Žmonių tarpusavio santykiai, jų laikysena, draugijiniai papročiai ir elgesiai yra tvarkomi įvairiausių formų, kurios tobulėjo per ištisus šimtus metų ir kurioms niekam nevalia nusikalsti.
Išvidinė mūsų pagarba kitiems turi pasirodyti ir išviršiniuose elgesiuose.
Kas pvz., atsilankiusį svečią priimtų vienmarškinis, be apykaklės, be kaklaraiščio, tas geriausiu atveju būtų laikomas neišlavintu žmogumi.
Bet atsilankiusieji nesuklystų, jei šitokiam elgesi įžiūrėtų savęs įžeidimą ir nepagarbą.
Ir teisingai!
Rodydamas kitam pagarbą, žmogus pats save parodo, - pasakė šv. Povilas.
Tai labai svarbus dalykas.
O vis dėlto yra žmonių, kurie maža tevertina išorines formas arba net jas niekina, visai jų nepaisydami.
Tikrasis mandagumas yra tvirto būdo ir geros širdies vaisius.
Neturint kilnios sielos, yra beveik negalima išmokti būti mandagiam.
Jei mandagumas neina kartu su charakteriu, tada lengva prigauti žmones, po žibančia išore, po gerai pasiūtais moderniškais drabužiais slepiant, deja, visiškai supuvusią sielą.
Gražus obuolys, bet - sukirmijęs!
Ir jeigu reiktų man pasirinkti, tai daug mieliau sėsčiau prie stalo su geros širdies žmogumi, nors jis ir kištų peilį į bumą, negu su apgaudinėtoju, mokančiu elegantiškai net ir vėžius mėsinėti.
Aš visuomet laikausi šitos prancūziškos patarlės: „La beauté sans vertu est une fleur sans parfum“ - „gražumas be dorumo yra lyg gėlė be kvapo“.
Bet čia nereikia rinktis!
Rimtai galvoją jaunuoliai, matydami, kiek sugedimo ir becharakteriškumo slepiasi po mandagumo, elegancijos ir grožio priedangomis, pradeda savo nelaimei išviršinių formų visiškai nepaisyti.
Bet jie užmiršta, kad ne tos mandagumo formos yra blogos, tik anie žmonės, kurie šitoms formoms neįstengia suteikti gyvybės.
Mandagumas ir būdas yra ne tik rimtai skambą žodžiai, bet juodu taip vienas su kitu santykiuoja, kaip priežastis su pasėka.
Kas dėl kitų gero suvaldo savo blogą nuotaiką, kas pakenčia kitų ydas, kas padeda draugui nelaimėje, tas yra ne tik mandagus, bet kartu ir tvirto būdo vyras.
Kas tikrai mandagus ir išlavintas, tas toks bus ne tik kitų akyse, bet ir tada, kai jo niekas nematys, kai jis liks vienas, nes mandagumas sutinka su jo charakteriu ir neturi jokių prievartos ar varžymosi žymių.
Toks jaunuolis valgydamas nečepsės ir nesiurbs sriubos, nors būtų vienų vienas.
Vasaros poilsio metu jis nevaikščios murzinas, nors aplinkui būtų ir miškas, kur „niekas jo nemato“.
Skaičiau, kad Stanley, tas didysis Afrikos tyrinėtojas, keliaudamas per miškus, kasdien skusdavosi, nors ištisas savaites nesutikdavo jokio kultūringo žmogaus.
Mandagumo taisyklės įpareigoja žmogų, todėl niekam neleista jų laužyti.
Ir visai teisingai.
Žmogus jau ir taip yra labai didelis savimyla, o ypač būdamas jaunas.
Dabar supranti, kodėl kiekvienas jaunuolis turi įprasti mandagiai elgtis, įprasti ne tik išviršinių manierų, bet pirmoj eilėj įsigyti teisingų išvidinių nusiteikimų, kuriais remiasi visos mandagumo taisyklės.
Todėl visados būk draugiškas, pastabus ir mandagus su savo tėvais, su broliais ir seserimis, su draugais, mokytojais, pažįstamais, darbininkais - net ir su savo priešais (jei jų turėtum).
