Salomėjos Nėries biografija vingiuoja nuo ateitininkų draugijos iki kairiųjų žurnalo „Trečias frontas“, nuo aistringo pamaldumo iki ryžto gyventi „be bažnyčios, be altorių“, galiausiai atsigręžimo į tikėjimą dar kartą jau mirties patale.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Salomėjos Nėries gimimo metai apibrėžiami ties 1904 metų lapkričio 17 diena. Ši jautrios sielos poetė užaugo Vilkaviškio apskrityje, o tiksliau - Kiršuose, Alvito valsčiuje. Salomėja Nėris augo pasiturinčiai, kaip ir daugelis menininkų, ūkininkų šeimoje. Tėvas buvo protingas ir apsiskaitęs, gabus žmogus, o motina buvo be galo pamaldi ir turinti stiprų religijos ryšį.
Salomėjos Nėries gyvenime buvo keletas mokyklų, iš kurių ji sėmėsi žinių: Alvito pradinė mokykla, Marijampolės mergaičių progimnazija, Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazija. Ši meniškos sielos asmenybė studijavo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, kur domėjosi įvairiausiais dalykais bei turėjo daug veiklos. Salomėja Nėris buvo labai kukli ir nuoširdi.
Po studijų metų Salomėja Nėris išbandė save mokytojos vaidmenyje, labai mėgo literatūrą. Poetė mokėsi daug kalbų, nemažai keliavo po pasaulį, kad plėstų savo akiratį.
Ateitininkų veikla ir kūrybos pradžia
1919-24 mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, priklausė katalikiškai ateitininkų organizacijai. 1923 ateitininkų žurnale Ateitis (nr. 11) išspausdintą eilėraštį Pajūry pirmą kartą pasirašė slapyvardžiu Neris (vėliau Nėris). Gimnazijoje redagavo ateitininkų laikraštėlį „Ateities žiedai“. Anksti atsiskleidė jos gabumai literatūrai, dailei.
Gyvenimas Kaune ir „Trečias Frontas“
Lietuvoje, be kita ko, studijusi vokiečių kalbą, 1929 m. S. Nėris žinias gilino Vienoje. Grįžusi į Kauną, kuriame gyveno 1931-1934 metais, vertėsi privačia mokytojavimo praktika, grožinės literatūros vertimais, atsitiktiniu literatūriniu darbu. Netrukus suartėjo su vadinamaisiais trečiafrontininkais - kairiųjų pažiūrų literatūros lauko veikėjais, susibūrusiais apie leidinį „Trečias frontas“. Dalis jų palaikė ir aktyvius ryšius su Lietuvos komunistų partija.
Netrukus suartėjo su vadinamaisiais trečiafrontininkais - kairiųjų pažiūrų literatūros lauko veikėjais, susibūrusiais apie leidinį „Trečias frontas“. Dalis jų palaikė ir aktyvius ryšius su Lietuvos komunistų partija.
1931 Trečio fronto nr. 5 paskelbtas trečiafrontininkų pareiškimas, kurį pasirašė ir S. Nėris, pasmerkdama savo ankstesnes ideologines ir menines pozicijas, pažadėdama, kad jos poezija bus išnaudojamųjų masių kovos įrankis ir reikš jų norus ir tikslus.
S. Nėris jautėsi įskaudinta, ji nutraukė ryšius su katalikiška bendruomene ir perėjo į „Trečiąjį frontą“, kairiųjų pažiūrių grupuotę. Jau už tai S. Nėris tapo atstumtąja: su ja nesisveikino pažįstami, priekaištavo giminės ir draugai.
„Turbūt sunkiausia atsakyti, ar tai buvo ilgalaikis posūkis, t. y. ar galima liniją tęsti nuo „Trečio fronto“ iki pat 1940 metų, ar vis dėlto buvo kažkoks laimingas santuokos ir ramaus gyvenimo tarpsnis, nusėdimas į ramų uostą nuo 1936-ųjų iki 1940-ųjų. Apie tai turbūt verta svarstyti atskirai, bet kadangi „Trečias frontas“ savaime nebuvo toks nekaltas, manau, kad įvyko daugiau per tuos trejus metus jos bendravimo su kairiaisiais intelektualais, rašytojais marksistais ir, žinoma, komunistais. Šis bendravimas, matyt, jai suteikė tam tikrų patirčių, įsipareigojimų ar suvaržymų, kurie vėliau atsirūgo ir nuo kurių, ko gero, negalėjo išsilaisvinti. Manau, vienas svarbiausių dalykų buvo tai, kad net kai gyveno ramiai, ji buvo taikiklyje, numatyta kaip žmogus, kuris gali pasitarnauti laikui atėjus“, - kalbėjo N.
