Neretas vaikas mėgsta šiurpuliukus keliančias, baugias istorijas, o suaugusieji dažnai įtariai žiūri į siaubo literatūrą, mano ją esant nevertingą, netgi žalingą. Nelabai ja domisi ir vaikų literatūros tyrėjai.
Literatūros žanrus galima apibrėžti pagal įvairius kriterijus: veiksmo laiką (pvz., istorinė literatūra), santykį su realybe (pvz., pasaka ar realistinė literatūra), siužeto tipą (pvz., detektyvas, tapsmo romanas) ir kt. Siaubo literatūra dažniau siejama su fantastiniais siužetais, bet ji gali būti ne tik pasakinė, fantastinė (veikia vampyrai, vaiduokliai, atgijusios mumijos ir pan.) ar mokslinės fantastikos (veikia ateiviai arba taikant mokslą sukurtos pabaisos), bet ir realistinė (pvz., siaubą gali haliucinuoti pagrindiniai veikėjai arba kokius nors baisius dalykus daryti kiti žmonės: psichopatai, išprotėję mokslininkai ir pan.). Be abejo, žanrai jungiasi vieni su kitais, todėl ir siaubo literatura gali būti, pavyzdžiui, ne tik realistinė ar fantastinė, bet ir istorinė, detektyvinė ir t. t.
Siaubo Žanro Elementai Ir Apibrėžimas
Vienas garsiausių šių laikų meno filosofų Noëlis Carrollis siaubo žanrą apibrėžia remdamasis dviem būtinais elementais. Pirmas iš jų - pabaisa: kiekviena siaubo istorija turi monstrą, kuris pažeidžia natūralią tvarką ir yra neįprastas mūsų įprastame pasaulyje, neretai jis nešvarus, netyras. Antras elementas - siekis išgąsdinti. Pabaisos turi kelti baimę ar pasišlykštėjimą, kuris taip pat siejamas su siaubo žanru. O tai pasiekti ne itin sunku: „Siaubo kūriniuose pagrindinių veikėjų [tų, kuriems nutinka siaubingi dalykai. - E. Siaubo žanro pasakojimams būdinga, kad pagrindiniams veikėjams, kurie beveik visada yra žmonės, nereikia sužinoti pabaisos paslapties, t. y. kodėl ir kaip ji atsirado, kodėl yra tokia siaubinga ir bloga.
Humoras Ir Siaubas: Ar Suderinami?
Ar suderinamas siaubas ir humoras? Šių dviejų žanrų tikslai, veikimo būdas ir priemonės smarkiai skiriasi: „Siaubas tam tikra prasme slegia, komedija išlaisvina. Siaubas spaudžia, komedija atpalaiduoja. Komedija kelia nuotaiką; siaubas žadina depresiją, paranoją ir baimę.“ Skiriasi ir tai, ką ir kaip patiria skaitytojas. Kitaip nei skaitydamas humoristinę literatūrą, siaubo istorijose vaikas patiria tas pačias ar panašias emocijas kaip ir veikėjai, kuriems nutinka baugūs dalykai. Tuo tarpu skaitydami juokingą istoriją apie nevykėlį, visai tikėtina, juoksimės, kai jis, pavyzdžiui, išsidrėbs užmynęs ant bato raištelio arba ims klykti iš siaubo išvydęs kokį nors mielą pūkuotą pabaisiuką.
Kita vertus, šie du žanrai turi ir daug panašumų: abiem būdingas groteskas, hiperbolės, sutirštinimas, netikėtumai. Kaip rodo populiariosios kultūros pavyzdžiai, humoras ir siaubas vienas kitam nemaišo, netgi papildo vienas kitą. Humoras neretai siaubą nuginkluoja, įtampą sušvelnina, nukreipia dėmesį nuo kažko baisaus, leidžia skaitytojui kiek atsikvėpti, nusijuokti, pernelyg neįsibauginti.
Siaubo Kūriniai Vaikams: Skirtumai Nuo Suaugusiųjų Literatūros
Svarstant, kuo siaubo kūriniai vaikams skiriasi nuo suaugusiųjų siaubo literatūros, iškyla tie patys aspektai, kurie tinka daugumai skirčių tarp vaikų ir suaugusiųjų literatūros nusakyti. Taigi kūriniai vaikams yra gerokai švelnesni, nuosaikesni. Čia vengiama pernelyg atvirų, šokiruojančių scenų, per didelio vizualumo, keiksmų, siaubas dažniau kuriamas kaitinant atmosferą, keliant įtampą, o kartais kaip tik humoru ji sušvelninama.
