Penktadienį R. Lapė švenčia 29-ąjį gimtadienį. Moteris sakė, kad per metus gavo viską, apie ką tik galėjo pasvajoti. Rūta džiaugiasi šeimynine laime, pasaulį išvydusiu, labai lauktu sūnumi.
„Tai buvo geriausi metai mano gyvenime. Vestuvės, šeimos pagausėjimas. Ko daugiau galima norėti?“ - DELFI kalbėjo žaliaakės pravardę televizijoje įgijusi moteris. R. Lapė pasakojo, kad vaikelio su vyru labai norėjo, tad užgriuvusios tėvų pareigos ne vargas, o malonumas. „Jautėmės morališkai ir dvasiškai pasiruošę tėvystei, mums niekas nesunku. Tik miego labai trūksta, bet aš stipri moteris“, - šypsojosi Rūta.
Sūnų pora pavadino Mykolu. Pasak Rūtos, šiuo vardu ji norėjo įprasminti tėvų (o tuo pačiu ir savo mergautinę Mykolaitytės) pavardę. „Be to, šis vardas - gražus, senovinis ir lietuviškas. Kitokio, geresnio, sūnui nė nebūtume sugalvoję. Modernūs vardai mums nepatinka“, - pasakojo R.Lapė.
„Aš esu devintame danguje, o vyras, kuriam šiemet - 40 metų, jau buvo tikrai subrendęs tėvystei“, - naujienų portalui lrytas.lt sakė laiminga mama.
Darbo ir motinystės derinimas
Žurnaliste dirbanti R. Lapė nežada atsisakyti darbo ir atsiduoti vien tik motinystei. Rūtos planuose - mamos pareigų derinimas su darbu televizijoje: „Gerbiu moteris, kurios sugeba atsidėti tik motinystei, tačiau užsidaryti keleriems metams namie - tiesiog ne man. Gerai, kad dirbant televizijoje nereikia nuobodžiauti sėdint biure iki vakaro, nes ilgiau nei kelioms valandos sūnaus niekam nepatikėčiau. Juk jis yra didžiausias mano turtas.“
DELFI primena, kad R. Lapė amžiną meilę savo išrinktajam prisiekė praėjusių metų vasaros pabaigoje.
Auklėjimo iššūkiai ir paieškos
Jauna moteris pasakojo, kad jau susidūrė ir su šiokiais tokiais sunkumais - šiame informacijos gausiame amžiuje sunku atsirinkti, kurie vaiko auklėjimo ir auginimo patarimai yra verti dėmesio, o į kuriuos reikia numoti ranka. Juk Mykolas - pirmasis poros vaikas, tad patirties sutuoktiniai stengiasi semtis iš knygų.
„Atrodo, nenorėčiau būti išprotėjusia supermamyte... Tačiau ir prancūzų auklėjimas man netinka - jie rekomenduoja vaiką palikti verkiantį. Kol dar nebuvau mama, net negalėjau pagalvoti, kad pasaulyje egzistuoja šitokia galybė skirtingų teorijų, kaip teisingai auginti vaikus. Ir juo labiau, kad jos visos galėtų būti kategoriškai priešingos viena kitai - vienose siūloma migdyti ir maitinti kūdikius pagal griežtą grafiką, kitose gi šitai draudžiama, ir primygtinai siūloma vien tik stebėti vaiko poreikius.
Kai gimė mano pirmagimis Mykolas, aš visų pirma susižavėjau Gina Ford ir jos bestseleriu tapusia knyga „Sveiko kūdikio dienotvarkė”. Man tiko viskas, ką ji siūlė - o ypač griežtas maitinimo ir migdymo grafikas (knygoje, beje, netgi yra tiksliai parašyta, kada pati mama turėtų rasti laiko pusryčiams). Labai džiaugiausi, jog kažkas už mane ir mano vaiką nusprendė, kada mums keltis, kada eiti miegoti, ir kada maitintis. Minučių tikslumu pagal savo grafiką mes gyvenome pusantrų metų, kol sulaukėme brolio Motiejaus.
