Straipsnyje aptariama Romo Kaulinio biografija, siekiant atskleisti jo gyvenimo kelią ir indėlį Lietuvai.
Pranas Prūsaitis-Lapė
Pranas Prūsaitis-Lapė gimė 1928 m. Radviliškio raj. Grinkiškio miestelyje.
Nors šeima buvo neturtinga, bet svetimo gero ir lengvos duonos nenorėjo. Mėgo tiesą ir sąžiningą darbą.
Pranas tarnavo pas svetimus, kai atėjo laikas eiti į kariuomenę. Bet jis nepanoro paklusti okupantams ir 1948 m. pavasarį ėmė slapstytis.
Mirus tėvui, stribai apsupo velionio namą, tikėdamiesi, kad į tėvo laidotuves ateis visi vaikai: mat ir Prano brolis, ir seserys slapstėsi. Pranas atsisveikinti su tėvu atėjo anksti rytą, kai stribus girdė ir maitino kaimynai.
Iš pradžių įstojo į J. Paliūno vadovaujamą „Prisikėlimo" būrį, po mėnesio buvo perkeltas į „Jaunučio" būrį, kuriame išbuvo iki 1952 m. Jam buvo suteiktas jaunesnio grandinio laipsnis.
Paskutiniuoju metu buvo „Prisikėlimo" apygardos aprūpinimo viršininku ir teismo nariu.
Kai „Jaunučio" būrys buvo likviduotas, P.Prūsaitis slapstėsi vienas. 1962 m. rugsėjo 25 d. buvo suimtas. Suėmimo metu pas jį buvo rastas karabinas ir revolveris „Nagan".
LSSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminė kolegija Prūsaitį pripažino kaltu „išdavus Tėvynę" ir nuteisė mirties bausme sušaudant. 1963 m. liepos 13 d. paskutinis partizanas P.Prūsaitis buvo sušaudytas.
Partizano prisiminimai
Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus.
Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau.
Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio Laisvė. Daužė mano tėvui galvą. Klausinėjo, kur sūnus.
Ar aš galėjau negirdėti jo vaitojimo? Sukinėjo mano motinai rankas, kur vyriausiasis sūnus, klausinėjo. Motin, motinėle, išgirdau tavo raudą. Nurovė mano sesei kasas ir išniekino.
Paguldė mano brolio lavoną turgaus aikštėje: apnuogino, išniekino, subjaurojo. Užkasė mano bendražygių kūnus grioviuose, raistuose, šuliniuose. Suvarė visą mano gimtąjį kaimą į gyvulinius vagonus - dusino, badu marino, vežė į Sibiro žemę, tarė: nebus Lietuvos! Ar galėjau šito nežinoti?
Viešpatie, Tu esi pasakąs: dovanok priešui! Aš paniekinau Tavo švenčiausią priesaką. Atleisk man, Visagali!.. Mano geriausias draugas neišlaikė kankinimų ir išdavė mane.
Dabar mane kankins. Nebijau kančių! Tyčiosis iš manę, niekins mane. Nebijau paniekos! Karo tribunolas nuteis mane sušaudyti. Nebijau šūvių! Tik, Dieve mano, vieno bijau: kad mano tauta neprarastų atminties.
Kad niekas niekados neminės mano vardo, kad nueisiu į užmarštį, į juodą nežinią... Todėl vis meldžiausi: Dieve, neatimk iš mūsų tautos atminties! Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą partizanui ir partizano motinai.
Petras Kukta
Liepos 11-12 d. KUKTA Petras, Simono-Girininkas, gim. 1919 m. Trakinių k., Kurklių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 40 ha žemės.
Lietuvos kariuomenės karininkas. Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio vadas, spausdino partizanų laikraštį „Tėvynė šaukia“.
Žuvo 1949 m. liepos 12 d. Kurklių šile (Adomavos miške). Palaikai buvo užkasti Šilinės miške, 1989 m. perlaidoti Kurklių mstl.
