Su pavydu žvelgiu į angliakalbiams prieinamus literatūrinius lobynus. Galvodavau: štai angliakalbiai turi savo nursery rhymes (dainuojami eilėraštukai vaikams), turi nuostabių - žavingų! - eilėraščių vaikams. Britai turi labai turtingą dainuojamąją (ir ne tik) tautosaką vaikams.
Angliški nursery rhymes (tradicinės dainelės ar dainuojami eilėraštukai vaikams) yra paplitę po visą pasaulį. Jų nursery rhyme - tai angliškas mūsų "Du gaideliai", "Katu katu katutes" atitikmuo (nuo vaikystės išdeginti atmintyje - nebeužmirštami).
Tik, turint omeny žmonių bei kultūros mąstą, jų lobynas yra žymiai gausesnis (na...šimteriopai). Kai tik ėmiau domėtis homeschoolingu (tai namų mokymu), dažnai susidurdavau su tais britiškais perliukais... skaitydavau ir pavydėdavau.
Britai turi labai garsų rinkinį vaikams - Mother Goose Rhymes (tai fiktyvaus autoriaus - Mother Goose, arba Motulės Žąsies - pasakų ir eilių rinkinukas vaikams). Vargu ar pas angliakalbius atsirastų bent vienas rekomenduojamos literatūros sąrašas, kuriame nebūtų rekomenduojami Mother Goose eilėraščiai. Rinktiniai Mother Goose eilėraščiai netgi buvo versti į lietuvių kalbą („Motulės žąsies eilėraščiai“, vertė Violeta Palčinskaitė). Tačiau turbūt ir sakyti nereikia, kad paimti iš kultūrinio konteksto ir iš savo kalbos rėmų, tie nuostabūs kūrinėliai pavirto tiesiog žodžiais ant lapo.
Tai vat, angliški eilėraštukai vaikams turi būti skaitomi angliškai... Kita vertus... pafilosofuokim: jeigu angliški eilėraščiai labiau įaugę į angliakalbių kraują, tuomet kažkas mūsų lietuviškuose yra savito mums, kažkas mūsiško, kažkas lietuviško. Na, logiška ane? Tik tą savitą reikia tą atrasti, privaloma tą išsaugoti.
Ir jeigu įsileisite šią mintį pro duris, jūsų kelionė po poezijos pasaulį iš esmės pasikeis. Grįžtu prie to, ką turime lietuviškai. O turime perlus. Ir dabar jau be ironijos. Kuo daugiau su vaikais uostinėjom ir skanavom, skaitėm ir dainavom, tuo labiau pamilau mūsų lietuviškos poezijos (ir tautosakos) lobyną.
Visas susikulsi! Tai lietuvių liaudies dainelė vaikams. Galima skaityti, galima dainuoti. Štai jums mūsų lietuviškasis nursery rhyme ne ką blogesnis už populiarųjį Humpty Dumpty... Na gerai, turinys gal ir nepanašus. Bet jis ir neturi būti panašus - juk mūsų kultūriniai kontekstai iš esmės skiriasi.
Ir apsukos nepanašios - Hamptis Damptis žinomas ir apdainuojamas milijonų, o mūsų žvirblis su lapine kepure tokia fanų gausa tikrai nepasižymi. Bet tai visgi mūsų - lietuviška. Artima ir brangu.
Turim gerą žinią, žiūrėkit, ką atradom: yra toks 1948m. išleistas, labai kruopščiai atrinktas lietuvių liaudies dainų vaikams rinkinys. Jį sudarė Jadvyga Čiurlionytė (M.K.Čiurlionio sesuo) “Lietuvių liaudies dainos vaikams”. Su meile ir atidumu sudarytas rinkinys. Ne komercinis. Ne ant durniaus. Kiekvienai dainai pateiktos natos, kiekviena papuošta gražiomis iliustracijomis. Trumpiau tariant - bandykit įsigyt.
