Šarūnas Mačiulis - legendinė asmenybė Lietuvos istorijoje, žinomas ne tik kaip talentingas krepšininkas, bet ir kaip roko grupės „Poliarizuoti stiklai“ lyderis bei dainų autorius. Jo gyvenimas - tai įkvepianti istorija apie talentą, atkaklumą ir kovą su asmeniniais demonais.
Ankstyvieji Metai ir Muzikinės Karjeros Pradžia
Šarūnas Mačiulis savo kūrybinį kelią pradėjo kaip bardas. Lygiagrečiai su grupės veikla, toliau sėkmingai tęsia ir solinę koncertinę karjerą. 1986 metais Lietuvoje jau buvo prasidėjęs Michailo Gorbačiovo “perestroijkos” sukeltas roko bumas. Praūžė pirmieji "Roko maršai". Prasidėjo pirmieji dainų ir grupių TOP-10 rinkimai.
Iš “pogrindžio” kilo į dienos šviesą niekur oficialiai nematytos ir negirdėtos muzikinės grupės. Jauni ir ambicingi vyrukai - Arvydas Skernevičius, Jonas Vasilevičius, Viktoras Beriozovas, Sigitas Barkus ir Alvydas Kisieliauskas nusprendė nelikti nuošalyje. Jie tuo metu jau grojo Vilniuje Respublikiniuose Profsąjungų kultūros rūmuose ir keitė dislokacijos vietą į LTSR Materialinio techninio tiekimo komiteto patalpas, kur buvo žymiai geresnė “materialinė - techninė bazė” - puiki aktų salė, naujausia ir geriausia tuo metu čekiška garso stiprinimo aparatūra “Metronom - 2”.
Vieną žvarbų rugsėjo devintosios vakarą į repeticiją aplankyti mokslo draugų užsuko Šarūnas Mačiulis. Grupė ieškojo vokalisto. Visiškai netikėtai buvo pasiūlyta “prisiminti jaunystę” ir pabandyti sudainuoti keletą Šaro dainų, kurias puikiai žinojo Jonas, Sigis ir Arvydas ir kurias dar 1980 metais grojo Vilniaus Valstybinio Pedagoginio instituto (dabar universitetas) diskotekos “DISCO VIVO” (vadovas Egidijus Butkevičius) pramoginėje programoje.
Diskoteka buvo uždaryta už antitarybinės kultūros propagavimą būtent dėl skandalingų vokalinės - instrumentinės grupės “THE CARBURATORS” pasirodymų. Pabandymas virto ilgo ir vaisingo bendradarbiavimo pradžia. Sujungus grupės ir Šaro dainas gavosi visai padorus autorinių dainų repertuaras tinkantis originaliai koncertinei programai. Grupė su entuziazmu kibo į darbą ir repetuodavo iki išnaktų.
Publika vis atkakliau reikalaudavo garso įrašų. Tada tai būdavo magnetofoninės juostelėse repeticijų ar koncertų įrašai - išdidžiai vadinami “magneto diskai”. Čia labai padėjo Gediminas Šapkauskas, kuris tuo metu jau dirbo LRT ir susitarė su garso režisieriumi Baliu Čipkum dėl įrašų. Įrašai buvo daromi tik naktimis, nes dieną įrašus darydavo LRT ir filharmonijos kolektyvai, tad studijos apkrovimas buvo nenusakomas.
Per dvi naktis grupė įrašė 17 dainų, kurios vėliau buvo perduotos į LRT fondus ir transliuojamos Lietuvos radijo bangomis iki šiol. Įdomu pažymėti, kad daina “Medžiai be lapų” buvo įrašyta visiškai atsitiktinai. Tiesiog buvo likę pusę valandos iki valytojų atėjimo į rytinę pamainą ir, norėdamas išnaudoti visą įrašų studijos darbo laiką, “Hansas” (Gediminas Šapkauskas) įkalbėjo įrašyti dar vieną dainą “iš vieno dublio”. Buvo nuspręsta įrašyti “tą, kur kažkas apie lapus…”. Įrašas pavyko. Ir pavyko taip, kad jau per pietus daina skambėjo “38 greitis” laidoje, o po savaitės grupė pirmą kartą pateko į TOP - 10 ir tapo žinoma visai Lietuvai.