Jonas Juras-Žilvinis
Liepos 11-12 d. Didžiosios Kovos apygardos štabo agitacijos skyriaus viršininkas Jonas Juras-Žilvinis ir Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės štabo viršininkas, LLKS tarybos prezidiumo narys Juozas Šibaila-Merainis 1947 m.
JURAS Jonas, Adomo-Žilvinis, gim. 1923 m. Bu-rios k., Kurklių vls., ūkininkų šeimoje. Kauno medicinos instituto studentas.
Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio partizanas, nuo 1948 m. apygardos štabo agitacijos skyriaus viršininkas, leido laikraštį „Tėvynė šaukia“.
Žuvo 1949 m. liepos 12 d. Kurklių šile (Adomavos miške). Palaikai buvo užkasti Šilinės miške, 1989 m. perlaidoti Kurklių mstl.
Vaclovas Pauliukonis-Girėnas
Pauliukonis Vaclovas-Girėnas gimė 1927 m. Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Vareikių kaime. Partizanas nuo 1948 m. Priklausė Vyčio apygardos J. Baravyko-Vyganto būriui.
1949 m. žuvus Vygantui, V. Pauliukonis tapo būrio vadu. Žuvo 1952 m. liepos 11d.
Petras Medelis
Liepos 5-10 d. Petras Medelis gimė 1923 metais Vilkaviškio rajone, Vidgirių kaime, ūkininkų Jono Medelio ir Marijos Lazauskaitės-Medelienės šeimoje. Turėjo dvi seseris ir brolį. Buvo vyriausias sūnus keturių vaikų būrelyje.
Per nelaimingą atsitikimą tėvas susižeidė akį ir negalėjo dirbti sunkių ūkio darbų. Visa šeima persikėlė gyventi į Marijampolę. Čia Petras pradėjo mokytis.
Baigęs Petro Armino šešiametę mokyklą, mokslą tęsė Rygiškių Jono gimnazijoje. Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir bolševikų okupacija pakeitė visos Lietuvos ir Petro gyvenimo tėkmę.
Baigęs keturias gimnazijos klases, susiranda darbą ir pradeda savarankišką gyvenimą.
Jaunystės laikų geriausias jo draugas, žinomas dailininkas keramikas Jonas Kvedaravičius, iki mirties gyvenęs Berlyne, atsiminimų knygoje „Pasmerktas mirti vermachto tanke“ rašo: „Prieš sudarant Hitlerio-Stalino paktą, vyko derybos tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų.
Lietuvos žmonės labai greitai suprato šios sutarties esmę. Visiems, blaiviai galvojantiems ir realiai vertinantiems politinę padėtį, buvo aišku, kad tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas neišvengiamas, jis tik atidėtas.
Todėl neatsitiktinai abu jaunuoliai, Jonui repatrijuojant į Vokietiją, lyg nujausdami artėjančių įvykių tragizmą, labai jautriai išgyveno atsiskyrimo momentą.
„Atsisveikinau su savo geriausiu jaunystės draugu Petru. Nuėjome prie mūsų mylimos Šešupės, rūkėme „Filtros“ cigaretes, springome kaip nerūkaliai nuo dūmų ir apsikabinę verkėme. Jautėme, kad mūsų saulėta vaikystė pasibaigė“, - rašė J. Kvedaravičius.
Antanas Ylius
1909 metų balandžio 21d., Ariogalos vls. Panigėvio k. gimė vienas iš Tauro partizanų apygardos ir Lietuvos išlaisvinimo komiteto įkūrėjų Antanas Ylius.
Šeima anksti liko be maitintojo - tėvas Matas Ylius - Ylevičius nuskendo Nemune. Našlaičiais liko 6 vaikai., Antanukui tada buvo dveji metai. Vargo ragauti teko pakankamai.
Nuo aštuonerių vasarom ganė pas ūkininkus, o žiemom lankė mokyklą. Keturis skyrius baigė Žąsinų mokykloje, kur mokytojavo marijampolietis Vincas Bendaravičius.
Matydamas Antanuko gabumus ir žinodamas sunkią jo šeimos materialinę padėtį, mokytojas patarė kreiptis į Marijampolės marijonų vienuolyną.
