395 m. Romos imperija suskilo į dvi dalis: Vakarų Romos imperiją ir Rytų Romos imperiją. Rytų Romos imperija apėmė Balkanų, Mažosios Azijos pusiasalius, Siriją ir Egiptą. Ši galinga šalis dar buvo vadinama Bizantija. Tas pavadinimas kilo iš Bizantijo miesto - senovės graikų kolonijos, - kuris 330 m., perkėlus į jį imperijos sostinę, buvo pavadintas Konstantinopoliu.
Bizantijoje klestėjo dideli ir turtingi miestai: Konstantinopolis, Aleksandrija, Antiochija. Imperijos sostinė buvo Konstantinopolis. Jame gyveno imperatorius, patriarchas, aukštieji valdininkai, daug žymių mokslininkų ir menininkų, klestėjo amatai ir prekyba. Sostinę puošė daug pastatų, ypatingai graži ir didinga buvo Sofijos katedra.
Konstantinopolis buvo įsikūręs jūros ir sausumos kelių sankryžoje. Per imperijos žemes ir jos krantus skalaujančiomis jūromis vyko intensyvi prekyba tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Konstantinopolyje kryžiavosi svarbiausi prekybos keliai. Prekyba miestui davė daug pajamų, kurių dalis buvo skirta jį tvarkyti, puošti, statyti pastatus. Sostinės gyventojai vandeniu buvo aprūpinami centralizuotai iš po miestu įrengtų rezervuarų. Šaltinių vanduo šiuos rezervuarus pasiekdavo vandentiekiu.
Miesto dydis, turtai, grožis stebino bei žavėjo ir imperijos gyventojus, iir svetimšalius keliautojus. Dydžiu, turtais, prabanga, kultūra Konstantinopoliui negalėjo prilygti joks kitas europiečiams žinomas miestas. Apie jį buvo pasakojama ir rašoma su nuostaba, susižavėjimu ir pagarba. Jis buvo vadinamas “pasaulio miestu”, “antrąja Roma”.
Imperiją valdė imperatorius. Jam buvo pavaldūs visi gyventojai, pradedant Stačiatikių bažnyčios galva - patriarchu ir baigiant laisvaisiais valstiečiais. Jokios kitos to meto Europos šalies valdovas neturėjo tokios galios. Katalikiškoje Europoje karaliai dėl valdžios varžydavosi su vasalais ar popiežiumi ir dažnai jiems pralaimėdavo. Didžiulę valstybę tvarkė imperatoriaus paskirti valdininkai. Jie kontroliavo visas valstybės gyvenimo sritis, prižiūrėjo, kad viskas būtų tvarkoma pagal imperatoriaus leidžiamus įstatymus.
Sostinės prekyvietėse buvo galima įsigyti kiniško šilko, indiškų prieskonių ir dramblio kaulo, vertingos medienos, kailių iš Šiaurės šalių ir įvairių kitokių prekių. Ilgą laiką Bizantijos pirkliai daugiausia prekiavo su Rytų šalimis, nes Europoje amatai buvo menkai išsivystę, viešpatavo natūrinis ūkis. Konstantinopolio ir kitų miestų pirkliai pasiekdavo tolimiausius imperijos valdų kampelius. Pirkliai perpardavinėdavo prekes, atgabentas iš Kinijos ir In¬dijos.
Iš tų šalių buvo atvežami prieskoniai, šilkas, dramblio kaulo dirbiniai, įvairios prabangos prekės. Imperijos turtus didino ir amatininkų darbas. Jų dirbtuvėse buvo gaminamas stiklas, audžiami vilnoniai ir šilkiniai audiniai, gaminami ginklai, aukso dirbiniai; buvo statomi laivai, klestėjo keramika. Šilko paslaptį bizantiečiams atskleidė du vienuoliai, kurie, rizikuodami gyvybėmis, iš Kinijos pargabeno šilkverpių. Amatininkai savo gaminiais aprūpino imperijos gyventojus.
Daug prekių bizantiečiai parduodavo ir kitose šalyse. Įvairiose Azijos, Europos, Šiaurės Afrikos šalyse archeologai randa Bizantijos amatininkų dirbinių liekanų, monetų. Pirkliai, amatininkai mokėjo valdovui mokesčius. Prekyba iždui duodavo tokių didelių pajamų, kokių viduramžiais neturėjo joks kitas valdovas. Nemažai pajamų imperatorius gaudavo iš jam priklausiusių dirbtuvių, kasyklų, kuriose dirbo vergai.
