„Mane galima vadinti meilės emigrante“, - juokiasi Jurgita. Jos vyras Kęstutis Norvegijoje, Vestfoldo apskrities Stokės miestelyje, gyvena jau dvylika metų. Vasaromis, kai baigdavosi TV sezonas, važiuodavau pas Kęstutį. Ten išbandžiau įvairius darbus: naktimis išvežiodavau paštą, valiau butus, net namus dažiau - statybininkas vyras išmokė.
Panašiu metu televizijos eteryje nebeliko Jurgitos rengiamos laidos. Prieš šešerius metus vis dėlto ryžausi. Tuo labiau kad vyras ir naujieji draugai Norvegijoje jau seniai ragino. Supratau, kad ilgiau atskirai gyventi būtų per sunku.
Gyventi į aukštu pragyvenimo lygiu garsėjančią Skandinavijos šalį ji išvyko apsisprendusi: juodo darbo žuvų fabrike ar valymo paslaugų firmoje nedirbs. „Aš optimistiškai galvojau: per trejus ar ketverius metus puikiai išmoksiu norvegų kalbą, susirasiu mano kvalifikacijas atitinkantį darbą ir gražiai įsiliesiu į Norvegijos visuomenę. Tačiau viskas išėjo truputį sudėtingiau.
Tačiau Norvegijoje gauti kvalifikuotą darbą sunku - jį dirba gal 10 proc. emigrantų. Pažįstu lietuvių, dirbančių pagal savo profesiją. Tai - medikai, slaugytojai, pedagogai, dizaineriai, muzikantai, aukštųjų technologijų specialistai, virtuvių šefai ar barmenai. Tačiau šie darbai nenukrito jiems iš dangaus - jie labai stengėsi ir viską čia turėjo įrodyti iš naujo.
Ji suprato: žurnalisto darbe be norvegų kalbos neišsivers, todėl iš karto užsirašė į kursus. Tačiau prisipažįsta nepagalvojusi, kad emigravus 48-erių, mokytis bus kur kas sunkiau nei studentiškais laikais. „Jaunimui visai kitaip - mano vyresnioji dukra Milena, atrodo, visai be pastangų norvegų kalbą per dvejus metus puikiai įvaldė.
Aš per tą laiką ją taip pat įveikiau, bet man prireikė labai daug pastangų, laiko ir lėšų. Veikla: mažuosius Tionsbergo lietuvius Jurgita mokė lietuvių kalbos. „Visur su manim maloniai bendraudavo, pasiūlydavo kavos, stebėdavosi, kad žurnalistė iš Lietuvos ieško darbo Norvegijoje, tačiau sakydavo: tu gerai kalbi norvegiškai, bet žurnalistas turi kalbėti ir rašyti puikiai. Tačiau ir negavusi žurnalisto darbo aktyvi moteris, palaikoma vyro, nusprendė nepasiduoti - ėmė ieškoti pedagogo darbo.
„Gavau pavaduojančios auklėtojos asistentės darbą. Dirbau šešiuose vaikų darželiuose pagal iškvietimus. Darbas buvo lengvas: grupės mažos, po dešimt ar dvylika vaikų, be to, skirtingai nei Lietuvoje, jokio fizinio darbo. Jaučiausi kaip mama, leidžianti laiką su vaikais.
Tačiau čia negalėjau pritaikyti Lietuvoje įgytos pedagoginio darbo patirties. Man vis sakydavo: tu neauklėk - tik žaisk, kalbėkis su vaikais. Prisidėjo ir kai kurių lietuvių požiūris į ją. „Skaudino, kai fabrikuose ar valymo firmose daugiau nei aš uždirbdavę lietuviai žiūrėdavo į mane iš aukšto ir sakydavo: matai, neverta mokytis norvegų kalbos, ir iš viso ko verti tie tavo diplomai!
Lietuvę trikdė ir tai, kad ne nuolat dirbant keliuose vaikų darželiuose nė viename nesijautė esanti tikra kolektyvo narė. Po trejų metų pavaduojančių darbų vaikų darželiuose, kai Jurgita jau laukė nuolatinio darbo pasiūlymo, kortas sumaišė prasidėjusi pandemija, karantinas. Kuriam laikui buvo uždaryti vaikų darželiai - jos paslaugų nebereikėjo. „Dvejus metus gavau bedarbio pašalpą.