Siaubo Žanro Ištakos Ir Raida
Siaubo žanro ištakų ieškotina mituose, legendose, sakmėse, tradicinių religijų mitologijoje: tai istorijos apie raganas, demonus, velnius ir pan. Nors liaudies pasakos paprastai nelaikomos siaubo literatūra, dauguma jų turi šio žanro bruožų ir netgi įkvepia autorius kurti tokią literatūrą. Žanrui suklestėti padėjo XIX a. Anglijoje išpopuliarėję pigūs (po pensą už skyrių) siaubo romanai (angl. penny dreadfuls), taip pat gotikiniai siaubo romanai, iš kurių ryškiausi šie: Mary Shelley Frankenšteinas, Roberto Louiso Stevensono Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija, Bramo Stokerio Drakula. Siaubo žanras ypač suklestėjo XX a.
Siaubo Literatūra Vaikams Lietuvoje
O štai autorinė siaubo literatūra vaikams - gana naujas žanras. Tokių kūrinių daugiau ėmė rastis po Antrojo pasaulinio karo, o ypač jie išpopuliarėjo paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Tada Vakaruose pasirodė įvairiausių siaubo serijų, iš kurių pačios populiariausios - Roberto Lawrence’o Stine’o „Šiurpuliukai“ ir „Pasišiurpink“ (angl. „Goosebumps“ ir „Give Yourself Goosebumps“), kurias sudaro per 100 knygų, pasirodžiusių 1992-2000 m. Matyt, panašiu metu ir Lietuvos leidyklos atkreipė dėmesį į Vakarų pasaulio tendencijas ir ėmė gausiai leisti baugias knygas vaikams. 1995- 1996 m. leidykla „Lietus“ pradėjo „Siaubų autobuso“ seriją. Ypatingą pakilimą šis žanras Lietuvoje išgyveno tūkstantmečių sandūroje - tada pradėtos leisti net kelios siaubo serijos: Louisos Cooper „Padarų“, „Šiurpuliukų“, kurią sudarė skirtingų rašytojų kūriniai, ir pati gausiausia knygų skaičiumi Tomo B.
Kodėl Vaikams Patinka Siaubo Istorijos?
Galimi keli požiūriai į tai. Baimės jausmą kone automatiškai priskiriame prie blogų, nemalonių. Bet esama skirtumo tarp jausmų, išgyvenamų tikrovėje ir patiriamų mene. Jie nėra tapatūs: net jei išsigąstame skaitydami knygą ar žiūrėdami kino filmą, esame saugūs, mums nieko baisaus nenutinka, net būdami labai įsijautę, suvokiame, kad tai tėra fikcija. „Tėtis ne itin susižavėjo Steno parsineštomis knygomis, pasakė, kad Stenas imsiąs sapnuoti košmarus. Turbūt tėtis nieko nesuprato. Steno tokie dalykai nė trupučio negąsdino. Va nepadaryti Blodžetui namų darbų - o čia tai baisu! Tokie dalykai jam kėlė baimę. Tikri dalykai. Siaubo literatūros skaitymas (ar kino filmo žiūrėjimas) yra saugus baimės jausmo išgyvenimas. Be to, skaitytojas kada panorėjęs gali užversti knygą, taigi sustabdyti pernelyg įsišėlusius jausmus, baimę.
Nuo mūsų pačių priklausanti kontrolė leidžia mėgautis tiek dalykais, kurie kelia siaubą, tiek žaidimu su savo baimėmis, mokytis su jomis saugiai ir konstruktyviai tvarkytis, suvokti savo ištvermės ribas. Antra vertus, taip, istorijos gali mus veikti - gąsdinti, sukrėsti, - bet, kaip pabrėžia prof. Danutė Gailienė, traumas, kaip jas suvokia psichologijos mokslas, patiriame tik tikrovėje, taigi menas traumuoti negali. Be to, kas vyksta mumyse, kai patiriame siaubą, išsigąstame? Padažnėja pulsas, po kūną ima bėgioti šiurpuliukai, įsitempiame, akimirką sustingstame, virpame iš jaudulio, išsiskiria adrenalinas. Šie fiziniai potyriai sietini ne vien su neigiamais išgyvenimais, bet ir su maloniais jausmais, užplūstančiais, pavyzdžiui, žaidžiant, ko nors labai laukiant, patiriant nuotykius.
