Šiuo metu 1 iš 10 vaikų pasaulyje susiduria su elgesio ir emocijų sunkumais arba sutrikimais. Ekspertai teigia, kad jų atsiradimo priežasčių yra daug, tačiau viena dažniausių - patologiniai vaikų santykiai su tėvais. Stokodami meilės ir prisirišimo, vaikai nesugeba suprasti savo kūno siunčiamų signalų ir reaguoja į juos nepriimtinais būdais.
Kas yra emocijų ir elgesio sutrikimas?
Ergoterapeutė Giedrė Sasnauskienė aiškina, kad emocijų ir elgesio sutrikimas yra žmogaus negebėjimas kontroliuoti savo emocijų. Tai dažnai pasireiškia vaikams, nes jų nervų sistema dar nėra subrendusi. Suaugęs žmogus paprastai geba sureguliuoti savo jausmus ir emocijas, atpažįsta, pavyzdžiui, smarkiau plakanti širdis reiškia nerimą, baimę ar stresą.
„Pirmiausia yra išorinė reguliacija. Kada vaikutis gimsta, verkia, tėvai ateina atliepti jo poreikius, (...) tampa gražiais detektyvais, dėl ko tas vaikas išsireguliavo, dėl ko jis dabar verkia. (...) Jeigu su vaiko raida viskas gerai, jis vystosi pakankamai gerai, nėra jokių neurologinių sutrikimų, nėra galbūt sensorikos iššūkių, ta savireguliacija turėtų prasidėti nuo 6-7 metų. (...) Kada vaikas išeina į mokyklą, tikėtina, kad jis turėtų gebėti susireguliuoti mokykloje, išbūti joje, suprasti, kad yra pavargęs ir kad galbūt jam reikia padaryti pertrauką.
Kada reikėtų sunerimti?
Olga Iljina, „Pagalbos vaikui centro“ vadovė, pažymi, kad vaikų, negebančių kontroliuoti savo emocijų, pasitaiko daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„[Elgesio ir emocijų] sunkumai yra tada, kai mes matome, kad vaiko elgesys įprastoje situacijoje labai skiriasi nuo kitų vaikų. Dažniausiai tai yra pasikartojantis reiškinys, ne vieną ir ne du kartus. (...) Sutrikimui būdinga, kad toks vaiko elgesys būtų ne vienoje aplinkoje.
Pagrindinės elgesio ir emocijų sutrikimų priežastys
Pasak O. Iljinos, elgesio ir emocijų sutrikimai vaikams atsiranda dėl trijų pagrindinių priežasčių:
- Biologiniai sutrikimai ir ligos: „Žmogus, turintis tam tikras ligas, greičiausiai gali turėti ir aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, jis gali turėti nerimo sutrikimus.
- Netinkama aplinka švietimo įstaigoje.
- Patologiniai santykiai šeimoje: „[Emociniai sutrikimai gali atsirasti], jeigu vaikas neturi pakankamo prisirišimo prie mamos arba tėčio, jeigu vaikas nesijaučia pakankamai mylimas arba jam nėra skiriama dėmesio, jeigu jis mato netinkamus santykius šeimoje. Galbūt jis mato smurtą tarp mamos ir tėčio, gali būti, kad smurtas yra nukreiptas ir į patį vaiką. Gal jis jaučiasi nereikalingas, nes šeimoje yra keli vaikai.“
Kristina Sadauskienė, „Vaiko emocijos“ įkūrėja, geštalto psichoterapijos konsultantė, taip pat mano, kad tėvų santykiai su savo atžalomis turi didžiulę reikšmę pastarųjų gebėjimui valdyti savo emocijas. „Tėvai praleidžia didžiąją laiko dalį su vaikais ir vaikai, jausdami tėvų emocinę būseną, ją perima. Jeigu tėvai jaučia susierzinimą, pyktį, pagiežą, tai ir vaikai pradeda taip pat jaustis. Ir kai tėvai geba susitvarkyti su savo emocine būsena, identifikuoja, kokia dabar yra emocija, ją atpažįsta, tada ją validuoja, sako, kad taip yra normalu, (...) kai užduoda klausimą, ką aš jausdamas susierzinimą dabartinėmis sąlygomis galiu padaryti, (...) ir vaikas šalia rimsta“.
