Straipsnyje aptariama, kaip stropus pamaldumas gali išgelbėti žmogų nuo pražūties. Tokius klausimus pjesėje „Stabmeldžiai“ kėlė ukrainiečių dramaturgė Anna Jablonskaja.
Pirmą kartą su šios autorės kūryba galės susipažinti ir Lietuvos publika. Sausio 25, 26 d. Rusų dramos teatre vyksiančiai spektaklio „Stabmeldžiai“ premjerai ruošiasi režisierius Jonas Vaitkus.
Apie autorę išgirdau būdamas Maskvoje ir žiūrėdamas „Auksinės kaukės“ spektaklius. Po to pradėjau skaityti jos kūrinius ir pamaniau, kad ji gali būti įdomi ir Lietuvos žiūrovui.
Kūrinys nagrinėja šiuolaikinio žmogaus santykį su religija, įvairias tikėjimo išraiškas bei išganymo paieškas, tačiau esate sakęs, kad religinė „Stabmeldžių“ linija Jums nėra pati svarbiausia...
Išnaikintas tikėjimo genas veda į tuštumą, nykybę, įsitikinimą, kad be materialių vertybių daugiau niekas neegzistuoja. Yra tik „perku-parduodu“, „gaunu-negaunu“, „naudinga-nenaudinga“, „uždirbu-neuždirbu“. Absoliučiai prekybiniai santykiai, vedantys į aklavietę. Tas klausimas opus ir pas mus: žmonės išvyksta, palieka vaikus seneliams, internatams, bėga paskui ilgesnį pinigą, aukoja negrąžinamus dalykus - juk į vaiko patirtį nebesugrįši ir jos nebepakeisi.
Stabmeldystė man yra daugiaprasmis reiškinys. Jis turi ir pozityvią, ir negatyvią reikšmę. Jei tai perauga į fanatizmą, stabmeldystė tampa pavojinga. Tačiau ji gali būti ir gebėjimas kiekviename daikte įžiūrėti sielą, dvasią. Tai tam tikras žmogaus jautrumas aplinkai: žolei, akmeniui, medžiui, rankų kūriniui. Šia prasme tai savotiškai tinka ir aktorystei, nes aktorius irgi stengiasi įeiti į kitą, juo persismelkti, į jį įsikūnyti.
Matau ją kaip savotišką bėgimą nuo katastrofos, nuo tuštumos. Kadangi personažai sutrikę, yra aklavietėje, jie griebiasi bet kokių priemonių. Man atrodo, kiekvienas jų lyg ir norėtų turėti tą stabą, bet arba jo neranda, arba atradę tuojau pat nusivilia ir pameta.
Religiją ar kokį nors tikėjimo objektą jie traktuoja kaip naudos davėją, o ne paiešką, ne būdą suvokti save kaip žmogų. O kadangi tikėjimo nėra, baimės apimtai esybei lieka vis mažiau rimties, pusiausvyros ir gebėjimo mąstyti.
Pjesėje gausu necenzūrinių žodžių, keiksmų. Manau, teatrui turi būti leista naudoti tas priemones. Kaip ir chirurgui - pjaustyti žmogų, pašalinti kokį nors supuvusį organą... Teatras turi atlikti ne dezodoranto, ne maskuojančio grimo funkciją, o kaip tik atverti visą sudėtingumą. Ir keiksmažodis kartais yra būtinas poveikio instrumentas.
Spektaklyje pasikeisdamos vaidins dvi aktorių komandos: vyresnioji ir jaunesnioji. Tiesiog norėjosi pažiūrėti, kaip su tuo susitvarkytų jaunimas. Jie kitaip susiduria su gyvenimu, jų požiūris į daugelį dalykų kitoks.
Spektaklyje yra ir mįslingas personažas - benamis. Pjesėje jis teturi vieną frazę, bet kartą per repeticiją jam esate pasakęs: „Eik ir daryk scenoje viską, ką tik nori“...
Kiekvienas kiemas turi savą benamį, savą klošarą, savą konteinerių tuštintoją. Mes gal nekreipiame dėmesio, bet jį susitinkame ir ryte, ir vakare. Jis irgi tarsi tam tikras fonas, primenantis, koks gali būti gyvenimas: ne tik televizinis ar laikraštinis, bet ir realusis, esantis panosėje. Tai yra žmogelis, nežymiai dalyvaujantis tavo gyvenime. Jis tarsi siunčia kažkokį ženklą, kalba su tavimi ir tave girdi.
Pirmieji metai buvo sunkūs, nes atėjimas į kolektyvą visada yra skausmingas, visada aplipęs visokiais gandais, prognozėmis - ir blogomis, ir geromis, ir keistomis. Žodžiu, turi kažką įrodinėti arba eiti savo keliu. Reikia suprasti lūkesčius, galimybes, suprasti, kur atsidūrei.
Buvimas kolektyve įrodo, kad vadovas turi būti ir pedagogas. Jis turi matyti aktoriaus situaciją, nujausti, kokių savybių šis neišnaudoja, kaip dar gali save realizuoti. Žmogaus prigimtis įvairialypė, todėl aktoriui svarbu suteikti iššūkio galimybę. Tai yra gyvas procesas, reikia stebėti esamus ir statomus spektaklius, jausti, ko reikėtų ne tik žiūrovui, bet ir aktoriui, kad jo profesinė patirtis taptų sudėtingesnė, įtikinamesnė ar netikėtumo prasme naujesnė. O atėjus į kitą teatrą vienam kartui siūloma rinktis pamėgtus, pripažintus aktorius. Man tai nepatinka, todėl daugiau dirbu su jaunimu, dar neapsišarvavusiu buvusių vaidmenų klišėmis. Žinoma, tai daug sunkiau, daug atsakingiau.
Taip pat norisi pastatyti „Eglę žalčių karalienę“ - Laimio Vilkončiaus ir Sigito Gedos miuziklą, „Karalių Lyrą“, „Eugenijų Oneginą“ su Sergejaus Prokofjevo muzika.
žymės:
Panašus:
- Neįtikėtinas Linkuvos Socialinės Globos Namų Darbuotojų Indėlis į Vaikų Gerovę Kėdainių Rajone
- Neįtikėtini Egidijaus Savicko ir Sandros Gim įvykiai bei pasiekimai, kurių negalite praleisti!
- Neįtikėtina Jurgos Ivanauskaitės "Mėnulio Vaikai" Apžvalga – Atraskite Paslaptis ir Emocijas!
- Kaip Užtikrinti Motinystės Saugą Lietuvos Darbo Kodekse: Viskas, Ką Turite Žinoti!
- Panevėžio Miesto Bendruomeniniai Vaikų Globos Namai: Integracijos Sėkmės Istorijos ir Ateities Perspektyvos