Sausio 13-oji - išskirtinė data valstybės istorijoje. 1991-ųjų metų sausio 13-oji galutinai ir nenuginčijamai patvirtino Laisvės troškimą! Tikriausiai nėra pasaulyje tokios tautos, kuri kovoje už savo laisvę būtų patyrusi tiek kančių, priespaudos, neteisybės… Ši diena mūsų atmintyje.
Tačiau vyresnieji lietuviai ir besidomintys Lietuvos istorija Vilniaus televizijos bokštą sieja su kovomis, krauju pralietu dėl laisvės. 1991 metų sausio 13-osios naktį prie televizijos bokšto kruvinoje kovoje grūmėsi sovietų kariuomenės tankai ir ginkluoti kariai su beginkliais taikiais Lietuvos gyventojais. Nelygioje kovoje žuvo net keturiolika lietuvių, jauniausiam buvo išaušę tik septyniolika pavasarių. Kiekvienais metais sausio 13-ąją vyksta minėjimai, skirti Laisvės aukoms pagerbti.
Kaip pasakoti vaikams apie Sausio 13-ąją?
Istoriniai 1990-1991 metų įvykiai, sukrėtę visus Lietuvos gyventojus, paliko žymę ir mažųjų lietuvių širdyse. Vaikai, taip pat jautriai reagavę į susidariusią padėtį ir istorinius įvykius, naivius ir tyrus savo jausmus išreiškė piešiniais ir rašiniais. Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos skyriuje saugomi 5772 vaikų piešiniai, skirti 1991-ųjų sausio įvykiams pažymėti. Visi darbai sukurti tais pačiais 1991 m.
Jau penkerių-šešerių metų vaikai turi sukauptų žinių apie Sausio 13-osios įvykius. Dažniausiai jie, kalbėdami apie tą svarbią mums naktį, teigia, kad tuomet „drąsūs žmonės gynė Lietuvą“, „žmonės kovojo, kad mūsų šalis būtų laisva“, „žmonės parodė savo meilę šaliai“, „žmonės kovojo už mūsų ateitį“. Tokius teiginius iš savo mažųjų mokinukų girdi su ikimokyklinio amžiaus vaikais dirbanti mokytoja Vytautė Žukauskaitė. Vaikai puikiai supranta, ką simbolizuoja neužmirštuolė ir kodėl šios dienos rytą savo namų, darželio ar mokyklos languose degame žvakutes. Vaikai puikiai supranta, jog taip parodome savo begalinį dėkingumą ir meilę, pasididžiavimą bei pagarbą.
Pasak V.Žukauskaitės, žinoma, pedagogai, artėjant Sausio 13-osios paminėjimui, jau iš ankščiau pradeda kalbėti apie tai, kuo svarbi ši diena. Vaikai apie tai kalba, išryškina, jog kartu su šeima keliaus prie Televizijos bokšto, Seimo, stebės Sausio 13-osios laužus, kartu su mama ar tėčiu spalvins neužmirštuoles. Taip pat dažnai jaučiame, kad šios ir kitų valstybei svarbių dienų svarba yra ugdoma ir namuose.
Stebėdama savo auklėtinių šeimas, ji gali teigti, jog jos noriai skiepija pilietiškumą, kuris taip pat atsispindi jų namų pokalbiuose apie Laisvės gynėjų dienos svarbą, kartu su vaikais tėvai dalyvauja šios dienos minėjimo renginiuose, dega žvakutes savo namų languose, kartu iškelia trispalvę, pasak pašnekovės, jie taip pat kuria Lietuvos vėliavą namuose (ją spalvina, lipdo, klijuoja), prisimena ir kartu mokosi Lietuvos himną.
Pasak pedagogės, pasitaiko, jog vaikai pasakoja apie savo senelių ar prosenelių išgyvenimus. Tuomet, tvirtina pašnekovė, jų akys nušvinta ir jie kalba, lyg pasakotų apie savo „superherojus“.
