Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasirodo pranešimų apie smurto protrūkius tarp bendraamžių mokyklose ar už jos ribų. Vaiko teisių specialistai pastebi, kad smurto panaudojimas auga ir tarp jaunesnių vaikų.
Smurto apraiškos ir jų priežastys
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė teigia, kad vaiko teisių gynėjus vis dažniau pasiekia informacija apie tarpusavyje smurtaujančius vaikus. Specialistai pabrėžia, kad patys vaikai vis dažniau susisiekia su vaiko teisių gynėjais ir praneša apie patiriamą emocinį smurtą - iš bendraamžių girdimus žeminimus, pravardžiavimus, kurie kartais priveda net iki savižalos. Taip pat pasitaiko atvejų, kai dėl vaikų patiriamų žodinių užgauliojimų ar šiurkščių fizinių veiksmų šeimos priima sprendimus persikelti gyventi į kitą miestą, pakeisti visą socialinę aplinką, mokyklą.
Seimo narys, vaikų psichiatras Linas Slušnys teigia, kad reali statistika yra gerokai didesnė, tačiau čia matome tuos atvejus, kurių neįmanoma nutylėti ir išvengti viešų sankcijų. Nors sakoma, kad vaikai - tėvų atspindys, o atsakomybė dėl problemiško elgesio atitenka auklėjimo spragoms, vaikų psichologas L. Slušnys kaltinti tėvų neskuba: „Esu matęs šeimų, kuriose yra penki vaikai: keturi nuostabūs, puikiai išauklėti ir kultūringi, o penktasis - nuslydęs nuo bėgių ir smurtaujantis.“
Pasak L. Slušnio, nereagavimas užkoduoja bėdą, kuri gali įvykti vėliau. Jis tvirtina: „Reaguoti reikia iš karto į pirmą atvejį. Vaikas vieną kartą pabandė - niekas nereaguoja, antrą kartą pabandė - vėl tas pats. Tai yra reakcijos į tam tikrus smulkius pažeidimus nebuvimas, o po kelerių metų matome labai agresyvų ir piktą žmogų. Bandome galvoti, kaip tai atsitiko, bet, peržiūrėjęs visą jo gyvenimo istoriją, pamatai, kad smulkių dalykų būdavo visą laiką, tik į juos buvo numojama ranka.“
Specialistai pažymi, kad realios situacijos neatspindinti statistika diktuoja tai, kad dalis vaikų, patirdami emocinį ar fizinį smurtą - bijo apie tai pasisakyti tėvams, mokytojams ar kitiems artimos aplinkos žmonėms. Vietoj to traumuojantys išgyvenimai yra slepiami, geresniu atveju - kreipiamasi anoniminės pagalbos.
Smurto priežastys šeimoje
Remiantis nevyriausybinės organizacijos praktine 23 metų darbo su vaikais ir šeimomis patirtimi ir stebėjimais, pagrindinė smurto prieš vaikus priežastis - MEILĖS TRŪKUMAS. Dažnai smurtaujančių prieš vaikus suaugusiųjų taip elgiasi, nes yra išmokę tokios elgsenos. Jie vadovaujasi tokia mąstymo eiga: „mane taip auklėjo - tapau žmogus ir aš taip auklėju“.
Smurtui prieš vaikus taip pat įtakos turi vis dar gajus mūsų visuomenėje smurtas prieš moteris. Neretu atveju, suaugę žmonės prieš vaikus smurtauja dėl psichinių ligų, psichologinių problemų ar priklausomybių - žmogus tiesiog nebevaldo savo impulsų. Remiantis darbo su vaikais ir šeimomis patirtimi, dar norėčiau pasakyti, kad gausus psichotropinių, slopinančių ir raminančių vaistų, alkoholio vartojimas iškreipia suaugusiųjų reakcijas į situacijas, reakcijos tampa neadekvačios.