Nenusakomu greičiu pradėjo augti grupės populiarumas. Pirmą kartą televizijos viktorinoje “10×10” Rokiškyje nufilmuotas pasirodymas, muzikinių pauzių metu, šokiravo konservatyviai nusistačiusią visuomenės dalį ir pridėjo dar daugiau “dividendų” progresyviai nusiteikusių žmonių akyse. Prasidėjo tikra visuomenės požiūrio į kultūrą ir šiuolaikinę muziką “poliarizacija”. Prasidėjo kvietimai į įvairiausius renginius - studentiškas šventes, miestų ir miestelių šventes, “misių” rinkimus, naujų projektų prezentacijas ir pristatymus, atidarymus ir pabaigtuves, ir t.t., ir pan.
Rimas Giedraitis (“Kardiofono“ lyderis) prodiusavo grupės vinilo plokštelės išleidimą Rygoje. Neapsieita be kuriozų ir čia. Plokštelė buvo “neplaninė”, bet tuo metu Lietuva ruošėsi tapti vėl nepriklausoma ir latviai, žinodami tai, “skėlė” savo antausį sovietinei sistemai ir būtent 1990 kovo 11 buvo išleistas lietuviško roko diskas su tik lietuviškais titrais, ignoruojant privalomąjį rusišką vertimą.
Po to sekė blokada, pučas Maskvoje, visuotinis Lietuvos pripažinimas, laisvosios rinkos atėjimas į kasdieninį gyvenimą. Kartu su Lietuva ėjo ir grupės kūrybinis gyvenimas - būdavo retsykiais gera ir kartais sunkoka, lengva ir sudėtinga. Katastrofoje tragiškai žuvo puikus būgnininkas Neglendas Peciulka (prieš ateidamas į “Poliarizuotus Stiklus” keletą metų grojo grupėje "Rojaus Tūzai"). Užaugo nauja karta, kuri tik iš tėvų pasakojimų žinojo apie “kažkokius stiklus, kažkokį Šarą, kuris geria, apie medžius be lapų…”. Grupė buvo sumažinusi “apsisukimus” iki minimumo - 2-3 koncertai per metus. Likę muzikantai pradėjo projektą "O.K.". Grodavo klubuose užsienietiškų dainų cover versijas, bliuzą. Dalyvaudavo įvairiuose muzikiniuose projektuose, festivaliuose.
Sugrįžimas į Sceną
Atėjo 2009 metai. Šaras savo 50-metį sutiko su grupe neatpažįstamai pasikeitęs ir tuo pačiu išlikęs tas pats maištingas rokeris. “Poliarizuoti stiklai” vėl pradėjo savo kelią į lietuviškosios muzikos aukštumas. Nepraėjo ir metai kai dienos šviesą išvydo naujausias grupės albumas “Stasė”. Jau pirmieji pasirodymai “Tamsta muzika”, “B2G”, “Benai, plaukiam į Nidą”, “BigBito-45” ir kituose festivaliuose parodė, kad dabar į grupės koncertus suplaukia tūkstančiai žiūrovų ir kartu mintinai traukia dainas ir penkiasdešimtmečiai, ir jų vaikai dvidešimtmečiai studentai.
Kova su Priklausomybe ir Naujas Gyvenimo Etapas
Kartu su didele šlove ir pripažinimu, į Šarūno Mačiulio gyvenimą atėjo ir neretai kartu su tuo einantys pavojai, ypatingai - alkoholis. „Viskas prasidėjo nuo afterparčių. Atvažiavus į koncertą, visada laukdavo didžiuliai banketai. Pirmiausiai kviesdavo profsąjungos komiteto pirmininkas, po to - partijos sekretorius. Ir ten, ir ten būdavo privaloma sudalyvauti. Jei nesudalyvauti, kitąkart tavęs nebekvies, nes pasirodyti nesavas“, - apie sovietinės nomenklatūros užkulisius pasakojo Šarūnas Mačiulis.
Vakarėliai užsitęsė taip, kaip didžiausio šėlsmo metais scenos žvaigždė galėjo sau leisti švęsti tiesiog bet kokia proga. „Būdavo viskas - išsikviečiam taksi, varom į restoraną, tiesiog vidury dienos“, - sakė pašnekovas. Š. Mačiulis pasakojo, kad buvo metas, kai jautėsi nepažeidžiamu - ir dėl pasiekimų, ir dėl alkoholio suteiktos drąsos. „Aplinka buvo tokia, kad sakydavo „Šarai, tu jau viską pasiekei, dabar gali į viską spjauti.“ Taip, kaip sportininkai prie sienos prikala sportbačius, taip aš galėjau kalti gitarą“, - kalbėjo muzikantas. Anot Šarūno, jis jautėsi dievu. „Pasidaviau šitai euforijai ir kokius septynerius metus gyvenau kaip dievas“, - atviravo jis.
