikai žmogų, dirigentą, profesorių..... Antaną Jozėną, kurio diriguojami kūriniai, ką tik išleisti kompaktine plokštele ir drauge su šiuo „Muzikos barų“ numeriu dovanojami jums, tikime, suteiks daug šviesių, nostalgiškų ir mielų muzikinių įspūdžių.
Įvairūs biografiniai šaltiniai mums sako, kad Antanas Jozėnas yra vienas iš mūsų chorinės kultūros mohikanų, ilgametis Dainų švenčių vyriausiais dirigentas bei meno vadovas, visą gyvenimą pagret dirbęs ir pedagoginį bei vadovavimo darbą Vilniaus Juozo Tallat Kelpšos muzikos mokykloje (1950-1960 m.), Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje (1952-1972 m. choro dirigavimo skyriaus vedėjas ir moksleivių choro studijos vadovas), Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (1958-1972 m. Muzikos katedros ir Choro dirigavimo katedros vedėjas), Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1972 - 1985 m. Choro dirigavimo katedros vedėjas ir studentų choro studijos vadovas). Nuo 1975 m. - profesorius, iki 1995 m. dėstė choro dirigavimą.
Lietuvos aklųjų draugijos (aklųjų ir silpnaregių sąjungos) mišriojo choro „Vilnius“ meno vadovas ir vyr. dirigentas (1976-1992 m.) Jo kūrybinėje biografijoje - nesuskaičiuojama daugybė koncertų, konkursų, įrašų radijuje bei televizijoje, atliktas gausus ir vertingas repertuaras.
A. Jozėno Mintys Apie Gyvenimą Ir Muziką
Klausyk, žmogau, aš jau esu istorija. Supranti? Istorija. Labai gaila. Ak, kaip gaila, kad viskas taip greitai praėjo. Tiek gerų žmonių sutikau, tiek studentų mokiau, tiek Dainų švenčių dirigavau, o vis viena viskas praėjo... Nesu joks Bachas, bet norėjau, kad Lietuva dainuotų, ir tam atidaviau visą save. O kas belieka daryt, kai mažiausiai šimtas žmonių stovi tau prieš akis ir kažko tikisi? Žinoma, ir prigimtis mano turbūt stipri. Nors visko teko patirti.
Po tėvo mirties seserį pasiėmė auginti giminės, brolis ilgai tarnavo, dirbo - buvo geras siuvėjas. Mama vis dėlto mirė anksti - neatlaikė to juodo vargo. Brolis, užėjus okupacijai, išėjo į mišką partizanaut ir žuvo. „Rusams niekada netarnausiu“ - pasakė, kai kalbinau jį pasitraukti, išvažiuoti kur nors toliau. Labai jį mylėjau, nepaprastai doras ir geras buvo žmogus.
Visais laikais buvo gerų žmonių. Yra blogų, tas tiesa, bet yra ir labai gerų. Man su geraisiais sekėsi. Net valdžioje anais laikais buvo dorų vyrų. Išgelbėjo vienas pirmasis sekretorius, su kuriuo kartu užaugau, jis viską žinojo, bet pasakė: „Atstokit nuo jo. Gerai jį pažįstu. Niekur jis nebuvo ir nieko nedarė“.
Tokiom sunkiom aplinkybėm pasirinkote tokią, regis, nepraktišką profesiją. Kaip tuomet į jus žiūrėjo aplinkiniai? O tik su ja sau duonelę ir užsidirbdavau, nuo trylikos metų vargonais bažnyčiose grojau, taigi niekam nesu skolingas. Yra žmonių, kuriems nesiseka. O man sekėsi. Kiti skundžiasi, o man viskas gerai. Tas jų pamokas aš išmokau labai greitai, kunigai lenktyniavo tarpusavyje, kad gautų mane vargonininku. Dirbau Obeliuose, Palonuose, Baisogaloj.