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nustatyta, kad yra 5 smurto rūšys: fizinis, psichologinis, seksualinis, ekonominis ir nepriežiūra. Lietuvoje tikrai aktyviai reaguojama į fizinį smurtą prieš vaikus. Tačiau ne visada reaguojama į vaiko patiriamą psichologinį smurtą, ne visada jis fiksuojamas, nors vaikai dažnai patiria rėkimus, gąsdinimus, patyčias, pravardžiavimus.
Pagalba smurtaujančiam vaikui darželyje
„Pagalbos vaikui centro“ vadovė Olga Iljina sako, kad jai dažnai tenka girdėti, jog darželiuose pasitaiko agresyvių vaikų, kurie trukdo mokytojams ir skriaudžia, erzina kitus klasės vaikus. Tokie vaikai tampa tikru iššūkiu visai darželio/klasės bendruomenei: jie gali šaukti, rėkauti, stumdytis, spardytis, kandžiotis, muštis ir kitaip reikšti savo tiesioginę agresiją, dėl kurios nukenčia bendraklasiai ir/arba mokytojai bei kiti darbuotojai.
Pastebėjus tokį elgesį, privaloma reaguoti kuo greičiau, pirmiausia padedant vaikui pažinti savo emocijas, jas įvardinti ir pasirinkti tinkamą emocijų išreiškimo būdą. Vėliau tokiems vaikams reikėtų suteikti galimybę būti draugiškoje, saugioje ir palaikančioje aplinkoje.
Ne mažiau svarbu dirbti ir su kitais klasės vaikais bei darželio ar mokyklos bendruomene: klasėje turėtų būti įvestos aiškios elgesio taisyklės, mokoma suprasti agresyvių vaikų elgesį, įvardijami tinkami reagavimo būdai. Galiausiai, bendrų susirinkimų metu derėtų inicijuoti pokalbius ne apie tai, kaip pašalinti tokius vaikus iš ugdymo įstaigos, o apie tai, kaip jiems/jų šeimoms būtų galima padėti.
Ji pastebi, kad Lietuvoje dažnai norima tokį iššūkį spręsti paprasčiau - reikalauti pašalinti agresyvų vaiką iš klasės ar ugdymo įstaigos, nes kai nėra agresyvaus vaiko klasėje - nėra problemos. Niekas nesuvokia, kaip turėtų jaustis toks pašalintas vaikas, kuris dar kartą gavo aplinkos patvirtinimą, kad niekas jo nesupranta ir nenori jam padėti. Tokio elgesio rezultatas aiškus - vaikas jaučia didesnę nuoskaudą, pyksta, nes aplinka jį dar labiau skriaudžia, todėl jis ir toliau kovoja su jį supančiu pasauliu. Kovoja vieninteliu jam iki šiol pažįstamu būdu - agresija kitiems.
Dėl tokio vaiko pašalinimo iš grupės, nukenčia ir likę klasės vaikai: jie nesimoko tolerancijos, atsakomybės ir atjautos, neauga kartu, kaip klasės bendruomenė, neišmoksta padėti sau ir kitiems.
Šiuo aprašytu atveju darželio bendruomenei pagalbą turėtų teikti psichologas, socialinis ir/arba specialusis pedagogas. Jeigu darželis jų neturi, galėtų kreiptis pagalbos į savivaldybės pedagoginę psichologinę tarnybą. Turėtų būti atliktas situacijos vertinimas, parengtos rekomendacijos, vaiko tėvams neįsitraukiant į pagalbos procesą, į pagalbą turėtų būti kviečiami Vaiko teisių apsaugos specialistai. Bet svarbiausia - būtinas intensyvus pagalbos teikimo procesas ir klasėje, ir vaikui.