Mandagumas, atsargumas ir malonus elgimasis yra brangiausi jaunuolio turtai, kurie ne tik parodo jo išauklėjimą, bet daro įtakos jo ateičiai ir padeda jam iškilti.
Mandagumas mažmožiuose yra tas pat, kas artimo meilė didžiuose dalykuose.
Jis yra alyva, kuria tepamas draugijos mechanizmas, kad lengvai suktųsi visi jo ratai ir rateliai.
Todėl mandagumas tari lydėti kiekvieną daiktelį, kurių kasdieniniame gyvenime yra tūkstančiai.
Juk tas pat yra ir būti pastabiam arba pakantriam su kitais ir nusigalėti.
Grafas Chesterfieldas savo sūnui davė šitokią mandagumo taisyklę: „Su kitu elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi; tai yra geriausias, kiek žinau, būdas kitiems patikti.
Mandagumas pakilnina kiekvieną žmogų.
Jis pats nieko nekaštuoja bet jojo vertė yra milžiniška.
Mandagus jaunuolis, kur tik jis pasirodo, kaip matai, patraukia žmonių širdis.
Mandagumas yra tarptautinė kalbą, kurią visi supranta.
Taigi nors viena ar kita šitos kalbos taisyklė tau atrodytų ir nepatogi, dėl to dar negali josios nepaisyti.
Neretai pasitaiko, kad išmintingi ir mokyti žmonės negali gyvenime prasimušti tik dėl to, kad jų elgesiai yra labai nepaslankūs ir kad aplamai jie neturi draugijinio apsitrynimo.
Jie mato, kad ne vienas iškyla iš pačios jų pašonės, kuris ir savo talentu ir būdu daug žemiau stovi, bet kurio elgimasis visus žavi, - ir jis iškyla.
Mandagus elgesys dažnai nulemia visą žmogaus gyvenimą.
Bet teisingai suprask mano mintį, jaunuoli!
Nenoriu, kad būtum išpuikėlis dabita arba aklas madų gaudytojas, kuris per dienų dienas zulina gatvės grindinį.
Ne!
Bet taip pat nenoriu, kad būtum laukinis arba koks peštukas.
Kas tu būtum, kokį gyvenimo kelią pasirinktum, vis dėlto tau reiks su žmonėmis turėti nemaža santykių.
O gražaus elgimosi taisykles išmokti nėra mažas daiktas.
Žinoma, tam, kas turi progos šeimoje mandagumo mokytis, tam lengviau.
Bet tas taisykles turi žinoti ir tas, kam neteko laimės augti tokioj patogioj aplinkoj.
Ir jei tik jis turės geros valios ir pastabumo, tai, draugaudamas su išsilavinusiais žmonėmis, lankydamasis artimesnėse inteligentų šeimose, galės visai gerai tų išviršinių formų pramokti.
Būdamas draugijoj, stebėk tavo gerbiamo asmens elgesį, palygink jį su savuoju ir stenkis jo pavyzdžiu pasekti.
Mandagumo dėsnių ypatingumas ir vertė ir yra ta, kad žymiausi pasaulio žmonės nepareinamai vieni nuo kitų juos išugdė, o tūkstantmetis vartojimas suteikė jiems įstatymų galios.
Pasiekti tą sielos tobulumą, kuris tikrajam išsilavinimui yra būtinas, - tai jau yra asmeninis kiekvieno jaunuolio darbas.
„Civilizacija" ir „kultūra" dar nieko nesako apie tikrąjį išsilavinimą.
Turtingesnių ir žymesnių tėvų vaikams gresia pavojus niekinti prastesnius ir vargingesnius savo draugus.
Dėmesio, mano drauge!
Toks elgesys būtų ne tik nekrikščioniškas, bet ir nemandagus.
Būti šalia paprastų savo draugų ir nuo jų nesitolinti verčia tave ne tik artimo meilė ar taktingumas, bet taip pat ir tavo ateitis.
Krikščioniškai mąstančio jaunuolio akyse kiekvienas tvirto būdo žmogus yra aristokratas.
Visagalis Dievas maloniai žiūri į tokio žmogaus sielą, ir jos niekinti tu neturi nė mažiausios teisės.
