Koncerte dalyvavo Lietuvos operos primadona Sigutė Stonytė ir teatro simfoninis orkestras, diriguojamas italų maestro Angelo Cavallaro.
Apie įspūdingą R. Vargaso kūrybinę biografiją, jo parengtas partijas žymiausiose pasaulio operos scenose spauda jau nemažai rašė.
Kiti iškilūs gastrolieriai dainavo operos spektakliuose - tai nepamirštamasis Sergejus Larinas, Badri Maisuradzė, gal dar vienas kitas...
Pirmasis žymesnis mano mokinių buvo Sergejus Larinas, dainavęs geriausiose operose visame pasaulyje.
Jis ir palaidotas mūsų Antakalnio kapinėse.
Tačiau manasis, turbūt, prigimtinis tikslumo ir aiškumo troškimas, atsisakant pasitaikančių apgaulingai „mistinių“ dainavimo įvaizdžių, sutapęs su nuoširdžiu bičiulės Violetos Urmanos paraginimu, paskatino sėsti į traukinį ir kone be cento kišenėje atvykti pas profesorių Jozefą Loiblį į Gracą.
2008 Nr. Operos pasaulis priblokštas - 2008 m. sausio 13 dieną Bratislavos ligoninėje mirė garsus tenoras Sergejus Larinas.
Po sudėtingos kepenų persodinimo operacijos 2005-aisiais solistas jautėsi puikiai, netgi buvo atnaujinęs sėkmingą tarptautinę karjerą.
Jo sveikata pašlijo netikėtai.
Nors pastaraisiais metais S. Larinas gyveno ir dirbo Slovakijoje, jis nuolat pabrėždavo esąs Lietuvos kultūros dalis.
Šį kovą Sergejui Larinui būtų sukakę 52-eji.
Dainininkas gimė Daugpilyje, užaugo Nižnij Novgorode, kur baigė prancūzų kalbos studijas Užsienio kalbų institute.
Svajonė dainuoti gabų filologą atvedė į Virgilijaus Noreikos klasę tuometėje Lietuvos konservatorijoje: Larinų šeima dievino lietuvių tenorą.
Prieš 10 metų, pirmą kartą po 10 metų pertraukos apsilankęs Lietuvoje - su Juozo Domarko vadovaujamu LNSO dalyvavo atliekant koncertinę G. Verdi operos „Likimo galia“ versiją, - Sergejus Larinas „Muzikos barams“ kalbėjo:
- Nors niekada neužsiminėjau numerologija, bet įžiūriu keistą faktų sutapimą.
Man dabar 42 metai.
Trys pagrindiniai mano gyvenimo etapai prieš tai buvo suskirstyti į absoliučiai lygius periodus po 11 metų.
Gimiau ir Daugpilyje išgyvenau lygiai 11 metų.
Kai man sukako 11 metų, tėvai grįžo į savo gimtąjį miestą Gorkį.
Taigi kitus 11 metų gyvenau ir mokiausi Gorkyje.
Po to buvo 11 metų Lietuvos periodas ir tai, kas 1989-aisiais prasidėjo man išvažiavus į tuomet dar buvusią Čekoslovakiją.
Dabar tikrai nerimauju - ar šis paskutinis 11 metų periodas koreguos mano gyvenimą, ar ne.
Labiausiai norėčiau, kad viskas liktų taip, kaip dabar gyvenu - jaučiuosi laimingas.
Tą 1998-ųjų gruodį su jau garsiausiose pasaulio salėse sparčiai garsėjančiu Sergejumi, matyt, dėl atliekamo veikalo - „Likimo galia“ - kalba kaip niekad dažnai grįždavo prie lemties, likimo koordinuojamų gyvenimo faktų, specialybės ir gyvenimo vietos pasirinkimo.
Šiandien, kai Sergejaus jau niekados nebesusitiksime ir nebeišgirsime scenoje, būtent tas, prieš dešimtmetį vykęs pokalbis man pasirodė ypač svarbus, paženklintas džiaugsmingo susitikimo (juk išvažiavo niekam nežinomas - grįžo žvaigždė) ir, regis, tik jam vienam būdingo atviro nuoširdumo nuotaikos.
O grįžo jis tada ne tik į koncertų salę, bet ir „Baltijos“ televizijos dėka į kiekvieno operos gerbėjo namus - buvo parodytas vienas įspūdingiausių italų operos genijaus Giacomo Puccini darbų - opera „Turandot“, nufilmuota autentiškoje aplinkoje - Pekine, Dangaus ramybės aikštėje.