Vyresnėlių - 15-19 metų paauglių - Vilniaus Valdorfo ir Karalienės Mortos mokyklų Istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas Antanas Jonušas taip pat sako, kad Sausio 13-oji vaikams yra labai gyva, gal net gyviausia istorija iš visų, kurioms skiriama dėmesio mokykloje. Pasitaiko, jog vaikai pasakoja apie savo senelių ar prosenelių išgyvenimus. Tuomet jų akys nušvinta ir jie kalba, lyg pasakotų apie savo „superherojus“.
„Ši diena yra mūsų visų, mūsų šeimų, artimųjų istorija, ir kiekvieną sausio 13-ąją ji atgimsta prisiminimais, liudijimais, veiklomis mokyklose, pokalbiais šeimose. Sausio 13-oji kalba apie mūsų laisvę, kuri mokiniams yra be galo svarbi“, - teigia A.Jonušas.
Pasak pedagogo, mokiniai entuziastingai įsitraukia į Sausio 13-osios minėjimo veiklas, jei tik mokytojai pasiūlo jiems būdų, kaip tai padaryti. Jis stengiasi būti autentiškas ir kalbėti apie tai, ką jaučia ir kokios mintys jam kyla Sausio 13-ąją, taip kartu ragindamas ir vaikus ieškoti savo santykio su šiuo mūsų tautai kritiniu laikotarpiu.
Kaip „atranda“ istoriją?
Vaikai tą santykį pirmiausiai atsineša iš savo šeimų, kurios labai skirtingos ir jų Sausio 13-osios istorijos - taip pat. Pasak pašnekovo, vis dėlto yra šeimų, kurios skiria šiai temai dėmesio, nors patys įvykiuose nedalyvavo. „Yra daugybė šeimų, kurioms Sausio 13-oji yra jų šeimos istorijos dalis: kas įvairiausiais būdais dalyvavo pačiuose įvykiuose, kas nerimavo dėl Seimą gynusių artimųjų, o ką įvykiai palietė kaip nors kitaip, netiesiogiai. Juks Sausio 13-oji yra lūžio momentas mūsų istorijoje: šią dieną galime kalbėti ne tik apie parlamento ar televizijos bokšto gynybą, bet ir apie tai, ką reiškė gyventi Sovietų Sąjungoje ir kaip gyvenimas pasikeitė atgavus nepriklausomybę. Apie tai, ką reiškia būti laisvam“, - įsitikinęs A.Jonušas.
Jo mokiniai nuolat pasidalija istorijomis iš pokalbių su savo namiškiais, iš ko jis sprendžia, kad šeimose Sausio 13-oji yra labai gyva ir nuolat prisimenama. „Savo šeimos istorijas mokiniai pasakoja su pasididžiavimu, ypač jei artimieji įvykiuose dalyvavo tiesiogiai. Bet ne tik - jiems svarbios ir istorijos. Pavyzdžiui, kaip mama nenorėjo išleisti vyro prie Seimo, nes bijojo dėl jo sveikatos ir gyvybės, kaip tėvai sumigdę vaikus sekė naujienas per žiniasklaidą ir beprotiškai bijojo dėl savo ir savo vaikų ateities“, - sako A.Jonušas.
Klausant prisiminimų, anot pašnekovo, galima įsivaizduoti save situacijoje, kurioje turi priimti sunkius sprendimus, rizikuoti savo ir sau brangių žmonių gerove. „Tokie pokalbiai leidžia mums labiau suprasti save, pajusti bendrumą ir dėkingumą tiems, kurie iškovojo mūsų laisvę. Esu įsitikinęs, kad gyvi nuoširdūs liudijimai yra svarbiausia, ką galime daryti minėdami Sausio 13-ąją, ir kad jie labai svarbūs vaikams“, - teigia A.Jonušas.
Anot mokytojo, tikri, neužrašyti, iš lūpų skambantys pasakojimai yra tai, kas mus labai sujungia. Bene stipriausia pamoka Sausio 13-ąją, kurią pamenu, buvo mokinių, mokytojų ir tėvų ratas, kuriame tiesiog pasakojome, kas kaip išgyveno Sausio 13-ąją ir ką ji mums reiškia. Mokytojas juokauja, kad signatarė Nijolė Oželytė yra etatinė jo viešnia, kartą per metus atvykstanti į Valdorfo mokyklą pokalbiui su vaikais apie laisvę.