Kas kilmės arba turto dėka gyvena geresnėse sąlygose, tas turi ir daugiau pareigų.
„Noblesse oblige“ sako prancūzų priežodis.
„Kilnumas įpareigoja!"
Taigi, jei esi gimęs aristokratiškoje šeimoje, turi būti ne toks savimyla, labiau pasiaukojąs, paklusnesnis, negu neturtingi tavo draugai, turį nuolat kovoti su nesuskaitomais medžiaginiais rūpesčiais.
Luomų skirtumai tarp žmonių buvo ir visados bus; tai išeina iš bendrosios pasaulio santvarkos.
Dar ir šiandien žmonės aukštai vertina kilmę; reikia tik, kad tie kilmingieji pateisintų jiems reikiamą pagarbą.
Tai argi ne gražūs drabužiai parodo kilmingumą?
Argi ne lakuoti batai?
Taip, tikrai ne!
Žinoma, išviršinis pasipuošimas irgi nėra peiktinas.
Kai kurie jaunuoliai sako: „Išorė nesvarbu! Svarbiausia - vidus!"
Taip, kas viršutiniškumas - tai viršutiniškumas; bet reikia žinoti, kad viršuje atsispindi vidus.
Sakyk, ar gali Viešpatį Jėzų įsivaizduoti apdriskusį, purvinais drabužiais skelbiantį savo mokslą, - įsivaizduoti tokį, koks buvo Diogenas?
Pirmoj eilėj todėl tau reikia būti viduje drausmingam.
Taigi stenkis visados griežtai tvarkyti savo mintis!
O kad jaunimas vakare surašytų visas dienos mintis!
Koks ten būtų baisus mišinys nenaudingų, kvailų, keistų ir. nuodėmingų minčių ir mintelių!
Argi nėra nieko, kas suvaldytų tavo galvą?
Žmogus yra visuomeninė būtybė.
Jis tiesiog ilgisi kitų žmonių draugystės.
Geros draugijos praturtina žmogaus žinojimą, patobulina grožio nujautimą, moko paslankumo ir įpratina gražiai, tinkamai elgtis.
Tarp kilnių žmonių, kilnioje draugijoje mes ir patys daromės kilnesni.
Čia prasidaro mūsų akys, ir mes pastebime, kas daroma, kaip daroma ir ko nedaroma.
Bet netikėk, kad „gera draugija", kurioje tau reikia dalyvauti, būtinai turi susidėti tik iš turtingų jaunų ir žymių ponų.
Visai ne!
Jaunuolis, kuriam niekad nepasitaikė progos pabūti geresnėj draugijoj ir kuris ankščiau ar vėliau į ją patenka, atrodo kartais labai juokingai.
Įeidamas į kambarį, jis užmirš pasidėti skrybėlę ar apsiaustą; kambaryj užklius už patiesalo; pirmas pasisveikins namų šeimininkę, nelaukdamas, ar ji paduos jam ranką, ar tik nusilenkdama norės jam atsakyti.
Pakviestas sėsti, jis atsisės ten, kur turi sėsti vyresnis, arba net atsisės į sofą, nors draugijoj būtų ir moterų.
Gerdamas kavą, jis išsiplikins burną; šaukštelį numes ant grindų, o lenkdamasis jo pasiimti, parvers stiklą.
Valgydamas kepsnį, peilį ir šakutes jis vis laikys kitaip, negu visi.
Sutinku, kad visa tai nėra nuodėmės, net nėra nė garbę įžeidžiantieji dalykai; bet vis dėlto tai yra nemalonūs atsitikimai, rodą išviršinių formų nemokėjimą ir trukdą pasireikšti net puikiausiems talentams.
Todėl aišku, kad kiekvienas jaunuolis turi stengtis, kiek galėdamas dažniau, surasti progų dalyvauti geresnėse draugijose.
Bet įspėju tave, kad saugotumeis kito kraštutinumo.
„Jaunuolis darbui ir vyriškumui geriau pribręsta tyloje, negu ūžiančio ir laukinio gyvenimo triukšme" (Goethe, Herm. und Doroth.
Kas pasidaro per didelis draugijų mėgėjas, tas tuoj virsta paviršutinišku žmogumi.