Buvau savamokslis, bet norėjau studijuoti - muzika vis nedavė man ramybės. Viską mečiau ir išvažiavau į Kauną. Labai rizikavau, nes nieko neturėjau - nei namų, nei pinigų, nei aks paremtų. Ir vėl pasisekė. Valgyti neturėjau, bet naktimis dirbau, dienomis mokiausi. Kai B. Dvarionas išsikėlė dirbti į Vilnių, mane pakvietė į jo vietą Įgulos bažnyčioje vargonaut. Buvau juk piemuo, o pakvietė. Pagrodavau sekmadienį dvejas Mišias - visą savaitę valgyti turiu ką. Kiti labai mušėsi pinigų, labai turtingi norėjo būti, o man šitai nerūpėjo.
Kai stojau į dabartinę Kauno konservatoriją, net nežinojau, kuo konservatorija skiriasi nuo muzikos mokyklos. Ir priėmė mane tiktai kandidatu mokiniu (ne studentu) į vargonų specialybę. Bet man - kad tik mokytis. Pokarinė konservatorija nebuvo kūrenama, kai kurie langai išdaužyti... Vadovėlių neturėjome, bet užtat buvo labai neblogi trijų manualų su pedalais vargonai ir didelė fisharmonija. Grodavom kaip pasiutę, fisharmonija būdavo užimta nuo ryto iki vakaro, o ir naktis tekdavo paaukoti.
Po pusės metų iš kandidato tapau mokiniu ir buvau perkeltas į antrą kursą, o pavasarį baigiau visą muzikos mokyklos kursą. 1946 - ųjų rugsėjį tapau Kauno konservatorijos studentu ir dar galėjau mokytis dainavimo muzikos mokykloje. Vargonus man tada dėstė N. Martinonis, o dainavimą - E. Martinonienė. Nuostabios asmenybės, šilti žmonės.
Maždaug po metų vargonų specialybė buvo paskelbta neperspektyvi, turėjome rinktis kažką kita. Aš pasirinkau chorinį dirigavimą. Kai kurie jau ir tada kalbėjo, kad esu „zubrila“, turiu stiprų užnugarį, o iš kur gi tas užnugaris? Pamenu, kai Vilniuje su merginų choru laimėjau pirmą konkursą, tai irgi išgirdau, kad visa komisija - mano pažystami. O aš ten buvau pirmą kartą gyvenime. Martinoniai, ar galite įsivaizduoti, man nupirko pirmas naujas kelnes - matyt, atrodžiau visai varganai. Ir valgyti kartais pasikviesdavo. Vasarą, išvažiuodami atostogaut, man palikdavo „saugoti“ savo butą, nors turėjo tarnaitę, kuri mane tam bute maitindavo... Kuo ne kuo, o mokytojais tikrai buvau apdovanotas. Ypatingi jie buvo. Išsilavinę, kultūringi, labai atsidavę. Man muzikos disciplinas dėstė garsenybės: J. Gruodis, A. Kačanauskas, A. Račiūnas, P. Oleka, A. Sodeika, B. Dvarionas, St. Vainiūnas ir kiti. O ir mes buvome labai smalsūs. To meto Kaune virė gana intensyvus kultūrinis gyvenimas. Ten išgirdau grojant S. Richterį, B. Dvarioną, St.
Žinai, ką? Man visos valdžios buvo geros. Kiekviena valdžia yra nuo Dievo. Čia ne valdžios, čia sugyvenimo su žmonėmis klausimas. Dirbau daug, visur turėjau savo mokinių, užimančių aukštas pareigas Operos ir baleto teatre, filharmonijoje, jie mane mylėjo ir iki šiol myli. Susitardavome. Paskui pradėjo kviesti koncertuoti Maskva, tuometinis Leningradas, tai paruošiau Bacho, Haidno mišias. Gal čia kas ir nenorėjo šito, gal kam nepatiko, bet Maskvoje mane girdavo, ir kas tada kiš prie manęs pirštus? Buvo tokių susiraukėlių. Kartą dabartinėje arkikatedroje einu po Čiurlionio „De Profundis“ atlikimo, o tokie tamstos sutikdami mane - „Tai giedi, sakai...“ „Na, giedu. Juk mokau studentus, tai turi būti jų programoj šitie šedevrai, ar ne?“ Ir nutyla. Buvau katedros vedėjas, savo choro šeimininkas. Tiesa, 1983 m. Maskvos konservatorijos 50-mečiui didžiulėmis pastangomis paruošiau Haidno Mišias h-moll. Tai pasikviečia valdžios vyrai, savi juk, o sak „Nesupras Maskva tų Mišių, nesupras...“ Ir nuėmė. Per pusę metų turėjau paruošti Haidno „Metų laikus“. Nuvažiuoju į Maskvą, atliekam tą kūrinį, ir mane pakviečia Valstybinių egzaminų pirmininku. Na?
