Scenoje tamsu. Vienišas spindulys nušviečia besiblaškančią figūrą sunkiais caro drabužiais. Tik jie dabar primena, kad tai - valdovas: nieko neliko iš buvusios didybės ir valdingumo. Atėjo atpildo už baisų nusikaltimą valanda, ir bėga Borisas, nerišliai šūkčiodamas, mėgina atsikratyti nužudytojo caraičio Dmitrijaus šešėlio. Bet nuo savęs nepabėgsi - sąžinė nepripažįsta kompromisų ir gailesčio...
Legendinis Boriso vaidmuo
Caro Boriso vaidmuo kelia atlikėjui nepaprastai didelius ir aktorinius, ir muzikinius reikalavimus. Puikiai įveikia visus sunkumus Vladimlras Prudnikovas. Scenos pabaigoje, nualintas kovos su savimi, caras krinta, ir jam iš rankų išslysta sunki žvakidė...
„Boriso vaidmuo, sukurtas Vladimiro Prudnikovo, be abejonės, prilygsta legendinei Petrovo, Christoffo, Giaurovo trejybei. Balsas puikus. Vaidyba - širdį verianti, nors santūri. „Mes esame maloniai nustebinti Prudnikovo, kuris įtemptai išgyvena dramą ir rodo mums didelių natūralių emocijų Borisą.
Kadaise - gal prieš dešimtį metų - šiandieninis Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Vladimiras Prudnikovas yra sakęs, kad caro Boriso Godunovo partija boso literatūroje sunkiausia. Ją solistas ruošė seniai, savo solinės karjeros pradžioje. Drauge su kitais efektingiausiais boso personažais - Mefistofeliu (Ch. Gounod „Faustas'„), Bazilijumi (G. Rossini „Sevilįjos kirpėjas“), Pilypu II (G. Verdi „Don Karlas“).
Solinė karjera
- Aš jau seniai įpratau vaidmenis, kurių noriu, dainuoti kituose teatruose. Borisą, Mefistą, Končiaką, Chovanskį, Dalandą, Pilypą dainuoju Vroclave, Taline, Sankt Peterburge.
- Čia jau niekuo negaliu padėti, - itin gerai nusiteikęs šypsosi pirmasis dainininkas, pelnęs nepriklausomos Lietuvos nacionalinę premįią.
- Kiekvienas žmogus - tarsi gamtos dalelė. Privalai mokėti ir pasistatyti namą, ir medį išsiauginti, ir maistu pasirūpinti. Argi sunku užsiauginti daržovių? Man labai svarbu jausti, kad aš viską galiu, viską moku. Tai net prie vaidmenų kūrimo prisideda. Žiūrėk, jeigu ko nors negali gyvenime - negali ir mene. Žinoma, visai nebūtina kasdien demonstruoti viską, ką gali. Bet išmėginti save, mano galva, būtina. Nepripažįstu jokių atsiribojimų: aš dirigentas, aš negaliu...
Kartą anais laikais sugalvojau tėvo sode pastatyti namą. Nupiešiau projektą: ir židinys ten buvo, ir arkinės durys. Man norėjosi kuo greičiau pradėti tai, kas man buvo svarbiausia - židinį ir arką. Sienų nėra, stogo nėra, o židinys ir arka - yra. Ateina žmonės, žiūri ir nieko nesupranta: ar čia bažnyčią kas stato, ar kokią šventyklą - tokios arkos! Kad ir nuo kito galo pradėję, užbaigėm su tėvu tą namą. Tiksliai pagal pirmuosius mano piešinius! Iki šiol tebestovi! Ir židinys kūrenasi - traukia.