Jis mėgsta tik puoštis, vaikštinėti . . .
Ypač šis pavojus tyko didmiesčių mokinius, kur yra paprotys per dažnai dalyvauti įvairiose sueigose ir ten šokti ligi vidurnakčių.
Tegul tokia draugija būtų ir labai gera, bet sugaištas laikas kenkia mokslui.
Didelis ir dažnas išsiblaškymas trukdo tvarkingai mąstyti ir pratina žmogų vengti sunkesnio darbo.
Pradžioj yra sunku rasti kalbai medžiagos; nelengva taip pat išmokti ir gražiai savo mintis pareikšti.
Bet taip esti tik pradžioj.
Rimtai galvojąs jaunuolis savo studijose, savo skaityboje tiek gali rasti pokalbiams medžiagos, jog lygaus išsilavinimo draugijoj jam nereiks būti nekalbiam.
Turi saugotis, kad pašnekesio taip nepradėtum: „Šiandien gražus oras!“ - „Ar šiąnakt ir pas jus lijo?“
Tai būtų minčių neturtingumo ženklas.
Bet nebūk plepus!
Plepumas niekam netinka, o ypač vyrams ir rimtiems jaunuoliams.
Apie naminius kitų šeimų santykius, apie privatinio jų gyvenimo smulkmenas, nors jas ir gerai žinotum, neprasitark nė žodžio.
Niekados nekalbėk apie tokius daiktus, kurie galėtų įžeisti esančius žmones.
Kitus pajuokti - vis tiek ar dėl kūno ydų, ar dėl neapsitrynimo, ar dėl neturto - yra labiausiai nemandagu.
Negalima irgi taip kitus girti, kad tuose pagyrimuose kiti įžiūrėtų pašaipą.
Tai yra didis nusikaltimas artimo meilės įsakymui.
Reikia ypač saugotis kalbos darkymo, kuriuo tiesiog sirgte serga beveik visa didesnių miestu moksleivija.
Be svetimybių ji vartoja ištisą eilę valkatų pramanytų žodžių, kurie dažnai yra ir nepadorus ir kalbos atžvilgiu netaisyklingi.
Kalbėti apie baisius atsitikimus, apie dideles ligas galima tik būtinam reikalui esant.
Valdykis, kai jauti, kad ateina žiovulys, ir stenkis jį nuslopinti.
O jeigu matai, kad nepasiseks, tada pridenk burna nosine skepetaite.
Jąją vartok ir tada, kai kosti arba čiaudi.
Apskritai, yra daugybė smulkmenų, kurias galima greitai peržengti, jei tik nekreipiama į jas tinkamo dėmesio: klausyti svetimos kalbos, draugijoj šnibždėti kitam į ausį, kėdę slankioti arba sėdint suptis, kaukšėti viena koja kitą, nagus krapštyti arba pjaustyti, duris neatsargiai trenkti ir tt.
Su kitu kalbant, negalima rūkyti.
Laikant papirosą dantyse, reikia atsiminti laiku nubraukti pelenus, kad nenukristų ant stalo arba ant grindų; nubraukti į šiam reikalui skirtą indą, o ne bet kur.
Netinka labai nustebti, nors kitas pasakotų ir tikrai nuostabų dalyką.
Apskritai, negražu, kitam kalbant, vartyti akis, trūkčioti petimi, raukytis, žodžiu - daryti bet kokią veido gimnastiką.
Taip pat netinka savo pastabomis kalbantį pertraukti net ir tada, kai dalykas jau girdėtas.
Tai dažnai atsitinka senesnių žmonių draugijose, kada jie dėl susilpnėjusios atminties dažnai tą patį dalyką ne sykį pakartoja.
Bet pakęsk!
Jei ko nors nesupratai ar gerai nenugirdai, netinka taip klausti: „Ką? Ką pasakei?"
Bet mandagiau: „Atleiskite, gerai nesupratau!"
Žymiai už save vyresnių niekados nieko neklausk.
Kalbančio pertraukti niekad negalima: reikia laukti, kol jis pabaigs.
Niekad nekalbėk perdaug garsiai.
Žiūrėk į veidą tam, su kuriuo kalbi.
