Regimantas Tamošaitis - eseistas, literatūrologas, kritikas, Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras, dėstytojas ir literatūros vadovėlių bendraautorius.
Apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už geriausią publicistiką kultūros temomis laureatas (2006), Bronio Savukyno premija už publicistinius kūrinius (2015), Felicijos Bortkevičienės Kalbos premija (2022).
Pradžioje Regimantas Tamošaitis mokėsi Šilalėje, būdamas šešiolikos įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą. 1975-1977 m. tarnavo tarybinėje armijoje, įgijo meteorologo specialybę, vėliau išvyko tarnybai į Ukrainą.
1978 m. įstojo į Kauno taikomosios dailės technikumą. Po dvejų metų išvyko į Rusiją. 1982 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje.
1986 m. įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1996 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Indiškojo idealizmo percepcija XX a. pradžios lietuvių literatūroje“.
Nuo 1994 m. - Vilniaus universiteto asistentas, nuo 1996 m. - vyr. asistentas, o nuo 1999 m. Dėstomi kursai - XX a. lietuvių literatūros istorija, orientas lietuvių literatūroje, klasikinė lietuvių proza; XX a. Nuo 2002 m.
Regimantas Tamošaitis rengia seminarus ir skaito paskaitas mokytojams literatūros temomis. Parašė monografiją ir dvi eseistikos knygas.
Jis yra mėnraščio „Metai“ skyriaus redaktorius, bendradarbiauja kultūrinėje spaudoje: „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“ ir kitur.
Kultūrinės žmonijos atminties pagrindas - didžiuliai tekstų masyvai. Juose užfiksuotas žinojimas ir patirtis tarytum kyla iš dviejų šaltinių - iš dieviškojo ir žmogiškojo.
Religijai artimi tekstai rodo žmonijos idealus, žmogiškieji ieško tų idealų. Tai - meninė literatūra, žmonijos savarankiško dvasinio augimo ir tobulėjimo dokumentas.
Literatūroje išreikštos pastangos pažinti pasaulį ir ieškoti žmogaus tiesos susijusios su nepasitenkinimu esama tikrove ir pasižymi maištingumu.
Žmogaus kūryba išreiškia nepasitenkinimą dėl skirtumo, kuris matomas tarp įsivaizduojamos idealios tvarkos ir pasaulio tikrovės. Literatūra maištauja jau nuo pat jos atsiradimo, jai atsiskyrus nuo mitologinių ir religinių tekstų.
Ji teigia žmogaus savarankišką valią, gina asmens vertes ir teises prieš pasaulio galias. Antikos literatūra maištavo prieš dievus ir likimą, vėliau atsirado despotijos, neteisingos santvarkos kritika, vis labiau ryškėjo humanizmo idealai - sekuliarizuotos religinės vertybės.
Literatūra visuomet gina žmogų, remdamasi jo dvasinio gyvenimo, jo sielos verte. Ši retorika išlieka net moderniausiuose tekstuose.
Antai Julija Kristeva knygoje „Maišto prasmė ir beprasmybė“ teigia: „Nematau jokio kito vaidmens literatūros kritikai ir teorijai, kaip tik aiškinti vertę maišto patirties, formalios ir filosofinės, kuriai galbūt pavyks išsaugoti mūsų vidinio gyvenimo gyvybingumą: psichikos erdvę, kuri vadinama siela, kuri, be abejo, yra paslėptas Grožio veidas, jo nematomas ir būtinas šaltinis“.
Kūrybos impulsas, regis, kyla iš kažkokio dvasinio žmogaus nepasitenkinimo, o literatūros kritika yra nukreipta prieš visa tai, kas trukdo išsiskleisti žmogui kaip visavertei asmenybei.
Jos akiratyje vienaip ar kitaip išnyra socialinės problemos, istorinės peripetijos, institucijų ir santvarkos ypatybės.
Apskritai literatūros maištas yra nukreiptas prieš žmogumi manipuliuojančių galių pasaulį, ir tikra literatūra visuomet yra kažkiek politiška - net kartais savo deklaruojamu apolitiškumu.
Be šio aspekto ji tampa vartojimo preke, tenkinančiu elementariausius juslinius žmogaus poreikius. Dėl šio žmogaus individualias ir kolektyvines vertybes ginančio literatūros vaidmens rašytojas visuomenėje įgyja ypatingų bruožų: tampa moraliniu autoritetu, savotišku mokytoju ar net charizmatine asmenybe.