Meno filosofė Katerina Bantinaki dar kiek kitaip aiškina paradoksą, kodėl patinka tai, kas kelia neigiamus jausmus. Mes galime mėgautis ir mėgaujamės tuo, kas suteikia neigiamų jausmų. Vienas iš jos pavyzdžių už meninio siaubo ribų - audringa bičiulių diskusija: jai vykstant kartais pasijuntame įskaudinti, įsižeidžiame, bet vis dėlto džiaugiamės intelektine diskusijos nauda. Galiausiai meninis siaubas suprantamesnis už gyvenimo siaubus - jis turi aiškią struktūrą, pasakojimo progresą, sprendimą. Negalima pamiršti ir smalsumo. Mus domina tai, ko nepažįstame.
Ne veltui žmones visais laikais masino keisti, nesuvokiami, rodos, natūralaus pasaulio ribas peržengiantys dalykai: gausiai buvo lankomi apsigimėlių cirkai (angl. freak circus), tyrinėjami, kaip manyta, antgamtiniai reiškiniai ir t. t. Todėl mums taip pat įdomu siaubo kūriniuose susidurti su keisčiausiais ir baugiausiais padarais ir, be abejo, sužinoti, kaip juos įveikti. Žvelgiant plačiau, monstrai, pabaisos ar baisingos situacijos, į kurias pakliūva pagrindiniai siaubo kūrinių veikėjai, neretai yra tikrovėje egzistuojančių ar galinčių nutikti dalykų metaforos, simboliai. Kaip ir visas menas, taip ir siaubo istorijos kai ką byloja apie pasaulį, gyvenimą ir mus pačius. Tai irgi masina. Galų gale siaubo žanras labai susijęs su pažinimo, taigi tam tikra prasme ir su žmogaus smalsumo, tema. Anot N.
Siaubo Istorijos Kaip Tikrovės Metafora
Kaip jau užsiminta, siaubo kūrinius, jų situacijas, pabaisas ar veikėjų veiksmus, potyrius beveik visada galime suvokti kaip tam tikrą tikrovės metaforą. Neretai jie laikytini socialine kritika arba slapčiausių baimių, nerimą keliančių idėjų, kurios veikia mūsų elgesį, tyrinėjimu. Skirtingai nei, pavyzdžiui, problemų proza, panašius klausimus kelianti kiek atviriau, tiesiau, siaubo istorijose į pirmą planą išstumiamas groteskas, hiperbolė, žaidimas baimėmis, veiksmas, o socialinė kritika ir pan. Štai, pavyzdžiui, dabar itin populiarūs tiek suaugusiųjų, tiek vaikų literatūroje, kine yra zombiai. Kas yra zombis? Atgijęs lavonas, dažniausiai mintantis smegenimis ar mėsa, taip pat ir žmonių, bet kartu tai ir „stiprų simbolinį krūvį turinti kritinė sąvoka“.
Meno istorijoje zombiai tiko visokiausiems kontekstams, civilizacijos ydoms nušviesti: socialinei ir konsumerizmo kritikai, antiintelektualumui, rizikingam žmonių elgesiui su mokslo išradimais ir t. t. Nors zombiai gali būti ir mitologinės kilmės, atsiradę naudojant magiją, populiariausiuose šiuolaikiniuose siužetuose jie dažniau siejami su mokslu: neatsakingas mokslo žaidimas su žmogumi ir gyvybe sukuria gyvuosius numirėlius. Tai dažnai apokaliptiniai ar postapokaliptiniai siužetai, pasakojantys, kas nutiktų, jei vieną dieną civilizacija žlugtų ir dauguma išradimų, kurie neatsiejami nuo mūsų kasdienybės, - telefonai, automobiliai, internetas, - būtų nebepasiekiami.
Pavyzdžiai Iš Vaikų Literatūros
O dabar žvilgtelkime į keletą vaikų literatūros tekstų, kuriuos galima skaityti lietuviškai. Prieš metus pasirodė Kristinos Ohlsson detektyvinė trilogija su siaubo elementais Zombių karštinė. Šioje knygoje kaip tik vaikai, tiksliau - jaunesnieji paaugliai, pastebi, kad jų miestelyje vyksta kažkas negera. Jie gerokai jautresni ir atidesni pasauliui, tuo tarpu dauguma suaugusiųjų - akli ir kurti tam, kas dedasi prieš pat jų nosis, viską bando aiškinti logiškai. Todėl suaugusieji negali suteikti vaikams saugumo, ir našta viską išsiaiškinti bei apsaugoti miestelį gula ant vaikų pečių.