Jei kalbančiųjų yra daugiau, reikia kartas nuo karto į visus pažvelgti, kad tuo būdu jie visi būtų įtraukti į pokalbį.
Pamatęs, kad du nori slaptingiau pasikalbėti, pasitrauk į šalį ir nekreipk dėmesio į jųjų kalbą.
Blogas yra paprotys marginti savo kalbą svetimais žodžiais, kad atrodytų, jog esi mokytas.
Vienas didis žmogus kartą pasakė: .„Koks yra jaunuolis, geriausiai galima pažinti iš to, kaip jis elgiasi su mergaitėmis".
Tai tiesa!
Kilnus jaunikaitis be jokių sąlygų gerbia kiekvieną mergaitę - vis tiek kokia ji bebūtų: kad ir žemiausios kilmės.
Visas jo apsiėjimas dvelkia skaistumu ir susivaldymu.
Bet tam anaiptol nereikia nuleisti akių ir tik ieškoti progos pabėgti!
Ne!
Galima - ir net reikia pasakyti ir linksmą žodelį.
Bet sukinėtis po gatves, puoštis, per naktis šokti - štai ką niekina kilnus jaunikaitis!
Vyriškasis jo idealas yra toli nuo šitos lėkštaprotės minios idealų.
Čia jis neras tikrai kilnios mergaitės, iš kurios galėtų šio to pasimokyti.
Kas yra tikras džentelmenas, geriausiai parodo šokiai.
Atėjęs į draugiją, pasveikinęs šeimininką ir pažįstamus svečius, džentelmeniškas žmogus pirmoj eilėj pasirūpins susipažinti ir su nepažįstamais.
Baisiai yra nesmagu būti ištisas valandas draugijoj ir nesusipažinti.
O šituo atžvilgiu nusikalsta net ir išlavinti žmonės, manydami tai esąs menkas ir jau pasenęs dalykas.
Todėl visados paprašyk šeimininko arba kurio jau pažįstamo, kad tave supažindintų ir su kitais svečiais.
Galop pasakyk, mano drauge, ar, kartais, nepriklausai prie tų neriteriškų draugų, kurie, užgrojus muzikai, spraudžiasi į kampą, mat jiems neįdomi nė viena jauna mergaitė?
O kaip elgiesi šokdamas?
Ar prisitaikai prie savo partnerės, ar gal verti ją sekti savo nepaslankius judesius?
Ar ne perdaug ištikimai prisiglaudi, tuo parodydamas, kad tau stoka vidinio atsparumo?
Aš apie tai nė negalvočiau, jei nebūčiau to pastebėjęs.
Daugeliui šiaip jau gana mandagių jaunikaičių neateina nė į galvą pašokdinti ne taip jau patraukiančias ir gražias mergaites.
Bet visą vakarą šokti tik su viena kita gražesniąja, o kitas viešai palikti ir visiškai jomis nesirūpinti - ne, tai dar nėra išauklėjimo ženklas.
Riteriškas jaunuolis savaime krypsta silpnesniųjų pusėn.
Ar reikia dar pastebėti, kad šokant negalima rūkyti papiroso?
Deja, mačiau taip darant jaunuolių, kurie buvo kilę ir iš aukštos giminės!
Drąsa šokių salėje irgi užima nepaskutinę vietą.
Juk tikrai josios reikia, kad pasipriešintum tiems šokiams, kurie ateina iš ten, kur garbė ir padorumas jau seniai užmiršti.
Fr. V. Fersteris pasakė kartą: „...
žymės: #Kudiki
Panašus:
- Ponas Bynas vaikams: juokingiausi epizodai ir pamokos
- Žiūrėkite „Ponas Kudikis“ – Visas Multikas Online Nemokamai ir Be Atsisiuntimo!
- Neįtikėtina Broniaus Krivicko Ribeliai Apžvalga – Sužinokite Visą Tiesą Dabar!
- Neįtikėtinos Kūdikių Maistelio Nuolaidos ir Akcijos – Išsirinkite Geriausią Už Mažiausią Kainą!
- Linksmiausios Gimtadienio Dainos ir Sveikinimai Vaikams – Sukurk Nepamirštamą Šventę!