Žinoma, dabar, kai jau ir antrą židinį net tris kartus perdariau, geriau išmanau, kaip juos statyti. Kai Vilniaus senamiesčio name norėjau įrengti antrąjį buto aukštą, tai ir literatūros nemažai skaičiau, ir katalogus studijavau. Jau kur kas rimčiau dirbau. Bet skonis nepakito - vėl pagrindinė apdailos idėja - arkos. Ir židinys su arkomis, ir durys, ir sienose arkos. Dailės mokyklos niekados nelankiau, pasikliauju savo menine intuicija. Aš mąstau labai paprastai: yra tinkuotojo specialybė ir yra muzko specialybė. Jų technologija - kruopštumas - ta pati. O muziko specialybė dar ir sudėtingesnė. Kita mano žavėjimosi sritis - medis. Man labai įdomu, kaip augantis medis tampa buto grindimis ar baldu. Ir aš viską pats išmėginau, ištyrinėjau kiekvieną darbo etapą. Pats buto remontui reikalingus medžius pjoviau, pats džiovinau, vežiau į dirbtuves, vėl kroviau... Ir grindis susidėjau pats... Žinoma, jeigu dar sykį reikėtų remontuoti butą, jau ir meistrais pasitikėčiau.
Mėgstamiausias Osmino vaidmuo
- Šiuo melu man brangiausias Osminas W. A. Mozarto „Pagrobime iš seralio“. Tai naujausias mano darbas. O man visuomet brangiausi tie, kurie dar kinta, dar nesusigulėję. Osminas - komiškas vaidmuo. Bet aš nenoriu iš jo daryti pajaco. Publika pati viską mato: ir su kuo jis flirtuoja, ir kaip flirtuoja. Osminas visą laiką Selim Basos šešėlyje - jis jo tarnas. Paskutiniuose spektakliuose aš net pradėjau visai rimtai kartoti savo šefo judesius: pakelia ranką Selim Basa - ir net nepajuntu, kaip ir manoji kyla. Visai natūraliai!
- O kokia būsena įkvėpė neįprastus Osmino šuoliukus? - Osminas žvėris! Laukinis žvėris! Bizūnas - natūraliausia jo išraiška. Jis juk nieko daugiau ir nemoka, kaip tik juo mojuoti! Bet manasis Osminas nuolatos keičiasi. Pirmasis spektaklis - tik idėjos pradžia. Beje, taip yra atsitikę su kiekvienu mano personažu. Pilypo net nesinori prisiminti. Ano, žengiančio pirmuosius žingsnius scenoje. Tada mane dar labai veikė scenos jaudulys. Dabar jaudinuosi gal ir ne mažiau, bet jaudulio poveikis personažui grcičiau padeda. O tada man buvo svarbiausia, kad visos natos suskambėtų. Dabar jau kas kita. Būna tokių spektaklių, kad tarsi susitapatini su personažais. Dažniausiai taip atsitinka su Borisu. Mirties scenoje parkritęs dažnai jaučiuosi, tarsi iš tiesų būčiau miręs. O vienas iš paskutinių nepaprastų spektaklių - „Don Karlas“ Talino operoje. Puiki Elizabetė ir Eboli privertė mane pasijusti karaliumi! Aš juk dabar esu vienmetis su Pilypu. Lengvai rezgiau dvaro intrigas, kentėjau, mylėjau. Tai nepakartojamos būsenos... Dėl to verta gyventi.
- Ne, dar nebuvo. Geriausio tikrai nebuvo! Ir net nežinau, ar toks galės būti - aš visuomet jaučiu ir žinau, kas man pavyko, o kas ne. Ir patenkintas savimi tikrai retai būnu.
- Kasparas iš K. M. Weberio „Laisvojo šaulio“ taip pat ganėtinai naujas personažas - gimęs dar tik pavasarį.
- Nepasakyčiau. Weberis - vienas tų kompozitorių, kurių partitūra turi būti atliekama nepaprastai švariai. Žinoma, to reikia ir Verdi, ir Puccini. Bet Weberis ir Mozartas gerokai sudėtingesnę muziką rašė... Net nežinau, kaip paaiškinti. Pavyzdžiui, V. Klovos „Pilėnai“. Ten viskas taip paprasta ir aišku, kad į sceną eini be repeticijų ir nė kiek dėl to nesijaudini. Kalbu jau, matyt, apie savo jausmus. Kasparo vaidmeniui man ypač sunku išeiti į sceną. Nepasitikiu ne tik savimi, bet net partneriais ir dirigentu. Vis atrodo, kad tuojau kažkas nutrūks, sustos, sutriks... Nesijaučiu laisvas. Ir tai labai trukdo. Tiesiog norisi dar repetuoti. Ypač prieš spcktaklį. Apie patį personažą... Ką ašgaliu pasakyti?.. Man, bosui, apskritai lemta atlikti beveik vien neigiamus herojus.