Bizantijos valdovų žemės driekėsi nuo Dunojaus upės Europoje iki Egipto. Imperijos pasienyje gyveno daug tautų, su kuriomis buvo nuolatos kovojama. Tais laikais valstybių sienos dažnai kisdavo. Jas galėjo pakeisti kaimynų įsiveržimai. Nuo jų iimperiją saugojo kariuomenė, kurios pagrindą sudarė valstiečiai. Laisvieji valstiečiai nemokėjo mokesčių, bet turėjo eiti karinę tarnybą. Imperatoriai, nenorėdami prarasti karių, įstatymais stengėsi neleisti valstiečiams nuskursti, draudė prašyti turtingųjų globos, prarasti laisvę.
Ilgainiui valstiečiai nusigyveno ir nuo karinės tarnybos buvo atleisti. Vietoj jos privalėjo mokėti mokesčius, už kuriuos buvo samdomi kariai. Samdiniai stengėsi gerai uždirbti ir išlikti gyvi. Karinę tarnybą ėjo ir Bizantijos pajungtos tautos, pavyzdžiui, bulgarai. Kol imperatoriaus iždas gaudavo didelių pajamų, buvo galima išlaikyti didelę samdinių armiją, statyti tvirtoves ir laivus, gaminti daug ginklų.
Imperatoriaus Justiniano laikais (527-565 m.) buvo pamėginta atkurti Romos imperiją. Bizantijos karvedžiai buvusiose Vakarų Romos imperijos valdose kovėsi su ten savo valstybes įkūrusiais barbarais. Imperijos kariai užkariavo vandalų karalystę Šiaurės Afrikoje, ostgotų valdas Italijoje ir vestgotų valstybę Pirėnuose. Ilgi ir brangiai kainuojantys karai ištuštino valstybės iždą ir sukėlė gyventojų nepasitenkinimą. Stiprus ir pavojingas imperijos priešas buvo Persija, pagal valdžiusią dinastiją dar vadinama Sasanidų imperija. Bizantija nuolatos su ja kariavo dėl rytinių žemių.
Persai šiuose karuose pasiekdavo di¬delių pergalių. Jie užėmė Siriją. nelaisvę ir apgyvendinti Persijoje. 602 m. persų kariuomenė pasiekė vakarinę Mažosios Azijos pusiasalio dalį ir priartėjo prie Konstantinopolio, bet buvo priversta pasitraukti. Vėliau persai užgrobė Palesti¬ną ir Egiptą. Varginantys ir permainingi karai tęsėsi ištisus dešimtmečius. Jie baigėsi, kai Sasanidų imperiją ir jos valdas 642 m. VII a. pirmoje pusėje arabų gentys, gyvenusios arabų pusiasalyje, priėmė naują tikėjimą - islamą ir susivienijo į didelę bei galingą valstybę. Greitai jie tapo visų kaimyninių šalių, tarp jų ir Bizantijos, siaubu.
AArabai nugalėjo Persiją, užgrobė Bizantijos valdas - Siriją ir Egiptą. 717 m. jie puolė ir du metus apsiautę laikė Konstantinopolį. Arabai, gyvenę dykumose, greitai įsiviešpatavo didelėje Viduržemio jūros dalyje. Jie užėmė Kretą, Kiprą, Siciliją. Šiaurinė Bizantijos siena Europoje ėjo Dunojaus upe. Ją saugojo tvirtovės. Už Dunojaus gyveno slavai, kurie veržėsi į imperiją ir siekė jjoje apsigyventi. Bizantijos imperatoriai, nepajėgdami atlaikyti nuolatinio slavų spaudimo ir norėdami įsigyti sąjungininkų, leido jiems įsikurti Balkanuose. Už tai slavai turėjo padėti imperijai apsiginti nuo kitų barbarų.