Ko gero mane iš griežtų G. Ford vėžių išmušė vienas atsitiktinai interneto platybėse perskaitytas straipsnio epizodas. Viena Afrikos gentis lankiusi mergina aprašė pačios matytą tokį buitinį vaizdelį - genties moteris įprastą dieną dirbo lauko darbus, ant peties ir liemens parištoje skaroje miegojo kūdikis. Staiga ji ramiai sau praskleidžia skarą, kūdikis nusišlapina ant žemės, ir ji toliau sau dirba. Keliautoja paklausė moters, iš kur ji sužinojo, kad kūdikį kaip tik tą akimirką prispaudė gamtinis reikaliukas. Perskaičiusi tai tiesiog netekau amo. Vadinasi, ta moteris, ištisą parą nešiodama savo kūdikį prigludusį prie savęs, žino ne tik tai, kada jis nori valgyti ar miegoti, bet ir kada užsimano šlapintis.
Nežinau ar tik dėl to, tačiau Motiejų aš jau auginu, sakykime, šiek tiek atsipalaidavusi. Ir aš vis dar nežinau, kuri vaikų auginimo teorija yra geriausia. Tik matau, jog kaip bebūtų, kiekviena mama pasirenka savąjį kelią, ir visų vaikai kažkaip užauga.
Gyvenimo būdo laida "Kasdienybės herojai"
Rūta Lapė gyvenimo būdo laidai „Kasdienybės herojai“, kuri pradeda skaičiuoti trečius metus, nufilmavo jau virš 100 interviu. Ir tai - be jokių sezonų ir vasaros atostogų! Visgi Rūtos gyvenimas taip pat vertas atskiros laidos, o kur dar jos talentas suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą.
„Jei jau visai atvirai, kartais bijau viešai reikšti savo nuomonę santykių tema, nes būčiau labai nepopuliari. Kiek dabar būtų pasipiktinusių, jei pasakyčiau, kad jau septynerius metus kas rytą nešu vyrui kavą į lovą? Kad kiekvieną vakarą gaminu visiems trims savo vyrams vakarienę iš dviejų patiekalų ir tvarkau namus? Ir kad man tai ne kažkokia prievolė? Tiesiog taip aš suprantu šeimos gyvenimą.
„Todėl kai, pavyzdžiui, laidos herojė Rasa Martens atvirai pasako, jog neturėti vaikų yra sąmoningas jos pasirinkimas, o jiems su vyru visus dvidešimt santuokos metų yra normalu dėl darbų ir komandiruočių nesimatyti po savaitę laiko, esu labai dėkinga už tokį atvirumą. Tas bandymas visus matuoti pagal save yra labai neteisingas. Kuriai moteriai, ištekėjusiai už vyresnio sėkmingo vyro, neteko išgirsti apie save kalbų, kad viskas tik dėl pinigų?
„Su vyru, jo prašymu, mane supažindino bendras draugas ir mes labai greitai supratome, kad vienas kitam tikrai tinkame. Puolėme į santykius - po 3 mėn. jis man pasipiršo, po pusės metų susituokėme, o per dvejus santuokos metus gimė 2 vaikai. Tačiau ji pabrėžia, kad tai nebūtinai visiems tinkamas receptas. Suprantu, kad mūsų draugystės vystymasis iš šono galbūt atrodė rizikingas, tačiau mano vyras yra būtent toks, apie kokį svajojau - intelektualus, stiprus, orientuotas į šeimą.
„Mano šeimoje turime tik vieną taisyklę - nestabdyti vienas kito polėkio ir augimo profesinėje srityje. Daug investuojame į saviugdą, hobius, profesinį tobulėjimą. Mano vyras niekada manęs neskatino būti namų šeimininke, nors galėjo sau tai leisti. Džiaugiuosi, kad daug tokių pavyzdžių matau ir tarp savo pašnekovų. Pavyzdžiui, skulptorius Tadas Gutauskas užaugo žinomo rašytojo ir tapytojo Leonardo Gutausko bei pianistės Loretos Skripkutės šeimoje, ir matė, kad nors kurį laiką šeimai teko pragyventi iš mamos pianistės atlyginimo, tačiau tėčio talentu visuomet buvo tikima.