Prasidėjus pandemijai likusi namuose tarsi bandžiau susikurti save iš naujo: stengiausi džiaugtis tapusi namų šeimininke, galėdama rūpintis vyru, gaminti jam valgyti, prižiūrėti savo sodelį, užsiimti sportu, rankdarbiais. „Nors mano vyras visada mane palaikė, tuo metu jau ir jis man sakydavo: gal tu pasiieškok paprastesnio darbo.
Kartu: įsimylėję Norvegijos gamtą, Jurgita ir Kęstutis Jurevičiai daug keliauja po antraisiais namais jiems tapusią šalį. „Iš pradžių bandžiau save realizuoti per visuomeninę veiklą, savanorystę. Nenorėjau pamiršti rusų kalbos - Tionsberge įkūrėme iki karo Ukrainoje labai sėkmingai veikusią rusakalbių moterų grupę.
Stokėje įsijungiau į tarptautinę moterų grupę, kur bendravau su moterimis iš Afrikos, Azijos. Tapau Vestfoldo Lietuvių bendruomenės (VLB) žurnaliste, kartu su bendraminčiais čia organizuojame daug veiklų (didžiausias bendruomenės metų renginys „Joninės Vestfolde“ šiemet sulaukė bene rekordinio 600 lietuvių skaičiaus). Taip pat VLB kuruojamoje lituanistinėje mokyklėlėje „Gandriukas“ ikimokyklinukus savaitgaliais mokiau lietuvių kalbos.
„Gandriuke“ švęsdavome Kalėdas, Užgavėnes, Velykas ir kitas lietuviškas šventes. Tačiau per pandemiją ši veikla taip pat sustojo. Mane net savotiška depresija apėmė. Labai pasigedau prasmingos veiklos. Vienu metu jau galvojau grįžti dirbti į vaikų darželius.
Kartu su kitais VLB nariais ji rinko paramą ir organizavo jos išsiuntimą į Ukrainą - surinktus reikalingus daiktus lietuvis vairuotojas vežė tiesiai į Lvivo, Charkivo, Kyjivo sritis. Aplinka: darbo vietoje - Sandefjordo NAV, poilsio zonoje. „Mane pasikvietė kaimynas pavertėjauti oro uoste, kur jis važiavo pasitikti iš Ukrainos pasitraukusios senyvos moters.
Teko versti iš norvegų į rusų kalbą ir atvirkščiai. Kai viskas praėjo sklandžiai, kaimynas padrąsino: gal tu galėtum gauti su tuo susijusį darbą? Susimąsčiau. Juolab kad mane labai palaikė mano konsultantė iš NAV Inger. Ji kantriai ieškojo mano kvalifikaciją atitinkančio darbo. Balandį iš jos sužinojau, kad, išaugus karo pabėgėlių iš Ukrainos srautui ir visoms komunoms (savivaldybėms) pasiskirsčius jų kvotas, Sandefjordo komunos NAV buria komandą darbui su pabėgėliais.
CV surašiau ne tik savo darbo, bet ir savanoriavimo patirtį. Jurgita prisipažino iš pradžių baiminusis, kad virs pilka kontoros pelyte, tačiau greitai tokios baimės išsisklaidė. „Man ši institucija pasirodė labai gyva ir žmogiška, besirūpinanti ne tik tais žmonėmis, kurie į ją kreipiasi, bet ir savo darbuotojais.
Jai tenka padėti ukrainiečiams įsikurti būste, užtikrinti geras gyvenimo sąlygas, tvarkyti dokumentus, supažindinti su miestu, užrašyti į norvegų kalbos kursus, užregistruoti vaikus į mokyklas, darželius, palydėti pas gydytojus ar net paguosti. Per keturis darbo su ukrainiečiais mėnesius ji sako taip ir neišmokusi į pareigas žiūrėti formaliai - dažnai biure užtrunkanti ir po darbo valandų.
„Darbo krūvis - labai didelis. Nedideliame mieste atsirado 200 ukrainiečių, kuriems vis prireikia įvairiausios pagalbos, iškyla netikėčiausių klausimų, kuriozinių situacijų. Kažkam neatsidaro lauko durys, sugedus elektroniniam raktui, kažkieno paauglė dukra pabėga iš namų, kažkas pameta dokumentus, kažkas dingsta keliems mėnesiams, kažkas pasipiktina „Pride“ vėliava kaimynystėje... Norvegija Ukrainos karo pabėgėlius priima labai geranoriškai, jiems suteikia visas socialines garantijas.
