Lietuvos kino ir teatro aktorius Sakalas Uždavinys, šiuo metu besiruošiantis naujo sklandymo sezonui ir pirmojo Baltijos šalyse miuziklo „Mažasis Princas“ premjerai, atvirame interviu dalinasi savo aistra aviacijai ir mintimis apie šį unikalų vaidmenį.
Meilė aviacijai nuo vaikystės
Sakalas Uždavinys: Iš tikrųjų, tai negaliu įvardinti tos akimirkos, kai mane tas užkabino, bet visai neseniai išsiaiškinau, kad mano tėvas, šviesios atminties, besimokydamas Kauno technikos universitete lankė sklandymo kursus. Ir aš puikiai atsimenu, kaip jis mums, vaikams, droždavo tokius lėktuvėlius-sklandytuvus.
O tas lėktuvų įvaizdis turbūt kiekvienam smalsesniam vaikui yra toks labai mistiškas daiktas. Galbūt viskas prasideda nuo pasakų, kuriose skraido drakonai ar žmonės skraido kilimais, bet skrydis turbūt visais laikais žmogui buvo tokia savotiška riba tarp pasakos ir realybės. Dėl to man visada viskas, kas skraidydavo traukė dėmesį.
Labai gerai atsimenu, kai mano krikštamotė mane maždaug šešerių ar septynerių metų vežėsi į stovyklą Giruliuose, kurie tuo metu buvo visiška dykynė. Ir tuo metu iš Vilniaus oro uosto skraidydavo į Klaipėdą lėktuvas, toks vintažinis. Kažkaip atsitiko, kad mane pilotas nusivedė į kabiną ir ta diena buvo kažkokia pasakų šalis: daugybė lempučių ir prietaisų. Tai aš tą kabiną sapnuodavau ilgai. O po to mano smalsumas aviacijai ne tiek didėjo, kiek detalėjo.
Kelias į sklandymą
Nepaisant užgimusios aistros aviacijai, Sakalas pasirinko aktorystės studijas, o sklandyti pradėjo tik 49-erių metų.
Sakalas Uždavinys: Mokyklą baigiau dar gūdžiam sovietyne, tai visai kita situacija buvo. Tais laikais buvo tu arba kosmonautas, arba tu netinkamas. Buvau ilgas, nelabai fiziškai stiprus, pabijojau, kad nepraeičiau visų tų dalykų. Vėlgi, važiuoti į tą rusyną, kur karinėse mokyklose buvo mokoma civilinė aviacija, tikrai nebuvo didelės pagundos.
Aš turbūt esu labai geras pavyzdys, kaip nedaryti. Labai ilgą laiką atidėliojau, galbūt net sąmoningai nerodžiau jokio intereso kažkokia aktyvia veikla su aviacija užsiimti, kol atsitiktinai mano kolega Juozas Gaižauskas nusitempė į aviatorių renginį. Ten aš įsikalbėjau su aviatoriais, kurie buvo labai nustebę, kodėl aš nieko nedarau.
Bet net ir tada atidėliojau viską iki kol direktorė paskambino turbūt jau trečią kartą ir pasakė: „tu atvažiuoji pagaliau ar ne?“. Bet net ir tada, kai man praktiškai buvo į rankas įduota - aš vos nepramečiau tos galimybės. Dabar sunku pasakyti kodėl taip elgiausi, nes prisiminai yra subjektyvi planeta. Bet tas nuolatinis atidėliojimas kilo iš visokių baimių: gal man bus bloga, gal kažkas bus negerai, gal bus baisu. Tokie labai žmogiški dalykai. Aš joks ne supermenas, o gal net dar didesnis atidėliotojas negu daugelis kitų žmonių. Nors man pačiam kartais reikia, kad kas nors spirtų į užpakalį, bet visiems sakysiu: jeigu tau įdomu ir smalsu, eik ir pabandyk.
Sklandymo ypatumai Lietuvoje
Sakalas Uždavinys: Praktiškai sezonas atsidaro iškart po Velykų. Aišku, buvo jau keletas dienų šiemet, kai mūsų kolegos skraidė, bet tos dienos dažniausiai būna labai atsitiktinės. Lietuva yra tokioje pasaulioje vietoje, kurioje nuolat susiduria kelios oro masės, todėl oras labai nestabilus. Skaičiuojama, kad, jei sklandytojui pavyksta per sezoną, per vasarą priskraidyti 100 valandų - tai yra labai daug.