Visgi, moteris nepiešia savo šeimos vien idealistinėmis spalvomis. „Esame karštakošiai, tad konfliktai tikrai gali lengvai įsiplieksti. Bet tokiais atvejais prisimenu pasižadėjimą, išsakytą santuokos bažnyčioje metu ir bandai ieškoti sprendimų. Per 7-erius santuokos metus jaučiuosi be galo pasikeitusi - išmokau ir maistą gaminti, ir namus prižiūrėti. Šeimoje ir santykiuose labai svarbus darbas su savimi, savo poreikių patenkinimas. Pavyzdžiui, kai vaikai buvo labai maži ir miegodavo, tą laiką griežtai skirdavau tik sau. Nesitvarkydavau, negamindavau, bet tiesiog leisdavau sau ilsėtis. Ir ar dabar gailiuosi, kad kažkada kambaryje mėtėsi nesutvarkyti vaikų žaislai?
Dar daugiau įkvepiančių istorijų - gyvenimo būdo laidoje „Kasdienybės herojai“. Tai stiprių asmenybių jaudinančios gyvenimo istorijos. Kiekvieną sekmadienį 20 val.
Žurnalistės asmenybė ir požiūris
- Ar žinai tą pasakymą, kad „mažos moterys sutvertos meilei, o didelės - darbui“? - Visuomet susiduriu su keistu požiūriu į save, visiems atrodo, kad tavo gležnumas reiškia charakterio savybes ir trapumą. Tačiau man atrodo, kad tai kontrastuoja su mano vidumi, nes nesu nei tokia gležna, nei trapi. Jau esu sakiusi, kad su tais stereotipais mane galima suvalgyti, bet aš iš tų, kurie mėgsta būti namuose, rūpintis savo vyrais, nors anksti išėjau dirbti ir stengiuosi gyvenime ieškoti balanso tarp šių dviejų dalykų. Aišku, tai turi didelę kainą - privalai atsisakyti lūkesčių ir susitaikyti, kad niekada nebūsi geriausia žurnalistė ir niekada nebūsi geriausia mama.
- Bet žmonės tuos dalykus sprendžia iš rezultatų, o rezultatas būna, kai vaikai užauga, nes jokių kitų matų nėra. Ar tau taip nebuvo, kad gimus sūnums iš karto žinojai, ko jie dabar nori ir kaip su jais elgtis? - Ne, mane socialinių tinklų visas kultas ir tie gražūs paveikslėliai tikrai veikė, kai tik tapau mama. Man tuomet, einančiai 29 metus, atrodė, kas esu labai jauna. Eidavau į visokias paskaitas klausyti, žiūrėti, kaip viską reikia daryti, rašiau tinklaraštį apie savo atradimus, bet vėliau jį uždariau. Kodėl? Supratau, kad nėra tokio atskiro dalyko, kaip motinystė, ir jos nereikia mokytis. O tuo metu buvau pasimetusi ir viską norėjau daryti teisingai.
Prisimenu, kaip dariau žurnalistinį tyrimą, koks geriausias vežimėlis, kiek kuris sveria, kaip susilanksto ir t.t.. O dabar tai atrodo didelė nesąmonė: panaudoji 2 metus ir tas vežimėlis keliauja į sandėliuką. Kadangi labai mėgstu dirbti ir esu orientuota į konkretų apčiuopiamą rezultatą, tai niekada neturėjau laiko gražioms fotosesijoms ar kažkokiam ruošimuisi. Man vyras pasipiršo po 3 mėnesių pažinties, po pusmečio susituokėme, po to vienas po kito gimė 2 vaikai.
- Bet juk tu esi viską apskaičiuojanti ir tokia racionali, o čia buvo tokia beprotybė? - Kiekvienam nerekomenduoju šio recepto, nes gali stipriai nudegti, jei nepasirodys, kad šis vyras yra „tas vienintelis“. Mano sūnūs atsirado pamečiui, jų vardai - Mykolas ir Motiejus. Nuskambės nefeministiškai, bet savo gyvenimą derinu prie šeimos ir dirbu nuo ankstyvo ryto, o po pietų skubu į „būrelių vežiojimą“, tad vaikai nelabai mato mane dirbančią, nes dirbu, kai jų nėra namuose. Vyro darbas visuomet buvo prioritetas, bet aš stengiuosi atsikovoti tas pozicijas, augant vaikams tas santykis būtų tolygesnis.