Aš susižvejojau pdf kažkur iš interneto. Galbūt kažkur galima įsigyti padevėtą. O štai dar geresnė dalis: rinkinio daineles galima išgirsti įdainuotas, ir ne bet kaip, o garsios dainininkės Beatričės Grincevičiūtės. Malonu ausiai. Tikrai malonu ausiai.
Ir dar viena nuoroda į smagų projektą: Tiliduda dainelės vaikams (įdainuotos ir įdomiai animuotos lietuvių liaudies dainelės "Tindi rindi riuška", "Du gaideliai", "Žvirbli, žvirbli", "Plaukė žąselė", "Aš turėjau gaidį" ir kt; viso dešimt).
Jei prieš kelis metus būtų manęs kas paklausęs, kokius vaikiškus eilėraščius žinau lietuvių kalba... hm. Būčiau pasakęs taip: kažkoks vienas apie žiemą (ten kur balta, balta), dar vienas apie rudenį (utititi šalta), dar toks ilgas apie Rudnosiuką ir vienas apie Grybų karą... Tada dar būčiau pklausus: „Įdomu, o mano batai buvo du ...čia eilėraštis, ar kažkam kažkur toptelėjusi mintis?.. O Trakų pilis... čia vaikams? Juk mokėmės mokykloje. Berods dar vaikai buvome".
Tai vat. Tokios buvo mano žinios. Skurdu. Dabar jau kiek daugiau žinau. Žinau, kad „Mano batai buvo du“ parašė Kostas Kubilinskas, o tarkim gerai žinomą „Opa, opa, opapa“ parašė Kazys Jakubėnas. Čia ne šiaip sau iš dangaus nukritę eiliukai. Žinau, kad "Du gaideliai" - lietuvių liaudies daina, o "Trakų pilis" tikrai ne vaikams kurtas eilėraštis. Taip pat žinau, kad turime be galo daug jautriai parašytų, dailiai nulietų eilių.
Kodėl Poezija Svarbi Vaikams?
Kam ta poezija? Nes tai gražu. Nes tai ugdo. Nes tai moko. Nes tai kvepia... ir įkvepia. Eilėraštis - tai iš raidžių ir žodžių išlietas meno kūrinys. Anksčiau maniau, kad per litaratūros pamoką eilėraščius nagrinėjame tik todėl, kad lietuvių mokytoja tiesiog labai baisiai mūsų nemėgo. O pasirodo visai ne. Juk per kitų kūrybą mes mokėmės reikšti save. Todėl poezija, mano manymu, yra labai svarbi vaikystės... ir paauglystės... ir netgi suaugusystės dalis.
Antras reikalas: kaip mes su vaikais draugaujam su poezija? Kaip ir ką ir kada skaitome? Kol atradom tinkamą formatą - mėtydavomės. Tarkm skaitydavom tik vieno poeto eiles. Savaitę, dvi. Paskui pabosdavo. Tuomet skaitydavom rinkinius. Bet rinkiniuose kartais būna skurdus pasirinkimas, todėl grįždavom prie vieno poeto. Ir taip pirmyn atgal - be jokios tvarkos. Problema buvo tame, kad orientuodavausi į kiekybę, o ne kokybę. Kuo daugiau, tuo geriau. Kad ir dešimt, dvidešimt eilėraščių per savaitę. Neblogai, ane? O vat ir ne. Tai beprasmiška.
Poetinis persivalgymas - valgai, kad valgyt. Kai šią vasarą perėjom prie 2 eilėraščių per savaitę, supratau, kad lėtas tempas yra pats geriausias. O dar geriau, mano nuomone, yra vienas poetas mėnesiui ir po du jo eilėraščius į savaitę (bet galbūt kitos šeimos atrastų savo tempą...
Rinktis Rinkinį Ar Vieną Poetą?
Trečias reikalas: rinkinys ar vienas poetas? Čia jau nuo tikslo ir skonio priklauso. Rinkiniuose viskas pagal temą arba sezonus. Ten autoriai į vieną krūvą sumesti ir tu vieno nuo kito neatskirsi. Tačiau, jeigu ieškote eilėraščių viena tema arba norite skaityti sezoniškai - tai puiku.
