Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kaip smulkusis verslininkas Romanas Abramovičius „prasimušė“ į elitą ir tapo milijardieriumi. Siūlome susipažinti su tremtinio iš Tauragės sūnumi.
Ankstyvasis gyvenimas ir šeima
Irina Abramovič atvyko paviešėti pas savo motiną į Saratovą, įsikūrusį prie Volgos. Čia buvo jos gimtinė, tad ji įkalbėjo savo vyrą ir kūdikį išnešioti moteriai teko būtent Saratove - juk laukė pirmasis gimdymas. 1966 m. spalio 24 d. gimė Romanas Abramovičius. Kai Irina pastojo antrą kartą, nepraėjus dar nė metams po pirmojo gimdymo, ji nutarė darytis nelegalų abortą - laikai tuomet buvo labai sunkūs ir išlaikyti du vaikus Abramovičiams būtų buvę nelengva. Nelaimei, aborto metu įvyko kraujo užkrėtimas ir, likus vienai dienai iki sūnaus pirmojo gimtadienio, Irina mirė.
Žmonos mirtis Arkadijui buvo baisus sukrėtimas, tačiau atsitiesus jis visa galva pasinėrė į darbą. Taip smarkiai, kad mažasis Romka išvyko gyventi pas savo senelę Tatjaną. Niekas nenustebo, kai vieną 1969 m. gegužės dieną Arkadijus pasisiūlė prižiūrėti kažkokius statybos darbus. Tačiau beruošiant kraną darbui, nulūžo strėlė ir sutraiškė Arkadijui kojas. Po kelių dienų, pustrečių metų Romanas Abramovičius liko našlaitis.
Jaunasis Roma apsigyveno pas giminaičius Uchtos mieste ir po kelių metų ėmė lankyti 2-ąją mokyklą. Vienas Abramovičiaus mokyklos draugų apibūdina Romaną kaip „smalsų, nuolat visko klausinėjantį vaiką“. Tačiau kaip Romanas išmoko verslumo? Tais laikais, kai privatus verslas buvo oficialiai draudžiamas, dėdė Leibas sudarė sąlygas Abramovičiui intensyviai mokytis rinkos dėsnių. Leibas buvo valstybinės medienos įmonės tiekimo skyriaus vadovas. Šis miestas buvo pastatytas ir apgyvendintas politinių kalinių, ištremtų vieno ar kito stalinistinio „valymo“ laikais. Dauguma disidentų buvo žydai, kaip ir pats Abramovičius.
Pirkti už vieną kainą, o parduoti už kitą buvo laikoma smerktinu dalyku, bet kaip tik tai jie ir darė. Tiekimo skyriaus vadovo darbo esmė buvo pirkti prekes pigiau, o parduoti brangiau. Reikėjo mokėti tai daryti, reikėjo turėti drąsos.
Karinė tarnyba ir verslo pradžia
Romano Abramovičiaus gyvenimas po mokyklos baigimo yra nežinomas ir painus. Yra daugybė versijų. Sulaukęs aštuoniolikos, jis buvo pašauktas į kariuomenę. Daugelis elitui priklausiusių tėvų išvadavo savo vaikus nuo tarnybos sunkumų sumokėję atitinkamiems pareigūnams kyšį, tokiam reikalui sutvarkyti Abramovičių šeimai trūko išteklių ir ryšių. Taigi 1985 m. Edilas Aitnazarovas su Romanu Kiržače tarnavo beveik dvejus metus. Pasak jo, „Romka buvo labai draugiškas, jautrus ir niekad nekonfliktavo nei su vyresniais kareiviais, nei su jaunesniais tarnybos draugais (tapęs vyresniuoju)“. Šie du vyrai susidraugavo nuo pirmųjų dienų. 1986 m. spalio 18 d. dalinio vadovas pasivedė Aitnazarovą į šalį ir pranešė, kad jis paleidžiamas namo dviem mėnesiais anksčiau. To priežastis - mirusi motina. Nepaisant akivaizdaus iniciatyvumo, eilinis Abramovičius netapo seržantu, užtat įgijo draugų. Būtent asmenybės žavesys padėjo jam lengviau įveikti tarnybą.