VII a. prie iimperijos sienų iš rytų atsikraustė bulgarai. 679 m. jie persikėlė per Dunojų ir su ten gyvenusiais slavais sukūrė valstybę, kuriai vadovavo bulgarų chanas Asparuchas. Per porą šimtmečių bulgarai asimiliavosi su slavais. Įkūrę savo valstybes ir sustiprėję, naujieji gyventojai pradėjo nebepaisyti imperatoriaus valios. Dėl to tarp Bizantijos ir jos teritorijoje įsikūrusių Bulgarijos ir Serbijos nuolatos vyko kovos. Tik po ilgų karų Bulgarija tapo pavaldi imperijai. Kovojant su bulgarais pagarsėjo imperatorius Vasilijus II, dar vadinamas bulgarmūšiu, po vieno mūšio įsakęs apakinti 15 000 belaisvių.
Prijungus bulgarus, imperijos siena laikinai vėl pasiekė Dunojų. Bulgarai iš Bizantijos valdžios išsivadavo tik XII a. 1190 m. Serbija taip pat tapo nepriklausoma nuo imperatoriaus, o XIII-XIV a. ji llabai sustiprėjo. Paskutiniaisiais I tūkst. amžiais visa Europa patyrė normanų, atplaukiančių iš Skandinavijos, antpuolius. Į Bizantijos valdas normanai atplaukdavo ir iš šiaurės, per rytų slavų žemes (dabar Rusija ir Ukraina), ir iš vakarų, pro Gibraltaro sąsiaurį. Bizantiečiai su normanais prekiavo. Dalis ateivių imperijai net ėjo karinę tarnybą.
Nuo XI a. pab. vyko kryžiaus žygiai į Palestiną. Pradžioje iimperija iš šių žygių turėjo naudos: žygių dalyviai, keliaudami per Bizantiją, pirko maistą, gyvulius joti ir nešti nešulius, ginklus. Jie kariavo su arabais ir turkais, didžiausiais imperijos priešais. Bet 1204 m. ketvirtojo kryžiaus žygio dalyviai, užuot plaukę į musulmonų žemes, užgrobė ir nusiaubė Konstantinopolį. Nukentėjo net bažnyčios. Užimtoje imperijos dalyje kryžininkai įkūrė valstybę - Lotynų imperiją. Vėliau Bizantijos gyventojams pavyko išvyti užkariautojus, bet imperija jau niekada nebeatgavo buvusios galybės, o Konstantinopolis - šlovės.
Išsivadavusios imperijos valdos apėmė Mažosios Azijos pusiasalio šiaurės vakarų dalį, nedideles sritis Balkanuose ir salas šiaurinėje Egėjo jūros dalyje. Valstybė nusilpo. Ją draskė vidaus vaidai. XI a. į Mažąją Aziją įsiveržė turkai seldžiukai. 1071 m. jie sumušė bizantiečių kariuomenę ir užgrobė didžiąją imperijos valdų dalį Mažojoje Azijoje. XIII a. pab. turk... Kai 1789 m. liepos 14 d. prancūzų revoliucionieriai užėmė Bastiliją, jie iškil¬mingai paskelbė: „Išaušo apreiškimo diena. Išgirdę Prancūzijos laisvės šauks¬mą, iš kapų kyla kaulai: jie yra liudininkai šimtmečių priespaudos ir mirties, ir jie skelbia žmogaus ir tautų atgimimą <.>“.
Iš tiesų XIX a. vėliau buvo pavadintas „Tautų pavasariu“, t.y. amžiumi, kai gimė nacionalinės vienybės, nacionalinės valstybės idėjos. Iki Didžiosios prancūzų revoliucijos Europa buvo ssukaustyta feodalizmo ir absoliutizmo. Valstybės buvo kuriamos ne vienijant vieną tautą, bet remiantis teritoriniu - dinastiniu principu. Todėl atskiras valstybes sudarė ne viena, o ke¬lios tautos. Neretai viena tauta buvo padalijama atskiroms valstybėms. Feodalizmo ir absoliutizmo epochoje visuomenė ir valstybės santvarka buvo suręsta ant luominės tvarkos pagrindų. Tautinė arba nacionalinė savimonė čia vaidino antraeilį vaidmenį.