Turandot partiją filmuotoje versijoje atliko italė Giovanna Casolla, o princo Kalafo - Sergejus Larinas.
Tarptautinį projektą įgyvendino įvairių šalių menininkai, vadovaujami režisieriaus Zhango Yimou ir dirigento Zubino Mehtos.
Taigi, grįžkime dešimtmetį atgal - pasklaidykime 1999 m. sausį „Muzikos baruose“ spausdinto Sergejaus Larino portreto-pokalbio fragmentus.
Namuose - tik 20 dienų per metus
1981 metais debiutavęs Lietuvos operoje Alfredo vaidmeniu G. Verdi „Traviatoje“, S. Larinas šiandien savo namuose Bratislavoje, kur gyvena su žmona Lile (Lietuvos muzikos akademijos absolvente L. Deksnyte), dirbančia Bratislavos operos teatre, praleidžia ne daugiau kaip tris savaites per metus.
Savo karjeros lūžį S. Larinas linkęs sieti su fatališkomis aplinkybėmis.
1988 metais įvyko jo debiutas Bratislavos teatre.
Tuomet čia dirbęs maestro Jonas Aleksa pakvietė S. Lariną dainuoti Germaną „Pikų damoje“.
Gruodį padainavęs premjerą ir 5 spektaklius per 8 dienas, netruko sulaukti viliojančio pasiūlymo - trejų metų kontrakto su šia trupe.
Pasiprašęs trejų metų kūrybinių atostogų Lietuvos operoje, tuomet dar mažai kam težinomas jaunas tenoras pasiliko Slovakijoje.
Šiandien jis pats prisipažįsta, jog važiuodamas į Bratislavą kitokios karjeros nė nesitikėjo.
- Oficialiai tebesu Bratislavos teatro solistas, gyvenu Slovakijoje, bet ten turiu ypatingą kontraktą, leidžiantį dainuoti teatre, kada turiu laiko.
Apskaičiavau, kad pernai namuose buvau tik 20 dienų.
Kiekvieną sezoną rengiu naujus vaidmenis Paryžiaus Bastilijos operoje - jei imčiausi visko, ką jie man siūlo, tektų apsiriboti šiuo teatru.
Dainuoju daug spektaklių Vienos valstybinėje, Miuncheno operose, penkti metai dalyvauju Zalcburgo vasaros festivaliuose.
Daug laiko praleidžiu Italijoje - Milano „La Scala“, Neapolio, Turino, Bolonijos teatruose, nes atlieku daugiausia itališką repertuarą.
1990-ųjų gegužę įvyko netikėtas pačiam dainininkui debiutas Vienos valstybinėje operoje: susirgus Lenskio vaidmens atlikėjui, žymiam Slovakijos tenorui Peteriui Dvorskiui, spektaklį gelbėjo S. Larinas.
O kai dainininkas sėkmingai debiutuoja tokiame teatre kaip Vienos valstybinė opera, tolesni kontraktai veja vienas kitą.
1991 metais S. Larinas debiutuoja Milano teatre „La Scala“ - dainavo su žymiąja F. Cossotto, paskutinį kartą pasirodžiusia viešai.
Jau po pirmojo veiksmo jam buvo pasiūlytas kontraktas San Francisko teatre.
Niujorko „Metropolitan Opera“ S. Larinas debiutavo operoje „Toska“, vėliau dainavo Don Alvarą „Likimo galioje“ pakaitomis su P. Domingo - operą dirigavo J. Levinas.
Dalyvavo atnaujintame „Boriso Godunovo“ pastatyme, kurį dirigavo V. Gergijevas.
Šiandien net pats dainininkas stebisi, kad jau dalyvauta penkiuose teatro „La Scala“ pastatymuose, gastroliuota su šiuo teatru Japonijoje, bendrauta su R. Muti, C. Abbado…
Karjeros pradžioje dainavęs lengvu lyriniu, atrodytų, nedidelio diapazono tenoru, šiandien solistas mus visus nustebino dramatine balso jėga, aktoriniu meistriškumu, subtiliais jausmais ir nesuvaidintu tikėjimu, kad viskas, ką jis atlieka, tik taip ir tegali būti atlikta.
- Yra dainininkų, kurie žūtbūt siekia karjeros, nors tokius lūkesčius ne visada pateisina jų profesinis pasirengimas.