Pamenu, dar man laukiantis su vyru svečiavomės pas vieną garsią moterį jos nuostabiame name, kurį suprojektavo mano vyras. Ji tuomet pasižiūrėjo į mane į sako: „Tu, mergaite, nebandyk nužudyti jo talento su ta savo buitimi“. Kitas akibrokštas buvo, kai visai neseniai šią vasarą kalbinau žinomą moterį, kuri, sužinojusi, kad mano vyras yra garsus architektas, persimainiusiu veidu tarė „Nu bet tu ir šaunuolė, tokį vyrą turi, galėtum nieko neveikti, o čia lakstai ir dirbi kažkokia žurnaliste“. Man toks pasakymas buvo kaip su mazgote per veidą, nes man žurnalistika labai patinka, gal net už dyką dirbčiau.
- O ta kažkokia žurnalistė padaro apie 150 interviu per metus. Ar kiekvienam jų užtenka laiko pasiruošti? - Kiekvienam interviu atsakingai ruošiuosi, nes turėjau labai gerą mokyklą. Manęs dažnai prašo pasakyti savo laidos receptą, ir dažnai galvoju, ar man savo sakyti, ar kažką bandyti burti. Nes mano receptas paprastas - pabaigti žurnalistikos studijas ir dar kurį aukštąjį mokslą bendram išsilavinimui. Aš, pavyzdžiui, baigiau 6 metų psichologijos mokslus. Tada padirbti 10 metų pas geriausius Lietuvos prodiuserius. Tai yra išmokti to amato, gaunant ir „velnių“, ir „lazdų“, bet turi žinoti ką tu darai.
- Ar greitai perkandi pašnekovus? - Darydama laidas, pastebiu, kad dažnai pašnekovai nori pasirodyti geresni, nei yra, užsideda gero žmogaus kaukę. Keista kodėl žmonės kaukes dedasi, nes žiūrovas labai jaučia, kur herojus „falšyvina“, ir jo nemėgsta. Niekada savo herojų nevertinu ir nesmerkiu. Kai rašau laidos scenarijų, kartais pagalvoju, kad aš taip, kaip mano herojus, negyvensiu, bet nors kažkiek jo gyvenimo pritaikius sau, ta laida jau bus prasminga. Suprantu, kad gyvename laikais, kai žmonės gali pasirinkti, kaip gyventi, bet žiūrovus vis piktina išsiskiriantys iš aplinkos žmonės. Mane labiau stebina ne išskirtiniai žmonės, bet atgalinis ryšys, kurį išreiškia tie, kurie mato nukrypimus nuo „standarto“.
- Papasakok apie savo garsiausią interviu. - Su pasaulinėmis žvaigždėmis mano interviu nėra įdomūs ta prasme, kad esi apsuptas labai didelio būrio žvaigždės prodiuserių, techninio personalo ir dar kitų žurnalistų, laukiančių kažkokio klausimo. Pavyzdžiui, kokio nors herojaus, turinčio bipolinį sutrikimą interviu priklausys nuo to, ar gera, ar bloga ta diena jam bus. Žinomiausiam mano herojui Žanui Klodui van Damui, kuris, beje, yra smulkaus sudėjimo ir nedidelio ūgio, interviu pradžioje trukdė kažkokie garsai, jis buvo labai nervingas ir įsitempęs, sunku buvo prakalbinti, bet galiausiai gavome jo pusvalandį.
- Atrodo, kad pati labai stipriai valdai savo gyvenimą. - Save laikau seniau buvus labai nepasitikinčia savimi, nedrąsia mergaite. Anksčiau nebuvo dabar madingų „koučerių“ mokyklėlių, tai aš pasitikėjimą savimi ugdžiau realiai kažką padarydama, savo vertę pati sau įrodydama, žinodama, kad net esant bet kokiomis sąlygoms neprapulsiu gyvenime. Ir su vaikų, ir su darbo problemomis, tikiu, galiu susitvarkyti. Esu ožiaragis, todėl turiu papildomų veiklų, kurios suteikia saugumą.
Žiniasklaida labiausiai mėgsta ryškius personažus, o aš kartais susižaviu ir pasimatuoju tuos jų gyvenimus. Važiuojant prie kokios nors vilos, pagalvoju, kad čia norėčiau gyventi. Lankydamasi pas Editą Užaitę jos „Budos centre“, galvojau, kad norėčiau čia pasilikti savaitei. Labai smagu pasimatuot skirtingus ir labai kontrastingus gyvenimus. Nors ir pagalvoji, kad tai tik akimirkos žavesys, o tu gyvenimą susikuri iš to, kas tau artima.