Būčiau buvęs turtingas, būtų sakę, kad nusipirkau vietą, bet buvau plikšis, tai neprikibsi. Taip, kad vieni puolė, kiti užtarė. Kultūringų žmonių visada buvo. Kai M. Gorbačiovas atvažiavo į Lietuvą, aš buvau Dainų šventės meno vadovas. Žinai, ką jis tada pasakė? Aš visada gyvenau nepritekliuje. Juk visos Dainų šventės diriguotos už dyka. „Meno vadovas, vyriausiasis dirigentas“ skamba gražiai, bet atlygio už tai - jokio. Valstybinę premiją buvo paskyrę. Skambina paskui ir sak „Ar nesutiktumėte paaukoti tuos pinigus taikos labui?“
Kaip gi nepaaukosi? Taip ir nesužinojau, kiek būčiau gavęs. Ir dabar gyvenu nepritekliuje. Turiu visus įmanomus sovietinius apdovanojimus - liaudies artistas, nusipelnęs artistas, nusipelnęs meno veikėjas, daugiau kaup 30 metų profesorius, visų Dainų švenčių meno vadovas, bet pirmos kategorijos pensijos vis viena neskyrė. Mano pavaldiniai turi, o aš - ne. Užpykdžiau vieną labai didelį veikėją. Mat nepataikavau. Nunešiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir padovanojau tą antros kategorijos pensiją - turėkitės. Negera. Niekis tas 70 litų. Dėl kitko negera.
Su tuo įvertinimu, dar šiaip taip. Štai, išleido dabar mano kompaktinę plokštelę, mokėti nereikėjo - argi tai ne įvertinimas? Juk būčiau niekada nesugebėjęs to padaryti pats. Esu tikrai labai dėl to sujaudintas, giliai sujaudintas. Bet aš juk žinau, kaip profesoriai gyvena užsienyje, kokius namus, automobilius jie turi, o man, štai, su tamsta į pasimatymą reikia pėsčiam eiti. Juk būtų visai normalu, kad galėčiau pasisamdyti taksi, kaip manai? Nedaug tereiktų - kad tik galėčiau jaustis kaip žmogus, oriai. Štai, norėčiau pasikviesti tave kavos, na, kavai užtektų, o jau stiklui vyno... Argi taip gerai?
Tų raštų visokių, tų apdovanojimų pilni namai, bet su raštais stygiaus nepridengsi. Turiu tą varganą hektarą žemės, tai jau 17 metų niekaip atiduoti negali. Ar turiu vis eiti ir aiškinti, kad esu didelis žmogus? Bet jei tokių pasišventusių žmonių nebūtų, pasaulis nustotų suktis. Na, taip. Bet, žinai, kovoti gal reikia mokėti už tai, ką darai, už save. Aš mažai tuo rūpinausi. Gal negerai dariau. Į senatvę žmogus pasidarai filosofas. Vienas metras aštuoniasdešimt centimetrų. Ir nė centimetru mažiau. Nuo senatvės nesusiriečiau, nesakyk.
Žinai, kas yra svarbu? Gerai dirbti, kad ir kokį darbą būtumei pasirinkęs. Jei tavo triūsas yra kuklus, bet viską atlieki nuoširdžiai, kruopščiai, su užsidegimu, tai ir bus tau toji „didybė“. O gali būti auksakaliu, bet pridaryti visokių baisių niekalų - kas tau iš aukso? Dirbk bet kokį darbą - siuvėjo, amatininko, muzikanto - bet tik gerai.
