Valstybinis Vilniaus mažasis teatras - Tumino teatras
Tai yra teatras, kuris Tuminui vadovaujant susiformavo iš aktorių trupės ir pradėjo veikti 1990 m. kovo 2 dieną. O Antono Čechovo „Trijų seserų“ premjera, įvykusi 2005 m. lapkričio 11 dieną, žymi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro atidarymą rekonstruotame istoriniame pastate pačiame Vilniaus centre. Taip Tuminas, negalėdamas suteikti jokių socialinių garantijų, aplink save būrė talentingus teatro žmones. Ir šiandien, įžengęs į šiuos teatro rūmus, visur gali jausti šio režisieriaus ranką. Mažasis teatras visada garantuoja ieškojimų galimybę, kuri teatro mene yra svarbiausias faktorius.Kitas svarbus faktas: Tumino dėka ne kartą buvo nuslopinti valdininkų ketinimai profesionaliuose Lietuvos teatruose sunaikinti nuolatines trupes. Įvairius bangavimus pats režisierius tiksliai nusakė lygiai prieš porą dešimtmečių: „Per vieną mūsų trupės susitikimą su žiūrovais mažame mieste vienas iš žiūrovų pasakė, jog aktorius yra jo šeimos narys. Teatro misija - į šią kelionę turėtų vesti ansamblis, didžiulė energetika, didžiulis informacinis kamuolys. Mūsų aktoriai negali išeiti, jie pasmerkti būti čia - Lietuvoje. Mes ilgai buvome valstybiniai teatrai. Istorija įrodė jų pranašumus. Dėl socialinių pasikeitimų Lietuvoje siekiama išformuoti trupes. Atsiranda baimė, atsiranda kova. Iškyla esminiai klausimai: ar naikiname, ar laukiame atsitiktinių reiškinių?
Tumino dėka Lietuvos valstybiniam akademiniam dramos teatrui 1998 metais rugpjūčio 3 d. buvo suteiktas Lietuvos nacionalinio dramos teatro vardas.Režisieriaus kūrybinis kelias
Saulius Šaltenis, „Lituanica“. LVADT, 1996 m. Tuminas paklojo rimtą pagrindą po kojomis, tik liko nesuprastas, kai išvyko į Maskvą. Jo sukurtas meninis laukas, įvairios palankios aplinkybės menui skleistis išnaudojamos tik iš dalies. Pastatęs Mažąjį teatrą, kuris išties nėra didelis, atrodė, kad jis bus tik benefisams skirtas, bet taip neatsitiko. Šis teatras tapo vienu iš svarbiausių Vilniaus kultūrinių centrų. Tuminas išvyko dar ir dėl to, kad jo teatrinė samprata, vizijos geriausiai skleidžiasi didžiųjų erdvių masteliuose.Lygiai prieš dešimt metų apie šio režisieriaus kūrybą kalbėjomės su ištikimiausiu jo kūrybos palydovu, kompozitoriumi Faustu Latėnu (1956-2020): „Kažkas manęs paklausė, kaip keitėsi Tumino stilius per trisdešimt metų, kai su juo dirbau? Aš atsakiau, kad jis niekaip nesikeitė. Nei Nekrošiaus nesikeitė, nei Tumino, nei mano… Mes absoliučiai nesikeičiam. Klaidinga manyti, kad stiliaus arba braižo pasikeitimas priklauso nuo žmogaus pasikeitimo. Gali keistis tik išraiška, „viršutinis rūbas“, bet emocinė, energetinė, vidinė dvasia išlieka lygiai tokia pati. Rimas Tuminas per daug su kitais kompozitoriais ir nedirbo. O mes su Tuminu susitikome vaikiškuose spektakliuose. Pavyzdžiui, „Žydrasis arkliukas“ (1979), žiūrint pro lietuviško teatro istorijos prizmę, įdomus tuo, kad jame jau ryškiai atsispindėjo Tumino stiliaus užuomazgos. Tokiuose dalykuose atsiskleidžia režisierius, per tokius dalykus mes geriau pajuntame vienas kitą. Bendravimui reikalinga stiliaus pajauta. Taip gimė ir „Sniego karalienė“, ir kiti spektakliai.