Ypač toks rašytojo vaidmuo darosi svarbus nelaisvės sąlygomis: prisiminkime kai kuriuos mūsų klasikus, kuriems ypatingo monumentalumo suteikė sovietinės sistemos aplinkybės.
Nepaisant visų painių samprotavimų apie kolaboravimo problemas, lietuvių literatūra sovietiniais laikais buvo tautinės kultūros, demokratiškos visuomenės ir asmenybės teisių gynėja.
Pereinamuoju laikotarpiu, po Nepriklausomybės atkūrimo, kurį laiką rašytojų maištas netikėtai pasuko kita kryptimi: prieš patriotinę ideologiją ir tradicinę moralinę sistemą.
Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės karta ėmė skelbti ne tik individualistinę asmens, bet ir kūno laisvę. Šiandien maištas prieš totalitarizmą ir prieš konservatyviąją moralę atrodo praeities dalykas, o maištingųjų kūryba vis labiau skaitoma remiantis estetiniais kriterijais.
Jos buvusį revoliucingumą vis dažniau norisi vertinti psichopatologiniu aspektu. Ko vertas maištingasis personažas, kuris prieš sistemą ir konformistinę visuomenę sukyla pasirinkdamas susinaikinimo kelią (intoksikacijų, savižudybės romantizuota patetika)?
Žmogus išsilaisvina nuo ideologijos, bet įsikalina psichologiškai ir kūniškai. Beviltiško mazochistinio maišto principas, rodos, išryškėja jau Broniaus Radzevičiaus prozoje: keršydamas nežmogiškoms šeimos ir visuomenės institucijoms, personažas naikina savo kūrinius (vaikas sukapoja slides), profesinę karjerą (patetiškai atsisako instituto) ir pagaliau iš blogo pasaulio išbraukia pats save.
Ir ką tuo pasieksi, ką įrodysi? Kur šiandien slypi tas galių laukas, prieš kurį turėtų maištauti šiuolaikinė literatūra?
Jis, matyt, susijęs su globalizacijos procesais ir kapitalizmo atėjimu į Lietuvą (juk mūsų žmonės visgi nostalgiškai puoselėja vienokias ar kitokias socializmo - lygios ir teisingos visuomenės - idėjas).
O pasaulis šiandien darosi vis prabangesnis, bet taip pat vis plėšresnis, negailestingesnis, agresyvesnis. Ir kūrybos pasaulyje tampa svarbus stimulas - komercinis veiksnys.
Naujasis rašytojas sieks, kad jo knygos būtų pirmiausia perkamos (na, taip pat ir skaitomos), todėl orientuosis į masinį skaitytoją.
Anksčiau maištingoji literatūra pasižymėjo elitiškumu: autoriui buvo svarbi jo paties pozicija ir nedidelio išrinktųjų rato pripažinimas.
Maišto literatūra buvo bendraminčių literatūra - kaip tam tikras socialinės komunikacijos reiškinys, telkęs žmones pagal bendrus interesus ir vertybes.
Šiandien situacija tokia: draugai lieka draugais, bet autorius patyliukais savo knygą kreipia ten, kur ganosi pirkėjai. Autoriaus vertės rodiklis - jo išparduotų knygų tiražas.
Tai - galutinis vertės argumentas. Apie kokį rašytojo maištą galima kalbėti, kai jis yra įtrauktas į komercinius mechanizmus ir sukamas reklamos malūnuose, kai jo kūrinys yra traktuojamas kaip rinkos prekė?
Didžiausias autoriaus draugas ir patarėjas yra jo užsakovas, leidykla. Pastarosios interesas nutaikytas į masinio pirkėjo mentalitetą. Komercinis literatūros prisitaikymas prie gyvenimo jau nieko bendro nebeturi su kūrybos originalumu.
Kapitalizmo estetika - postmodernizmas - paneigia pačią kūrybos idėją ir reikalauja perrašinėjimo, tiražavimo, permanentinės prekybos. Komercine preke paverčiama pati maišto idėja: maištaujantieji autoriai tuoj pat kanonizuojami kaip nacionalinės literatūros reprezentantai ir niekuo nerizikuoja ir nepralaimi.
Svarbu ne autoriaus maištingumas, bet jo produktyvumas. Sovietmečiu literatūra maištavo prieš totalitarinę sistemą.
Vėliau - prieš konservatyvią tradicinių vertybių sistemą. Postmodernėjanti literatūra - prieš pačią nacionalinės literatūros tradiciją.