Maža to, A.Jonušas įsitikinęs - turime kokybiško turinio, kuriuo galime naudotis: „Pavyzdžiui „Pamoka laisvei“ LRT mediatekoje. Gražu, kai mokytojai Sausio 13-ąją mini kūrybiškai, įtraukia mokinius į piešinių, rašinių ar kitokius konkursus. Vilniaus privalumas - galimybė nueiti prie LRT pastato, apžiūrėti apšaudytas pastato sienas, nukeliauti prie Seimo ar televizijos bokšto. O ne vilniečiams - tai proga apsilankyti sostinėje!“
Kaip mokoma ikimokyklinio amžiaus vaikus?
V.Žukauskaitė teigia, kad ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikai geriausiai mokosi per patyrimą. „Taigi, atliekame įvairias veiklas, kurias siejame su šios dienos įvykiais: statome televizijos bokštus, kieme piešiame trispalvę, gaminame ilgiausią trispalvę, siekiame apsirengti ar atsinešti trispalvės atributikos elementų, gaminame neužmirštuoles, kartu trispalvėmis puošiame savo klasės erdves“, - pasakoja ji.
Pedagogės įsitikinimu, geriausia tokio amžiaus vaikams kalbėti paprastai ir šiuos įvykius prilyginant jų turimoms patirtims. Vienas iš pavyzdžių yra pasakojimas apie vaikų šalį, kurioje buvo uždrausti visi vaikams smagūs žaidimai, visos vaikams įdomios veiklos ir knygos, uždrausti valgyti jiems labiausiai patinkantys patiekalai, uždraustos dainuoti jiems smagiausios dainos.
Panašia metodika vadovaujasi ir tos pačios mokyklos pirmos klasės mokytoja Indrė Bagušinskaitė. Jos nuomone, priartinus istorinę temą prie vaikų patiriamų išgyvenimų, mokiniai yra pajėgūs diskutuoti abstrakčiomis temomis, kaip laisvė, meilė, demokratija ir pan. Vis dėlto reikia pradėti nuo mažų pavyzdžių, įgalinant juos įsijausti į situaciją. Tuomet reikia paklausti vaikų, kokie yra trys mėgstamiausi jų užsiėmimai, o jei galėtų visą laiką žaisti tik vieną, kokį pasirinktų, kokie yra jų trys mėgstamiausi vaisiai, o jei galėtų visą laiką valgyti tik vieną, kurį rinktųsi? Ir tuomet, anot jos, pateikti istorinį kontekstą, kad lietuviai sunkiai ir ilgai kovojo už savo laisvę, Sausio 13-oji yra svarbi tuo.
Vaikai labai didžiuojasi esantys lietuviai, įvardija besididžiuojantys gamta, miškais, parkais, kad tiek daug žalumos, džiaugiasi, kad tiek daug žmonių kalba lietuviškai, todėl jiems lengva susirasti draugų. Labai svarbu, kad šeimoje būtų skiriamas dėmesys giminės medžio paišybai, pasakojimams apie senelius, prosenelius, kaip žmonės gyveno anksčiau, kokia buvo toji buitis, kad vaikai jaustų ryšį su praeitimi, senove, gimine ir toji pagarba būtų puoselėjama empatiškai, kad neapsiribotų žiniomis ir teorine informacija.
Liudininkų pasakojimai - svarbiausia prieiga
Istorikas dr. Simonas Jazavita teigia, kad Sausio 13-oji svarbi diena mūsų moderniam valstybingumui. Tą dieną, 14-os žmonių gyvybių kaina, bei šimtų, kurie patyrė rimtus sužeidimus, pasiaukojimo dėka, anot jo, buvo įtvirtina Lietuvos nepriklausomybė, apie kurią pasauliui paskelbėme 1990 m. kovo 11 d.