Kara¬liams vykdant dinastinę politiką, stengiantis praplėsti valstybių teri¬torijas, karų ar santuokų metu at¬skiros valstybių dalys su miestais ir kaimais atitekdavo skirtingiems valdovams ir į pavaldinių tautybę niekas nekreipdavo dėmesio. Prasidėjus revoliuciniams ka¬rams, buvo pažadinta tautinė pran¬cūzų savimonė. Visi šalies gyven¬tojai suvokė priklausą vienai naci¬jai, turintys ginti ne monarchą, o savo nacionalinę valstybę. Vaizdžiai apibūdindami romantizmo epochą, istorikai dažnai sako, kad XIX a. pr. Romantizmo srovės menininkai, tiek poetai, tiek dailininkai, ypatingai ak¬centavo žmonių jausmus, aistras, ieškojo tautos ir visuomenės ištakų.
Tikrasis pasaulis ir gyvenimas romanti¬kams buvo dvasinis, idealus pa¬saulis, kuris yra amžinas ir be¬galinis. Šį dvasinį pasaulį ro¬mantikai net prilygino Dievui. Remdamiesi tokia filosofija, ro¬mantizmo atstovai sakė, kad tik praeityje reikia ieškoti idealų, ten glūdi tėvynės ir tautos pa¬grindai. Praeityje ieškodami didvyriškumo pavyzdžių, kovos už laisvę simbolių, ro¬mantikai skatino patriotizmą, o taip pat ir atskiro žmogaus individualumą. Romantizmo epochoje atsirado ir nauja literatūros srovė - istorinis romanas.
Žymiausiu jo pradininku yra laikomas anglų rašytojas Valteris Skotas, savo kū¬riniuose aprašęs Anglijos viduramžius, sukilimus ir pavergtųjų kovas už laisvę. Romantizmas atsispindėjo ne tik mene, bet ir moksliniuose tyrinėjimuose. XVIII a. pab. - XX a. pr. imta tirti tautosaką, užrašomos liaudies dainos, pasa¬kos. Buvo tiriamos ir sisteminamos Rytų Europos tautų kalbos, rašomos čekų, lietuvių, latvių kalbų gramatikos. Romantikai kompozitoriai kūrė muziką liau¬dies dainų motyvais. Taip stengtasi išaukštinti visa tai, kas buvo sukurta tautos.
Romantizmui darant įtaką, prasidėjo tautinis judėjimas Rytų ir Vidurio Europo¬je bei Balkanuose. Daugelis čia gyvenusių tautų viduramžiais buvo sukūrusios savo valstybes, tačiau XV - XVIII a. prarado savarankiškumą, įėjo į Rusijos, Turkijos, Austrijos imperijas bei Prūsijos karalystės sudėtį. Viduramžiais, kai Rytų Europoje susikuria valstybės, jose neįsigali tų tautų kalbos. Tiek bažnyčioje, tiek valstybės reikaluose buvo vartojama lotynų, seno¬ji slavų, o Balkanuose - senovės graikų kalbos.
Viduramžiais nacionalinę kalbą vartojo tik valstiečiai. Bajorija dažnai nutautėdavo ir perimdavo vyraujančios valstybėje tautos kalbą. Pavyzdžiui, daugelis lietuvių bajorų sulenkėjo, čekų bajorija perėmė vokiečių kalbą bei kultūrą, taip pat suvokietėjo vengrų bajorai, kurie dominavo kroatų, rumunų gyvenamose teritorijose. Tokie kalbos skirtumai išryškėjo netgi tarp kaimo ir miesto. Rytų Europos miestuose vyravo gyventojai kitataučiai. Lenkijoje daugumoje miestų domina¬vo vokiečiai arba žydai. Vengrijos miestuose, kaip ir Čekijos, Latvijos ir Esti¬jos, gyveno vokiečiai. Lietuvos miestai tautine sudėtimi buvo itin margi.
Juose gyveno lenkai, žydai, vokiečiai. Tik antroje XIX a. Tautiniam judėjimui prasidėjus, visų pirma buvo raginama gaivinti nacionali¬nę kalbą, vis plačiau ją vartoti, siekti, kad tautos gyvenamoje teritorijoje ji taptų valstybine. „Tauta gyva savo kalba“ - toks buvo prasidėjusio tautinio atgimimo šūkis. Visuose Rytų Europos kraštuose buvo pradėti steigti nacionaliniai teatrai, muziejai, plito nacionalinė literatūra. XIX a. pr. tokiam nacionaliniam aatgimi¬mui Lenkijoje ir Vengrijoje vadovavo bajorija bei inteligentija. Atrodė, kad išsivadavimo viltis bus galima įgyvendinti prasidėjus 1848 m. revoliucijai.