Armijoje praleistą laiką galima laikyti pagrindiniu Abramovičiaus charakterio formavimosi etapu. Daugybė sunkumų jį užgrūdino, be to, armijoje įgyta patirtis patobulino bendravimo įgūdžius ir padarė jį labiau savimi pasitikintį ir nepriklausomą.
Kai Romanas Abramovičius buvo demobilizuotas, prie Rusijos valstybės vairo stojo radikalus reformuotojas, Michailas Gorbačiovas. Persitvarkymo (labiau žinomo „perestroikos“ vardu) iniciatyva tapo visuomenės ir ekonomikos pokyčių pradžia. Kad ir kaip keista, Abramovičius, be abejonės, turėjęs gebėjimų verslui, iš pradžių atsispyrė pagundai mesti mokslus ir įsilieti į pašėlusio pinigų vaikymosi lenktynes, tačiau 1988 m. Grįžęs į Maskvą Abramovičius galiausiai metė mokslus ir pagrindinį dėmesį ėmė skirti pelningesnei veiklai - verslui.
Kai buvo leista verstis privačiu verslu, Abramovičius įkūrė lėlių gamybos įmonę „Ujut“ (liet. „jaukumas“). Įmonė suklestėjo, ir netrukus jis ėmė uždirbti nuo trijų iki keturių tūkstančių rublių per mėnesį (tuo metu tai buvo labai didžiuliai pinigai). 1991 m. Romano verslininko instinktai jau buvo labai išlavėję. Be „Ujut“ kooperatyvo, jam priklausė ir kasdienes vartojimo prekes gaminanti įmonė ABK, tačiau manoma, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje Abramovičius buvo įkūręs ir likvidavęs ne mažiau nei dvidešimt įvairiausios specializacijos - nuo padangų atnaujinimo iki apsaugos darbuotojų verbavimo - įmonių. Šie ankstyvieji bandymai atrasti savo vietą laisvoje rinkoje suteikė jam neįkainojamos patirties, išmokė rizikuoti.
Įgytos žinios ir mokėjimas manipuliuoti žmonėmis, pasitelkiant asmeninį žavesį, nemažai jam pasitarnavo, tačiau tik 1991 m. Viena Maskvos žurnalistė pastebėjo: „Kai žlugo Sovietų Sąjunga, įstatymų leidybų spragos buvo vienas dalykų, apie kuriuos Jelcinas nepagalvojo. Naftos versle tik keletas suvokė, jog didesnė paklausa yra ne pačiai naftai, o naftos eksporto lincencijoms. Tie, kurie prekiavo tuo laikotarpiu nafta, užsidirbo krūvas pinigų“.
Kelias į milijardierius: "Sibneft"
1995 m. vasarą Romanas Abramovičius sutiko žmogų, kuris perkėlė jo gyvenimą į naują lygmenį. Tuo metu Romanas jau buvo laikomas gabiu vadybininku ir buvo reikalingas Berezovskiui kaip partneris. Žlugus Sovietų Sąjungai Rusijos naftos versle visi tik ir kalbėjo apie „vertikaliąją integraciją“ - naftos gavybos ir perdirbimo sujungimą. Planas įkurti „Sibneft“ (Sibiro nafta) buvo puoselėjamas nuo 1992 m.
1995 m. rugsėjo 29 d., Jelcino pasirašytu įsaku buvo įkurta „Sibneft“. Naujosios kompanijos pardavimas įtrauktas į projekto „paskola už akcijas“ grafiką ir nustatyta aukciono data - gruodžio 28-oji. Žadėdama įkeisti 51 procentą „Sibneft“ akcijų, suteikti skolintojui teisę valdyti jos dalį ir nupirkti likusius 49 procentus akcijų varžytinėse, vyriausybė siekė gauti mažiausiai 100 mln.
Nusižiūrėję sau grobį, Berezovskis ir Abramovičius pradėjo ieškoti lėšų jam pirkti. Berizovskis savo dalį įnešė iš automobilių prekybos valdomo verslo pelno, o Abramovičiaus dalį sudarė pelnas iš prekybos nafta ir paskola iš banko. Jiedu laimėjo surengtą „aukcioną“ už 100,3 mln. dolerių.
