Lietuva, įsitaisiusi prie Baltijos jūros, visada buvo kryžkelėje. Viena iš pagrindinių priežasčių - geografinė padėtis. Valstybė išsiplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūros, tapdama galinga karalyste.
Tačiau jau tada prasidėjo rezistencinė kova. Nariai buvo sodinami į kalėjimus, tremiami į tolimas Rusijos sritis, Sibirą. Dr. Juozas Meškauskas 1997 m. lapkričio 22 d. straipsnyje „Lietuvių sukilimai“ rašo: „1863-1864 m. valstiečiai dalyvavo aktyviai Lietuvos laisvės prieš rusų imperiją.“ Sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Bausme nuteisti - sušaudyti buvo 128, į Sibirą ištremti 972 sukilėliai.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva pasiekė amžiais buvusių laisvų valstybių lygį. Tačiau netrukus fašistinei Vokietijai reikėjo gintarinio krašto prie Baltijos. Čikagoje leidžiamame lietuvių laikraštyje „Draugas“ 1998 m. vasario 8 d. rašoma, kad 1940 m. birželio 8 d. raudonosios armijos generolas A. priėmė nurodymus - ruoštis būsimam karui ir Lietuvos užėmimui. Birželio 10 d. korpusas buvo paruoštas veiksmams. Birželio 11 d. Lietuvos pasienyje įvyko pasitarimas, kuriam vadovavo generolas pulkininkas D. Pavlovas. Jame buvo išdėstytas Lietuvos užėmimo planas.
Birželio 14 d. raudonoji armija užėmė pozicijas. Birželio 15 d. 9 val. 15 min. ryte gavo Baltarusijos apygardos vado įsakymą nepulti. Be karo. 1940 m. birželio 17 d. pasklido Lietuvoje.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas su Rusija. Neglostė Lietuvos ir vokiečiai. Jie įvedė civilinį okupantų valdymą, žydus, represavo vietinius lenkus, vežė į koncentracijos stovyklas lietuvius. Bėgusi į rytus, po 1942 metų laimėjimų fronte, raudonoji armija stūmė vokiečius į vakarus. 1944 m. raudonoji armija grįžo į Lietuvą.
Partizaninis Pasipriešinimas
Prasidėjo partizaninė kova. Tai buvo rezistencinis karas prieš komunizmą, kova ištisus 50 metų, pareikalavusi aukų. Tada lietuviai dainavo, kad nori būti lietuviais, kalbėti, dainuoti ir melstis sava kalba, matyti tai, kas įprasta, miela, artima. Pakilo į kovą visa tauta. Visaip vertinamos pokario metų kovos, kad tai buvo daug aukų pareikalavusi teisinga, nebeprasmiška kova. Kovota už Lietuvos žemėje užaugintą duoną, kovojant už Lietuvos laisvę.
1940-ųjų birželio 17 d. galingos mašinos įvažiavo į žydų namą Raseiniuose. Seną žydę ir išlindo kitoje namo pusėje. Raseiniuose, visoje Lietuvoje žmonės neapkentė okupantų, šaipėsi iš jų aprangos, bendravimo su žmonėmis. Valstiečiams tarybos uždėjo prievoles. Vežė žvyro, akmenų. Vežė visi aplinkinių kaimų valstiečiai. 1941 m. baigtas aerodromas, stovėjo keliasdešimt dvisparnių lėktuvų. Žičkiškės dvaro kieme kareiviams rodydavo kilnojamą kiną. Moterys, paskui jas vaikai bėgo, kad tankas „nesuvažinėtų". Juokėsi iš Lietuvos kaimo žmonių.
Petras Bartkus gimnazijoje rinko informaciją: kiek jose kareivių, kokios karinės mašinos yra Žičkiškės, Raseinių kareivinėse. Apie Žičkiškėje esančią kariuomenę papasakojo viską. Klausė, ką reiškia lėktuvų, paliekančių dūmų juostas, skraidymas. Vyriškis sako „sekmadienį sužinosite". Be didesnių sukrėtimų Laužų seniūnijoje atėjo 1941 m. birželio 22 d. Jau priešaušryje pasirodė vokiečių lėktuvai.