Visos Rimo Tumino repeticijos prasideda nuo asociacijų, prisiminimų, kuriuos jis pasakoja kaip apie dabar vykstančius reiškinius. Jo manymu, teatras gali egzistuoti visur: namuose, prie arbatos. „Visada jis mumyse, jis tik laukia išraiškos. Žmogaus. Tai yra žiūrovo. Aktorius laukia galimybės atsistoti prieš jį, kalbėti… Pajutau, nuo ko teatras prasideda: nuo žmogaus, nuo aktoriaus, nuo meno santykio su aktoriumi, su gyvenimu. Galima viską surežisuoti, paversti teatru. O aš manau, kad teatras slypi atvirume.Režisieriaus darbo metodai
Rimas Tuminas yra grakščiausias savo kartos režisierius, nes su jo pagalba aktoriai kuria vaidmenis nejučia, nuaudžia kaip voratinklį. Pavyzdžiui, „prisimerk prieš saulytę“, o tas veiksmas padeda suformuoti visą charakterį. Tuminas, priėjęs prie pat scenos, pasiūlydavo begalę mažiausių detalių: kada prisimerkti, kada šyptelti, pakrapštyti nagus, pagūščioti pečiais. Jis kalbėdavo užuominomis, bet visi tai puikiai perprato ir nesunkiai padarydavo. Nes Tuminas itin gerai jaučia personažo „kelionę“. Tuminas - ažūrinis režisierius, dėl to jis labai tinka įvairiems skoniams: tiems, kurie mėgsta teatro gelmę, ir tiems, kurie ateina į teatrą dėl pramogos. Jo kartos režisieriai - Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus - tokie skirtingi.Spektaklis „Madagaskaras“
Ypatingas atvejis Vilniaus mažojo teatro ir Tumino kūrybos istorijoje - spektaklis „Vyšnių sodas“, pirmą kartą buvo suvaidintas 1991-ųjų Šv. Kalėdų išvakarėse (1990-12-23). „Ar dabar tinkamas metas žiūrėti, kaip kažkas sielojasi dėl dvaro - parduos jį ar ne?“ - klausė anuomet „Vyšnių sodo“ režisierius. „Nuostabu, bet spektaklis padvelkė pranašiška nuojauta tragiškų įvykių, kurie netrukus sausį sukrėtė Lietuvą ir pasaulį. Aš klausiau savęs - kaip suprasti tokį sutapimą? Mažojo teatro pirmagimį „Vyšnių sodą“ režisierius dvidešimt metų valė nuo laiko, rutinos, tariamo „čechoviškumo“ apnašų. Teatrui reikalinga laiko distancija. Rimas Tuminas besąlygiškai tiki tais, su kuriais dirba. Šis jausmas atsirado iš tikėjimo teatro stebuklu, iš sugebėjimo gyvenimo paradoksą paversti regimu.
Žiūrovų itin pamėgtas ir numylėtas „Madagaskaras“ - Valstybinio Vilniaus mažojo teatro scenoje rodomas jau du dešimtmečius. Bene didžiausia pjesės sėkmės priežastis - intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Spektaklis sukurtas pagal šiandien plačiai žinomo lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristatančią Lietuvą kaip tam tikrą fenomeną, atskleisdamas autentišką lietuvių požiūrį į save ir į pasaulį. Kūriniui apie lietuviškas utopijas autorius „surado“ unikalią ir nelegendinę XX a. pirmosios pusės asmenybę - geografą, keliautoją, geopolitiką ir visuomenės veikėją Kazį Pakštą.Jei pirmojoje režisieriaus Rimo Tumino spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui, tai antroji labiau priklauso Salei, jos dramatiškam likimui, kurios prototipas - jautrioji poetė Salomėja Nėris. „Madagaskare“ tarsi perkuriamas S. Nėries mitas ir Salė paverčiama lygia utopistui K. Pakštui. Antrojoje spektaklio dalyje ataidi ir S. Dariaus ir S. Girėno pilotuotos „Lituanikos“ katastrofa, taip pat - karas, okupacija.Anot spektaklio statytojo R. Tumino, svarbiausia teatro kūrybai yra išmonė - ne sugalvojimas, kaip daryti tą ar kitą sceną, bet išmonė. „Žmonių, pergyvenusių ribą tarp tarpukario ir karo, biografijose visada nevalingai ieškai žodžių: emigravo, deportavo, kolaboravo. Tačiau tai jau kitos istorijos, vaizduojančios kitą epochą. „Madagaskaras“ - pasakojimas apie žmones, dar nepriėjusius šios ribos, tačiau mums iš laiko nuotolio nesunku suvokti, kad ši riba netrukus bus peržengta. Taip, kaip žmogus 2084-aisiais skaitytų istoriją apie mus, manančius, kad visos pasaulio nesąmonės baigėsi prieš keturiolika metų, ir mes - pirmieji, išbridę į tiesią, šviesią, nesibaigiančią magistralę.