Mano didžiausias noras buvo gerai dainuoti, kad pačiam būtų malonu, - pabrėžia S. Larinas, vadinantis savo balso metamorfozę dėsningumu, kasdienio darbo padariniu.
Opera - tarsi tikras gyvenimas
Sukurta brandžiuoju Verdi kūrybos periodu, opera „Likimo galia“ stebina siužeto dirbtinumu ir keistų, regis, visai nerealių situacijų aistringa muzikine drobe.
Dramatiškose situacijose persipina likimai, ryškėja įspūdingi charakteriai, atskleidžiami kaip ir daugelyje kitų didžiojo operos genijaus operų, nesigailint dainininkų balsų, vis dėlto, matyt, patogiai ir patraukliai.
Nes, nepaisant koncertinės atlikimo versijos, vargu ar kas iš klausytojų pasigedo scenografijos ar judesio - vokalinė drama buvo perteikta gyvai.
- „Likimo galia“ - man viena mėgstamiausių operų.
Ir ne vien dėl to, kad su ja debiutavau beveik prieš 10 metų tarptautinės karjeros pradžioje Budapešte (su italų kilmės dirigentu Lamberto Gardelli).
Aš tiesiog dievinu šią muziką.
Juk būna taip, kad sutampa dramaturgija, personažas ir muzika.
Viena iš tokių operų man ir yra „Likimo galia“.
Pavyzdžiui, Kalafo partija operoje „Turandot“.
Labai mielai ją dainuoju - graži muzika.
Bet personažas… Panagrinėsit ir pamatysit, kad jis negyvas, tarytum popierinis.
O Alvaro man, kaip artistui, yra ką vaidinti.
Yra drama.
Kuo sudėtingesnis personažas, tuo geriau man pavyksta jį sukurti.
Mano pagrindinis repertuaras - XIX amžiaus italų romantinė opera.
Dainuoju labai daug Verdi operų: „Aida“, „Kaukių balius“, „Likimo galia“, „Simonas Bokanegra“, „Makbetas“, „Don Karlas“...
Beje, „Traviatą“ dainavau tik Lietuvoje - daugiau niekur nebeteko dainuoti.
Puccini dainuoju „Toską“, „Mergelę iš Vakarų“ - tai taip pat mano viena iš mėgstamiausių operų.
Dabar prisidėjo Kalafas „Turandot“.
Dainuoju Polionę „Normoje“, labai daug dainavau su Mirella Freni Giordano „Nedoroje“.
- Klausant Jūsų dainavimo, ypač papirko tikrumas, nuoširdumas, tikėjimas operos taisyklėmis.
- Dainavimas - tai teatras.
Negalima abejoti, nes klausytojas kitaip nepatikės.
Muzika parašyta ne tam, kad atlikėjas galėtų demonstruoti savo išgaunamus nuostabius garsus.
Gražus garsas - tik didžiojo meno pradžia.
Būtina rasti dainavimo „filosofinį akmenį“.
Aš noriu, kad klausytojas tiesiog pats išgyventų mano personažų likimą.
Man koktus spekuliavimas efektais, neturinčiais nieko bendra su muzika.
Ne dėl efektų kuriamas menas.
Viską, kas užrašyta, jau vienas žmogus būna išgyvenęs - tai muzikos autorius.
Todėl svarbiausia laiku išmokti tikrąja to žodžio prasme skaityti natas.
Žinoma, yra ir atlikimo tradicijos, bet man kur kas svarbiau už jas pats autorius, tai, ką sugebu įžiūrėti natose.
Tik tuomet, kai muziką jaučiu taip, lyg ji būtų mano paties sukurta, pasijuntu lygus autoriui ir tęsiu jo pradėtą kūrybą savąja interpretacija.
Dainavimą lėmė likimas
- Nei muzikų, nei artistų mūsų šeimoje nebuvo.
Prie menų vienintelis dėdė priartėjo - buvo teatro dailininkas.
Tačiau man su juo bendrauti neteko - jis žuvo Antrajame pasauliniame kare.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tai, jog aš tapau dainininku, tiesiog buvo… Dievo valia…
Visi mes ateiname į šį gyvenimą su aiškiai išrašyta lemtimi.
Ir klaidžioji paskui gyvenime ilgiau ar trumpiau, kol išsipildo tai, kas numatyta.
Atsitiktinumų gyvenime nebūna.
Taigi gyvenau paprastoje, niekuo neišsiskiriančioje šeimoje Gorkyje (dabartiniame Nižnij Novgorode).