Įdomu yra palyginti, ką apie vieną ar kitą dalyką (tarkim metų laikus) rašė keli skirtingi poetai. Galima parodyti vaikams, kad apie tą patį dalyką galima parašyti ne vieną eilėraštį. Kita vertus, bešlifuojant vieną poetą kurį laiką, anksčiau ar vėliau pradedi atpažinti jo stilių, atrodo netgi akies krašteliu prisilieti prie paties autoriaus širdies.
Vėliau atverti naujo poeto eiles, ir - stebuklas! - jos tikrai skiriasi nuo prieš tai buvusio. Per skirtingų poetų eiles vaikai mokosi ne vien tik pačių eilėraščių, o būdų, kaip reikšti tai, kas tupi ir jų širdelėse. O galima juk tą kažką tupintį išreikšti ilgesingai, galima trumpai drūtai, galima paslaptingai, galima paprastai, galima labai jau poetiškai. Ir visko šito galime išmokti iš tų pačių iki kaulų smegenų žinomų eilėraščių.
Beje, kai skaitote vieno poeto eiles, labai rekomenduoju išmokyti vaikus poeto vardą ir pavardę; papasakoti bent keliais žodžiais apie jo vaikystę. Pažadu - eilėraščiai skaitysis visiškai kitaip. Jei tik plačiai atversite širdį ir užsidėsite ant nosies kūrybiškumo akinius, pamatysite, kad poezijoje marios įkvėpimo, apstu džiaugsmo ir žaidimo, pilni kiemai muzikos ir nuotykių.
Kaip Paversti Eilėraščius Žaidimu?
Sudainuota. Tokie prašyte prašosi būti sudainuojami, o gal ir pašokami. Ir turbūt mes darželyje darėm ir vieną, ir antrą. Tik jau nebepamenu. Tad jei aptinku tokį eilėraštuką, bac imu ir sudainuju. Vaikams tai be galo patinka ir jie prašo manęs dainuot dar ir dar. Tuomet mus nugirsta Aurimas, griebia gitarą ir pritaiko akordus. Jau esu kažkur rašiusi apie tai, kad esame dideli Ramutės Skučaitės eilių fanai ir kad šios unikalios poetės eiles tobulai tinka dainuoti.
Girdėjau iš vienos pedagogės, kad mažiems vaikams labai naudinga piešti abstrakčius dalykus (pvz. džiaugsmą, liūdesį, laimę, laiką ir pan) - taip lavinama jų saviraiška. Tad įsivaizduokit, kaip turėtų būti lavinama vaikų saviraiška, jei užduotumėt nupiešti iliustraciją abstrakčiam eilėraščiui.
Stato pagal eilėraščius spektaklius.... yra ir Grybų karas, ir Voro vestuvės, ir Zuikių mokykla, ir Kiškių sukilimas. Namie taip pat galite sukurti vaidinimą. Galite vaidinti patys, o gali vaidinti lėlės. Aš gi - ąžuolas esu. Pastatykit vieną vaiką į vidurį. Sustokit aplink jį ir pūskit.
O tas vidury tegul stipruolį vaidiną (leiskit vaikui pačiam nuspręsti, kaip gali stipruolis atrodyt). Dar vienas žmogus gali skaityti patį eilėraštį, jei vidurinysis baiminsis jį deklamuoti pats... Net jei turit vieną vaiką (man bepigu, pas mane trys - aktorių gausa), galit padaryt tą patį. Ąžuolu būkit jūs, o vaikas tegul pučia kiek galėdamas.
Kai kuriuos eilėraščius tinka papuošti muzikos instrumentų garsais. Tie muzikos instrumentai neturi būti kažkokie super-puper. Galima iš kinder kiaušinių pasigaminti barškučius (vienus su ryžiais, kitus su pupelėm ir pan), iš lazdelių pasigaminti tauškučius (lazdeles muši ... tauškini ... viena į kitą). Būgnelis gali būti ir puodas (mušant ranka - švelnesnis garsas).