Išsivaduoti iš svetimųjų priespaudos XIX a. pavyko Balkanų tautoms, ko¬vojusioms prieš turkus. Šioje kovoje jas rėmė didžiosios Europos valstybės, todėl ir kova buvo sėkminga. Savo valstybingumą atkūrė bei Osmanų jungą nusimetė serbai, vėliau graikai, rumunai, bulgarai, o XX a. pr. „Tautų pavasarį“ lydėjo ir kai kurie negatyvūs nacionalizmo reiškiniai. Be sie¬kių sukurti tautines valstybes, atsirado mėginimai iškelti savo tautą ir naciją virš kitų, net užgrobti kaimynines tautas bei jų žemes. Visą pirmą XIX a. pusę italai bei vokiečiai siekė sukurti, suvienyti savo tautines valstybes. Tai jiems pavyko įgyvendinti 1860 - 1871 m. Tačiau paskelbusi vieningos II-osios imperijos atkūrimą, Vokietija pradėjo siekti dominuoti Europoje, norėjo germanizuoti užgrobtas lenkų žemes.
teises. Len¬kai nenorėjo pripažinti lietuvių teisės apsispręsti bei visaip varžė ukrainiečių nacionalinį judėjimą. Vengrai, 1867 m. Kaip yra taikliai pastebėjęs lietuvių istorikas Vincas Trumpa, tautų naciona¬lizmas neišvengiamai veda į imperializmą. Tačiau mažų tautų nacionalizmas gimdo tik mažą imperializmą. Tuo tarpu didžiosios Europos tautos siekė įsivy¬rauti Europoje, grobti, užkariauti kitas šalis. Tuo metu gimė ir šovinizmas - teorija, kad tik didelės tautos ir ddidelės valstybės gali išlikti, įsitvirtinti pasau¬lyje. Jos turi užvaldyti kitas nacijas, visų pirma „antrarūšes“, t.y. kitos rasės, kito tikėjimo, kitos kultūros tautas, kurios, neva, negali sukurti pilnavertės valstybės. Tai antroje XIX a.
Kiekvienai tautai reikia žemės savo veiklą plėtoti, save išmaitinti. Ir nė viena tauta nejaučia tos būtinybės taip aštriai kaip vokiečiai, kurių skaičius didėja nepaprastai greitai, o senoji jų užimama erdvė tapo pavojingai ankšta. Jeigu mmes artimiausiu laiku neįgysime naujų teritorijų, tai neišvengiamai atsidursime siaubingos katastrofos akivaizdoje. A. 1. Kodėl XIX a. 2. Kaip iki XIX a. 3. 4. 5. 6. 7. Kokie buvo neigiami nacionalinio judėjimo bruožai?
Viena versija teigia, kad jo ištakos glūdi lotyniškame žodyje gradale. Šis minimas viename iš laiškų frankų imperatoriui Lotarui II (1075-1137) frazėje „puikus gradalis iš Aleksandrijos“. Bėda tik, kad niekam lig šiol neaišku, koks daiktas čia turimas omenyje - taurė, dubuo ar dar kažkas kitas. Tačiau jeigu „gradale“ versija pasitvirtintų, būtų galima daryti prielaidą, kad Gralio pavadinimas gimė Katalonijoje. Kita vertus, lotyniškasis „gradale“ gali būti kilęs iš graikiškojo žodžio „krater“, reiškusio plokščią taurę su dviem rankenėlėmis. Juolab kad romėnai ir patys turėjo labai panašų indą, kurį vadino garalis. Šiame inde jie laikė vieną svarbiausių romėniškos virtuvės pagardų garumą - žuvies (beje, Jėzaus ir krikščionybės simbolio) padažą iš ančiuvių.