Tris metus tęsėsi vokiečių okupacija. Prievoles reikėjo laiku įvykdyti. Jei atlikdavo, jokių represijų vokiečiai nesiėmė. 1943 m. rudenį vokiečių kariuomenė įsikūrė centriniuose Raseinių gimnazijos pastatuose. Mus, mokinius, perkėlė į senąją gimnaziją miesto centre, dabartinėje T. Vaižganto gatvėje.
Artėjant fronto kanonadai, visus prievarta varė į vakarus. Ilgesniam laikui apsistojome už Nemakščių Sugintų kaime. Mus pasiekė rusų armija spalio mėnesio antroje pusėje. Kalibro šovinių krūvos. Rūpėjo, kaip išliko artimiausi giminės Pakapurnyje - Bartkai. Petro brolis Antanas ir sesuo su motina buvo dar savo namuose. Malkevičiais sudarė pirmąjį partizanų būrį. Matyt, neturėjo užduoties kovoti su besislapstančiais ginkluotais vyrais.
Frontas prie Raseinių stovėjo 9 savaites. Rankų į rankas ėjo tris kartus. kilometrų buvo išraizgyti bunkeriais, apkasais. P. įrengtose slėptuvėse miškuose pakeldavome, nešdavome viską, ką tik rasdavome: amuniciją, granatų. Ginkluotės, pranešdavau Petrui. Reikalinga, padėkodavo ir prašė labai atsargiai šią veiklą tęsti toliau. Rusiškų šautuvų šovinius seikėdavome kibirais, rusiškų automatų, nagano šovinių. Daugiausiai tai buvo rusiška karinė amunicija. Amunicijos esu nuvežęs prie Alkupio upelio kairiojo kranto.
Frontas 1944 metais prie Raseinių priartėjo rugpjūčio 4 d. Rytinėje ir pietinėje miesto dalyje apsistojo dviem savaitėm. Miestas kartus buvo rusų užimti ir vėl vokiečių išstumti atgal. Prievarta varė palikti Tėvynę, baugina nesulaikomai artėjanti kruvinoji banga prieš rusų okupantus. Artėjant frontui, 1944 m. birželio mėnesį kapitono P. įvyko pogrindinių organizacijų pasitarimas. Dalyvavo dalinių vadas J. Čeponis, LLA sektorių vadovai J. Žiūraitis, P. generolas St. Zaskevičius, pulkininkas J. viršininkas A. valsčių viršaičiai, generolas V. Nagevičius.
1943-1944 m. valstiečių sodybose žmonės neskubėjo pranešti vokiečiams apie raudonųjų pasirodymą. Vyrai kaupė ginklus, ruošėsi kovai. Alkupio krantuose, kaip pasakoja jo brolis Antanas ir pusbrolis Jonas Digrys, P. 1941 m. slėpė fronto užsilikusius ginklus, šovinius. „1944 m. ginklo nei į tualetą neidavo...",- pasakojo jo brolis Antanas. Partizanai ir jo rėmėjai tikėjo J. vadovaujamas būrys. Mačiau ir 1948 m. žuvusį, numestą Raseiniuose prie stribų būstinės. Kaupė ginklus ir kiti šio krašto vyrai. Betygaloje po bažnyčios, kurioje klebonavo kunigas Plankis, šventoriumi. Slėptuvės buvo ir jų sodyboje, kaimynų Lušų, Gedminų slaptavietėse. Dubysos slėniai. Šalia išlaikęs pagonišką vardą, vingiuoja sraunus Alkupis. Maslausiškių malūnas, pietuose, vakaruose miškų masyvai. Gražus žemaičių - raseiniečių kraštas prie Dubysos!