Prie savijautos prisidėjo ir tai, kad 2005 m. pabaigoje su jo kūrinio „Medžiai be lapų“ perdainuota versija viename ypač populiariame muzikiniame realybės šou triumfavo atlikėja Rasa Bubulytė. „Ta pati aplinka man sakė: „Šarai, viskas, tu jau niekada nebegrįši į sceną - su tavo dainomis jau jaunimas uždarbiauja“, - kalbėjo „Poliarizuotų stiklų“ vokalistas. Šarūno nuomone, tokie žodžiai jam kirto į skaudžią vietą. „Galvoju, ak aš nebegrįšiu?! Na, palaukit!“ - apie atrastą motyvaciją kalbėjo jis.
Pašnekovo teigimu, norint susistatyti gyvenimą į vietas, teko atsisveikinti su alkoholiu. „Kaip kortų lošėjai sako, reikėjo išmušti kozirius iš priešininkų rankų. Ir viskas atsistatė“, - sakė Š. Mačiulis. Vyras kalbėjo, kad vienu momentu suprato - toliau taip tiesiog negalima. Anot jo, jei susitvarkyti gyvenimą pavyko jam, tai padaryti gali visi.
Kaip pavyzdį jis pateikė kitą savu laiku su priklausomybe alkoholiui kovojusią scenos legendą - maestro Stasį Povilaitį. „Jis man buvo pavyzdys, kaip galima susitvarkyti, grįžti atgal ir garbingai, su pražilusia galva toliau koncertuoti ir jaustis jaunatvišku“, - sakė Šarūnas Mačiulis. Dainininkas sakė, kad kartais kvailos mintys į galvą apie alkoholį ateina ir dabar, tačiau jas svarbu varyti šalin. „Iškart prisimenu tuos laikus ir nebesinori - nenoriu grįžti atgal į ten“, - atviravo „Poliarizuotų stiklų“ siela.
Mūsų grįžimas prasidėjo prieš pusantrų metų, kai vieną dieną nusprendžiau spjauti į tokį reikalą kaip alkoholis. Rimtai pagalvojau: na, kurių velnių geriu? Ką aš iš to turiu? Galingai - apie pusantro mėnesio - švenčiau keturiasdešimt devintąjį gimtadienį ir susimąsčiau: kitąmet penkiasdešimt, o kas per tą laiką padaryta? Na, išleisti šeši albumai - kiti ir tuo negali pasigirti, tačiau vis vien kažko iki pilnos laimės trūksta.
Supratau tai staiga, tarsi nušvitimas įvyko. Nusprendžiau, jog mano gyvenime būtini kardinalūs pokyčiai. Tuo metu spaudoje jau pasirodydavo straipsnelių, kurie formavo nekokią visuomenės nuomonę: „prasigėręs“, „neša daiktus iš namų“, „motiną muša“... Iš kur?! Gandai, iš pradžių mažytės gniūžtės dydžio, staiga virto sniego lavina. Čia kaip su istorija „Šaras nukrito scenoje“. Nors per vieną koncertą viso labo užsikabinau už laido, po savaitės žmonės jau kalbėjo, kad užkliuvau ir parkritau, o dar po mėnesio - kad buvau visiškai gatavas, nutraukiau mikrofoną ir vožiausi. Žinoma, buvo nemalonu.
Bet baisiausia ne dėl savęs, o dėl artimųjų, giminių. Juk kam gali būti malonu, kai apie tavo pusbrolį ar sūnėną tokius dalykus rašo. Aišku, tos kalbos buvo ne iš piršto laužtos. Žmonės, pažvelgę į mane, jau galėjo pasakyti, kad vakar gėriau ar kad geriu ne vieną savaitę. Atrodžiau nešviežiai... Būdavo, kiti ir pažvelgti, sveikintis nebedrįsdavo, mieliau nusisukdavo. Kodėl tai vyko, supratau tik kai išsiblaiviau. Audringai pašventęs gimtadienį, nemenkai apsinuodijau alkoholiu ir atsidūriau ligoninėje. Atliko kapitalinį organizmo valymą, po kurio pagalvojau: ar tikrai verta gadinti sveikatą ir grįžti į ankstesnę būseną?