Kitas porelės tikslas buvo išpirkti likusius 49 proc. akcijų. Pirmasis akcijų paketas - 19 procentų - buvo parduotas aukcione 1996 m. rugsėjį. Po mėnesio rinkoje pasirodė kitas, 15 procentų akcijų paketas, kuriuo Berizovskis nesusidomėjo. Tačiau jaunasis Roma, pergudravo savo „mokytoją“ ir jį pralenkė laimėdamas aukcioną su kita jam priklausančia „Refine Oil“ įmone ir šiuo ėjimu tapo didžiausiu įmonės akcininku. Likusias akcijas po mėnesio išpirko toks...
Pasinaudojus gudriais ėjimais, Romanas su Borisu už 200 mln. dolerių įsigijo kompaniją, kuri 2003 m. pabaigoje buvo įvertinta 15 milijardų - septyniasdešimt penkis kartus brangiau.
„Sibneft“ yra holdingo kompanija, ir nors Romai su Borisu priklausė beveik visos jos akcijos, „Nojabrskneftegaz“ akcijų jiems teko tik 61 procentas. Pasibaisėtina. 1997 m. Naujų akcijų emisija yra plačiai naudojamas būdas gauti grynųjų pinigų, tačiau pranešime nebuvo nurodyta, kiek papildomų akcijų bendrovė ketina išleisti. Sužinoję tokią naujieną smulkieji akcininkai neteko žado, tačiau jau buvo per vėlu. Emisiją pavyko „prastumti“, o jos savininkais, žinoma, tapo Romanas Abramovičius ir Borisas Berizovskis.
Plėšikavimo esmė tokia: pagrindinė kompanija perka naftą iš savo gavybos filialo mažesne nei rinkos kaina, o paskui įkeičia ją kur kas didesne kaina Vakarų bankams už paskolas. Tokiu būdu pagrindinė įmonė turtėja gavybos filialo sąskaita.
2000 m. Daugelis spėliojo, kodėl šis pramoninkas užsigeidė būti tokio tolimo regiono vadovu. Po metų paaiškėjo, kad Abramovičiaus valdomos kompanijos „Sibneft“ pelnas pradėjo smarkiai didėti. Nepaisant to, kompanija sugebėjo išmokėti milijoninius dividendus savo akcininkams. Kaip jiems tai pavyko? Pasirodo, jog „Sibneft“ mokesčių optimizavimo schema sudarė galimybę mokėti mažiausius mokesčius iš visų panašią veiklą vykdančių įmonių. Tokia strategija leido „Sibneft“ įmonėms deklaruoti mažą pelną - ir atitinkamai mokėti mažus mokesčius. Nors nevykdė Čiukčijoje jokios veiklos, bendrovė „Sibneft“ per mokesčių lengvatas sutaupė net 263 milijonus svarų.
Baimės ir rizika
Tokius žmones kaip Romanas Abramovičius lydi nuolatinė baimė ir stresas dėl nuosavybės, kurią galima prarasti bet kada, dažniausiai neįtikus vienam ar kitam įtakingui asmeniui. Rusijoje tas asmuo, be jokios abejonės yra prezidentas Vladimiras Putinas. Būtent jo „vyrukai“ 2003-iųjų metų spalio 25 d. Nors Michailo turto vertė siekia apie 8 mlrd. dolerių, jis pamiršo, kad Putinas turi galingą ginklą - kalėjimo raktus. Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau jis pažeidžiamas. Jei šešiems vyrukams priklauso 60 procentų šalies aktyvų, anksčiau ar vėliau jie jų neteks.
Abramovičiaus laimei, jam pakako įžvalgumo tai suprasti ir parduoti viską, ką tik buvo įmanoma kam nors iškišti. Sakoma, kad pinigai suteikia laisvę, bet žmogus, turintis jų tiek daug kaip Abramovičius, tampa jų įkaitu. Jam nepasiekiami tokie paprasti malonumai, kaip pasivaikščiojimas parke ar po parduotuves. Kad ir kur jis eina, beveik visur lydi asmens sargybiniai.