Padedamas vienuolių A. Ylius baigė Marijampolės marijonų gimnaziją ir 1928m. rudenį pasiųstas į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos - filosofijos fakulteto teologijos skyrių..1934m. Kaune įšventintas į kunigus.
1935m. 1940m. bolševikams okupavus Lietuvą marijonų vienuolynas buvo uždarytas, kun. A. Ylius paskirtas į Skardupius . Nors bolševikai visaip trukdė, bet bažnyčią pastatė.
Tai buvo laimėjimas - vienintelė Lietuvoje bažnyčia pastatyta bolševikmečiu. Vokiečių okupacijos metais kun. A.
Mykolas Kazanas
Vienas jauniausių Lietuvos laisvės kovotojų, Lokio rinktinės įkūrėįjas leitenantas M. Kazanas gimė 1925 m. rugpjūčio 22 d. Jaskoniškėse, Dusetų vls (į šiaurę nuo Dusetų).
Jo tėvas Afanasijus Kazanas, vietinis rusas - Lietuvos kariuomenės kapitonas (1898-1953 08 01) iš Rusteikių k., motina - Sofija Kazakevičiūtė-Kazanienė suvalkietė iš Kalvarijos - politinė kalinė, tremtinė.
1940 m. šeima persikėlė į Zarasus. Vyresnysis sūnus Igoris (1923-1943) drauge su tėvu aktyviai kovojo zarasiečių birželio sukilėlių būryje. Vėliau dirbo policijos vachmistru.
1943 m. liepos 8 d. susišaudyme su M. Melninkaitės sovietiniais diversantais Dūkšto apylinkėse buvo sunkiai sužeistas ir kitą dieną mirė. Motiną Sofiją 1944 m. spalio 8 d. okupantai suėmė.
1945 m. sausio 15 d. karinis tribunolas ją nuteisė sušaudyti. Vėliau ši bausmė buvo pakeista 10-čia metų kalėjimo. Ji buvo kalinama Gorkio srities Suchobezdnaja lageryje. Į Lietuvą Sofija grįžo 1994 metais. Mirė Vilniuje 1994 m.
Tėvas Afanasijus Kazanas, Lietuvos kariuomenės kapitonas, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis. Nuo 1943 m. jis kovojo fronte vokiečių pusėje. 1945 m. prie Karaliaučiaus pateko į rusų nelaisvę, buvo nuteistas 10 m. lagerių ir 5 m. tremties.
Jį ištrėmė į Uchtą, o vėliau perkėlė į Vorkutą. 1953 m. liepos mėn. jį išrinko sukilėlių Vorkutos kalinių komiteto nariu. Afanasijus žuvo 1953 m. rugpjūčio mėn. 1 d.
Ltn. M. 1944 m. M. Kazanas įstojo į gen. P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę ir išvyko į karo mokyklą Marijampolėje. Kuomet vokiečių karo vadovybė Vietinę rinktinę išformavo, M. Kazanas grįžo į tėviškę.
Jonas Žvirblis
Tai buvo pirmojo pakaunės partizanų būrio vadas. Gimė 1916 m. Neveronyse, Pažaislio valsčiuje.
Tėvai nebuvo labai turtingi, nes teturėjo 7 ha žemės. Augo du broliai ir trys seserys, šeimoje Jonas buvo jauniausias. Tad jam buvo skirta mokytis.
Lankė gimnaziją Petrašiūnuose, dirbo Kauno geležinkelio stotyje buhalteriu. Nors šis darbas garantavo atleidimą nuo šaukimo į sovietinę armiją, Jonas Žvirblis juo nepasinaudojo.
Mat, jis buvo 1941 metų birželio 23-osios vienu iš sukilimo organizatorių Palemono apylinkėse. Tad iš pradžių slapstėsi Palemone, Šliumbos sodybos daržinėje išsikasęs bunkerį. Draugų pagalba pavyko įsidarbinti Livintų miško ruošimo punkte, kur per kelis mėnesius pavyko suburti į būrį vyrus ir grįžti prie Palemono.