Padeda: dirbdama Sandefjordo NAV, Jurgita rūpinasi, kad ši ir kitos ukrainiečių šeimos Norvegijoje jaustųsi gerai. Įpratusi matyti pilnąją stiklinės pusę, net ir karo Ukrainoje kontekste Jurgita įžvelgia pozityvių dalykų. „Jie išsidiferencijavo.
Atsigręžusi į Norvegijoje pragyventus metus, ji tvirtina: lengva nebuvo, bet vertėjo. Pakovoti už save, ieškoti ir laukti prasmingo ir įdomaus darbo, už kurį atlyginama su kaupu - ir dvasiškai, ir materialiai. Tokių gerų darbo sąlygų ir tokio pagarbaus požiūrio į darbuotoją ji sako labai pasigedusi Lietuvoje.
Čia svarbus tapo ir jos žurnalistikos diplomas, ir lietuviškas darbo stažas. „Galbūt šis darbas - mano profesijos viršūnė? Ji pabrėžia, kad to pasiekė ne viena - ji nuolat jautė vyro, dukrų Milenos ir Mildos ir visos šeimos palaikymą.
Lituanistinės mokyklos įkūrimas Norvegijoje
Ji sako, kad geriausi dalykai gyvenime atėjo tada, kai išdrįso palikti komforto zoną, o atsipalaiduoja kopdama į kalnus. Ji neplanavo mokytojauti, bet, apsigyvenusi Norvegijoje, įsteigė neįprastą lituanistinę mokyklą ir mano, kad didžiausias jos darbo įvertinimas yra grįžtantys mokiniai.
Atvažiavusi neskubėjau ieškotis darbo. Ten talpinami įvairaus pobūdžio skelbimai - nuo siuntų vežimo iki laivų pardavimų. Užtikau skelbimą, kad ieško lietuvių kalbos mokytojos dviem vaikams. Parašiau, kad galiu susitikti ir pamėginti, prisistačiau, ką studijavau. Vaikų mamą sudomino tai, kad studijavau lietuvių kalbą, ir ji prasitarė, jog jos giminaitė kuria lituanistinę mokyklą už Oslo ribų. Pažadėjo mane rekomenduoti.
Kadangi neturėjau jokio darbo, tokia išeitis man pasirodė įdomi. Nors abu mano tėvai pedagogai ir augau aplinkoje, kurioje daug artimų žmonių dirba mokykloje, gyvenime neplanavau mokytojauti. „Kažkas jiems „nesusiklijavo“. Lituanistinėje mokykloje dirbdavau dvi dienas per mėnesį (savaitgaliais). Užtrukdavau apie 6 valandas.
Tačiau liko suinteresuotų tėvų, kurie norėjo, kad jų vaikai tęstų mokslus. Gavau pasiūlymų mokyti privačiai - susitikti ne kas antrą savaitgalį, o kiekvieną savaitę. Dėl rekomendacijų mokinių būrys po truputį didėjo, todėl nusprendžiau oficialiai įkurti savo įmonę „MiLiT Studio“. Taip patekau į Norvegijos lituanistinių mokyklų sąrašą.
Tai man suteikė galimybę bendradarbiauti, keistis informacija, dalyvauti susitikimuose, projektuose ir semtis žinių iš didesnę patirtį turinčių mokyklų. Įmonė užregistruota ir Lietuvoje, nes nuo 2018 metų lituanistinio švietimo įstaigos registruojamos Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) institucijų registre. Tik registruotoms mokykloms siunčiama naujausia informacija, kviečiama dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo ir kituose renginiuose, gali būti teikiama Lietuvos parama.
Užsiregistravau registrų centre, gavau patvirtinimą, atsiuntė įmonės kodą. Atsidariau sąskaitą, kad galėčiau pildyti deklaracijas. Bet sąskaitos atsidaryti neprivaloma, nes dirbu sau ir atsakau savo turtu. Pati susimoku mokesčius.
Norvegijoje yra taip: jei mokykla sekmadieninė, tėvai susiduria su problema - atvežę vaikus turi kažkur praleisti laiką, kol vyksta pamokos. Šiuo atveju traukia mano teikiama paslauga - mokyti atvykstu į namus. Iš pradžių prisitaikydavau prie vaikų. Tekdavo keltis ir 6 val. ryto savaitgaliais, nes važiuodavau už miesto ir 9 val. jau vesdavau pamoką.
Būna, kad keletą savaičių nesusitinku vaikų tėvų. Atvykstu - tėvų nėra, išvykstu - jie grįžta tik po darbų. Kartais tėvai susikooperuoja: į namus, kuriuose vedu pamokas, atveža vaiką arčiau gyvenantieji. Arba patys vaikai suvažiuoja dviračiais.
Dažniausiai viskas telpa į kuprinę. Vežuosi užduotis, žaidimus, žemėlapius… Džiaugiuosi, kad tėvai suinteresuoti parūpinti mokymo priemonių, yra tokių, kurie buto sieną nudažė kreidiniais dažais ir pavertė rašomąja lenta, kiti turi pasidarę kilnojamąją lentą.
Dažniausiai naudojuosi viešuoju transportu, nes mano vaikai gyvena Osle, kuriame labai gera viešojo transporto sistema. Be to, gyvenu šalia metro, galiu pasiekti visus taškus. Tolimiausias mano kelionių į darbą taškas už 25 km.
Su kiekvienu susitinkame kartą per savaitę. Per mėnesį keturis kartus. Jų amžius svyruoja nuo 6 iki 15 metų. Vieno susitikimo trukmė - pusantros valandos.
Šiais metais gavau pasiūlymą mišrioje šeimoje mokyti suaugusįjį - norvegą tėtį - ir vaiką. Gyvai dar su jais nebendravau. Nežinau, kokie vyro kalbėjimo įgūdžiai.
Birželio mėnesį atsisveikindamos šeimos prašė užimti vietas ir teiravosi, kada registruotis. Grafiką dėliotis ir registruoti pradėsiu rugpjūčio viduryje, nes Norvegijoje mokslai prasideda rugpjūčio pabaigoje. Noriu priimti visus. Reikės pažiūrėti, gal naujieji mokiniai gyvena šalia senųjų, tada galėtų atvažiuoti vieni pas kitus. Grafikai nusistovi rugsėjo mėnesį.
Taip. Kartais taip pat tenka apsilankyti, kai paprašo pabūti su vaikais, užimti, pasaugoti, kol tėvai turi reikalų. Dominuoja lietuvių šeimos. Yra mišrių, kuriose tėtis švedas arba norvegas, bet neteko girdėti, kad tėtis būtų lietuvis, o mama norvegė.
Turiu labai gerą pavyzdį - tėtis norvegas, mama lietuvė, o mergaitė labai gerai šneka lietuviškai. Jaučiamas labai didelis mamos indėlis. Su kai kuriomis šeimomis mokslo metų pabaigoje pasidarome kieme iškylą, minim vaikų gimtadienius ar susitinkam laisvalaikiu. Taigi su vienais santykiai daug artimesni nei darbiniai, pavyzdžiui, išvažiuodami atostogauti palieka man pasaugoti šunį.
Kartais krimsdavausi, kad vaikai kažko neišmoko, neparašė, kad nematau norimo rezultato. Tačiau paskui supratau: ši veikla - ratas, kurį suka tėvai, vaikas ir aš. Jeigu bent vienas stabdo, tas ratas nesisuka.
Tarkime, jei man atsisveikinant prie durų tėvai su vaiku jau pradeda kalbėti norvegiškai, tai ko tikėtis, kokio rezultato? Kartais juokais tenka sudrausminti ir tėvus. Arba tokia situacija: vedant pamoką, vaikui paskambina mama ir jie ima kalbėtis telefonu norvegiškai. Po tokių nutikimų pradėjau save raminti, kad ne viskas nuo manęs priklauso. Tai komandinis darbas.
Įvairius. Per pirmąjį pokalbį su tėvais bandau išsiaiškinti, ko jie tikisi. Esu sulaukusi prašymų vaiką išmokyti rašyti rašytines raides. Klausiu, o kada patys tėvai rašė tokias raides. Pilna pratybų lavinti rankai, nebūtina samdyti mokytojo.
Man palikta daug laisvės spręsti, kokią mokymo formą pasirinkti. Labai retai tėvai tiksliai žino, ko nori. Jie tiesiog nori, kad mokyčiau vaiką lietuvių kalbos, kad jam būtų įdomu ir turėtų motyvacijos lankyti pamokas.
Užsiėmimų metu stengiuosi skiepyti lietuvybę, turtinti vaikų lietuvių kalbos žodyną, supažindinti su Lietuvos istorija, tautosaka, papročiais, etnografiniais regionais, mokyti reikšti savo emocijas, skatinti bendrauti lietuvių kalba.
Iš pradžių vyksta pokalbis: ką nuveikėme per savaitę, kokie planai, nuotaikos, pasakoju ir apie save, noriu, kad būtų glaudus ryšys, pažintume vieni kitus. Jie kartais bando išsisukti atsakydami vienu žodžiu. Tada juokais sakau, kad nesuprantu ir kad atsakytų pilnais sakiniais. Mano vaikai aktyvūs, lanko sporto, muzikos būrelius, todėl stengiuosi atsiminti, kuris ką veikia, kada dalyvauja konkursuose, varžybose. Taigi pirmiau - kontaktas.
Jei skaitomas sunkesnis tekstas, tai skaitome kartu - aš ir vaikai. Dvejus metus bandėme atlikti lietuviškus standartizuotus testus. Skaitomus tekstus jie per savaitę peržiūri, pasižymi nesuprantamas vietas. Pamokoje dar kartą garsiai skaitydami aiškinamės.
Žinau: jiems įdomu skaityti tai, kas su jais susiję ar yra jų domėjimosi sritis, kas aktualu jų kasdienybėje. Pavyzdžiui, vienas lanko skautų būrelį, tad paprašiau, kad lietuviškai pristatytų skautų veiklą, pasidomėtų apie Lietuvos skautus. Mokantis svarbiausias dalykas - motyvacija. Jei skaitys tai, kas jiems neįdomu, nepajaus skaitymo malonumo, nenorės domėtis išsamiau.
Su vaikais užsiėmimų metu darome 10-15 minučių pertraukėles, pasivaišiname. Kartą nunešiau chalvos - jie labai nustebo, dar paprašė. Žiūriu, kuriems benuneščiau, visiems tai nauja ir skanu. Pasirodo, daug vaikų jos nebuvo ragavę. Dabar atskrisdama iš Lietuvos visada jos nusiperku.
Neskirstau - šiandien mokomės gramatikos, o kitąkart - tik skaitymo užduotys. Užsiėmimų temas derinu prie vykstančių aktualijų, metų laikų, švenčių, dalyvaujame konkursuose, projektuose. Esam bendradarbiavę su Pandėlio gimnazijos mokiniais.
Dažnai švenčių proga rašome atvirukus tikslingai - į Lietuvą seneliams, kitiems giminaičiams. Mokomės linksniuoti, asmenuoti, veiksmažodžių laikus, įsidėmėtinos rašybos žodžius ir t. t.
Aš vertinu tik žodžiu. Geriausias vertinimas - pokalbis su tėvais, kai jie patys pastebi, ko vaikas išmoko. Didžiausias mano įvertinimas, kai pas mane grįžta mokytis tie, su kuriais dirbau anksčiau. Vadinasi, jie mato naudą, pažangą ir nori tęsti.
Dažniausiai vaikams lietuvių kalba yra tik tėvų kalba. Kartais būna tokių vaikų nuostatų, kad lietuvių kalba reikalinga tik buitiniame lygmenyje, užtenka, kad susikalba su tėvais lietuviškai. Tenka rasti argumentų, nes jei pasakysi, kad nesusikalbės su močiute, tai bus melas - jie susikalbės.
Yra išleista nauja lituanistinėms mokykloms skirta programa. Joje išaiškinta, ką vaikas turi mokėti pagal amžiaus tarpsnius. Tikiuosi šį rudenį su ja susipažinti labiau ir pradėti naudotis rekomendacijomis.
Kai pradėjau dirbti savarankiškai, apskaičiavau kelionės išlaidas ir atsižvelgiau į tai, kiek man mokėdavo sekmadieninėje mokykloje. Dabar iškilusi dilema: mano veikla išsiplėtė, vaikų daug, yra laukiančiųjų eilėje, nes dėl laiko stokos yra riba, kiek galiu turėti mokinių.
Šiuo metu turiu galimybę rinktis, bet mano vidinė nuostata tokia - jei pradėjau vaiką mokyti, noriu tęsti, ir nesvarbu, jei yra siūlančiųjų mokėti daugiau, nenoriu atsisakyti esamo mokinio ir priimti naują tik dėl didesnio atlygio. Kelti kainos senbuviams nesinori, nes jie pirmieji manimi patikėjo ir nuo jų prasidėjo ši mano veikla, esu dėkinga už tokį įvertinimą. Vėliau atėjusieji moka daugiau, turiu galvoti apie savo poreikius. Taigi kol kas jie moka skirtingai.
Būna, kad vieni iš kitų sužino, ir tie, kurie moka mažiau, patys pakelia kainas. Gyventi galima. Mokymo priemonių (vaikams ir sau) įsigyju iš įmonės sąskaitos. ŠMM remia knygomis, pratybomis, galima rašyti projektus ir įsigyti, ko labiausiai reikia užsiėmimams. Be to, mokymu suinteresuoti tėvai patys superka daug mokymo priemonių - jas jau randu namuose.
Esu išlaikiusi norvegų kalbos testą, suprantu šnekamąją kalbą. Tikrai norėčiau geriau mokėti, kartais vaikų klausiu, kaip teisingai pasakyti ar išversti sakinį, juokauju, jog jie man gali padėti atlikti norvegų kalbos užduotis. Mano aplinka lietuviška. Nors turim draugų norvegų, tačiau daugiausiai kalbame angliškai, tad smarkiai sustiprinau ne norvegų, o anglų kalbos įgūdžius.
Ne, tačiau būna atvejų, kai atėjus į užsiėmimą pasitinka norvegas tėtis, tada tenka pasikalbėti. Taip. Bet tokia galimybe nesidomėjau. Vasaros atostogos - nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pabaigos.
Kai būna atostogos per mokslo metus, man pailsėti nepavyksta. Net priešingai, tuo metu jie nori dažniau susitikti. Tai savaitgaliai. Bet šeštadienis irgi kartais būna užimtas, nes pasitaiko, kad vedu atkeltas pamokas. Tai lyg atsarginė diena. Laisva diena - sekmadienis.
Ne. Juokauju, kad man nereikia atostogų, nes dirbu tai, kas patinka. Žinoma, laukiu vasaros, nes skrendu į Lietuvą ir galiu daugiau laiko praleisti su šeima, draugais. Nors dažnai sulaukiam svečių Norvegijoje, tačiau visada gera grįžta į gimtinę. Laukiu savaitgalių, nes mėgstam paslidinėti, keliauti į kalnus, kur tikrai pailsiu.
Mano darbo specifika kitokia. Jei dirbčiau tradicinėje mokykloje, kur sėdėtų klasėje bent 20 vaikų, visi skirtingų poreikių, dar turėčiau pildyti begalę popierių, nežinau, ar toks darbas patiktų. Mano aplinkoje įvairių profesijų žmonės: dirba vertėjais, mokytojais norvegų mokyklose, medicinoje, statybų kompanijose, valstybinėse institucijose ir t. t.
Veiklūs, išsilavinę, aktyvūs bendruomenėje. Ne. Bet bendruomenės renginiuose dalyvaujame. Savo aplinkoje turime ir lietuvių, ir užsieniečių draugų. Artimai bendraujame su lietuvių šeima, kurių name gyvename, turim bendrų pomėgių. Kartais laisvalaikiu susitinkame su mokinių tėvais.
Tai individualu. Galbūt jie daugiau paveikti sentimentų. Asmeniškai nejaučiu, kad išvažiavusi tėvynę ėmiau mylėti labiau. Lietuva neatskiriama mano dalis, gera būti lietuve ir turėti galimybių keliauti, išbandyti save, semtis patirties pažįstant kitas kultūras. Į Norvegiją vykau gyventi. Jei būčiau važiavusi užsidirbti, tikriausiai jau būčiau grįžusi.
Norvegija - mano šalis. Pirmąkart nusileidusi lėktuvu nejaučiau jokios įtampos, tarsi patekau į savo aplinką. Man namai - tai jausmas, ne vieta. Asmeniškai neteko. Atradome slidinėjimo malonumą, praktiškai visi žiemos savaitgaliai skirti šiam užsiėmimui.
Šią žiemą turėjom sezono bilietus slidinėjimo trasoms netoli nuo namų, dažnai vakarais po darbo važiuodavome slidinėti. Viena didžiausių aistrų - kopimas į kalnus. Šiais metais mano gimtadienio proga buvome įkopę į aukščiausią Norvegijos kalną Galdhøpiggen (2469 m). Dažniausiai keliaujame dviese su vyru, kartais prisijungia draugai iš Lietuvos.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Sužinokite savo Mėnulio ženklą – paprastas žingsnis po žingsnio vadovas!
- Sužinokite, ar globėjas gali gauti motinystės ir tėvystės išmokas – svarbiausia informacija
- Pirmoji Motinystės Knyga: Nepakeičiami Patarimai ir Rekomendacijos Būsimoms Mamoms