„Tam, kad vaikai gebėtų valdyti savo emocijas ir elgesį, yra labai svarbu, ir kaip mes, tėvai, į tą situaciją reaguojam“, - antrina ergoterapeutė G. Sasnauskienė. Pasak jos, labai svarbu, kad vaikas žinotų, jog gali pasitikėti savo tėvais. „Mes, kaip tėvai, turim atliepti vaiko poreikį, pabandyti pabūti tais detektyvais ir ieškoti, kas slepiasi už to elgesio. (...) Tipinė situacija, kaip pasakoja tėvai, yra kai vaikas parduotuvėje nukrenta ir verkia. Atsidūrus tokioje situacijoje, pasak G.
„Mes privalom visada atskirti vaiką nuo elgesio. Jeigu mes nuolat sakysim, kad šitas yra blogas vaikas, tai jis niekada nežinos, kur jis turi pasitaisyti, jam visą laiką tai bus kaip etiketė, kad „aš esu blogas“.
Pasak „Pagalbos vaikui centro“ vadovės O. Iljinos, neretai tais momentais, kada vaikas nekontroliuoja savo emocijų ir elgiasi netinkamai, tėvai gali jausti jiems pyktį, norą juos atstumti. „Vaikai, kurie turi elgesio ir emocijų sutrikimų, dažniausiai yra tie vaikai, kuriems labiausiai reikia meilės ir pagalbos, o tais konkrečiais momentais atrodo, kad jie yra mažiausiai to verti, nes jie yra iššūkingi, jie yra labai labai sunkūs, jie mūsų neprisileidžia. [Svarbu] ryšys, tikėjimas tokiais vaikais ir supratimas, kad iššūkingi vaikai yra mūsų mokytojai. O aš visą laiką taip galvoju - kad iššūkis yra man, ne vaikui. Aš turiu surasti būdą, aš turiu surasti priemonę, aš turiu surasti žodį ir aš turiu surasti daugiau jausmo, nes šiems vaikams jo visą laiką reikia daugiau.
„Jeigu tai įvyksta ir vieną kartą, ir antrą kartą, ir trečią, visi veiksmai, kuriuos įprastai atlikus vaikas turėtų taip nebesielgti, (...) vis kartojasi ir mes matome, kad prie šitų veiksmų prisideda papildomi veiksmai (vaikas nenori valgyti pusryčių, nenori keltis iš lovos), (...) mes turime kreiptis į specialistus. Čia jau bus kalba, kad reikia dirbti ne tiktai su vaiku, bet ir su visa šeima ir išmokti taikyti kitus pagalbos būdus“, - sako O.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD)
Apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (angl. attention deficit hyperactivity disorder, ADHD) - neurologinį sutrikimą, kuriam būdingi tokie pagrindiniai požymiai, kaip padidėjęs aktyvumas, dėmesingumo stoka ir impulsyvumas, pasakoja psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ psichologė Milda Linaburkytė. Pasak specialistės, šis sindromas dažniausiai nustatomas ikimokyklinio amžiaus vaikams arba pirmą klasę lankantiems moksleiviams.
Klasikinis trejetas: aktyvumas, impulsyvumas, dėmesingumo stoka
- Padidėjęs aktyvumas: Paprastai matomas jau 3-4 vaiko gyvenimo metais. Toks vaikas negali nusėdėti vietoje, yra nuolatiniame veiksme, jis labai šnekus, kalba greitakalbe. Toks perdėtas aktyvumas gali būti pastebėtas ir naktį, pavyzdžiui, kai vaikas labai dažnai vartosi.
- Dėmesingumo stoka: Pasireiškia kiek vėliau - 5-8 gyvenimo metais. Vaikas nesugeba išlaikyti dėmesio, nuo pagrindinės veiklos jį labai lengva atitraukti pašaliniais vaizdais ar garsais, vaikui nesiseka baigti pradėtų darbų, jis daro daug klaidų, yra užmaršus.
- Impulsyvumas: Pasireiškia tuo, kad pirmiausia atliekamas veiksmas, o tik po to galvojama, kas yra padaryta. Impulsyvus vaikas dažniausiai puola atsakinėti į klausimus jų iki galo neišklausęs, nesulaukęs savo eilės imasi veiksmo, įsiterpia į kitų pokalbius, trukdo, gali būti įkyrus kitų atžvilgiu, jam dažnai pasireiškia emociniai protrūkiai.
„Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas 3-5 kartus dažniau nustatomas berniukams. Taip gali būti todėl, kad berniukams šis sutrikimas pasireiškia tipiškai, kartu su dideliu aktyvumu, impulsyvumu ir dėmesio problemomis. Tuo metu mergaitėms aktyvumo ir dėmesio sutrikimas dažniausiai pasireiškia dėmesingumo stoka, pernelyg didelio aktyvumo gali ir nebūti. Dėl to visai gali būti, kad daliai mergaičių šis sindromas lieka nediagnozuotas, nors jos jį ir turi“, - sako psichologė M. Linaburkytė.