Santuoka ir Politinis Aktyvizmas
Ne vieną meilės istoriją išgyvenusi S. Nėris šiuo laiku ištekėjo už skulptoriaus Bernardo Bučo ir susilaukė sūnaus, tarsi atsidėjo sėslesniam, ramesniam gyvenimui. Tačiau, žinant vėlesnį S. Nėries politinį aktyvizmą Sovietų Sąjungos okupacijos fone, šis laikotarpis lieka iki galo neišskleistas.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą poetė parašė „Poemą apie Staliną“, važiavo į Maskvą parvežti „Stalino saulės“. Salomėja Nėris ne iš karto suvokė, koks baisus yra stalinizmas.
S. Nėris dalyvavo sovietų valdžios surežisuotame politiniame spektaklyje, kuriuo pridengtas Lietuvos užgrobimas. Ji paskirta kolaboracinio Liaudies Seimo atstove, išrinkta į lietuvių delegaciją, vykusią į Maskvą kreiptis dėl Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Svarbus klausimas yra ne tai, ką ji simboliškai padarė ir perskaitė, bet ar iš tikrųjų ji buvo iš tų žmonių, kuriuos sovietai numatė kaip būsimą penktąją koloną čia kuriant sovietų valdžią, - pabrėžė N. Šepetys. - Ne priimti kažkokius sprendimus, nes niekas jų čia nepriėmė, nesvarbu, kas ir kur nubalsavo ar ką pasirašė, - svarbu, kad žmogus sutiko būti marionete.
Kūryba okupacijos metais
SSRS okupavus Lietuvą parašė Poemą apie Staliną (1940 31951), 1940-41 - prosovietines poemas Bolševiko kelias (skirta Leninui) ir Keturi (skirta 1926 sušaudytų Lietuvos komunistų vadų atminimui). Tautosakos motyvais pagrįstose poemose Eglė žalčių karalienė (1940 92020), Našlaitė (1940 42000) perteikiami lietuvių liaudies pasaulėjautos bruožai.
Tremtis ir Paskutiniai Gyvenimo Metai
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Salomėja Nėris su sūnumi Sauliumi priverstai pasitraukia į Rusijos gilumą. Gyveno Ufoje, Penzoje, Maksvoje. Poetė jautėsi labai vieniša ir nelaiminga. Aršiausios žiemos, svetima kultūra ir kalba ją labai slėgė. Be to, ji nežinojo kaip gyvena artimieji, likę Lietuvoje. Ar sveiki? Ar tebe stovi namai? Apskritai poetė kankinosi dėl ateities. Kaip reikės gyventi svetimoje šalyje? Ar bus kada nors galimybė sugrįžti į savo gimtąją Lietuvą?
Karo metais, į Lietuvą įžengus vokiečiams, S. Nėris pasitraukė į Rusijos gilumą ir grįžo tik jam besibaigiant, jau susilpnėjusios sveikatos. Literatūrologai jos priešmirtinėje kūryboje randa atgailos motyvų, sunkiai sirgdama ji ir vėl atsigręžė į tikėjimą.
Ką išgyveno S.Nėris, sužinome iš jos eilėraščių, parašytų toli nuo Lietuvos, Rusijoje, kur ji praleido II pasaulinio karo metus. Jos vyras Bernardas Bučas liko Lietuvoje. Manė, kad žuvo, bet išties buvo gyvas. Per visus karo metus ji negavo iš jo jokios žinios.
1944 m. grįžo į Kauną, bet sunkiai susirgo ir mirė Maskvos ligoninėje 1945 m. liepos 7 d. Palaidota Kaune, Kultūros muziejaus sodelyje, perlaidota Petrašiūnų kapinėse.
Kūrybos Bruožai ir Temos
Salomėja Nėris atskleidė tėvynes netekties temą: vaizduojamas tėvynę palikusio, tautinių vertybių išsižadėjusio žmogaus kaltės bei ilgesio vidinis jausmas. Dažnai eilėraščių rinkiniuose tvyroja sielvartingi ir skaudūs išgyvenimai, kupini meilės jausmo, liūdesio, bet kartu ir džiaugsmo. Dėmesio centru, žinoma, tapo vidinė individo būsena, kuri kur kas svarbesnė už išorinio pasaulio faktus.