Taigi. Randat eilėraštį, kurį galima pagroti ir grojat kartu su vaikais. Taigi būkite atviri (kaip anglai sako: keep an open mind). Ir kai aptiksit eilėraštyje užstrigusią natą, skambesį, žvangesį, papsėjimą, tuksėjimą, liūliavimą, šiurenimą, dundenimą…griebkite savo instrumentus ir kurkite eilėraščiui simfoniją.
Ramutė Skučaitė: Įkvėpimas Muzikai
Su Skučaitės eilėmis draugaujam jau labai ilgai. Prieš kelis metus vienam komise sužvejojau štai tokią knygą: Ramutė Skučaitė „Susiradom smuiko raktą“, 1980. Eilėraščiai apie muzikos instrumentus. Pirkau iš inercijos, bet parsinešus namo supratau, kad nei viršelis, nei turinys ypatingo patrauklumo man neturi, todėl paskyriau knygelę dulkių rinkimo misijai - į lentyną.
Na va. Iš bibliotekos parsinešėm naujai išleistą R.Skučaitės rinkinį: „Aš - eilėraščių knyga“, 2009. Kvepianti, naujai išmarginta - tikras malonumas skaitytojui. Rinkinyje aptikome ir visus anuos muzikos instrumentų eilėraščius iš to seno rinkinio.
Skaitau eilėraščių pavadinimus: „Paklausykim skrabalų“, „Lamzdelis“, „Birbynės daina“, „Čelesta“... „Rojaliai“, „Voltorna“, „Vargonai“, „Fagotas“. Na gerai. Kas yra voltorna ir fagotas dar daugmaž žinau, o kas anie? Kas tas lamzdelis, skrabalai? Kai nežinai, kreipiesi į geriausią homeschoolerių draugą... tėtušį Youtube.
Pradėjom nuo skrabalų (...nes pavadinimas linksmiausiai skambėjo). Sužinojom, kad Lietuva netgi turi tikrų tikriausią skrabalų virtuozą - tokį panevežietį Regimantą Šilinską. Youtube radom dainą „Žirnių malūnas“, sukurta būtent skrabalams. Pasiklausėm, pasiuostinėjom ir tuomet sėdom skaityti paties eilėračio „Pasiklausykim skrabalų“.
Nemeluosiu. Man širdis vos į kulnus nenuriedėjo. Mes išgirdom skrabalus! Mes išgirdom eilėraštyje tikrus tikriausius skrabalus! Štai kur poetė. Keliais žodžiais, vienu kitu kableliu, klaustuku, šauktuku sugebėjo perduoti muziką. Neįkainojama.
Išmokom su vaikais deramai išeiti į "sceną", nusilenkti, pristatyti eilėraštį ir eilėraščio autorių ir gražiai eilėraštį padeklamuoti. Ir nors viskas lyg ir žaidimo forma, bet ir štai per tokį žaidimą mokinamės gerbti poetų (o ateityje ir vienas kito) kūrybą.
Bičiuliavomės su daugybe, bet pamilome kelis. Mūsų mėgstamiausi: Ramutė Skučaitė, Justinas Marcinkevičius, Martynas Vainilaitis, Kazys Jakubėnas, Anzelmas Matutis ir Leonardas Gutauskas.
Verskit, skaitykit, įsigilinkit, užuoskit, pajauskit, grokit, dainuokit, pieškit. Pamatysit - pažadu, pažadu, pažadu - už tų taip gerai žinomų rinktinių viršelių, pageltusiuose puslapiuose, tarp senų sovietmečio iliustracijų rasit perlus. Tikrų tikriausius perlus.
Panašus:
- Firminiai rūbai vaikams: stilinga apranga už gerą kainą
- Drabužiai vaikams su lietuviška atributika: patriotiškumas ir stilius
- Gražūs rūbai vaikams: stilinga ir patogu
- Gimnastikos rūbai vaikams: patogumas ir stilius treniruotėms
- Ar ventiliatorius tikrai saugus naujagimiui vasarą? Sužinokite ekspertų patarimus!
- Rotavirusas nėštumo metu: svarbiausi faktai ir kaip apsisaugoti