Literatūros maištingumas buvo visoks: deklaratyvus, idėjinis, provokuojantis, eksperimentuojantis, taip pat subtilus, lyriškas, ironiškas, sarkastiškas ir pan.
Visgi literatūra nėra vien prisitaikanti, ji išsaugo maištingumą kaip savo gyvybingumo pagrindą.
Žinoma, tą jo maištingumą gana sunku apibūdinti. Galima sakyti, kad tai yra maištingumas, kuris nesusijęs su socialinėmis aplinkybėmis.
Lietuviškai galime skaityti Michelį Houellebecq'ą, kuris laikomas vienu maištingiausių rašytojų šiuolaikinėje pasaulio literatūroje.
Bet jo romanuose yra daug aiškinimų, netgi tam tikros didaktikos, kuri atsiduria lyg ir toje pačioje plotmėje, kaip ir ta visuomenė arba tie jo kritikai, kurie tam jo maištingumui prieštarauja.
Kitaip tariant, jis ginčijasi su jais, ir taip jo kūryboje atsiranda publicistinių elementų, ko visiškai nėra H. Kunčiaus tekste.
H. Kunčiaus maištingumas, kuris yra nukreiptas prieš pačius esmingiausius visuomenės dalykus ir moralę, prieš tai, kas yra priimta ir kas yra visų pripažįstama, lyg ir yra bandymas išmušti tam tikrą pagrindą.
Bet reikia pabrėžti, kad kokio nors pasipiktinimo jo kūryba visuomenėje ir netgi literatūrinėje bendrijoje mes nematome. Iš dalies taip yra dėl to, kad jo kūriniai - akivaizdžiai nerealistiniai.
Juos galima vadinti fantastiniu farsu ar kaip nors panašiai. Tada, žinoma, labai sunku paaiškinti, kokią prasmę turi tas jo maištavimas.
Mes negalime sakyti, kad jo kūriniuose reiškiamos kokios nors idėjos, kurias būtų galima pritaikyti gyvenime. Atvirkščiai: visos jo kūrinių nuostatos ar principai mūsų gyvenime, savaime suprantama, yra absoliučiai nepriimtini ir smerktini.
Bet gal tuomet tai yra bandymas žiūrėti į save pačius, į pasaulį, į visuomenę iš tokio netikėto ir drastiško taško, iš kurio mes niekada nepažiūrėtume patys, racionalioj diskusijoj?
Tai suteikia tam tikrą laisvės jausmą, tam tikrą atotrūkio jausmą, netikėtą galimybę pažvelgti į visa tai visiškai naujoje šviesoje, kuri ne tik parodo mums, kaip reikia elgtis ir gyventi, bet ir sukelia tam tikrų abejonių, atnaujina mūsų pasaulio suvokimą, - nors mes patys tokio gyvenimo, koks ten vaizduojamas, jokiu būdu nenorėtume ir negalėtume gyventi.
Bet savo vaizduotėje tokį gyvenimą galime numanyti. Kaip tik tuo ir skiriasi gyvenimiškoji sfera nuo literatūros, jog to, ko negalime turėti gyvenime, galime turėti savo sapnuose, fantazijose, vaizduotėje.
Ilgai mąsčiau iki konferencijos ir diskutavau su Violeta Kelertiene, kas gi yra tas tikrasis postmodernizmas lietuvių literatūroje? Svarsčiau ir taip, ir anaip, o galutinė mano išvada buvo tokia: Lietuvoje vienintelis aiškus postmodernus rašytojas yra H. Kunčius.
Tačiau man nėra visai aišku, ar postmodernus autorius yra kartu ir maištininkas? Kita vertus, kyla abejonė: ar pats H. Kunčius pritartų, kad jis - maištininkas?
Nes maištas visuomet būna nukreiptas prieš kažką. O ar nėra taip, kad jis tiesiog bando ne maištauti, bet kitaip matyti, kitaip mąstyti?
Rašyti kitaip, negu buvo rašoma iki šiol? Ne todėl, kad visa tai, kas buvo anksčiau, jau būtų netinkama, o todėl, kad minties atsinaujinimas yra natūralus dalykas.
Filosofas Richardas Rorty apie Immanuelį Kantą kalbėjo: Kantas nėra blogai, jis tiesiog paseno, ir dabar reikia naujo žodyno. Taip ir H. Kunčius - jis išradinėja naują diskursą, naujas išraiškos priemones. Ir ar galime vadinti tą „kitaip“ maištu?
Gal tai tik kitoks žaidimo būdas, priartinantis šį autorių prie postmodernizmo konteksto. Išeivijoje, manau, tikras postmodernistas yra Kostas Ostrauskas, o pas mus - H. Kunčius. Abiejų kūriniuose veiksmas neturi konkrečios vietos, juose susitinka herojai iš skirtingų epochų, viskas supainiojama, bet tas kontekstų kaitaliojimas visgi gal dar nėra maištas.
Iš tikrųjų pritarčiau minčiai, kad šie kūriniai nėra koks nors sąmoningas maištas prieš kažką, tai tik autentiškas ir natūralus rašymas. Rašytojas nesako: štai aš šį tą sugalvojau ir dabar imsiu maištauti, nors M. Houellebecq'as sąmoningai išreiškia savo maištą.
Bet žiūrint iš šalies pagal visas įsivaizduojamas normas, H. Kunčiaus tekstas jau savaime yra tų normų laužymas.
H. Kunčius kažkada rašė dviejų tipų tekstus: eseistiką, kurią pavadinčiau patirtine. Yra pagrindinis veikėjas, kuris kažkur važinėja, neaišku kur ir ko, kažką veikia, taip atsiranda romanas „Būtasis dažninis laikas“ - visiškai nemaištingas.
Ir tik po to tas ironiškasis pasakotojas pamažu nyksta ir lieka tik absurdiškas pasaulis. H. Kunčius tarytum leidžia tai pasaulio beprotybei kalbėti pačiai, nes panaikina pasakotojo balsą.
Na ir literatūros... Ir kai kalbam apie H. Kunčiaus kūrybą, taip pat manau, kad jis pas mus yra vienintelis grynas postmodernistas. O maištauja jis pirmiausia prieš klišes ir standartus, prieš mentaliteto klišes - tautinio, kultūrinio ir t. t.
Tokia literatūra turi prasmę, ir viskas yra labai gerai, bet, kaip teisingai pasakė Laimantas, nėra jokio rezonanso, niekas nereaguoja. Kur tas maištas eina?
Gali maištauti, verstis per galvą, daryk, ką nori, kaip nori - nėra jokios reakcijos. Visos maišto idėjos krenta į tuštumą. Todėl, kad niekas neskaito, nes nėra siužeto.
Na H. Kunčiaus tekstas gal ir per sunkus paprastam skaitytojui, bet, man regis, postmodernizmas, be visų gerų naujovių, Lietuvoje padarė ir daug blogų dalykų. Pravėdino lietuvių literatūrą, bet kartu, kaip sako Valdemaras, išplovė pačią literatūros idėją.
Mano požiūriu, kiekvienas rašytojas, jeigu jau pradeda rašyti, savaime yra maištininkas. Maišto idėja genetiškai būdinga europietiškam mąstymo modeliui (Prometėjas, Šėtonas).
Prisitaikantis ir nemaištingas žmogus apskritai nesiima plunksnos. Jei jau pradedi rašyti, turi būti kažko supykęs, ar kažką teigti, neigti, turėti kažkokį impulsą - negali būti drungnas ir abejingas. Literatūra ir maištas yra neišskiriami dalykai.
Bet šiandienos literatūra, atrodo, maištauja per mažai, o ji privalėtų maištauti prieš neteisingumą ir prieš manipuliacijas. Prieš manipuliavimą žmonėmis, vaikais, mūsų protu, prieš standartizaciją, globalizaciją, prieš mūsų oligarchiją.
Bitė Vilimaitė parašė „Mergaitės romaną“ apie sukrečiantį manipuliavimą vaikais. Yra daugybė temų, kurios susijusios su maištu.
Kai sakoma, kad mūsų laisvoje šalyje nėra prieš ką maištauti, tai būtų galima parodyti, kad Lietuva nėra laisva šalis. Manau, kad jei literatūra būtų tokia, kokia ji buvo seniau, su klasikine savivoka ir savastimi, tai ji turėtų prieš daug ką maištauti - kur kas daugiau nei sovietmečiu.
Anuomet pagrindinis maišto objektas ir pretekstas buvo nelaisvė. Dabar mes esame lygiai taip pat nelaisvi, tik šiandien mūsų priklausomybės kitos ir nelaisvės kitos, ir galimo maištavimo spektras labai išsiplėtė.
Per penkiolika metų mus užplūdęs pasaulis yra labai dinamiškas, turi aibę negatyvių reiškinių. Užplūdo mūsų tautinę sąmonę, kiek jos dar yra likę, taip pat gležną mūsų literatūrą, kuri labai imli ir viskam labai pralaidi, neatspari jokioms įtakoms.
Lietuvių literatūra - gležnas kūdikis. Jeigu jau visi apytikriai sutinkame, kad literatūra, o ir visas menas yra tam tikra žmogiško maišto išraiška, tai man įdomiau, kai tas maištas kyla dėl kokios nors konkretybės - nebūtinai socialinės, gal kaip tik dėl dvasinės.
Sakysim, Williamas Faulkneris, kuris jau lyg ir pasenęs, bet vis tiek pripažįstamas ir modernistų, taigi jo romanų trilogijos herojaus Minko maištas ir siutas - atkeršyti už tai, kad jis buvo nuskriaustas, apgautas, kad jis keturiasdešimt metų gyvena vien tuo kerštu, - man daro didžiulį įspūdį. Tai - žmogaus vidinis maištas dėl labai konkrečių dalykų.
Jūratė sako tiesą, kad anais sovietizmo laikais maištas, jeigu jo kokio nors ir buvo, jis - pirmiausia - negalėjo būti atviras, turėjo būti paslėptas. Bet anas - paslėptas ar aiškesnis - buvo maištas prieš svetimą.
Prieš svetimą idėją, prieš svetimą, tau kenkiantį žmogų. Jei dabar pliūptelėtų koks maištas, besiremiantis aiškia konkretybe, jis būtų labai skaudus.
Nes visos tos bėdos, kurios turėtų rūpėti rašytojui, kyla iš mūsų pačių - iš laisvų žmonių. Filosofiniu požiūriu tai yra dar įdomiau, nes galima giliau žvelgti į žmogaus prigimtį.
Kokia yra žmogaus prigimtis: gavo laisvę, ir staiga pasidarė bjaurus. Gal ne visi su tuo sutiks, bet juk ir to paties H. Kunčiaus visas žodynas ir ėjimas per pasaulį, per daugybę žmonių teigia, man rodos, tai, kad žmogus yra pakrikęs, nervingas, neturintis į ką atsiremti.
Jeigu pažiūrėtume įdėmiau į savo žmones - darosi baisūs dalykai... Tai viena. Kita vertus, nelabai norėčiau visiškai sutikti su tuo, ką ir pats čia pasakiau: kad menininkas būtinai turi būti maištininkas.
Jis gali būti maištininkas kabutėse, gali būti nusižeminęs maištininkas - norėdamas ką nors atvirkš... Kūryba yra gyvybinės energijos išraiška. Kūrybinė energija - duotybė, kažkas tokio, kas gaunama iš prigimties.
Kaip tai atsiranda - galai žino. Kai tos energijos nėra, individas neturi jėgų įsitvirtinti pasaulyje pagal savo prigimtį, kaip pats norėtų, ir yra priverstas prisitaikyti prie esamos tvarkos. Tai pasyvios adaptacijos būdas: mokymasis gyventi pagal taisykles, imituoti socialinės veiklos modelius ir kartoti tipiškas elgsenas.
Taip atsiranda pavyzdingų piliečių, kurių laikyseną grindžia ne sąmoningi principai, bet paprasčiausias paklusnumas. Svarbi individo adaptavimo stadija yra mokykla.
Žinoma, ši stadija yra pozityvi, ji socializuoja asmenis, padeda jiems tapti visaverčiais visuomenės nariais. Mokykla apskritai yra labai atsakinga už mūsų visuomenės gyvenimo kokybę.
Tačiau jau mokykloje ir ypač ją baigęs individas yra mokomas kūrybingumo ir savarankiškumo. Brandus asmuo turi būti sąmoningas, laisvas ir kartu atsakingas už savo pasirinkimus.
Deja, ne visi asmenys turi jėgų būti laisvi ir savarankiški. Antai universitete tokius baugius vargšelius atpažįstu iš karto, jie vis klausinėja: o kiek mums reikia perskaityti? Ką mums reikia žinoti? Kiek balų už tai gausime?
žymės: #Gime
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Donato Montvydo šeimos paslaptys: dukters gimimas ir įkvepiantis kūrybinis kelias
- Kaip Dažnai Maitinti Kūdikį Pagal Amžių: Ekspertų Patarimai ir Naudingi Patarimai
- Vaikas Kvėpuoja Per Burną? Sužinokite Pagrindines Priežastis, Pasekmes ir Efektyviausius Sprendimus!