Salomėjos Nėries kūryboje rodomas jautrus pasiilgimas ne tik pačios tėvynės, bet ir jos gamtos: spalvos, garsai, tyla, kraštovaizdis, gaivumas. Vyrauja netekties, žmogaus būties trapumo, laikinumo temos, lydimos vienišumo, apleistumo motyvų. Atveriamas ne tik žmogaus dvasinis pasaulis, bet ir visos tautos simbolis. Nuolatos vaizduojamas individas, kuris jaučiasi prislėgtas ir nerandantis vietos pasaulyje, besiblaškantis ir jautrus.
Pirmasis poezijos rinkinys Anksti rytą (1927) - jaunystės svajonių ir jausmų išraiška, jame kalbama apie pavasarišką jaunystės džiaugsmą, meilę, veržimąsi į pasaulio platumas; melodinguose eilėraščiuose pinasi pasaka ir realybė, simbolistiniais įvaizdžiais siekiama ne transcendentinės būties, o einama pasakos link. Šioje knygoje ir eilėraščių rinkinyje Pėdos smėly (1931) eilėraščiai veikiami romanso poetikos, vyrauja lemtingos meilės motyvai, kategoriškai gretinamos priešybės.
Trečiafrontininkų idėjas savo eilėraščiuose kartais deklaruodavo tiesiogiai, tačiau tribūno ir agitatoriaus vaidmuo netiko S. Nėries meninei prigimčiai. Eilėraščių rinkinys Per lūžtantį ledą (1935) skirtas S. Dariaus ir S. Girėno atminimui; jame poetizuojamas prometėjiškas pasiaukojimas, vaizduojamas realusis pasaulis, socialinės problemos.
Eilėraščių rinkinyje Diemedžiu žydėsiu (1938, Lietuvos valstybinė literatūros premija, 32004) melodinis orientyras - liaudies daina, vyrauja lopšinės lyrizmo tradicija, teigiama gyvenimo harmonija, paremta motinos ir vaiko ryšiu. Artėjančio karo nuojauta sustiprėjo 1939-40 sukurtuose eilėraščiuose.
Salomėjos Nėries Bibliografija:
- Anksti rytą. - Kaunas, 1927.
- Pėdos smėly. - Kaunas: Sakalas, 1931.
- Per lūžtantį ledą. - Kaunas: Sakalas, 1931.
- Mūsų pasakos / sp. paruošė S.Nėris. - Kaunas: Spindulys, 1934.
- Diemedžiu žydėsiu. - Kaunas: Sakalas, 1938.
- Eglė žalčių karalienė. - Kaunas: Valst. l-kla, 1940.
- Poema apie Staliną. - Kaunas: Spaudos fondas,1940.
- Rinktinė. - Kaunas: Valst. l-kla, 1941.
- Dainuok, širdie gyvenimą: eilėraščiai ir poemos. - Kaunas: Valst. l-kla, 1943.
- Lakštingala negali nečiulbėti. - Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1945.
Salomėjos Nėries atminimas Vilniuje
Salomėjos Nėries santykis su Vilniumi buvo ypatingas. Dar būdama gimnaziste, Salomėja Nėris savo dienoraštyje buvo įrašiusi tokius žodžius apie tuometinės lenkų valdžios okupuotą Vilnių: „O Vilniau, Vilniau! Gedimino pilie! Brangioji mūsų sostine!.. O Vilniau, Vilniau! Tu Lietuvos širdie! Kodėl gili naktis tave gaubia?!.. Kodėl nešvinta tau rytas?“
Salomėjos Nėries atminimas Vilniuje buvo įamžintas netrukus po jos mirties − 1946 m. minint poetės gimimo metines Salomėjos Nėries vardas suteiktas tuometinei Vilniaus miesto II-ajai vidurinei mokyklai.
1974 m. prie šios mokyklos, Vilniaus gatvėje (tuo metu − L. Giros g.) pastatytas Salomėjos Nėries paminklas-biustas (skulpt. Vladas Vildžiūnas, archit. Gediminas Baravykas ir Gytis Ramunis). Biusto kompozicija − asimetriška, dinamiška. Veido išraiška, žvilgsnis atspindi intensyvius išgyvenimus, perteikia poetės gyvenimo ir kūrybos dramatizmą.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Nepraleiskite! Neries 114-osios gimimo metinės – įspūdingi renginiai ir įkvepianti bendruomenės veikla
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Gausus prakaitavimas nėštumo metu: sužinokite priežastis ir veiksmingiausius gydymo būdus!
- Nepraleiskite! Koperniko Mokslo Centras Varšuvoje – Bilietai Vaikams Iki 5 Metų ir Visas Reikalingas Vadovas