"Kai persikeli į bet kokį istorinį kontekstą, visada grįžti į vaikystę. Negalime suvokti savo tęstinumo, apsiribodami tik gimimo data.2005 m. - tarptautinis teatro festivalis „Kontakt’05“ Torunėje (Lenkija) - 2-oji festivalio premija; geriausias režisierius - Rimas Tuminas; geriausia aktorė - Gintarė Latvėnaitė.2007 m. - 52-asis tarptautinis teatro festivalio „Sterijino Pozorje“ (Serbija) prizas už geriausią festivalio užsienio programos spektaklį. 2008 m. - IX tarptautinis teatro festivalio „Raduga“ Sankt Peterburge (Rusija) prizas už geriausią spektaklį.
Be to, tądien šviesiai buvo prisimintas teatro įkūrėjas Rimas Tuminas, vakaro svečiams dosniai dalijantis mintimis apie šio režisieriaus teatro šventiškumą ir unikalų gebėjimą šventę kurti netikėčiausiose situacijose.Rimo Tumino biografijos faktai
- Gimė 1952 m. sausio 20 d., Kelmėje.
- 1970-1974 m. studijavo televizijos režisūrą Lietuvos konservatorijoje.
- 1978 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje.
- Nuo 1979 m. režisavo dramos spektaklius Lietuvoje ir užsienyje.
- 1990 m. įkūrė Vilniaus mažąjį teatrą.
- Režisavo daugiau kaip 70 spektaklių Lietuvos ir užsienio teatruose.
Svarbiausi spektakliai:
- Andrejaus Kuternickio „Fėjos Dražė variacijos“ (1982)
- Valdemaro Kukulo, Rimo Tumino „Čia nebus mirties“ (1988)
- Antono Čechovo „Vyšnių sodas“ (1990, 2000, 2006)
- „Dėdė Vania“ (1992)
Pašnekovo manymu, R. Tumino istorija - pavyzdys to, kad kiekviena akimirka, nugyventa teatre, turi būti verta laiko, aukojamo gyvenime.K. Glušajevo manymu, R. Tuminas sugeba suderinti nuolankumą didžiosioms galioms ir asmeninę atsakomybę už savo paties kasdienybę, galima sukurti gyvenimą kaip nepakartojamą kūrinį. Tai - pavyzdys to, kad viskas turi būti apgalvota iki pat pašaknų. Jau tik kada padarome viską, kas nuo mūsų priklauso, sakome: „Teesie tavo valia“, - sako K.
LRT.lt primena, kad R. Tuminas mirė Italijoje, eidamas 73-iuosius metus, 2024 metų kovo 6 dieną. 2022-ųjų metų vasarį Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, Vilniaus mažasis teatras su R. Tuminu nutraukė darbo sutartį.
Vilniaus mažasis teatras skelbia Rimo Tumino spektaklių savaitę, kurios metu žiūrovai kartu galės simboliškai paminėti režisieriaus atminimą ir išvysti šiuos Maestro kūrinius: „Maskaradas“, „Madagaskaras“, „Belaukiant Godo“, „Mistras“. Ši pjesė apie žmones, kurie iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai - perkelti kitur tai, kas dar niekad nebuvo perkelta.„Teatras gyvena manyje, teatras yra su manimi - tokia mano esmė. Maestro išliks širdyse kaip didis Kūrėjas, Mokytojas, Žmogus. Režisierius įvertintas „Kristoforo“ apdovanojimais, Islandijos nacionaline premija, Lietuvos nacionaline premija, LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (3-iojo laipsnio), Lenkijos Respublikos Riterio kryžiumi ir daugeliu kitų reikšmingų kūrybinės veiklos įvertinimų.
žymės: #Gime
Panašus:
- Rimas Kurtinaitis: Įkvepianti biografija, stulbinanti karjera ir neįtikėtini pasiekimai
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Vilniaus Žirmūnų Lopšelis-Darželis: Išsamūs Atsiliepimai ir Neprilygstama Apžvalga!
- Šilčiausi Atsisveikinimo Žodžiai Vaikams Darželyje: Gražiausi Palinkėjimai ir Nuoširdžios Padėkos