O visiems žmonėms visada noriu priminti, kad mūsų aeroklubai yra atviri visuomenei, kur galite atvykti pasišnekėti, viską pamatyti savo akimis ir pabandyti. Dažnai turbūt galvojama, kad čia toks turčių sportas, bet tai yra gan vidutinių pajamų žmonės, todėl norisi griauti šį mitą. Siūlyčiau bet kam pabandyti sklandymą, nes tai yra be proto egzistencinis pojūtis. Nepalyginsi su jokiu komerciniu lėktuvo skrydžiu ar motoriniu skrydžiu.
Kai tu jau sklandai, kaip sportininkas, tu nelabai turi laiko viskuo pasigrožėti, nes visada esi judesy ir galvoji, kas toliau. Bet aplanko toks jausmas iš filosofinės pusės, nes Dievulis mums nesudarė galimybių skraidyti. Praktiškai vos prieš 100 metų išvis žmogus pirmą kartą pakilo sunkesniu negu oras aparatu, o štai matome, kokie aparatai skraido dabar.
Kai broliai Raitai pirmą kartą į orą pakilo, tai į juos niekas nekreipė dėmesio, nes galvojo, kad čia fokusas. Laikraščiai net nerašė apie juos, nes galvojo, kad čia iliuzionistų triukai. Manau, kad kokią mes turim aviacijos istoriją ir bendruomenę Lietuvoje yra tiesiog stebėtina.
Kokių turime talentingų aviatorių, inžinierių ir konstruktorių yra puiku. Jau net nekalbu apie tarpukario laikotarpį, kai Lietuvos aviacinė mintis buvo viena pažangiausių pasaulyje. Pavyzdžiui, lietuvių sukurtas „ANBO-IV“, toks žvalgybinis bombonešis, skaitėsi vienas geriausių konstrukcinių sprendimų tais laikais. Žinoma, tai buvo labai neilgai, nes labai greitai vystėsi sprendimai.
Labai didžiuojuosi, kad ir dabar Lietuva turi vieną iš penkių sertifikuotų sklandytuvų gamyklų Europoje, kas tikrai yra stiprus pareiškimas tokiai nedidelei valstybei. Manau, kad derėtų šviesti visuomenę ir tuos pačius politikus, kurie priiminėja sprendimus, nes vien tik tai, kad mes neturim savo aviacijos komercinės bendrovės ar tokių karinių oro pajėgų, kurios turėtų įvairius padalinius - nėra gerai. Kita vertus, nuostabu, kad mes turime AGAI (aut. past. - Antano Gustaičio aviacijos institutą).
Tuose klubuose, kur ir aš skraidau, susiduriu su žmonėmis iš ten. Tikrai nepaprastai šviesūs žmonės su didelėmis perspektyvomis. Sąsaja turbūt būtų tokia, kad aviacija bendrąja prasme duoda labai daug tiesioginės ir netiesioginės naudos visuomenei, kaip ir menas, muzika ir kultūra. Kadangi esu ir dėstytojas, kai man tenka susidurti su politikais, neretai bandau atkreipti jų dėmesį, kad tie svečiai, kuriuos jie nusiveda į operos ir baleto teatrą - verslininkai, politikai, diplomatai - jie gauna supratimą apie Lietuvą šimtąkart geresnį negu per bet kurią prezentaciją.
Nes bet kuris žmogus supranta, kad operos teatras yra milžiniškos infrastruktūros pasekmė. Kad jis būtų reikia muzikos mokyklų, chorų, baleto mokyklų, infrastruktūros visoje šalyje ir žmonių, kuriems tai būtų įdomu, kas irgi daug pasako. Man sklandymas suteikia supratimą kas yra laimingo žmogaus gyvenimas. Aš galvoju, kad pilnavertiškam gyvenimui reikia trijų dalykų: darbo, kuris tave išmaitintų; misijos, kurią tu darai nebūtinai dėl atlygio; ir hobio, kuris suteikia tau papildomą erdvę. Idealiausia, kai šie trys dalykai persidengia ir mano gyvenime taip ir yra. Vaidindamas užsidirbu pragyvenimui, akademijoje vykdau misiją, o sklandymas yra hobis, kuris viską papildo. Aktorystė yra tokia profesija, jei tai išvis galima vadinti profesija, kad tu esi, kaip kempinė - susiurbi visas patirtis, kurios vyksta aplink tave ir iš to gimsta tai, ką tu darai.
Vaidmuo miuzikle "Mažasis Princas"
Sakalas Uždavinys miuzikle „Mažasis princas“ įkūnys Pilotą. Šis vaidmuo jam patikėtas neatsitiktinai.