Pakapurnys: Žemaičių Širdis
Netoli Dubysos prie Alkupio stūkso Pakapurnys, kuris virš jūros lygio 134 m. Tai aukščiausia vieta Raseinių rajone. Vardas minimas Žemaitijos XVI amžiaus teismo bylose, saugotose Raseiniuose. XVI amžiaus gale kalnas aprašytas J. dirvonuojantis laukas. (K. šaltiniuoto ir giliame slėnyje tekančio Alkupio - dešiniojo Dubysos intako. Žemaičiai - miškingo padubysio gyventojai, 1413 m. atsisakę stabmeldystės, dar ilgai buvo jai ištikimi.
1812 m. Napoleono žygis į Rusiją bei 1831 m. ir 1863 m. sukilimai pasiekė Raseinius, padubysį ir Pakapurnį. Kapurnos kalnas, žiūrint iš Stepono Bartkaus sodybos. Išsikasė Alkupio krante žeminę ir su visa šeima joje įsikūrė. Ir Petras, pasistatę bendrus trobesius, pasidaliję žemę, ramiai gyveno. Dideliame dviejų galų gyvenamajame name gyveno jų vaikų Petro ir Antano šeimos. Taip likimas lėmė, kad 1931 m. ir Mato Petrausko šeimoje gimiau ir aš.
Nuo kalno viršūnės anksčiau buvo matyti dešimties bažnyčių bokštai. Jis buvo žinomas kelių parapijų valstiečiams. V. kad apie 1830 m. laiką ėjo Betygalos bažnyčios kuratoriaus pareigas M. Reikia manyti, kad M. 1930 m. apsilankė Maironis. Palydėjau, pasakojo močiutė. Šidlauskui atnešti divoniuką, atsisėdo įkalnėje. Maironis liko ant Pakapurnio - Žemygalos kalno jam patikusioje vietoje vienas kelias valandas.
1937 m. atėjo būtinybė pasistatyti naujas sodybas, sūnus Steponas persikėlė į naują gyvenvietę. Dėdė Steponas yra pasakojęs, kad 1938 m. Bartkaus sūnus, Petro brolis Antanas taip pat pasistatė naują sodybą. Iki 1940 m. Laužų seniūnijos kaimų. Surinkti archyviniai dokumentai rodo, kad 1940 m. Pakapurnio kaime buvo 33 sodybos, kuriose gyveno 137 žmonės. 1944-1950 m. prieš okupantus kovojo 6 partizanai. Žuvo visi. Išvežta į Sibirą Čebatų šeima. Keturios šeimos nuo išvežimo pabėgo. Išblaškyti po Lietuvą slėpėsi nuo okupantų represijų 35 žmonės.
Petras Bartkus: Partizanų Ryšininkas
Petras Bartkus buvo labai tvarkingas, švarus. Pradinėje mokykloje, gimnazijoje mokėsi gerai. Nuo vaikystės prisimenu Petrą ir aš. Susitikdavom ir pirmaisiais okupacijos metais. Jis domėjosi rusų karių dislokavimo vietomis, jų skaičiumi, technika. 1941 m. rusai areštavo Petrą Bartkų ir jo pusbrolį Petru Digriu iš Kengių kaimo. Petrą, bet po kelių dienų, kaip nepilnametį, paleido. Digrys į tėviškę negrįžo, - mirė kalėjime. 1942 m. Petras Bartkus, Vytautas Stašaitis, įstojo į Lietuvos Laisvės Armijos organizacijai. Buvo sudarytos trijų pogrindininkų grupės, konspiracinius butus, kuriuose eilės tvarka rinkdavosi pasitarimams. Pasak V. Stašaičio, pirmasis LLA narių uždavinys buvo - apsiginkluoti. P. Bartkus organizavo V. Sinkevičiaus pagrobimą iš ligoninės. Nuvažiavęs į tėviškę, sutarė su M. kad atvažiuos į Kauną parvežti į Pakapurnį sužeistą LLA kovotoją V. Sinkevičių. 1943 m. Petras įstojo į sklandytojų kursus. 1944 m. pavasarį įvyko pirmieji sklandymo bandymai Kulautuvoje, Nemuno šlaite. LLA būrius Petras organizavo ir savo tėviškėje. Pasitarimuose dalyvavo J. Žemaitis, J. Iš rytų artėjo fronto kanonada.