Man visada įdomi atrodė dar vaikystėje perskaityta ir pamėgta Louisos Cooper knyga Padarai. Išėjo vaikai į mišką… Nors šiurpuliukų istorijoje apstu, ji nėra skirta vien pagąsdinti, kūrinys siekia atkreipti dėmesį į svarbius gyvybės ir mirties dalykus. Knygoje mergaitė mokyklos spektakliui sendaikčių krautuvėlėje priperka visokiausių rekvizitų. Kadangi spektaklis apie mišką, ji įsigyja ir kailinių daiktų. Netrukus mergaitės namuose ir mokykloje, kur repetuojamas spektaklis, ima dėtis keisti ir baugūs dalykai. Pasirodo, įsigytieji kailiai atgyja ir keršija tiems, kurie nori jais pasinaudoti. Tad apie ką ši siaubo istorija? Argi ne apie nuojautą, kad nuskriaudę kitą būtybę, nesvarbu - žmogų ar gyvūną, galime sulaukti atpildo, keršto? Argi ne apie pasąmoninį suvokimą, kad kito gyvybę kainavęs daiktas (kailis) neturėtų būti naudojamas pramogai?
Minėtoji E. Fischel Veidai lange yra knyga apie tai, kad pabaisas nelengva atpažinti, kad nebūtinai jos yra tokios, jog, vos pamatęs, imsi klykti, kad jos nebūtinai yra antgamtiškos. Kartais tikrų tikriausios pabaisos esame mes, žmonės. Knygoje vaikai susiduria su genialaus proto keliamu pavojumi - su išprotėjusiu mokslininku, kuris įtikėjęs savo dieviškumu. Siaubas gali būti ir neretai yra didaktikos įrankis, paremtas baimės pedagogika. Nors, kaip minėta, tradicinės pasakos siaubo žanrui nepriskiriamos, gąsdinimų jose nestinga: dažnai jos yra savotiškas perspėjimas, atgrasymas nuo netinkamo elgesio, draudimas peržengti tam tikras ribas ar nepaisyti tabu; kraupiais siužetais ar vaizdiniais parodoma, kas gali nutikti nekreipiant į tai dėmesio.
Tradicinių Pasakų Perpasakojimas Ir Moralė
Neilo Gaimano Koralainą galima skaityti kaip įspėjimą ar net religinį įsaką „Gerbk savo tėvą ir motiną.“ Kiekvienas vaikas bent kartą yra patyręs jausmą, kad tėvams jis nerūpi, kad šie skiria jam per mažai dėmesio arba ne tokį, kokio jam norisi, kad trokštų turėti tobulus tėvus, kurie visada būtų tik jam ir tik dėl jo. Kaip tik šitai nutinka pagrindinei knygos veikėjai Koralainai - tik pasirodo, kad pakaitiniai tėvai ne tokie jau nuostabūs. Taip pat dažna siaubo istorija perspėja, kad pasaulis nėra saugus, kad pavojai visada mūsų tyko, todėl turime būti jiems pasirengę. Kad baugios istorijos vaikams patinka, rodo tokių serijų kaip R. L. Stine’o „Šiurpuliukai“, T. B. Stone’o „Kapinių mokykla“, Paulo van Loono „Siaubų autobusas“ arba visai neseniai Lietuvoje atrastõs K. Ohlsson knygų populiarumas.
Pastebima ir tendencija perpasakoti tradicines baugias pasakas, jas švelninant, atsisakant smurto, žudymo scenų. Manoma, kad tokios knygos bus vaikams tinkamesnės, jų negąsdins ir nežalos jautrios psichikos. Paradoksalu, bet kai kurie tyrimai rodo, kad sušvelnintos pasakos daro priešingą poveikį, nei mano suaugusieji. Pavyzdžiui, „Raudonkepuraitės“ versija, kurioje vilkas nėra papjaunamas, o pabėga, vaikus gąsdina labiau, nes jei vilkas gyvas, vadinasi, išlieka ir jo keliamas pavojus. Be to, ką suaugusieji nori pasakyti vaikams, jeigu žino, kad pabaisa yra gyva ir kažkur tyko, bet jiems nerūpi jos nugalėti?
Suaugusiųjų Požiūris Į Siaubo Literatūrą Vaikams
Be abejo, ne visi suaugusieji kratosi įduoti vaikams į rankas baugių istorijų. „Baugios istorijos nei skatina nesveiką domėjimąsi makabriškais dalykais, nei kelia per didelę baimę ar nerimą. Mokytojai ir kiti suaugusieji turi pasitikėti vaikų susidomėjimu baugiomis knygomis ir pripažinti, kad baimė svarbi jų normaliai raidai. Dar, pasitaiko, nuogąstaujama, kad siaubo istorijos yra menkavertė, neverta dėmesio literatura, orientuota vien į psichikos dirginimą, bet ne meninio skonio, vertybių ugdymą. Kad ši literatūra iš principo ne tokia, kad ji skirta ne vien pagąsdinti, bet yra ir puiki terpė tam tikroms idėjoms, persergėjimams ar socialinei kritikai skleisti, jau mėginta įrodyti šiame straipsnyje, todėl labiau plėstis nėra prasmės. Tik pasakysiu, ką mėgstu kartoti kam nors prakalbus apie vertingus ir nevertingus žanrus: gera literatūra yra gera literatūra, ir nesvarbu, ar tai bus koks nors populiariosios kultūros reiškinys (komiškoji ar siaubo literatūra arba meilės romanai), ar rimtoji (vadinamoji aukštoji, elitinė) literatūra.