Ir galiausiai jau minėtas rašytojas Denas Braunas, skandalingojo romano „Da Vinčio kodas“ autorius, išpropagavo versiją, kad žodis „graal“ iš tiesų yra „sang raal“, arba „karališkasis kraujas“. Tokį aiškinimą amerikietis pasiskolino iš pseudoistorinės knygos „Šventasis Kraujas, Šventasis Gralis“ autorių Henrio Linkolno ir dabar jau velionio Ričardo Li. Tačiau su Šventosios Taurės simboliu tai jau neturi nieko bendra. Tiesa, į Gralio mitologiją jie pateko lengva filosofo Renė Genono (1886-1951) ranka. Šis prancūzas, priėmęs islamą ir tapęs sufijumi (sufizmas - asketinė mistinė islamo srovė), 1925 metais apie tai parašė savo knygoje nekukliu pavadinimu „Pasaulio valdovas“.
Kaip galimi Šventojo Gralio sergėtojai minimi ir katarai - gnostikų sektos, gyvavusios Vakarų Europoje nuo X a. vidurio, adeptai, daugiausia nuskurdę riteriai. Nors katarai (jų pavadinimas išvertus iš graikų kalbos reiškė „švarūs“) išpažino krikščionybę, jų tikėjimą Katalikų bažnyčia pripažino erezija. Tačiau sieti katarus su Graliu taip pat beprasmiška, kaip ir su tamplieriais. Mat Šventoji Taurė simbolizuoja Kristaus mirtį ir prisikėlimą, o kaip tik tuo katarai ir netikėjo. Jų supratimu, Jėzus buvo išskirtinai dieviška būtybė, taigi materialus kūnas, kuriuo jis apsireiškė žmonėms, tebuvo iliuzija.
O jeigu nebuvo kūno, vadinasi, nebuvo nei mirties, nei prisikėlimo. Ir nebuvo jokios prasmės katarams garbinti Gralį. 1204-aisiais, paskutiniais ketvirtojo kryžiaus žygio metais, krikščionių armija išgrobstė Konstantinopolį. Be kitų trofėjų, iš imperatoriaus rūmuose buvusios šventyklos po kryžiuočių apsilankymo dingo vadinamasis Siono dubuo. Po Prancūzijos revoliucijos (1789-1796) Dubuo atsidūrė Vienoje ir dabar yra saugomas buvusių Hofburgų rūmų muziejuje. Labai tikėtina, jog būtent šis indas kažkada ir suvaidino Gralio vaidmenį kuriant visas tas legendas. Minėtais metais prieš pačius katarus buvo suorganizuotas kryžiaus žygis - Romos, nebeapsikentusios erezijos (o gal turėjusios ir kitokių slaptų motyvų), iniciatyva.
Jų pilis Monsegiuras buvo užimta. Likę gyvi katarai vis retėjančiomis gretomis pradėjo trauktis, visomis išgalėmis bandydami apsaugoti moteris, vaikus, senukus ir... dar kažką. Bet ką? Slaptas žinias? Metraščius? Jeigu padėtume, kaip bando daryti filosofai, lygybės ženklą tarp mistinių žinių ir Gralio, atsižvelgtume į vietovių sutapimus (visos jos kažkodėl buvo Prancūzijoje) bei pilių pavadinimų panašumus, labai nesunku prieiti prie tokių pat mistinių išvadų, kaip priėjo ir „Da Vinčio kodo“ autorius Denas Braunas... Adolfo Hitlerio aistra okultizmui niekam nebuvo paslaptis dar fiureriui į valdžią neatėjus. 1933 metais pasirodė vokiečių mokslininko ir SS oberšturmfiurerio Oto Rano knyga.
Jos autorius asmeniškai lankėsi Pirėnuose, Monsegiuro pilyje, ir įtikėjo, kad katarai buvo induistų tradicijų sekėjai - Vakarų „budistai“. O tai reiškia, ir „tikrieji arijai“. Šią savo teoriją išdėstęs knygoje „Kryžiaus žygis prieš Gralį“, O. Kadangi O. Ranas buvo prisiekęs nacis (tarp kitko, tai jis įkvėpė Holivudo režisierių Stiveną Spilbergą sukurti Indianos Džonso nuotykių seriją, pavadintą „Paskutinis kryžiaus žygis“ ir pasakojusią apie Gralio paieškas), jo idėjos greitai išpopuliarėjo Vokietijoje. Savo tyrinėjimų rezultatus rašytojas net buvo nusiuntęs pačiam Hainrichui Himleriui. A. Rozenbergas įkūrė kažką panašaus į pagonišką ordiną.