- Vis tik, grįžusi iš tokių skirtingiausių gyvenimo karnavalų, tu vis tik jau 8 metus rytais neši savo vyrui kavą į lovą. Ar tai ritualas, ar tau malonu parodyti savo brangiausiam žmogui, kad niekas nepasikeitė, ar dėl to, kad taip parašyta knygose, ar dėl išskaičiavimo, kad ateity tai atsipirks? - Man namai yra mėgstamiausia vieta. Mūsų namas yra mažiausias, lyginant su aplinkinių kaimynų, mūsų vaikai dar maži, ir yra pastovus chaosiukas, nes mūsų durys niekada neužsidaro, visi ateina pas mus. O ir patys namuose labai gerai jaučiamės, čia gera aura. Mano gyvenimas yra mano šeimos gyvenimas. Nors vyresnėliui jau 8-eri, aš nei vienos nakties per tuos metus nesu nakvojusi be vaikų. Jau laukiu laiko, kad man jau norėsis su draugėmis išvažiuoti kur nors toliau, laukiu, kada vaikai man sakys, kad jie jau turi savo gyvenimus. Mano mažasis sako, kad ieškos gražios žmonos, o jei neras, tai gyvens su manimi.
Kartą, kai buvau užsivertus darbais, man vyras sakė, kad jei tave nervina tavo herojai, žinok, kad tavęs visuomet namuose laukia garbingos namų šeimininkės pareigos. Malonu turėti tokią alternatyvą, tačiau tikrai nenorėčiau ja pasinaudoti.
"Žaliaakės" istorija
- Garsioji „žaliaakės“ istorija. Ar manai, kad tave prodiuseriai pakišo? - Savo karjerą pradėjau pas Saulių Bartkų „Kakadu“ laidoje. Darbe dar neapšilus kojų, po kelių mėnesių ir atsitiko ta istorija. Prodiuseris gal ir galėjo mane prilaikyti tame skandale, paaiškinti, kad tai ne aš, o visa komanda padarėme tą tyrimą. Tuomet buvau 25-erių metų visiškai „žalia“ žurnalistė, tai buvo mano pirmas darbas televizijoje. Buvau apsikarsčiusi įranga, keliose mašinose buvo kameros, per pokalbį beveik žodžio nepasakiau. Nežinau, ar ta istorija man išėjo į naudą. Po jos mano didžiausias nusivylimas buvo tame, kad žmonės komentavo, kad pati žurnalistė moteris kalta, ji viliojo, ir Seimo narys neatsilaikė. Laimei, tos istorijos šleifas toliau nesitęsia. Matyt, užaugo nauja karta, net ir mano nemažai kolegų šios istorijos nežino.
- Kiek esi atpažįstama? - Manau, kad esu pilka pelė, mažai atpažįstama, kurios pati nekviesčiau į laidą. Man visuomet pavyksta būti antram plane. Stengiuosi ir užsklandose kuo mažiau filmuotis, daugiau pašnekovą rodau pirmame plane. Mano gyvenime nėra tokių kontrastų, o tas vidurkis yra pilkokas. Psichologai sako kad aukso viduriukas yra sveikiausias ir subalansuoto žmogaus tipas. Greitai pajunti, kai daug dirbi, pradeda šeimoje energetika byrėti. Arba jei užsisėdi namuose ir nieko nekuri, iškart kažko trūksta. Iš darbo gaunu krūvą pažinčių, su kai kuriais herojais susidraugauju ir tie žmonės vėliau atvažiuoja pas mane į svečius.
Visą pokalbį žiūrėkite čia:
žymės: #Gime
Panašus:
- „Valanda su Rūta“: Atraskite Kūčių tradicijas ir magiškas kalėdines istorijas per LNK
- Nepraleiskite: Spindinčios Vaikų Gynimo Dienos Akimirkos Vilkaviškio Lopšelyje-Darželyje „Pasaka“!
- Rūta Skyrienė: Nežinoma Biografija ir Revoliucinė Įtaka Lietuvos Ekonomikai
- Kodėl Dvejų Su Pusę Metų Vaikas Klykia Migdomas? Efektyvūs Sprendimai Ramiai Naktį!
- Pluošto kojytės blokada vaikui – sužinokite pagrindines priežastis ir efektyviausius gydymo būdus!