Jau 1944 metų gale jis vadovavo partizanų būriui, kuriame telkėsi Pažaislio, Rumšiškių valsčių vyrai. Sakoma, kad greitai vyrų būryje buvo per 30.
Antanas Kvedaras-Tautvydas
Liepos 2-4 d. 1952 m. liepos 4 d. Birželio 5 d. agento “Nieman” pranešime apie pokalbį su Zose Kondrotaite pasakojama, kad Tautvydas labai liūdnai įsivaizdavo savo ateitį, kad "... gal teks paleisti sau kulką į kaktą ir baigti tokį gyvenimą...”
Lygiai po mėnesio - 1952 m. liepos 4 d. per kautynes Pilsupių kaime žuvo Vytautas Baranauskas-Dantė, Vytautas Ulickas ir Alfonsas Urbonas atsišaudydami laimingai pasitraukė, o sužeistas Antanas Kvedaras-Tautvydas traukėsi į Šmotiškių-Pajieslio pusę.
Atsiplėšęs nuo persekiotojų ir nubėgęs apie 2 kilometrus, matyt, išsekus jėgoms, suklupo netoli tėviškės laukų, Pašušvio-Pajieslio kaimo ribose... Liudininkų pasakojimu, lyg kažką šaukė runkelių lauke dirbusioms moterims, degino dokumentus.
Niekas nedrįso jam suteikti pagalbos, nes netoliese girdėjosi šaudymas.
Alfonsas Smetona
Liepos 2-4 d. A. Smetona gimė 1913 m. rugsėjo 15 d. Panevėžio aps., Raguvos vls., Justinavos kaime. Baltraus Smetonos ir Marijonos Dirsytės-Smetonienės šeimoje.
Jo tėvas Baltrus Smetona buvo Prezidento Antano Smetonos pusbrolis. Labai gabus, apsiskaitęs ūkininkas, mėgo skaityti laikraščius ir knygas. Baltrui dažnai tekdavo kaimo žmonėms rašyti prašymus valdžiai, todėl kaimynai jį vadino advokatu. Deja, 1930 m. jis mirė nuo plaučių uždegimo sulaukęs vos 59 metų... 16-metis Alfonsas liko pusiau našlaitis.
Jis dirbo su motina ūkyje, tačiau ši veikla vaikino netraukė. Gabus, inteligentiškas, veiklus jaunuolis dalyvavo kaimo kultūriniame gyvenime, organizavo šventes ir minėjimus. Jo mokslai prasidėjo Šilų pradžios mokykloje. Vėliau mokėsi Ramygalos progimnazijoje ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.
Alfonsas buvo ne tik aktyvus, bet ir patriotiškas jaunuolis. A. 1941 metais traukiantis sovietų okupantams iš Lietuvos, jis suorganizavo Lietuvos išlaisvinimo organizaciją (LIO), į kurią susibūrė buvę savanoriai, šauliai ir kiti patriotai.
Organizacijos nariai sušaudė 5 aršiausius komjaunuolius, kurie kesinosi nužudyti Šilų parapijos kunigą. Vokiečių okupacijos metais A. Smetona tarnavo policijoje. Jis manė, kad taip bus lengviau kovoti su komunistais. Pradžioje tarnavo Ramygaloje, o vėliau Smurgonyse Baltarusijoje.
Kuomet sovietų Raudonoji armija antrą kartą užplūdo ir okupavo Lietuvą, A. Smetona nedvejodamas pasirinko partizano sunkų kelią. Kartu su kaimynu S.Žala jis išėjo į mišką.
Kai vokiečių kariuomenė jau paliko jų kraštą, vyrai išsiskirstė kas sau ir praleido frontą. Vėliau pradėjo burtis į grupeles. Vienai grupelei vadovavo pats A. Smetona.
Ginklų tada pakako, nes jais aprūpino besitraukianti vokiečių kariuomenė. Šiems buvo naudinga, kad rusų užnugaryje veiktų Lietuvos partizanai. Tie ginklai nebuvo nauji ir labai geri - daugiausia trofejiniai, iš rusų atimti. Pajuostėje buvo jų sandėlis.