P. Bartkų sodyba buvo tikras lietuviškas kaimas. Važiuodavo arkliais. Žmonių elgesys, religingumas, pažiūra vienų į kitus. Niekas negalvojo apie blogį. Užraktų turbūt nebuvo visose kaimo sodybų duryse. Alkupio. Aplink sodybą - šimtamečiai ąžuolai. Sodybą juosė slyvų, vyšnių juosta. Didelis sodas ir darželis, bendras abiejų brolių šeimoms. Petras Bartkus atidavė savo gyvybę Tėvynei.
Mokytoja Elena Reutienė: Šviesa Okupacijos Metu
Mokytoja Elena Reutienė (1910-1992), nors būdama mažo ir nuošalaus Grinkiškio miestelio gyventoja, elgėsi, gyveno ir atrodė aristokratiškai. Elena Motiejūnaitė-Reutienė - pedagogė, anglų ir vokiečių kalbų specialistė. Gimė 1910 m. balandžio 22 d. Maskvoje, gausioje lietuvių emigrantų šeimoje. 1921 m. Motiejūnų šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose. Čia baigusi Šiaulių mergaičių gimnaziją, E. Motiejūnaitė Kaune studijavo Vytauto Didžiojo universitete anglų ir vokiečių kalbas. Pablogėjus šeimos gyvenimo sąlygoms, teko nutraukti mokslą. Po to dirbo Lietuvos respublikos švietimo ministerijoje Vilniuje.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, iš Vilniaus atvyko į Radviliškio rajono Pašušvio kaimą, kur gyveno jos vyro Vaclovo Reuto tėvai. 1946 m. žuvus vyrui, E. Reutienė pradėjo dirbti mokytoja Grinkiškio gimnazijoje. Iš pradžių dėstė rusų, vėliau - anglų ir vokiečių kalbas. Čia dirbo iki 1976 metų. Mirė 1992 m.
E. Reutienė mokė kantriai, aš užsirašinėjau, o namie perrašydavau taisykles ant mažų lapelių ir „kaldavau“ jas atmintinai. Ligi tos 1971 metų vasaros dienos, kai ir taip jau dažnai kosėjantis mano tėvas pasijuto itin prastai. Tada tėvas išvažiavo gydytis, o aš kasdien myniau dviratį į paštą ir iš jo.
Kai 2011-2012 metais rengiau prisiminimų apie Grinkiškio vidurinę mokyklą knygą „Gyventi pakilome nuo Šušvės krantų“, E. Reutienė jau buvo mirusi, o surasti jos gimines atrodė nelengva. Elenos Motiejūnaitės-Reutienės tėvai - Vladas Motiejūnas (1875-1949) ir Ona Jarecka - Motiejūnienė (1885-1980). Vladas Motiejūnas buvo kilęs iš ūkininkų šeimos, gyvenusios prie Vėriškių (netoli Šeduvos). Vladas ir Ona susituokė Rusijoje. 1916 metais N. Golicynas tapo Rusijos ministru pirmininku ir šiose pareigose dirbo iki bolševikų revoliucijos 1917 metais - buvo paskutinis caro Rusijos premjeras.
1917 metų bolševikinis perversmas Rusijoje ir po jo kilęs chaosas paskatino Vladą ir Oną Motiejūnus bėgti iš Rusijos į Lietuvą. Tad 1921 metais Vladas ir Anna-Ona Motiejūnai su šeima grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Šiauliuose. Rusijoje augę Motiejūnų vaikai nemokėjo lietuviškai - teko išmokti. Šį universitetą mūsų intelektualams įkurti padėjo ir jame dirbo nemažai kitų tautų šviesuolių. Tai E. Motiejūnaitei dėstę profesoriai: amerikietis Alfredas Sennas, kurio motina buvo lietuvė, šveicarų ir lietuvių kilmės literatūros istorikas Juozas Eretas-Jakaitis, vokiečių filologas germanistas Horstas Engertas, rusų istorikai Levas Karsavinas ir Ivanas Lappo, filosofas Vosylius Sezemanas, kurio tėvas buvo švedas, o motina suomė, ir kt. Palikusi Kauno universitetą, E. Motiejūnaitė pradėjo dirbti Lietuvos švietimo ministerijoje.