Tačiau gimiau ne ten, o Latvijoje - Daugpilyje.
Su Pabaltiju mano gyvenimas tikrai labai smarkiai susijęs.
Ir kas įdomiausia - nors niekada neužsiminėjau numerologija, bet įžiūriu keistą faktų sutapimą.
Man dabar 42 metai.
Trys pagrindiniai mano gyvenimo etapai prieš tai buvo suskirstyti į absoliučiai lygius periodus po 11 metų.
Gimiau ir Daugpilyje išgyvenau lygiai 11 metų.
Kai man sukako 11 metų, tėvai grįžo į savo gimtąjį miestą Gorkį.
Taigi kitus 11 metų gyvenau ir mokiausi Gorkyje.
Po to buvo 11 metų Lietuvos periodas ir tai, kas 1989-aisiais prasidėjo man išvažiavus į tuomet dar buvusią Čekoslovakiją.
Dabar tikrai nerimauju - ar šis paskutinis 11 metų periodas koreguos mano gyvenimą, ar ne.
Labiausiai norėčiau, kad viskas liktų taip, kaip dabar gyvenu - jaučiuosi laimingas.
Taigi gimiau šeimoje, kurioje niekada neskambėjo rimtoji muzika ir niekas ja nesidomėjo.
Bet vieną kartą - visai kaip pasakoje - o man tuomet kaip tik dvylikti suėjo, vasarą (tai buvo iškart po mūsų atvykimo į Gorkį), mes su mama atvažiavome į Daugpilį draugų aplankyti.
Ir aš su bičiuliu Saša į kiną nueiti susiruošiau.
O tą dieną kaip tyčia rodė tik „Didžiosios meilės serenadą“ - muzikinę komediją su Mario Lanca.
Buvau matęs šio filmo afišas ir Gorkyje, tačiau tuomet į muzikinį (!) filmą eiti nė minties nebuvo.
O Daugpilyje „iš neturėjimo ką veikti“ ryžomės net tokiam „absurdui“ (kaip man tai tuomet atrodė).
Ir štai tą akimirką, kai uždainavo Mario Lanca, - aš ir šiandien negaliu užmiršti to nenusakomo poveikio, kurį patyriau išgirdęs jo balsą.
Negalėjau suprasti, kas man darėsi.
Jautrus buvau visuomet (toks esu ir dabar).
Ką matau ekrane - išgyvenu, jaudinuosi su visais kartu.
Išgalvotas pasaulis, bet aš tikiu, tarytum taip ir būtų buvę iš tikrųjų.
Kaip Puškino parašyta: „nad umyslom slezoju obojus“…
Ir štai ateina filmo muzikinė kulminacija - herojus uždainuoja: „Juokis, pajace“…
Pirmą kartą šią ariją išgirdau itališkai - anksčiau vienas namuose mėgau klausytis mažos plokštelės, kur ji buvo įrašyta rusiškai.
Arijos kulminacijoje nė pats nepajutau, kaip apsipyliau ašaromis…
Taip nepatogu pasidarė, taip gėda…
Didelis bernas (12 metų!) ir verkiu tarsi mergiotė.
O ašaros iš akių vis vien pilasi, pilasi…
Šiandien esu įsitikinęs, kad būtent tą akimirką manyje gimė operos artistas.
Tai buvo likimo ženklas - tarsi grūdas pasėtas, kuriam anksčiau ar vėliau buvo lemta išdygti.
Nuo tada labai nedrąsiai pradėjau domėtis dainavimo menu.
Kai per televiziją rodydavo koncertus iš Didžiojo teatro - nebeišjungdavau.
Deja, muzikos manęs nemokė.
Mama iki šiol dėl to sielojasi.
Štai taip į mano gyvenimą atėjo operos menas.
Bet reikėjo mokytis toliau.
Reikėjo baigti mokyklą ir išsirinkti specialybę.
Pirmasis sapnas - Paryžius
Jau bebaigdamas mokyklą (tuomet buvau gal šešiolikos ar septyniolikos), susapnavau tiesiog stebuklingą sapną.
Tarytum vaikštau po Paryžių…
Ir nuo tos akimirkos vienintele mano gyvenimo svajone tapo noras iš tiesų pamatyti Paryžių.
O vienintelis kelias anuometinėje mūsų santvarkoje išvažiuoti į Paryžių - mokytis prancūzų kalbos vertėjų fakultete.