Tačiau kai tik grįžau iš ligoninės, telefonas nenustojo skambėti: visiems knietėjo mane ištraukti iš namų, kartu sugerti. O aš toks žmogus - na, negaliu atsakyti, jei kviečia, todėl teko ką nors sugalvoti. Ėmiau juokingai meluoti: „Žinai, grįžau iš ligoninės, man - kepenų cirozė, inkstai ant kepenų užaugo, šešta stadija. Insultas ir infarktas - vienu metu, širdies nepakankamumas ir diabetas...“ Kalbėjau visiškas nesąmones - kad tik kuo baisiau skambėtų. Perspėjau, kad jei tik išgersiu, galės man karstą ruošti. Bet iš tikrųjų tuose žodžiuose buvo ir tiesos. Išgėriau ne cisterną, o visą jų sąstatą, ir atsarginės nebeliko. Nebent norėsiu nusižudyti - žinau neskausmingą, bet garantuotą būdą...
Baisiausia, kad mano amžiaus bičiulių iš tikrųjų vieno po kito nebeliko, ir dėl to kaltas alkoholis. Šį kartą - jokių. Gerti mečiau 2008-ųjų liepos 4-ąją - Amerikos nepriklausomybės ir mano nepriklausomybės nuo alkoholio dieną. Aišku, progų išgerti buvo ne viena - švenčių netrūko, o vėliau pasipylė ir skaudžios patirtys, kai, rodos, priežasčių prisigerti apstu: vienas po kito mirė sesuo, uošvis, mylimas šuo, o galiausiai - ir žmona. Viskas nutiko vos per pusę metų. Lyg ir būčiau turėjęs puikių pasiteisinimų nutrūkti nuo grandinės, bet dabar suprantu: o kas iš to? Nebent greičiau būčiau prisijungęs prie tų, kurie jau iškeliavo anapus...
Anksčiau ne kartą bandžiau atsisakyti alkoholio, kartais abstinencijos laikotarpis trukdavo ir dešimt mėnesių, tačiau vieną dieną viskas pasibaigdavo. Susvyruodavau, o galbūt per stipriai savimi pasitikėdavau. Atrodydavo, išgėriau šimtą gramų, ir nieko nenutiko, tad kodėl kitą dieną neišgėrus dviejų ar trijų šimtų? Kiekvieno supratimas apie dugną skirtingas. Pagal manąjį - taip, jau buvau jį pasiekęs. Na, daiktų iš namų dar nenešiau ir motinos nemušiau, bet darbams, kūrybai visa tai trukdė. Daug kam atrodydavo, jog išgėręs, oi, kiek prikurdavau. Bet iš tikrųjų pabudęs ryte puikiai suprasdavau, kad tokių dainų tik girti ir gali klausytis.
„Poliarizuoti stiklai“ niekada nebuvo oficialiai išsiskyrę. Kartais pagrodavome, bet mūsų veikla nebuvo aktyvi. Atėjo nauja muzikantų karta, pasijutome ne itin reikalingi. Juolab kad roko muzikos žmonės ima klausytis tuomet, kai ore tvyro revoliucinės nuotaikos. O kam ji gali būti įdomi, kai net statybininkai per dieną po du šimtus litų uždirba? Visi tik paskolas ima, namus stato, tad koks dar rokas? Kam tas grūzas? YVA, „69 danguje“ - štai ko visiems reikėjo. Beje, „Stasė“ buvo pirmoji daina, kuri gimė po „girtojo“ laikotarpio. Tuo metu pradėjau groti Kirtimų kultūros namuose. Ten į grupę susibūrė bachūrai - visi maždaug mano amžiaus, metę gerti ir rūkyti. Toks savotiškas anoniminių alkoholikų klubas.