Jau sakiau - mokytojai. Vien Martinonis ką reiškė, Lietuvos įžymybė, nuo kurio visa chorinė kultūra prasidėjo. Jo žmona buvo man kaip antroji mama. Galaunienė, pirmoji primadona, Oleka, daugybė kitų. Jie juk mokėsi stipriausiose užsienio mokyklose. O aš, būdamas studentas, vis eidavau jiems akompanuoti. Tik prašo - ir einu.
Ne, ne už dyka, moralinę, dvasinę naudą gaudavau didžiulę. Stebėjau juos, pats tobulinausi. Kartais tarp daugybės pamatai kokį studenčioką - gal jis keistokas, gal nelabai kitų mėgiamas, bet turi kažkokį gerą „muzikinį kvapą“, nors tu ką. Tokiam nieko negaila, daug ką galėdavau atleisti. O kaip malonu tą talentą ištraukt į dienos šviesą... Į konservatoriją suvažiuodavo daugybė vaikų iš visos Lietuvos, kai kurie jų varganai vertėsi, nieko neturėjo.
Kartą mokiau vieną tokią mergaitę, nepaprastai talentingą. Su ja važiavome koncertuoti net į Maskvą, į Suvažiavimų rūmus. Tai reikia baigti jai Meno mokyklą, ogi neturi suknelės. Mano žmonos tėvas buvo gyvenęs Čikagoje ir atsiuntęs jai audinį. Padovanojome jai tą medžiagą, o ji, pasirodo, ir pasisiūti neturi už ką. Papuošėme, graži buvo, taip nuostabiai viską atliko... Talentas yra talentas, nieko nepadarysi. Tai savaime įvyko, nieko čia ypatinga. Gaila juk gabių vaikų. Esu vienam padovanojęs savo seną fortepijoną - neturėjo kuo groti, ką manai? Kitaip neatsiras jokie šilti santykiai. Kaip su tavimi norės dainuoti V. Noreika, jei neturėsi su juo jokio vidinio ryšio? Šitoks talentingas žmogus, iškart buvo matyti, gal šis šimtmetis tokio jau ir nebesulauks. Fenomenų fenomenas. Kaip tokių žmonių nemylėsi?
O toji meilė toks dalykas - žodžių jai nereikia, žmogus juk jaučia iš karto, kai jį priimi, remi, palaikai. Tai labai svarbu. Žiūrėkit, ir politikoj taip - gal ir bjaurus žmogus, betgi talentas, tai ką daryt? Reikia mokėti talentus vertinti. Didelis dalykas žmoguje pamatyti talentą. Kai kuriais nusivili, gauni, ko nesitiki, betgi žmogus yra sudėtinga būtybė, reikia šitai suprasti. Jei į tokius žiūrėsi tik „viena akimi“, gali labai apsirikt. Gal kai kurie studentai galvojo, kad esu piktas, nes aš neleisdavau niekalo gamint. Arba dirbk, arba aš pasitraukiu. Man gaila laiko niekais jį švaistyti.
Arba - dabar visi staiga tapo kompozitoriais, kūrėjais. Labai skuba bet kokį niekalą skelbt. Ne taip retai prašo mane parašyti recenzijas, bet jau seniai to nebedarau. Už niekalą girti nenoriu, o gerų kūrinių ne taip dažnai kas sukuria. Atsirado, matai, kompozitoriai. Nenoriu tame dalyvauti, man sunku. Aš pats prirašęs pusė stalčiaus, bet tik sau. Jei žinai, kad nieko rimta, kam tuoj visiems rodyti? Ką rodyti?
Vis apie darbą ir apie darbą. O šeima? O ką šeima? Kaip ir kiekvienam žmogui. Kas gi čia kitaip gali būti, ką? Gyvenu su žmona, matai, iki šiol - o, nepasisekė, ar ne? Kai gyveni su žmogumi 56 metus, imi jį vertinti dėl visai kitų, ne išorinių dalykų. Jei mes vienas kitą tiek laiko pakenčiame, tai gal rūpim, gal vert...
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Nepraleiskite! Įtraukiančios Lietuviškos Vaikiškos Pasakos, Kurios Patiks Kiekvienam Mažyliui
- Vaikų meninė studija "Diemedis": ugdome jaunuosius talentus