- Ir dar kaip! O koks pavydas kartais suima! - Na, sakykim, kad ir Debussy Pelėjas iš operos „Pelėjas ir Melisanda“.
Lietuvos operos repertuaras
- Kodėl nuskriaustas? Šitaip nuskriausti mes visi. Lietuvos operos repertuaras tikrai neleistinai menkas. Ir čia visiškai teisūs visi jį kritikuojantys. Žinoma, galima pusę metų ar net visus metus statyti vieną veikalą. Taip jau mūsų teatre įprasta. Betgi tai prabanga! Šiaip jau teatruose įprasta spektaklio pastatymui skirti porą mėnesių. Tikrai profesionalūs teatrai, kuriuose sinchroniškai dirba visos pastatymo grandys, tai sugeba. Mūsų dainininkai taip pat sugebėtų. Be to, dažnam veikalui netgi nebūtinos tokios išplėstos sudėtys, kokias ruošia mūsų teatras: vieną vaidmenį dainuoja (o paskui tik eilės laukia) penki šeši solistai. Atsimenu, kai statė „Karmen“, tai atrodė, kad Karmensitas paruošė visos Europos operos teatrams - kiek mecosopranų buvo, visos ruošė. O šiuo metu visi mecosopranai iš viso nedainuoja - nėra vaidmenų. Vaikšto puikios solistės be darbo. Ir tokioje padėtyje atsidūrė tikrai daug mūsų solistų. Apmaudu, kad niekas neorganizuoja intensyvesnio darbo. Nemanau, kad pagrindinė kliūtis yra pinigai.
Keista ir tai, kad ignoruojami puikiausi operos istorijos veikalai. Kad ir rusų klasika. Visame pasaulyje teatrai didžiuojasi repertuare turėdami Čaikovskį, Musorgskį, Borodiną ar Rimskį-Korsakovą. O mes nestatome. Buvo repertuare G. Verdi „Rigoletas“. Paseno. Tad kodėl jo tučtuojau neatnaujinus? Ar gali gyvuoti teatras be tokio šedevro? Jokiu būdu. Betgi kažkam paprasčiau iš viso išbraukti iš repertuaro... Ta pati istorija su G. Puccini „Madam Baterflai“. Turime nuostabiausią konkursuose laurus pelniusią Čio Čio San - Ireną Milkevičiūtę! Paruošk tik kiekvieną spektaklį: reklama spaudoje, televizija, radįjas - ir grįš investuoti pinigai su dešimteriopais procentais. Uždirbs ir teatras, ir dainininkė... Bet kam tai rūpi? „Toska“ buvo, „Tanhoizeris“, „Skrajojantis olandas“. Visų nė neišvardysi. Gražūs spektakliai, brangios dekoracijos, kostiumai. Ir visų pamiršti. Teatro meninis lygis pakiltų ir čia pat dirbančius dirigentus pakvietus naujiems pastatymams. Kodėl Saulius Sondeckis gali dirbti Sankt Peterburgo Marijos teatre? Gali ten, Sankt Peterburge, statyti Glucką, Mozartą - o čia negali? Lygiai taip pat J. Domarkas ar G. Rinkevičius.
- Jums teko dainuoti su įvairiausiais dirigentais ir namuose, ir užsienyje. Tarp jų - lordas Yehudi Menuhinas, Justusas Franzas, Vladimiras Spivakovas, Vladimiras Fedosejevas.