Pašnekovas svarsto, jei daugeliui lietuvių atsiminimai iš to laikmečio vis dar daugiau ar mažiau gyvi, kyla klausimas, kaip reikia pristatyti šiuos įvykius tiems, kas tuomet nebuvo gimę ar buvo labai mažo amžiaus. Todėl bene svarbiausia prieiga - liudininkų pasakojimai. Tų, kurie žuvo prie bokšto, artimieji skausmą nešioja dešimtmečius. Tačiau, pažymi istorikas, tik tada, jei jaučia pareigą įprasminti savo mylimųjų likimus kalbėdami apie tai, pasakodami, kokie jie buvo. Dalis jų, istoriko teigimu, - dar jauni žmonės, nespėję daug nuveikti savo gyvenimuose, tačiau nešę savo žinutę.
Klausydamas tokių įspūdžių kaip istorikas supratau, kaip kartais toli nuo tikrosios istorijos yra vien „oficiozinės kalbos“, net jei jose visada būna dalis tiesos. Priėjimas prie mikroistorijos renginių metu, apvaliojo stalo diskusijos su vyresniais moksleiviais ar studentais - visada buvo geriausias kelias kalbėti apie tuos įvykius“, - įsitikinęs istorikas.
Pasak jo, kalbėti su jaunuoliais apie Sausoio 13-ąją galima įvairiai: nuo bandymo išsiaiškinti - kuo kiekvienas tiki, ką bandytų daryti panašioje situacijoje, iki gerokai realesnės prieigos - kalbos apie savo šeimos narius ar giminaičius, kurie tuomet ėjo demonstruodami pirmiausiai palaikymą idėjai, kad Lietuva turi būti nepriklausoma.
Sausio 13-oji Zarasų mokykloje
Sausio 13-ąją Zarasų „Santarvės“ pradinės mokyklos IV c klasės mokiniai su mokytoja Laimute Lumbiene dalyvavo Vaikų literatūros skyriaus organizuotoje popietėje „Kaip aš suprantu Laisvę?“. Skaitydami rašytojo Liudviko Jakimavičiaus literatūros tekstą apie sausio 13-ąją prie Vilniaus televizijos bokšto, sužinojo apie lietuvių vienybę. Tekstuose sekdami tos kruvinos nakties įvykių aprašymus chronologine seka sužinojo kodėl TAI įvyko. Kaip ryžtingai buvo nusiteikę susirinkusieji perskaitė Zarasų krašto gyventojo Sauliaus Žalkausko prisiminimuose, publikuotuose laikraštyje „Zarasų kraštas“.
Baigę literatūrinę Sausio 13-osios kelionę moksleiviai apžiūrėjo įvykių akimirkas užfiksuotas nuotraukose. Išsirinkę po nuotrauką, pirmiausia jas aptarė porose su draugais. Po to papasakojo visiems dalyviams kas užfiksuota, koks laikas, įvykis, nuotaika. Po pažinties su tragiškos sekmadienio nakties įvykių kronika ir įvykių užfiksuotų nuotraukose aptarimo vyko refleksija. Dalyviai popieriaus lapeliuose užrašė savo emocinę būseną.
Kūrybinėse dirbtuvėse „Sausio 13-osios naktis piešiniuose“ pavaizdavo tragiškos nakties įvykius, Lietuvos gyventojų vienybę, ryžtą.
Panašus:
- Sausio 13-osios vaikų piešiniai: atminimas ir patriotiškumas
- Neįtikėtini Sausio 7 Diena Žymūs Fotografai Ir Asmenybės, Kuriuos Turite Pažinti!
- Sausio 31 dieną gimusių žmonių paslaptys: unikalios charakteristikos ir garsiausios įžymybės
- Sužinokite, Kas Tikrai Keičiasi Vaiko Pinigų Sausio Mėnesį – Nauja Informacija!
- Neįtikėtini vaisiaus judesiai 32 nėštumo savaitę – ką privalote sužinoti dabar!
- Geriausi Miežinės Kruopos Receptai Kūdikiams: Sveiki ir Skani Mityba Jūsų Mažyliui!