Susituokė Elena ir Vaclovas 1939 metais ir gyveno bei dirbo Vilniuje. Po dvejų metų - 1941-aisiais Lietuvą užgriuvo Antrasis pasaulinis karas. Elena ir Vaclovas nusprendė trauktis iš miesto į ramesnę vietą - Radviliškio rajono Pašušvio kaimą, kur buvo V. Reuto tėviškė. Elenai ir Vaclovui Reutams atsikrausčius į Pašušvį, netrukus - 1941 metais jiems gimė sūnus Juozas Arvydas Artūras. 1944-aisiais gimė antrasis sūnus - Rimantas.
Deja, ramybe Pašušvyje Elena ir Vaclovas džiaugėsi neilgai. „1946 m. vasario 12 d. į Baisogalą, atvažiuoja iš Pašušvio kaimynų dukra Birutė Pilėnaitė ir jau lipdama laiptais praneša Mamai - sužeistas dėdė Vacius, mamos brolis mokytojas Vaclovas Reutas. Taip, dėdę Vacių Grinkiškyje peršovė girti stribai ir, vežamas į Kėdainių ligoninę, jis mirė. Elena Reutienė liko gyventi su ketverių metų Juozuku. Netrukus po šios tragedijos E. Reutienė pirmąkart pravėrė Grinkiškio gimnazijos duris. Tada ėjo 1946-ieji. Dirbo ji toje Grinkiškio mokykloje apie 30 metų - iki 1976-ųjų. Po V. Reuto mirties pas Eleną atsikraustė jos mama Ona Motiejūnienė ir gyveno čia iki savo mirties 1981 metais. Ji padėjo savo dukrai auginti jos sūnų Juozą.
Oficialiai E. Reutienė buvo išlydėta į pensiją 1971 metų rudenį. Maždaug 1976 metais E. Reutienė susižeidė koją ir buvo gydoma Baisogalos ligoninėje. Koja pasveiko, tačiau nelemtoji Alzheimerio liga vis stiprėjo. Tokiems ligoniams būtina nuolatinė priežiūra ir slauga. Tačiau namie tai daryti nebuvo kam - sūnus Juozas tokių darbų nemokėjo, o ir kitų užsiėmimų turėjo. Tai įvyko 1992 metų liepą. E. Reutienė amžinajam poilsiui atgulė savo vyro Vaclovo Reuto tėviškėje. Visai netoli Grinkiškis, lemtingas E. Vyresnysis jos sūnus Juozas palaidotas šalia mamos 2017 metų rudenį, nugyvenęs 75 metus.
Tačiau nebuvo tarp mokinių tokių, kurie specialiai kenktų E. Reutienei; jei koks nuotykis ir pasitaikydavo, tai iš vaikiško išdykėliškumo.
Apgavystė Vilniuje: Prarasti 62 Tūkstančiai Eurų
2025 m. balandžio 12 d. Vilniuje sukčiai išviliojo iš 1944 m. gimusio vyro 62 tūkst. eurų, siūlydami investuoti pinigus į internetinę investavimo platformą. Pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 182 str. 3 d.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Naujagimių Radimas Lietuvoje: Šokiruojančios Priežastys ir Neįtikėtinos Aplinkybės
- Atskleista: Kaip Katalikų Tikybos Mokymas Formuoja Lietuvos Moksleivius – Pavyzdys, Kuris Jus Nustebins!
- Skubus dingusio vaiko paieškos gidas Lietuvoje: kaip padėti surasti ir kur kreiptis
- Neįtikėtina tiesa apie kūdikių spuogus: priežastys, gydymo būdai ir efektyvios priemonės
- Top Apatinis Trikotažas Nėščiosioms: Rūšys, Patarimai ir Komfortas Visai Nėštumo Laikotarpiui!