Teisiniai ginčai
Londono „Chelsea“ savininkas Romanas Abramovičius šių metų pradžioje padavė į teismą knygos „Putino žmonės“ autorę Cahterinę Belton ir leidyklą „HarperCollins“. R.Abramovičiui užkliuvo tai, kad knygoje yra teigiama, jog pats Vladimiras Putinas 2003 m. liepė R.Abramovičiui įsigyti Londono „Chelsea“ ekipą.
„Knygoje yra daug melagingų teiginių, tarp kurių ir pasakojimai apie tai, kaip įsigijau „Chelsea“. Nebuvo lengva priimti sprendimą kreiptis į teismą. Niekada nemėgau viešumo. Visgi, tie melagingi pareiškimai jau padarė reputacinę žalą ne tik man, bet ir „Chelsea“ klubui, todėl nusprendžiau imtis atitinkamų veiksmų. Tikėjausi, kad kreiptis į teismą neprireiks, todėl iš pradžių pasiūliau savo teisininkams pasiekti kompromisą su leidėjais. Pateikėme jiems įrodymus, kurie paneigia jų knygoje dėstomas mintis, tačiau leidėjai atsisakė ištaisyti klaidas. Skirtingai, nei rašoma knygoje, mano tikslas visada buvo paversti „Chelsea“ pasaulinio lygio klubu. Manau, kad mūsų pasiekimai per keliolika pastarųjų metų kalba patys už save“, - kovo mėnesį teigė R.Abramovičius.
„Chelsea“ savininkui teisme pavyko pasiekti savo. Teismas lapkritį pripažino, kad knygoje buvo pateikti 9 klaidingi faktai, įvertinti kaip šmeižtas R.Abramovičiaus atžvilgiu. Tarp jų buvo ir įrašas apie tai, kad V.Putinas neva liepė R.Abramovičiui įsigyti „Chelsea“.
„Sky Sports“ teigimu, leidykla jau ištaisė padarytą klaidą ir atsiprašė R.Abramovičiaus.
Miuziklas apie Romaną Abramovičių
Didžiojoje Britanijoje statomas miuziklas apie rusų milijardierių ir "Chelsea" futbolo komandos savininką Romaną Abramovičių. Spektaklį, be Londono, ketinama parodyti Kanadoje, Tokijuje ir Niujorke.
Tarp pagrindinių miuziklo herojų bus ir buvęs bei dabartinis Rusijos prezidentai Borisas Jelcinas ir Vladimiras Putinas, o Londone gyvenantį rusų verslininką Borisą Berezovskį vaidinantis aktorius atliks dvi arijas - "Kam reikalingos moterys, jei yra nafta" ir "Ketinu nušauti Putiną". Pats R. Abramovičius šiek tiek nerimavo, kad jo vardas bus įamžintas miuzikle, tačiau vėliau pats investavo į šį projektą 170 mln. JAV dolerių.
Miuziklas pastatytas pagal R. Abramovičiaus biografiją "Abramovičius: milijardierius iš niekur". Spektaklyje dvi R. Abramovičiaus žmonos atliks dvi arijas. Pirmoji dainuos "Visa tai beveik tapo mano", o antroji - "Visa tai iš tiesų tapo mano"...
Ateities perspektyvos
Kas laukia Romano Abramovičiaus ateityje? Sunku pasakyti. Tikriausiai Abramovičius neatskleis savo ateities planų, tačiau žinant jo ambicijų mastus, tikriausiai nelabai nustebtume ir sužinoję, kad jie neapsiriboja vien Žemės planeta. Kas toliau? Galbūt nuosavas sklypas Kosmose? Rusijos prezidento postas? Ateitis parodys.
Artimi Romano draugai apibūdina jį kaip drovią, bet charizmatišką asmenybę, kai tuo tarpu Vakarų bankininkai niekina jį, kaip pilką prisitaikėlį.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Stebuklingi Kalėdiniai Tekstai Vaikams Apie Kalėdų Senelį, Kuriuos Privalote Perskaityti!
- Kaip Veikia Savivaldybių Globos Namų Finansavimas ir Pagrindiniai Veiklos Principai