Gerai seksis - važiuosi į stažuotę Prancūzijoje.
Turėdamas tokią svajonę, nors nemokėjau nė žodžio prancūziškai (mokykloje mokiausi vokiečių kalbos), įstojau į užsienio kalbų institutą, prancūzų kalbą.
Mokiausi labai daug ir neblogai sekėsi.
Bet potraukis menui išliko.
Muzikinis ir dramos teatras tuo laikotarpiu traukė mane vienodai.
Tačiau institute buvo įkurtas poezijos teatras, ir aš buvau pirmasis, atėjęs į pirmąją jo repeticiją…
Mums vadovavo dramos teatro artistė, ir aš visa savo siela, su viskuo, kas manyje giliai giliai viduje dar miegojo, pasinėriau į vaidybą.
Niekada nepamiršiu mūsų pastatytos kompozicijos „Grafas Nulinas“ pagal Puškiną.
Tokia tad buvo pradžia.
Institute išmokau dirbti.
Mokytis reikėjo labai daug ir daug medžiagos turėjau tiesiog išmokti mintinai.
Bet visą laisvalaikį vis vien skyriau saviveiklai.
Nors anuomet „sukausi“ tarp poezijos ir dramos, muzika visą laiką „sėdėjo dūšioj“…
Ir štai sykį nebeištvėręs pats sau tai prisipažinau ir tvirtai nusprendžiau: imsiu ir pradėsiu dainuoti!
Sergejus Larinas - bosas
Kultūros rūmuose anais laikais galėjai rasti kokį tik nori būrelį.
Rugsėjo mėnesį būdavo išstatyti milžiniški plakatai, kviečiantys domėtis norimu menu.
Gerai pastudijavęs sąrašą, radau ir mane dominantį solinio dainavimo būrelį.
Tarp daugybės „liaudies kolektyvų“… Aš ir nuėjau ten…
- Laba diena, - sakau atėjęs.
- Norėčiau dainuoti solo.
- Jūs jau turite dainavimo praktikos? - paklausė manęs.
- Ne, neturiu, - sakau.
- Tai jums, vyruti, anksti… Žinote, jeigu tikrai norite dainuoti, eikite į chorą.
Mes turime tikrai gerą akademinį chorą.
Jeigu turite balsą, muzikinius duomenis, tai pas mus grįšite po metų.
Ateinu į akademinį chorą.
Vadovas kažką pagrojo (gaidų tuomet nepažinojau), paakompanavo, aš kažką jam padainavau…
- Tarp baritono ir tenoro, - sako jis man.
- Bet mums labai trūksta bosų, Sergejau.
Taigi dainuosi bosu.
Taip šiandieninis tenoras Sergejus Larinas ir pradėjo savo dainavimo karjerą, dainuodamas bosu chore.
Bet noras dainuoti solo niekur nedingo.
Pavasarį vadovui vėl sakau apie savo svajonę dainuoti solo.
„Gal Variagų svečio dainą?“ - pats pasiūliau (juk aš bosas!).
Ir paruošėme!
Fakultete pirmą sykį padainavau solo boso partiją.
Tuomet dar nežinojau, kad patekęs į muzikos pasaulį savavališkai iš jo nebepasitrauksi…
Taigi dabar prie sapno apie Paryžių prisidėjo sapnas, kad aš dainuoju teatre…
Tuomet mokiausi trečiame kurse.
Viskas, manau sau, metu viską ir mokausi dainavimo.
Bet mokytis buvo likę dveji metai.
Ir aš tęsiau studijas universitete.
Įgijau ne tik diplomą - tarsi atsistojau ant labai tvirto fundamento, nes išmokau dirbti ir racionaliai tvarkyti savo laiką.
Filologiniai mokslai reikalauja tikrai išskirtinio darbštumo.
Beje, išsipildė ir mano sapnas, atvedęs į prancūzų kalbą: pamačiau Prancūziją ir patį Paryžių.
Laimei, kai vienas noras išsipildė, aš jau turėjau kitą: jau tikrai buvau susirgęs muzikiniu teatru - net knygas mūsų bibliotekoje apie teatrus skaitydava...
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Neįtikėtina Sergejaus Larino Biografija: Atraskite Jo Sėkmės Paslaptis!
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Tado Kosciuškos Gimimo Vieta: Atraskite Jo Neįkainojamą Reikšmę Lietuvai!
- Kmynų arbatos nauda ir rizika nėštumo metu: svarbiausi faktai, kurių negalite praleisti!