Tėvų vaidmuo sprendžiant smurto problemą
Seimo narys, psichiatras L. Slušnys, kalbėdamas apie profesionalią psichologinę pagalbą, pažymi: bet kokie vaiko elgesio pokyčiai prasideda nuo pačių tėvų: „Vedimas pas specialistus priklauso ne nuo vaikų, o nuo tėvų noro. Kadangi dviem trečdaliais atvejų vaikai yra tėvų atspindys, norint pokyčių reikia, kad keistųsi patys tėvai ir jų santykis namuose.“
Psichologė-psichoterapeutė Sonata Vizgaudienė pasakoja: „Sužinojus, kad kažkas vyksta darželyje ar mokykloje, visų pirma reikia pasikalbėti su suaugusiuoju, mokytoja ar auklėtoja - išsiaiškinti aplinkybes. Tada ramiai apgalvoti, atsikvėpti, o visiškai nurimus pagal vaiko supratimo lygį galima klausti: žinau, kad šiandien darželyje susipykai - kas atsitiko? Kai vaikas pradeda atsiverti, mes apsitariame, kaip buvo galima reaguoti kitaip ir kad smurtas nėra geras elgesys spręsti problemą.“
Svarbu surasti kryptį, metodus, kurie padeda, bei juos taikyti ir namuose, ir ugdymo įstaigoje. Tačiau dirbti reikia keliomis kryptimis, nes svarbus ne tik smurtaujantis, bet ir smurtą patiriantis vaikas, todėl reikėtų pasikalbėti su kitais vaikais, juos nuraminti, pasakyti, kad mes visi iš šios situacijos mokomės. Geriausias variantas - bandyti surasti būdą, kaip šiems vaikams padėti, jų nesupriešinant.
Psichologė pabrėžia - į pyktį negalima reaguoti pykčiu. Vietoj to, sprendžiant krizinę situaciją, siūloma pasitelkti šaltą protą ir empatiją.
Prevencija ir ilgalaikės pasekmės
Specialistė išskiria svarbiausius įgūdžius, kurie jauniems žmonėms gali padėti bendrauti tarpusavyje ir užtikrina tolerantišką, pagarbų santykį, išvengiant papildomų konfliktų ir agresijos apraiškų: „Nuo jaunų dienų reikia mokyti gebėti priimti kitą žmogų, išsakyti, kaip jis tuo metu jaučiasi ir kaip norėtų, kad su juo elgtųsi. Taip pat reikia žinoti apie savo ir kito žmogaus ribas.“
Vieno partnerio smurtas prieš kitą vienareikšmiškai neigiamai paveikia visus šeimos narius, o ypatingai - vaikus. „Vaikui, matančiam mušamą mamą, kyla labai daug neigiamų išgyvenimų, su kuriais vienam susitvarkyti gali būti labai sudėtinga.
J. Marcinkevienė atkreipia dėmesį, kad vaikai nėra pajėgūs savarankiškai priimti sprendimų panašiose situacijose, o jų saugumą turi užtikrinti tėvai. Būna situacijų, kuomet vienas iš tėvų ilgą laiką kenčia ir nesikreipia pagalbos, tačiau apie matomą smurtą pradeda kalbėti vaikai - jiems tai yra be galo skausmingi išgyvenimai, kurie juos slegia ir tokiu būdu bando ieškoti pagalbos.
Vaikai, gyvendami smurtaujančioje aplinkoje, patiria didžiulį chaosą, nesaugumo, baimės jausmus. Jie neturi pakankamai įgūdžių konstruktyviai įveikti kilusius sunkumus, suvaldyti kylančias neigiamas emocijas, todėl agresiją gali pradėti naudoti įvairiose situacijose - darželyje, mokykloje, kieme.
J. Marcinkevičienė primena, kas yra psichologinis smurtas: tai yra kito žeminimas, gėdinimas, gąsdinimas, kritikavimas (atskirai arba prie kitų žmonių); atskyrimas nuo draugų ir šeimos (t. y. visiškas draudimas arba siekis apriboti bendravimą su kitais); aukos kaltinimas dėl smurtautojo veiksmų ar savijautos.
Panašus:
- Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Vaikas auga": geriausios knygos apie vaikų auginimą ir vystymąsi
- Pramogos su vaikais Palangoje: Geriausios vietos ir veiklos visai šeimai!
- Kristina Radžiukynaitė: Įdomiausia biografija, kūrybos paslaptys ir intriguojantis asmeninis gyvenimas