Susiskambinome su „Poliarizuotų stiklų“ chebryte, sutarėme, jog būtų smagu mano penkiasdešimtmečiui paruošti programą. Nei dabar, nei tada, kai tik susikūrė „Poliarizuoti stiklai“, nemaniau, kad kada nors gyvensiu iš muzikos. Viskas taip pasisuko, kad kur nors įsidarbinti man beveik neįmanoma. Juk esu dainininkas ir šis antspaudas liko visam gyvenimui. Ir nesvarbu, kad turiu tris aukštojo mokslo diplomus, esu kompiuterinių duomenų bazių apdorojimo specialistas, diplomuotas pedagogas ir inžinierius radioelektronikas. Niekas netiki: „Šarai, tu turi ką nors bendra su kompiuteriais? Nesąmonė!“ O juk kažkada kūriau rimtas kompiuterių programas, „Sigmoje“ buvau pagrindinis programuotojas. Per dvidešimt metų kompiuterių technologijos pažengė toli į priekį, tačiau niekada neatsilikau, visada domėjausi tuo, kas vyksta. Muzika pinigų atžvilgiu buvo tik puikus priedas prie pagrindinio užsiėmimo.
Šarūno Mačiulio Įtaka Kultūrai ir Menui
Šarūnas Mačiulis visiems geriau žinomas kaip legendinės lietuviško roko grupės „Poliarizuoti stiklai“ lyderis ir dainų autorius, tačiau savo kūrybinį kelią jis pradėjo kaip bardas ir lygiagrečiai su grupės veikla, toliau sėkmingai tęsia ir solinę koncertinę karjerą. Didžiausias „Poliarizuotų stiklų“ hitas - 1987 m. išleista daina „Medžiai be lapų“. Šarūnas Mačiulis juokėsi, prisiminęs, kad būdavo koncertų, kai kūrinį tekdavo kartoti ne vieną ir ne du kartus.
„Viena koncerto dalis yra 45 minutės, taigi maždaug dvylika dainų. Mums dvylika kartų reikėjo groti „Medžiai be lapų“, - sakė grupės lyderis. Anot jo, prašymai pakartoti dainą kartais peraugdavo į reikalavimus - tekdavo groti dainą ir bliuzo, ir regio stiliumi, kad tik auditorija liktų patenkinta.
2023 m. gegužės 7 d. „Lietuvos ryto“ televizija parodė antrąjį premjerinį filmą „Olimpinis ledlaužis Nr.13“ apie Šarūną Marčiulionį. Pirmąjį ,,Daina - gyvenimo metafora“, žiūrovai galėjo įvertinti balandžio 30-ąją.
Vidas Mačiulis rinko interviu su žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip, vienu ar kitu jo gyvenimo laikotarpiu buvo susiję su Š.Marčiulionu. Filme net jo a. a. motina prisimena, koks jis buvo, papasakoja apie jo vaikystėje patirtas traumas, kurios galėjo visiškai užkirsti kelią krepšininko karjerai. Tačiau būtent tos traumos dar labiau pastūmėjo jį į krepšinį, skatino stengtis. Yra knyga „Kaip grūdinosi plienas“, taigi juokais sakome, kad filme pasakojama apie tai, kaip grūdinosi Marčiulionis. Ir galiausiai - kaip jis atsidėkojo padėjusiems žmonėms, tarsi atidavė skolą pačiam krepšiniui, jam atsidėkojo. Š.Marčiulionis padėjo kitiems krepšininkams, tapo jų rėmėju, įkūrė krepšinio mokyklą, prisidėjo prie Lietuvos krepšinio lygos įkūrimo.
Biografiniai kūriniai sunkiai atranda vietą televizijoje, bet yra labai reikalingi - auga jaunoji karta, kuri modeliuoja save, nori kažkuo tapti, siekia savo tikslų. Gal filmas inspiruos jaunus žmones tapti naujaisiais marčiulioniais? Negali žinoti. Bet kokia biografija - rašytojo, politiko ar sporto žvaigždės - kam nors gali tapti įkvėpimo šaltiniu. Galima daug ko pasimokyti iš to, kaip herojai elgėsi vienu ar kitu atveju, kaip reagavo į tam tikras situacijas, kokius sprendimus priėmė, kaip epocha formuoja žmogų.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Šarūnas Jasikevičius: Įdomiausios Faktai, Karjeros Aukštumai ir Nepamirštamos Akimirkos
- Šarūnas Jasikevičius: Įkvepianti Biografija, Įspūdinga Karjera ir Paslaptingas Asmeninis Gyvenimas
- Neįtikėtina! Susipažinkite su turtingiausių Lietuvos verslininkų TOP sąrašu
- Vaiko pinigai po 18 metų Lietuvoje: svarbiausi pokyčiai ir ką reikia žinoti
- Ar Saugiai Valgyti Ledus Kiekvieną Dieną? Sužinokite Faktus!