- Gcriausia dainuoti, kai jauti dirigento meilę solistui. Kai jis tiesiog jaučia, alsuoja tavimi ir tavo peronažu. Tai - labai daug. Nuo tokios dirigento meilės solistui priklauso ir viso veikalo ritmas, vidinė energija, tikrumas. Jeigu staiga spektaklio metu dirigentas ims nuolatos improvizuoti būsenas, kurių tu nejauti, net nežinai apie jas, - jokio rezultato nesitikėk. Tam juk ir yra repeticijos, kad būtų išmėgintos, patikrintos personažų koncepcijos...
- Kaip garbina savuosius kompozitorius vokiečiai! Žiūrėk, į Bairoito festivalį suvažiuoja, gyvena savaitėmis tiesiog alsuodami Wagnerio muzika. Kartais taip apmaudu, kad visa tai vyksta ne Lietuvoje. Kad čia būtų gyvenęs Mozartas, vėliau - Wagneris! Visai kitą kultūrą turėtume, kitaip ir tradicijos būtų susiklosčiusios. O dabar - kas suinteresuotas Lietuvoje lietuviško veikalo pastatymu? Teatras? Beje, Lietuvos nacionaliniu vadinamas... O gal Lietuvos kultūros ministerija? O juk viskas prasideda nuo geranoriškai nusiteikusių žmonių.
Ar turėtume šiandien Musorgskį, jeigu ne Fiodoras Šaliapinas? Ar kalbėtume apie šitiek G. Verdi sukurtų operų, jeigu jo nebūlų palaikę ne tik teatrai, bet ir leidėjas G. Ricordi? Kompozitoriaus darbas turėtų pasibaigti natų užrašymu ir informacija teatrui, kad tai jau padaryta. Toliau jau turėtų perimti iniciatyvą geru veikalo pastatymu suinteresuotas autorių kolektyvas. Tam juk tiek nedaug reikia - tik truputį noro, laiko ir pinigų. Pirmiausiai, matyt, trūksta noro. O juk kiek idėjų gali kilti kūrybiškai nusiteikusių žmonių diskusijose!
„Virš nusidriekusių Lietuvos liaudies buities muziejaus gyvenviečių lyg perkūno trenksmas nuvilnija valdingas grafo Tyzenhauzo balsas. Persigandusios mergikės pašoka nuo plačių suolų ir puola iš trobos. Tik nebuvo ko išsigąsti - tai garso režisierius per stipriai paleido fonogramos įrašą. LTSR nusipelnęs artistas Vladimiras Prudnikovas, Tyzenhauzas, nustebęs kraipo galvą: et, kad tokio stiprumo balsu užbosuočiau teatro scenoje...“, -1986 m. „Nemune“ rašė Aloyzas Stasytis, vaizdžiai nušviesdamas intensyvaus darbo prie lietuviškos operos - B. Dvariono „Dalios“, pirmosios įamžinamos kino juostoje, - akimirkas. Kiek toliau tame pačiame straipsnyje jis nukrypsta į grafo Tyzenhauzo - V. Prudnikovo išvaizdos aprašymą. „Užsiaugino net sau neįprastus ilgus karčius. Gatvėje žmonės atsisuka. Ne dėl to, kad norėtų buti gražesnis ar įspūdingesnis. Taip labiau panašus į Kristijoną Donelaitį. Vladimiras bus pirmasis, kuriam jau sezono pradžioje teks suvaidinti Kristijoną. Apie šį titanišką žmogų niekas dar nesukūrė kino filmo.
Kristijonas Donelaitis ir Mažvydas
O štai kito straipsnio eilutės: „Kristijonas... Šis vardas mielas ir brangus visiems lietuvių literatūros gerbėjams. Užtenka tik vardo, kad būtų aišku, jog kalbama apie Donelaitį. A. Bražinsko opera monumentali, epiška. Beveik visą laiką scenoje Kristijonas - visų įvykių stebėtojas ir aktyvus dalyvis. Prudnikovo sukurtas Donelaitis - filosofas, apmąstantis liaudies gyvenimą, apdainuojantis jos nepaprastumą, grožį, suvokiantis amžiaus realijas ir nebijantis ginti liaudies teisių“ (1986 m.