Kada nereikėtų ieškoti diagnozės?
Specialistė atkreipia dėmesį, kad ne kiekvienas vaikas, kuris yra aktyvus, impulsyvus ar sunkiai sukaupia dėmesį, serga ADHD. Pagrindinis kriterijus vertinant, ar tai temperamentas, ar sutrikimas, yra tai, kiek šios savybės trukdo vaiko kasdieniam gyvenimui.
„Kai didelis aktyvumas, impulsyvumas, dėmesio stoka netrukdo vaiko ugdymosi procesui, bendravimui su kitais, socialinių kontaktų kūrimui, hobiams ir kitoms veikoms, tai labiau yra žmogaus charakterio apraiškos, o ne sutrikimas. Tuomet svarbu tokias vaiko savybes pakreipti tinkama linkme, pavyzdžiui, nukreipti aktyviai sportuoti. Visgi jei šios savybės trukdo ir ši situacija tęsiasi ilgiau nei pusę metų, tuomet būtų verta pasikonsultuoti su specialistu“, - sako psichologė.
M. Linaburkytė priduria, kad nors šis sindromas laikomas paveldimu, vienos priežasties, kodėl kai kuriems pasireiškia ADHD, nėra. Pasak psichologės, dažniausiai tai lemia įvairios priežastys: paveldimumas, smegenų struktūros pokyčiai, motinos elgesys nėštumo metu, stipri galvos trauma, gimimas pirma laiko ar per mažo svorio.
Sunkumai, su kuriais susiduria vaikai su ADHD
Kalbėdama apie sunkumus, su kuriais šie vaikai gali susidurti, psichologė sako, kad jiems dažniausiai yra labai sunku išsėdėti pamokose, jie išmoksta labai nedaug, nes jų dėmesys nuolat pertraukiamas. ADHD turintys vaikai daro daug klaidų dėl savo išsiblaškymo. Jiems būna labai sunku, kai besimokydami susiduria su ilgesnėmis žodinėmis sąlygomis. Namų darbai jiems dažniausiai kančia. Jų tėvams irgi.
Kalbant apie socialinį gyvenimą, dėl savo nekantrumo, taisyklių nesilaikymo ar trukdymo kitiems žaisti šie vaikai dažnai yra atstumiami bendraamžių. Jiems sunku kontroliuoti savo emocijas - ypač susierzinimą, pyktį, - tad jie gali būti linkę susipešti su kitais.
Mokymosi sunkumai ir konfliktai su bendraamžiais gali lemti tai, kad pastabos iš mokyklos taps kasdienybe, kas ilgainiui vaikui sukels baimę, beviltiškumą, savęs nuvertinimą. Jis gali nebenorėti eiti į mokyklą, ruošti namų darbų, pradėti pyktis su tėvais.
Tuo metu tėvai, auginantys vaiką su ADHD, dažnai susiduria su aplinkinių priekaištais dėl netinkamo vaiko elgesio viešose vietose, netinkamo auklėjimo. Prasidėjus pastaboms iš mokyklos juos irgi gali apimti susierzinimas, bejėgiškumas, kas namie kelia nuolatinę įtampą. Jei tėvai pradeda pyktis tarpusavyje, tai dar labiau pablogina situaciją ir šeima papuola į užburtą ratą, kai netinkamas vaiko elgesys sukelia netinkamą praradusių kantrybę tėvų reakciją, o tai sukelia vaiko pyktį, pasipriešinimą ir tolesnį netinkamą elgesį.
Simptomų sušvelninimas
Pasak M. Linaburkytės, išgyti nuo šio sutrikimo neįmanoma, tačiau simptomus sušvelninti tikrai galima. „Anksti nustačius šį sutrikimą ir suteikus reikiamą pagalbą, apie 20-50 proc. atvejų simptomai išnyksta pasiekus paauglystę. Tiems, kam simptomai neišnyksta, jie labai susilpnėja suaugusiame amžiuje dėl to, kad suaugęs žmogus išmoksta naujų adaptyvių elgesio modelių“, - sako psichologė.
Visgi laiku nesiėmus dirbti su šiuo sindromu, suaugus simptomai gali tęstis ir sukelti dar didesnių sunkumų nei vaikystėje. Sergantys aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromu suaugusieji sunkiai planuoja laiką, jiems labai sunku suprasti, kas kiek užtruks, jie dažnai vėluoja, nemoka planuoti darbų.