Rekomenduojama Siaubo Literatūra Paaugliams
Iš siaubo literatūros ar bent jau literatūros, turinčios baugių, siaubo elementų, pirmiausia, be abejo, norisi pasiūlyti pasaulinę literatūros klasiką, skaitomą ir paauglių. Tai minėtieji M. Shelley Frankenšteinas ir B. Stokerio Drakula, taip pat Edgaro Alano Poe Raudonosios mirties kaukė. Vyresnieji paaugliai galbūt susidomės ir pirmąja lietuviškai išleista siaubo literatūros klasiko Howardo Phillipso Lovecrafto knyga - kūrybos rinktine Tykantis tamsoje. Šalia klasikos verta paminėti ir tautosaką, kurioje baugių istorijų nestinga. Turime rinktinę Siaubo pasakos, sudarytą Ritos Repšienės.
Lentynose nestinga ir modernių, šiuolaikinių, deja, ne visada vertingų siaubo arba baugių istorijų. Kaip minėjau, Nepriklausomybės pradžioje pradėta leisti „Siaubų autobuso“ serija. Į ją įėjo skirtingų autorių kūriniai: P. van Loono Siaubų autobusas, Otfriedo Preußlerio Krabatas, arba T...
Apie paslaptingą kapinių atmosferą bei mistinius jų gyventojus šmaikščiai pasakojančios „Siaubo pasakos“ skirtos 9-13 m. vaikams. Jas jaunieji klausytojai jau gali rasti LRT radiotekoje, o LRT RADIJO eteryje jas išgirs lapkričio 2-6 d. 20.05 val., įprastu „Vakaro pasakos“ transliavimo laiku.
„Nusprendėme imtis mirties, šiurpių, nepatogių temų, kurių mūsų kultūroje dažnai vengiama, nors psichologų tyrimai rodo, jog šios temos vaikų formavimuisi labai svarbios. Mūsų manymu puiku, kad šį poreikį galime atliepti pasitelkdami lietuvių tautosaką, kuri šiose garso pasakose suskamba šiuolaikiškai, įtraukiančiai“, - sako „Vakaro pasakos“ redaktorė Vakarė Leonavičienė.
„Siaubo pasakos“ sukurtos remiantis „Labaiteatro“ spektakliu, kuriame vaidinę aktoriai Eimantas Bareikis bei Mindaugas Ancevičius ir įgarsino personažus LRT RADIJO pasakose. Spektaklio režisierė Agnė Sunklodaitė atkreipia dėmesį, kad pirmąkart dar 2017-aisiais teatre pastatyta „Siaubo pasaka“ pasiekia tikslą - sudominti vaikus domėtis lietuvių liaudies kūryba.
„Po spektaklio vaikai dažnai klausia, kur galima rasti, perskaityti dar tokių sakmių. Kurdami radijo spektaklį mes taip pat turėjome tas pačias siekiamybes, tik šįkart dar norėjome populiarinti radijo spektaklius kiek vyresnei vaikų auditorijai, o taip pasiūlyti kiek kitokį, šiuolaikinį radijo teatrą vaikams“, - akcentuoja režisierė.
Garsinių „Siaubo pasakų“ jaunieji klausytojai patogiu metu gali klausyti LRT radiotekoje bei per LRT RADIJĄ lapkričio 2-6 d. 20.05 val.
Panašus:
- Siaubo kambarys vaikams: ar tai tinkama pramoga jūsų vaikui?
- Įspūdingiausios Siaubo Knygos Vaikams: Atrask Drąsą Per Baimę ir Nuotykius!
- Atskleista Tyla: Kaip Introvertai Valdo Pasaulį, Kuris Niekaip Nesustoja Kalbėti
- Neįtikėtini Patarimai, Kaip Auginti Vaiką Be Čiulptuko Lengvai ir Be Streso!
- Neįtikėtini Nėštumo Požymiai ir Simptomai: Sužinokite, Kada Atlikti Testą ir Ko Tikėtis!