Po Kristijono V. Prudnikovo biografijoje buvo dar vienas lietuvninkas - Mažvydas. Dažnai dainininkas juokaudavo, kad taip nuostabu būtų prie šių dviejų Mažosios Lietuvos didžiavyrių pridėti dar trečiąjį - Vydūną. Man teko stebėti dainininką, kuriantį sudėtingą specialiai jam skirtą personažą - Mažvydą, kai opera buvo statoma Klaipėdos muzikiniame teatre.
nebūtų Prudnikovo - nebūtų scenoje buvę ir Mažvydo. Tąsyk jiedu su Gintaru Rinkevičiumi, režisieriaus Ginto Žilio įprašyti, su visa tik jiems būdinga energįja ir entuziazmu puolė į tą nežinia ką žadantį veikalą. Tada aš savo akimis įsitikinau, kaip gali kelių žmonių darbštumas, pareigingumas, vidinė disciplina ir begalinė meilė darbui užkrėsti aplinkinius. Laimei, publika tąsyk neliko skolinga atlikėjams ir deramai įvertino jų triūsą.
„Prudnikovo herojus - gyva, stipri asmenybė. Tik po skaudžių abejonių ir sukrėtimų, buitinės erozijos ir dvasinių kataklizmų, tik stoiškai iškentęs žemiškas negandas, Martynas tampa Mažvydu, epiloge paprastai ir jaudinančiai drauge su savo gentainiais formuojančiu pagrindinį žodį: Lietuva. Laisvai disponuojantis boso diapazonu, dainininkas be jokio vargo įveikia visus vokalinės partijos rifus.
- Aš žinau, kaip reikia dirbti. Štai ir šiandien (kalbamės 1996-12-15, sekmadienį) skambina man dirigentas Jonas Aleksa ir prašo, kad antradienį vakare ateičiau į „Aidos“ repeticiją. Šiaip jau buvome sutarę, kad aš prie šio darbo prisijungsiu tik po Naujųjų Metų - dabar daug koncertuoju, turiu nemažai spektaklių. Bet, pasirodo, kažkas negali dainuoti, kažkas dar nespėjo išmokti, ir tapau labai reikalingas jau dabar. Klavyro rimtai dar nežiūrejau. Bet tikrai žinau, kad repeticijoje dainuosiu. Nors rytoj koncertas Marijampolėje.
Apdovanojimai
- Šie metai gausūs garbingų apdovanojimų! - Vasario 16-ąją, per Nacionalinių premijų teikimo ceremoniją, būtinai jį prisisegsiu. Toks įvertinimas įpareigoja. Ir jaučiu - ne tik mane. Mane pamatę pasidabinusį ordinu, bičiuliai, bendradarbiai tiesiog sutrinka. Jie nebežino, kaip bendrauti.
- Betgi buvo toks metas, kai Lietuvoje visi skubėjo atsisakyti tarybiniais metais pelnytų apdovanojimų. - Nė kiek. Aš didžiuojuosi tokiu įvertinimu net ir šiandien. Man jis brangus lygiai kaip ir nepriklausomybės metais gauti. Tai - mano darbo įvertinimas. Buvau ir esu Lietuvos liaudies artistas ir man nesvarbu, kad nukrito tos kelios buvusios raidės - TSR. Svarbu, kad liko Lietuva!
- Jeigu dirbtum tik dėl apdovanojimų, tai gal jau ir liūdna būtų, kad lyg ir nebėra ko siekti. Betgi dirbi visų pirma tam, kad dirbtum, kad kitaip net nežinotum, kaip gyventi. Tad apdovanojimai telieka malonus, o gal net ir būtinas tokio darbo įvertinimas.
žymės: #Gime
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Donato Montvydo šeimos paslaptys: dukters gimimas ir įkvepiantis kūrybinis kelias
- Du gaideliai – linksma ir pamokanti lietuviška dainelė vaikams, kurią verta išmokti!
- Auklių Paieška Palangoje: Geriausi Atsiliepimai ir Naujausi Darbo Pasiūlymai