Onutė Preilauskaitė-Pečiulienė
Onutė gimė 1929 m. kovo 4 dieną ūkininkų Stasio Preilausko ir Petronėlės Barčaitės-Preilauskienės šeimoje. Tėvai valdė 10 ha ūkį Tauragės aps., Eržvilko vls., Pagirių kaime. Šeimos ištekliai leido vyriausiajai dukrai suteikti išsilavinimą ir Onutė 1945 m.
Pagirių ir aplinkiniai kaimai antrąją bolševikinę okupaciją sutiko su nerimu, nes gerai prisiminė žudynes Rainių miškelyje, birželio tremtį ir kitas baisenybes. Tačiau visi buvo patriotiškai nusiteikę ir ruošėsi atremti okupantų išpuolius.
Partizanų vadovybės paprašyti, Stasys ir Petronėlė Preilauskai įruošė savo gyvenamajame name slėptuvę 4 partizanams.
Stasys Preilauskas, žinodamas koks gresia pavojus, jei kuris iš šeimos narių prasitars apie slėptuvę arba besilankančius partizanus, suklupdęs visą šeimą prieš kryžių Dievo vardu prisaikdino laikyti paslaptį, neprasitarti ne tik priešams, bet ir draugams apie pogrindžio veiklą.
Iš kairės pirmoje eilėje: 1. Slapyvardis - Piršlys (pavardė nežinoma) 2. Jonas Šiugždinis - Anupras 3. Antanas Gudynas - Speigas 4. Stovi: 1. Motiejus Šiugždinis - Senelis 2. Justinas Šiugždinis - Žvirblis 3. Heinrich Rossmann - Povas
Ramutė Stačiokaitė
„ Aš jauniausia. Man aštuoneri : sako Ramutė Stačiokaitė prisiminusi tuos siaubingus okupacijos metus. Aš ateinu ne iš savo vaikystės - jos nebuvo, - o iš žiaurios tikrovės.
Aš turiu 3 brolius, 3 seseris ir tėvus. Bet mes jau neturime namų - juos išdraskė okupantai. Mano trys broliai - partizanai, o trys seserys - politinės kalinės.
Tėvai slapstosi pavieniui nes visų kartu nieks nepriima, todėl aš viena einu per žmones pažįstamus ir nepažįstamus.
Šiandien sukanka 68 metai nuo jauniausio iš 3 brolių partizanų Stačiokų- Klemenso Stačioko tragiškos žūties. Jį 1953m. liepos trečiąją Bačkininkų miške Ašmintos apyl.
Juozas Vitkus
Juozas Vitkus, antrasis sūnus iš šešių Vitkų šeimos vaikų gimė 1901 m. gruodžio 10d. Mažeikių apskrities Skuodo-Ketūnų kaime Bočelio sodyboje prie Šerkšnės upelio, apie 7 km. nuo Tirkšlių.
Bočelis Mykolas per „liustraclją" iš Šerkšnių dvaro buvo gavęs apie 12 dešimtinių žemės. Tėvas Juozapas Vitkus paveldėjo ūkį, tačiau turėjo mokėti bočeliui gan didelę „išimtinę". Šeima sunkiai vertėsi.
1904m. pradžioje Juozapas Vitkus slapta išvykoj JAV, nes prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, nenorėjo eiti į rusų armiją. 1906m. pasikvietė žmoną Marijoną su 3 vaikais atvykti į JAV. Žmona, pardavusi ūkelį ir atsiteisusi su „išimtine", su vaikais - Jadvyga, Juozeliu ir Valerijonu - išvyko iš Lietuvos.
Tačiau Londone Marijoną sulaikė, kadangi ji sirgo trachoma, o Amerika sergančių emigrantų neįsileisdavo. Marijona, nemokėdama svetimos kalbos, neturėdama ryšio su Tėvyne ir vyru, pateko į vargą. Vaikus atidavė į prieglaudą, o ši juos išdalino anglų šeimoms.
Liepos 1 d. Vytauto apygardos partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės:pirmas - apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, antras - Bronius Keblys-Ūsas.
Antroje eilė...
žymės: