Dauguma tėvų sutiks, kad vaikų auginimas ir auklėjimas - labai sudėtingas ir sunkus procesas, todėl natūralu, jog tėvai ne viską ir ne visada daro teisingai, kad šiame kelyje pasitaiko nesklandumų, problemų ir neaiškumų. Bet kartais į šį sudėtingą darbą - vaikų auginimą - verta pažiūrėti šiek tiek su šypsena, gal net švelniai pasijuokti iš savęs ir savo klaidų.
Svarbūs aspektai auginant vaiką
1. Perdėtas globos vengimas
Jeigu tėvai vaiką itin globoja, saugo nuo liūdinančių ar skausmingų dalykų, paaugęs jis bus bailus, nepasitikės savimi, nemokės savarankiškai daryti sprendimų.
Pavyzdžiui, dešimties mėnesių mergaitė pabunda iš pietų miego. Iš pradžių guli tyliai, bet po kelių minučių pradeda verkšlenti, dar vėliau stipriai verkti. Kaip jūs pasielgtumėte? Galimi du variantai: jeigu pasitikite dukterimi, žinote, kad ji turi ir gali šiek tiek palaukti, nes taip išmoksta savarankiškai nusiraminti arba ištverti laikiną nemalonumą, tada jūs iš vonios garsiai, bet ramiai pasakote, kad tuoj ateisite ir baigiate plautis galvą. O jeigu jūs auginate amžiną kūdikį, tai bėgate paknopstom pas savo „vargšę“ mergaitę, puolate ją supti, nešioti ant rankų ir visaip kitaip raminti, nors nuo jūsų galvos varva šampūnas ir jums šalta lakstyti po butą su šlapia galva. Kuri iš šitų mamų esate jūs?
Dvejų metukų berniukas susikaupęs bando apsivilkti megztuką. Ką jūs darote?
2. Santykių su sutuoktiniu puoselėjimas
Kada paskutinį kartą su sutuoktiniu tik dviese buvote išvykę su nakvyne? Neprisimenate? O gal tik tada, kol dar neturėjote vaikų? Tad prieš kiek metų tai buvo? Santuoka turi būti rūpestingai prižiūrima, puoselėjama, maitinama, jai reikia erdvės, kūrybiškumo, energijos ir jūsų pastangų. Be viso šito vyro ir žmonos ryšys nusilps, o galiausiai ir visai numirs, liks tik pareiga ir bendrų vaikų auginimas.
O kas liks tada, kai vaikai suaugs ir paliks namus? Tuštuma, nepasitikėjimas, nuobodulys ir svetimumo jausmas.
Labai svarbus akcentas - šeimos narių miegojimo vietos. Ar jūs su vyru miegate savo lovoje, tik dviese? Sutuoktinių lova - tai ramus kampelis, kur galima nors pusvalandį tyliai ir romantiškai pabūti tik dviese, pasikalbėti, švelniai apsikabinti, pagaliau - pasimylėti. Todėl vaikai privalo turėti savo lovas, kur taip pat ramiai ir saugiai užmigtų, o tėvai galėtų mėgautis savo vakariniu laiku.
Kitas pastebėjimas - ar turite per savaitę nors vieną susitikimą, pasimatymą, pabuvimą dviese, ar turite mėgstamų vietų, kur jums abiems patinka lankytis, ir ar ten reguliariai lankotės? Ar turite laiko kasdien nors po kelias minutes iš širdies pasikalbėti, kai vaikai nelipa ant galvų ir nešūkauja televizorius? Ar bent vieną kartą per metus išvykstate atostogų tik dviese, be vaikų?
3. Saikingas užimtumas
Tie tėvai, kurie dirba iki devinto prakaito, plėšosi per kelis darbus, dažnai sugalvoja dėl viso pikto ir savo vaikus įkinkyti į tris būrelius, dvi mokyklėles ir sportavimą savaitgaliais. Nes nuolat kirba mintis: „o jeigu aš savo atžalos nelavinsiu, tai jis ar ji išaugs negabūs, žemesnio intelekto, nesavarankiški, atsiliks nuo bendraamžių ir visaip kitaip bus netobuli.“ Bet nuo per didelių krūvių ir nesibaigiančios veiklos vaikai pervargsta, išsenka, nebeturi energijos bendrauti, žaisti ir pažinti pasaulio, nes nuolat turi kažko mokytis per prievartą.
Tada ir tėvai, ir vaikai nustoja jausti tarpusavio bendrumą, nebeturi laiko pasikalbėti, pabūti kartu, pasvajoti ir pažaisti. Labai svarbu patyrinėti, ar šeimoje yra bendrų tradicijų, ritualų.
Ar nors kartą per dieną visi susėdate prie bendro stalo kartu pavalgyti, ar išvykstate savaitgaliais pasivaikščioti, pakeliauti? Ar švenčiate visi kartu šeimos šventes - gimtadienius, vardadienius, šv. Kalėdas, šv. Velykas? Ar mėgstate su vaikais pasikalbėti, kaip praėjo diena, kas įvyko įdomaus, sunkaus, džiugaus ar liūdno? Ar turite laiko pasipasakoti apie savo baimes, pasiguosti, paprašyti pagalbos?
4. Dvasingumo svarba
Dvasingumas - tai gilus ir artimas ryšio išgyvenimas: su Dievu, visata, kitu žmogumi, gamta, tuo, kas egzistuoja virš žmogaus proto. Būti dvasingam - tai siekti tokių ryšių, norėti susijungti, pajusti, kad esame vienovėje su pasauliu, kitais žmonėmis, kosmosu.
Jeigu tėvai netiki arba bijo pripažinti, kad egzistuoja aukštesnės jėgos nei žmogaus protas, nepatiria ir neišgyvena Dievo buvimo, tiki ir pasitiki tik mokslo laimėjimais ir žmogaus mąstymu, tai ir vaikai taip galvos, taps arogantiški, visažiniai ir tikintys tik tuo, ką galima pamatyti plika akimi. Tada iš vaikų gyvenimo išnyks nuostaba, stebuklai, pagarba.
Kai tėvai transliuoja informaciją, kad visi žmonės pavojingi, niekuo negalima pasitikėti, visus draugus reikia daugybę kartų patikrinti ir vis tiek gali likti apgautas, tai vaikai irgi išmoksta bijoti artimo santykio, nesugeba mylėti, draugauti ir būti empatiški.
Tikėkite, jog vienatvė nereikalinga, kad ji tik skaudina žmogų, sukelia kančią ir liūdesį - ir jūsų vaikai bijos būti vieni, nemokės patys susikurti veiklos, žaidimų, nuolat reikalaus jūsų dėmesio ir bus priklausomi.
Ignoruokite visas dvasines patirtis, kurioms reikalinga tyla ir susikaupimas: maldą, meditaciją, relaksaciją, nes tai juk vaikų žaidimai, protingi žmonės tokiais dalykais neužsiima.
Turėkite kuo daugiau reikalų, suplanuokite viską minutės tikslumu, išgyvenkite stresą dėl vėlavimo, terminų nesilaikymo, nuovargio ir išsekimo - tada ir vaikai nemokės džiaugtis smulkmenomis, nesugebės naudoti savo penkių pojūčių (regos, klausos, lytėjimo, uoslės, skonio), nes neturės tam laiko. Liks nepamatytas nuostabus saulėlydis, neišgirsta romantiška daina, nepaskanautas naminis pyragas, neišuostyta eteriniais aliejais kvepianti karšta vonia, nepaglostytas mylimas žmogus.
5. Draugystė su vaikais
Suaugusiųjų geriausi draugai turi būti suaugę žmonės, o vaikų - vaikai, tai yra bendraamžiai. Kai tėvai bando tapti savo vaikų „draugeliais“, santykiuose atsiranda chaosas, netvarka, vaidmenų susimaišymas. Tada vaikai nebežino, ar turi gyventi savo gyvenimą, ar padėti tėvams ir spręsti jų problemas.
Pavyzdžiui, mama savo septynmečiui sūnui, kaip geriausiam draugui, atvirai papasakoja apie konfliktus su tėčiu, skundžiasi, kad tėtis neteisingai elgiasi, kad jai sunku su juo susitarti. Mama galvoja, kad taip ji parodo pasitikėjimą vaiku, skatina jo savarankiškumą ir vyriškumą. O iš tikrųjų ji sūnų išnaudoja, apkrauna jį per sunkiomis problemomis, padaro jį atsakingą ten, kur jis yra dar per mažas, be to, - nuteikinėja prieš tėtį.
Atrodo, mama neturi savo draugų ar draugių, yra vieniša ir nelaiminga, be to, nesugeba atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti su savo vyru ir aptarti tarp jų kylančių konfliktų.
Mergaitė švenčia dešimties metų gimtadienį. Mama suorganizuoja visas linksmybes, visą laiką būna kartu su dukra ir jos svečiais, padeda organizuoti žaidimus, juokauja, dalyvauja bendruose gimtadienio svečių pokalbiuose. Atrodo, mama puiki dukters draugė, šiuolaikiška, jaunatviška ir linksma.
6. Autoritetas ir taisyklės
Dabar pasitaiko nemažai tėvų, kurie yra vaikų bičiuliai, nes neturi kantrybės būti tėvais. Šeimoje turi būti demokratiški santykiai, bet vadovauti turi tėvai, nes juk jie ir sukūrė šeimą, o vaikai atsirado vėliau, iš tėčio ir mamos ryšio, o ne atvirkščiai. Todėl šeimos vairą turi vairuoti suaugę žmonės, vaikai to daryti dar nemoka, ir jiems tai būtų per didelė našta.
Tėvai turi būti autoritetai, o tokie tapti gali tik tada, kai yra pasitikintys savimi, reiklūs, tvirti, sąžiningi. Jeigu šeimoje yra daug taisyklių, bet jų galima ir nesilaikyti, tai vaikai elgsis neprognozuojamai, chaotiškai ir neklusniai.
Pavyzdžiui, trimečio berniuko šeimoje yra taisyklė, kad parduotuvėje galima pirkti tik vieną saldainį ar šokoladuką. Vaikas, atvažiavęs į parduotuvę, užsimano penkių šokoladų ir pradeda dėl jų zyzti, o prie kasos į rankas čiumpa iškart kelis. Tėtis bando ištraukti iš vaiko rankų šokoladus, palieka tik vieną, berniukas pradeda rėkti, trepsėti kojomis ir visa eilė žmonių į juos sužiūra. Tėtis, neišlaikęs įtampos ir pirkėjų žvilgsnių, numeta ant kasos visus vaiko paimtus šokoladukus ir juos nuperka. Vaikas zyzia ir toliau, nes tėtis yra piktas ir šiurkščiai veda vaiką už rankos. Kas laimėjo? NIEKAS, visi pralošė.
7. Vaikų pasirinkimai ir pomėgiai
Kartais tėvai pamiršta, jog vaikai nėra jų nuosavybė, kad sūnus ar duktė turi savo norų, poreikių, svajonių ir pomėgių. Dažnai tėvai negerbia vaikų pasirinkimų, netgi sukritikuoja tai, kas vaikui yra įdomu ir svarbu.
Pavyzdžiui, pradinukė mergaitė kas metai keičia būrelius: lankė dailę, vėliau chorą, kitais metais - šokius, o dabar vėl sugalvojo pereiti į rankdarbių būrelį. Mama ir tėtis susirūpinę, galvoja, kad jų duktė išaugs nenuosekli, nemokės tęsti vienos veiklos, nepasieks jokių rezultatų jokiuose užsiėmimuose. O juk pradinis mokyklinis amžius būtent ir skirtas eksperimentuoti, tokio amžiaus vaikas nori kuo daugiau išbandyti, patirti, suprasti. Todėl pradinukui netgi patartina pakeisti būrelius, išbandyti įvairias veiklas, nes taip jis tobulėja, vystosi jo gebėjimai, bręsta asmenybė.
Laikas vaikui
Labai dažnai tenka girdėti panašius tėvų klausimus apie laiką, kuris yra reikalingas bendraujant su vaiku. Atsakyti į tokius klausimus trumpai yra labai sunku, nes priklauso nuo daugelio dalykų, ypatingai nuo vaiko amžiaus, tarpusavio ryšio ir t.t. Žinoma, kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau tėvų dėmesio jam reikia. Kuo vaikas vyresnis, tuo tėvų bendravimas su juo gali tapti trumpesnis.
Gimus kūdikiui labai svarbu, kad juo rūpintųsi aplinkiniai (ypatingai mama), nes jis vienas nepajėgus išgyventi. Be to, bendraujant su tėvais mažylis mokosi pažinti savo aplinką ir suvokti pasaulio prigimtį. Tuo tarpu paaugliui labai svarbu jausti tėvų artumą, palaikymą ir supratimą. Paauglys turi žinoti, kad reikalui esant tėvai ras jam laiko, padės ir išklausys.
Dienotvarkės svarba
Dienotvarkė yra labai svarbi mažyliui, nes tai vaikui suteikia galimybę jausti laiko sampratą, vaikas jaučiasi saugus, nes žino, kas po ko seka. Dažnai suaugusieji į dienotvarkės režimą žiūri su baime, kartais net neigiamai, nes dienos režimo laikymasis daugiausia pareikalauja jėgų ir kantrybės iš pačių tėvų. Vis dėlto dienotvarkės nustatymas yra tėvų uždavinys.
Taigi gimus vaikui ir norint, kad jis jaustųsi saugus ir ramus, tėveliai turi laikytis tam tikros tvarkos (miegas, valgis, laisvalaikis ar masažai). Dienos ritmas yra reikalingas ir labai svarbus. Turėdami aiškias veiksmų sekas, vaikai lengviau supranta savo kasdienybę, socialinę priklausomybę, patikimumą, tvirtumą ir saugumą.
Kuo mažesnis vaikas, tuo tėvai turi daugiau būti šalia, stebėti jo emocinę būseną, ženklus, kada vaikui reikia pavalgyti, būti pervystytam, pamyluotam, kada leisti jam pailsėti. Dienos ritmas labai priklauso nuo vaiko temperamento, judrumo, ištvermės ir, žinoma, jo išsivystymo. Vieni vaikai nuo pat gimimo sugeba išbūti keletą minučių vieni, tačiau yra vaikų, kurie reikalauja nuolatinio dėmesio.
Kitu atveju, kai vaikas auginamas be rutinos, vaikai išgyvena nesaugumo jausmus, pasimetimą, jaučiasi apleisti, nuolat jaučia nerimą dėl ateities, atitolsta nuo tėvų. Kuomet nuo gimimo vaikas laikosi tam tikro režimo, galima po truputėlį įtraukti laiką sau. Aišku turite būti budrūs ir žiūrėti, kaip į tai reaguoja jūsų vaikelis. Jei jis dėl to patiria neigiamus jausmus: vienatvę, ilgesį, liūdesį, vadinasi tą pradėjote daryti per anksti. Su laiku vaikas pats norės vienas pažaisti, o jūs galėsite tą laiką skirti sau. Būkite kantrūs.
Kitaip atsitinka tada, kai tėveliai išbūna visą dieną darbe, o grįžę yra pavargę ir nebeturi noro būti su mažyliais. Tuomet turite pagalvoti ne tik apie save, tačiau prisiminti ir paklausti savęs, ko vis dėlto aš tikiuosi iš buvimo kartu su vaiku, ką tai man reiškia, kokie mano lūkesčiai buvo, kuomet jo laukiausi. Niekas nesakė ir nesakys, kad vaikų auginimas tik malonumas ir labai paprastas dalykas, jei iš tiesų rūpi jo psichologinė sveikata ir visavertė ateitis. Labai naudinga tokiais atvejais pažvelgti vaiko akimis. Visą dieną jis prabuvo be pačių mieliausių ir artimiausių žmonių, jie pagaliau sugrįžo, jis ilgisi jūsų ir nori kuo daugiau laiko praleisti kartu, pripildyti savo meilės rezervuarą. Džiaukitės tuo jo noru, nes vaikai nelaukia, jie auga ir mokosi iš savo patirties. Jei dabar nepatenkinsite šio noro, vėliau tai bus per vėlu.
Visuomet, kai pritrūksta jėgų ir kantrybės, prisiminkite, kad vaikui jūsų labai reikia čia ir dabar, o ateityje jūsų skiriamo laiko jam kas kartą vis mažiau reikės, jiems daugiau reikės bendraamžių nei jūsų. Žinoma, jei jaučiatės išsekęs ir nebegalite bendrauti, taip ir pasakykite. Tarpusavio pagarba ir yra mokėjimas būti atviru ir atsižvelgti į kito poreikius. Vis dėlto laisvalaikis ir vakariniai užsiėmimai su mama ir tėčiu yra smagiausia šeimos dalis. Gerai suplanavus ir pasitelkus vaizduotę laikas gali tapti labai įdomus ir turiningas. Pavyzdžiui, bendras žaidimas, vakarienės ruošimas, knygų vartymas ar tiesiog vaiko stebėjimas ir pokalbio palaikymas, geras filmas visai šeimai ar kažkas panašaus. Vėliau, kai vaikai nueis į lovytes ir užmerks akis, visa naktis prieš akis! Tai tikrai tik jūsų laikas!
Rūpinimasis vaiku
Kaip rūpintis vaiku, kad jis užaugtų sveikas ir stiprus? Į šį klausimą tėvai turėtų gauti atsakymus ne vaikui gimus ar jam susirgus, o vos tik įvykus apvaisinimui. Būtent nuo tada prasideda vaiko gyvavimas, o pirmos 1000 dienų yra ypač svarbios, nulemiančios vaiko ateitį.
Neretai būsimus tėvus ne tik apima džiaugsmas, bet ir nerimas dėl būsimos didelės atsakomybės - kaip reikės rūpintis netrukus gimsiančiu kūdikiu?
Gydytoja I. Plėštytė-Būtienė būsimiems tėvams akcentuoja: kad vaikas augtų tinkamai, ypač pirmomis gyvenimo dienomis, jis turi gauti visko - ne tik begalinės meilės, prieraišumo, bet ir iššūkių, nepatogumo. Pirmi mėnesiai gimus kūdikiui yra patys sunkiausi. Iššūkiai atrodo dar didesni, jei porai kūdikis pirmasis.
„Kūdikis gimsta trapus, negalintis savimi pasirūpinti. Jam reikia pagalbos, tėvų artumo ir saugumo jausmo, todėl tėvai pirmais vaiko gyvenimo metais turi visiškai išpildyti vaiko poreikius. Tai lyg besąlygiška tarnystė, kuri nulems, kaip vaikas jausis šiame pasaulyje. Kai atliepiami vaiko poreikiai, susiformuoja tinkamas bazinis saugumo jausmas, kuris lydi visą gyvenimą - vaikas bręsta, auga ir jaučiasi saugus šiame pasaulyje, tiek infekcijų atžvilgiu, tiek apskritai - socialiniu ir fiziniu aspektu“, - pasakoja gydytoja I.
„Taip greitai besivystydamas vaikas yra lyg kempinė, kuri viską, ką jai paduosime, sugeria, todėl tėvai dažnai turėtų kelti sau klausimus: kodėl, kam, ar tikrai viso to reikia vaikui? - teigia I. Plėštytė-Būtienė. - Didžiulė oro, patalpų, maisto tarša kenksmingomis cheminėmis medžiagomis iš tiesų kelia nerimą.
Gydytoja pabrėžia, kad tėvai dažnai net nesusimąsto, kad tam tikros medžiagos iš aplinkos gali patekti į vaiko organizmą ir pasilikti ilgam, dažnai nežinoma ir kokį poveikį sveikatai jos turės.
„Moters įsčiose vaisiaus imuninė sistema santykinai dar neatlieka savo funkcijos. Kol formuojasi visi jo organai ir ląstelės, būsimo žmogučio apsauga rūpinasi mama. Bet vaikui gimus, jis jau pats turi išmokti apsisaugoti nuo įvairiausių grėsmių, tykančių jo aplinkoje. Pats vaikas turi išmokti atpažinti jam draugiškus, nekenksmingus ir priešiškus, ligas sukeliančius, mikroorganizmus“, - akcentuoja I.
Visgi nereikėtų manyti, kad ką tik gimusio vaiko imuninė sistema yra labai silpna. Gamta apie viską pagalvojo, tad ir esanti šalia mama, ir įgimtas imunitetas padeda vaikui išgyventi, kol jis pamažu įgyja patirties.
„Viskas, net ir vaikiškos ligos, skatinančios imuninės sistemos brendimą, turi būti tam tikru metu. Jei tinkamu laiku su vaiku nekalbėsime, nemokysime jo skaityti ar skaičiuoti, vėliau jam bus gerokai sunkiau viso to išmokti. Tas pats principas taikomas ir įprastam vaiko imuninės sistemos mokymuisi atpažinti aplink jį esančius virusus“, - aiškina gydytoja I.
Ypatingą reikšmę rūpinantis vaiko priežiūra užima ne tik tėvai, bet ir vaikų ar šeimos gydytojai. „Daug kas priklauso nuo gydytojo noro bei įsitraukimo, tėvų pasitikėjimo specialistu. Moksliniais tyrimais pagrįsta, kad mamos savijauta turi tiesioginės įtakos vaikeliui. Kai ji nerami, vaikas dažniau verkia, blogiau miega. O rami mama - ramus vaikas. Todėl mama, auginanti ką tik gimusį mažylį, taip pat turi gauti visapusišką pagalbą, paramą ir nuraminimą“, - įžvalgomis dalinasi I.
Siekiant sutelkti šalies gydytojus ir būsimus tėvus, taip pastatant tvirtus pamatus vaikų sveikatai, gydytoja I. Plėštytė-Būtienė inicijuoja ilgalaikę kampaniją „1000 pirmų dienų“.
„Vaikų auginimas gali būti ramus ir džiaugsmingas, bet tik tuomet, kai suvoksime savo atsakomybę prieš mažą žmogutį, pakankamai turėsime naujausios informacijos ir sveiko, kritiško požiūrio. Reikia tiek nedaug - saugumo, matymo, rūpesčio“, - apibendrina gydytoja I.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Ramus vaiko miegas: Geriausios knygos, padedančios užtikrinti gerą miegą!
- Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Paslaptinga frazė „Girioje gimė, girioje augo, niekad saulės nematė“ – sužinokite tikrąją reikšmę!
- Vilniaus Lopšelis-Darželis "Giraitė" – Išsamūs Atsiliepimai ir Nepralenkiama Apžvalga