„ADHD turintys suaugusieji yra nuolatiniame bėgime. Tačiau priešingai nei vaikai, suaugusiame amžiuje žmonės turi daugiau atsakomybių, patiria daugiau spaudimo iš išorės dėl pareigų darbe, socialinio statuso ir pan., tad ši bėgimo būsena gali sukelti stiprų vidinį nerimą. Žmogus pervargsta fiziškai ir emociškai, neranda būdų, kaip sustoti ir pailsėti“, - sako specialistė.
Kompleksinis gydymas
Pasak psichologės, nustačius vaikui aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromą, paprastai taikomas kompleksinis gydymas. Turint galvoje mokykloje patiriamus sunkumus, jam gali būti sudaromas specialus ugdymo planas. Šeima nuolat dirba su specialistais, kurie vaiką moko skirtingų įgūdžių: kaip tinkamai bendrauti, reikšti emocijas, nusiraminti, atsipalaiduoti, sutelkti dėmesį ir pan. Taip pat vaikui gali būti skiriamas medikamentinis gydymas.
Labai svarbi dedamoji gydant ADHD yra dienotvarkės ir gyvensenos įpročių koregavimas. Šį sindromą turintiems vaikams labai svarbu sudaryti aiškią dienotvarkę ir jos laikytis. Dienotvarkėje turi atsispindėti miego ir poilsio laikas, fizinė veikla, turi būti ribojamas laikas prie ekranų. Sudarant dienotvarkę svarbu įtraukti ir patį vaiką. Taip stiprinami jo planavimo įgūdžiai, be to, jam bus lengviau laikytis plano, prie kurio jis pats prisidėjo.
Ką daryti, kai vaikai nesilaiko taisyklių?
Svarbu, kad taisyklių, susitarimų laikytųsi visi: tiek vaikai, tiek suaugusieji. Vaikams labai išsamiai paaiškinama, ką šios taisyklės reiškia, kodėl jos būtent tokios, kokio elgesio iš jų tikimasi. Ne kartą teko išgirsti klausimą: „O ką darote, kai vaikai nesilaiko taisyklių? Kaip baudžiate?“. Tuomet atsakau: „O kokį tikslą Jūs, kaip ugdytojas, sau keliate: bausti ar mokyti vaikus laikytis susitarimų?“.
Kuriant santykį su vaiku, labai svarbus dėmesys bendravimo kokybei. Mokytojui būtina atskirti vaiko asmenybę nuo jo elgesio, todėl reikia atminti: jei vaikas pasilegė netinkamai, tai ir kalbėti reikia apie netinkamą elgesį, o ne apie vaiko asmenybę. Visuomet gerbiu vaiką kaip žmogų. Manau, kad tai būtina norint sulaukti pagarbaus elgesio savo paties atžvilgiu.
Šiandieniniai vaikai labai greitai pastebi, ar suaugusieji daro tai, ką kalba, ar tik kalba apie tai, tačiau patys to nedaro. Mielieji, jei norite kad vaikas kažką darytų / nedarytų, pirmiausiai pats turite tai padaryti arba kaip tik nedaryti.
Vaiko ir jo aplinkos pažinimas leidžia suprasti jo netinkamo elgesio priežastis. Tai labai svarbu kuriant santykį su vaiku, padedant vaikui suprasti, kas su juo vyksta, ir ieškant optimalių situacijos sprendimo būdų. Centre - vaikas.
Taikant bet kokį pasirinktą pažinimo metodą, visuomet rezultatą būtina aptarti su pačiu vaiku, išsiaiškinti, ką jam tai reiškia. Įtemptose situacijose, siekiant mažinti agresyvaus elgesio apraiškas ir tokio elgesio tikimybę ateityje, svarbu vaikus mokyti raminančio alternatyvaus elgesio. Išgerti stiklinę vandens, pradžioje bent keletą minučių nenuryjant. Prisisėmus vandens į burną, prašau vaikų pasibarti tarpusavyje, išsakyti visus dalykus, kurie nepatinka.
Panašus:
- Vaiko elgesio sutrikimai: kaip atpažinti, suprasti ir padėti savo vaikui?
- Vaiko elgesio problemos: efektyvūs būdai atpažinti, suprasti ir padėti vaikui
- Prieštaraujančio Nepaklusnumo Sutrikimas Vaikams: Sužinokite Priežastis ir Efektyviausius Gydymo Būdų Pasirinkimus!
- Geriausi nėštumo testai – BENU testų apžvalga ir realūs vartotojų atsiliepimai!
- Neįtikėtinas Daliaus Petrausko indėlis į Lietuvos gastroenterologiją, kurio negalite praleisti!