Sakalas Uždavinys: Miuziklą kuriantis Jonas Sakalauskas pakvietė prisijungti su idėja, kad Piloto personažą kurtų žmogus, kuris realiai turi skraidymo patirtį. Galbūt tai kažkiek ir sieja mane su genijumi de Sent Egziuperi. Buvau labai nustebintas, nes nesu muzikantas ir daininkas. Tai nereiškia, kad negaliu padainuoti, bet tikrai nesu profesionaliai tam rengtas. Bet abejonių tikrai neturėjau, nes atsisakyti de Sent Egziuperi medžiagos, tai kaip atsisakyti „Hamleto“. „Mažasis Princas“ yra absoliuti klasika, kurią mes kiekvienas turbūt prisimenam nuo vaikystės. Apskritai de Sent Egziuperi kūryba yra pavyzdys tokio visiško altruistinio humanizmo.
Manau, kad čia yra amžina pasaka ir vizija. Tiek visose pasakose, tiek realybėje, visose religijose turime ar Dievą, ar pranašą, ar guru, kuris išeina į dykumą, kažką sutinka, atranda, supranta ir kažką parsineša. Pradedant nuo mūsų katalikiško pasakojimo. Kita vertus, tai turbūt kaip Pelenės istorija, kuri perpasakojama įvairiose šalyse, kultūrose, amžiuose ir įvairiomis formomis.
„Mažasis Princas“ yra tokia egzistencinio supratimo, kas aš esu ir kur aš keliauju istorija. Tai turbūt viena iš nedaugelio knygų, kuri kontempliuoja mirties temą. Nors konkrečiai nepasakoma, kad Mažasis Princas mirė, bet tai yra akivaizdu, nes jis kažkur iškeliavo. Juk mes tuo ir skiriamės nuo, pavyzdžiui, šuns, nes suprantam, kad mirsim, ko joks kitas gyvis nesupranta.
Aš ir savo studentams sakau, kad iš esmės kiekviena istorija, jeigu ją nudrožus iki esmės, yra atsakymas į vieną iš trijų klausimų: kas aš esu, iš kur mes atsiradom, ir kur mes keliaujam? Dažniausiai pasakojimai atsako į vieną iš šių klausimų. Labai retas kūrinys kabina du ar net tris šiuos klausimus. Ir tokie kūriniai dažniausiai yra susiję su religija arba tai kokia nors alegorija, kaip Džono Livingstono „Žuvėdra“.
Turbūt būtent dėl to „Mažasis Princas“ yra tokia mistika, mėgiama tiek vaikų, tiek suaugusių. Nes net jei tu neišartikuliuoji to klausimo, jis vis tiek yra mūsų pakaušy. O „Mažojo Princo“ istorija pasiekia tuos smegenų užkabarius, kuriuos tu galbūt net bijai įvardinti. Galima sakyti, kad „Mažasis Princas“ užkabina visus tris klausimus, nors ir neatsako į nė vieną iš jų. Aišku, šie klausimai ir neturi atsakymų, bet mes pamatome, kad ne aš vienas neturiu atsakymų ir, kad negaunant konkrečiai įvardinto atsakymo tu gali kažką padaryti, kažką suprasti, pamatyti, pajausti.
Sakalas Uždavinys miuzikle „Mažasis princas“ vaidins balandžio 27 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje, o spektaklio žiūrovai turės progą laimėti nemokamą skrydį sklandytuvu Paluknio aerodrome.
Palinkėjimas jaunajai kartai
Sakalas Uždavinys: Palinkėčiau negyventi pagal pasą. Kūnas gal ir gyvena, bet mūsų protui ir emocijoms tai nesvarbu. Dažnai mes patys nurašom save. Ir aš lygiai toks pats abejotojas ir atidėliotojas. Tik kartais turi gnybti sau į užpakalį ir pasakyti „pirmyn!“. Lengviausia turbūt yra mąstyti, kad „aš jau per senas, per jaunas, per kvailas ar per protingas, ar dar kažkoks“ - aš ir pats tą dariau.
Tiesiog reikia kartais atidžiau pažiūrėti į save iš šalies ir suprasti, ar tai nėra slapta atidėliojimo ir tokios vaikiškos baimės dalykas, kad suklysi ir kvailai atrodysi. Aš atrodžiau, kaip idiotas, kai mokiausi skraidyti. Kitas žmogus gal jau būtų seniai nuleidęs rankas. Prisimenu, pirmose savo sklandymo varžybose maršrutą apskridau atbulai. Žmonės aerodrome iš manęs juokėsi susirietę, bet ką… Pasijuoki kartu su jais ir viskas. Manau, kad daugumoje sportų ir turbūt bet kurioje kitoje srityje klaidos yra neatsiejama dalis.
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Citramonas nėštumo metu: ar saugu vartoti ir ką būtina žinoti?
- Kraujavimas antra savaitę po gimdymo: ką privalote žinoti ir kada skubėti pas gydytoją