Jam priklausė ir H. Himleris, prieš miegą savo malonumui tarsi mėgstamiausią pasaką skaitydavęs Volframo fon Ešenbacho, XII-XIII a. Taip į Jėzaus taurės paieškas įsitraukė dar ir vokiečiai. Tik jų interpretacijoje Išganytojo kraujas supainiotas su gryno arijų kraujo idėja, o tyros meilės idėja virto teroru dėl „rasės grynumo“ išsaugojimo... Šiais laikais mes, krikščionys, turime net dvi relikvijas, vadinamas Graliu. Viena jų saugoma Šv. Lauryno bažnyčioje Genujoje, Italijoje. Genujietiškoji Gralio versija, žinoma Šventojo Dubens pavadinimu, iš tiesų yra dubuo. Jis neva iškaldintas iš smaragdo, nors veikiau yra šešiakampis egiptietiškas indas iš smaragdiškai žalio stiklo.
Jo kilmė tiksliai nėra žinoma, nes neegzistuoja jokie ją nusakantys dokumentai. Bet garsusis viduramžių metraštininkas prelatas Viljamas iš Tiro dabartiniame Libane apie 1170 metus rašė, kad šis dubuo - trofėjus, parsivežtas iš pirmojo kryžiaus žygio (1096-1099). Įdomu tai, kad žaliasis dubuo minimas ir Genujos kronikose, XIII a. Vis dėlto daug garsesnė yra Valensijos katedroje saugoma Šventoji Taurė. Visiškai realu, kad ji galėtų būti originalus graikų-romėnų periodo artefaktas iš Artimųjų Rytų, nors tiksliai datuoti šį paprastą, bet grakštų indą iš agato labai sudėtinga. Taurės apdaila būdinga XIV a. ispaniškajai juvelyrikai, o vietoj kojelės prie jos pritaisytas apverstas dubuo iš chalcedono.
Iš kur šis artefaktas atsirado Valensijos katedroje, irgi sudėtinga atsekti. Žinoma, kad prieš tai taurė iš agato buvo saugoma San Žuano de la Penjos vienuolyne Katalonijoje, o paskui padovanota karaliui Martinui I Aragoniečiui (1356-1410). Penkioliktojo šimtmečio pabaigoje taurei jau buvo sukurta legenda: esą apaštalas Petras atgabeno šį indą į Romą, po to jis pabuvo daugelio žmonių, įskaitant ir I m. e. a. Bet nei Genujos, nei Valensijos Šventojo Gralio legendoje nėra nė žodžiu užsimenama apie Juozapą iš Arimatėjos - žmogų, kuris nukėlė Kristų nuo kryžiaus ir pasirūpino jo laidotuvėmis ir kuris žinomas paskutinis turėjęs rankose taurę su jo krauju. Tarsi itališkoji ir ispaniškoji relikvijos būtų atsiradusios iš visiškai kitos tradicijos.
XX-XXI a. į Gralio, kaip realaus daikto, paieškas, atrodo, galutinai buvo numota ranka - laikai, kai riteriai mielai guldė savo galvas, kad tik jį gautų, bus praėję negrįžtamai. Sunku pasakyti, kodėl: ar žmonija galutinai prarado tikėjimą Šventosios Taurės egzistavimu, ar tik tuo, kad ją įmanoma surasti - arba bent jau suprasti jos galią. Bet faktas tai, kad jeigu Gralio ir nebūtų, jį būtų vertėję išgalvoti. Kad paskui būtų galima visą amžinybę ieškoti kaip mūsų pačių prigimtinio dvasingumo ir besąlyginio tikėjimo simbolio.
žymės: #Gime
Panašus:
- Sužinokite, Kuri Romėnų Dieve Esate Pagal Gimimo Datą – Netikėti Atradimai!
- Nežinomi Romėnų Deivių Vardai, Kurie Įkvėpė Gimdymą ir Santuoką
- Neįtikėtina Julijaus Cezario monetų vertė ir paslaptingas istorinis kontekstas atskleistas!
- Alias Žaidimas Vaikams: Paprastos Taisyklės ir Smagiausia Žaidimo Eiga
- Kaip Tinkamai Registruoti Gimusį Vaiką Lietuvoje – Išsamus Vadovas!