Smurtas prieš vaikus - labai sunki ir skaudi tema. Nėra lengvesnio ar sunkesnio smurto. Bet koks smurtas žaloja jauną žmogų, o jo pasekmės gali būti jaučiamos visą gyvenimą. Smurtas šeimoje - be abejo sunki patirtis vaikui.
Kalbant apie smurtą prieš vaikus, dažniausiai turima omenyje ne vienkartinis smurtinis veiksmas, o tyčia pasirinkta santykių sistema, kurioje vaikas yra žalojamas. Naudojamas smurtas gali paveikti įvairiai - pasekmės gali būti tiek trumpalaikės, sukeliančios skausmą ir nežymiai sutrikdančios sveikatą, tiek ilgalaikės, stipriai sutrikdančios vaiko raidą, jo asmenybę ir išliekančios visą gyvenimą.
Reikia suprasti, kad ne tik tiesioginis fizinio ar seksualinio smurto aktas daro neigiamą įtaką vaiko gyvenimui bei raidai, bet ir nuolatinis emocinių (pvz., saugumo, ryšio) bei socialinių poreikių netenkinimas. Pastaruoju metu ypač dažnai kalbama apie vaikų prieraišumą, kurį vaikas įgyja pirmaisiais gyvenimo metais, bendraudamas su juo besirūpinančiu asmeniu (mama ar tėčiu, kartais - globėju, aukle, seneliais ir pan.). Šį įgytą pasaulio modelį jis ir toliau „nešasi” per gyvenimą, tikėdamas, kad aplinkiniai žmonės galės jam padėti, jis pasitiki pasauliu, yra linkęs jį tyrinėti.
Psichologinio smurto apraiškos ir pasekmės
Emocinė ir psichologinė prievarta prieš vaikus reiškia tėvų ar globėjų elgesį, kalbėjimą ir veiksmus, kurie daro neigiamą poveikį vaiko gyvenimui. Psichologinis smurtas gali pasireikšti tokiu elgesiu kaip vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, asocialaus elgesio skatinimas ir panašiai. Patiriama psichologinė žala yra tokia pati reikšminga ir gąsdinanti, kaip ir tuomet, kai kyla realus pavojus gyvybei. Štai užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad ankstyvoje vaikystėje patirta neigiama patirtis lemia akivaizdžiai mažesnį vaikų smegenų tūrį. Džiugu, kad Lietuvoje apie šią smurto formą yra kalbama vis dažniau ir ji pamažu yra vis labiau atpažįstama. Psichologinio smurto žalą, net ir suteikus pagalbą, žmogus gali jausti visą gyvenimą. Dažniausiai vaikai, o paskui ir suaugę, patyrę psichologinį smurtą, pasižymi žemesne saviverte, labiau išreikštais psichosomatiniais sunkumais, potrauminio streso simptomais, didesniu nerimu.
Tyrimai rodo, kad egzistuoja tam tikri rizikos ir apsauginiai veiksniai, kurie lemia, kaip žalojantis elgesys paveiks vaiką. Apskritai kalbant, vaikystėje patirtas smurtas gali lemti, kad vaikas turės psichologinių problemų, elgesio ir emocinių sunkumų, psichinės sveikatos problemų, mokymosi problemų.
Ilgalaikės smurto pasekmės
Kalbant apie ilgalaikes smurto pasekmes vaikams, o vėliau - ir suaugusiesiems, svarbūs kiti aplinkoje esantys rizikos ir apsauginiai veiksniai, todėl vienareikšmio atsakymo nėra. Pavyzdžiui, patyrus kojos lūžį, yra aišku, kad siekiant efektyvaus gijimo, pagalba turi būti suteikta kaip galima greičiau ir lūžio vieta negali būti pakartotinai traumuojama. Taigi, traumuotos kojos gijimo efektyvumas priklauso nuo to, kaip greitai buvo kreiptasi pagalbos, ar neįvyko nenumatytų komplikacijų gyjant, ar ji nebuvo papildomai traumuota gydymo metu. Gijimas taip pat priklauso nuo to, ar kojos trauma buvo patirta pirmą kartą, kiek stipriai buvo sužeista ir t. Suteikus pirmąją būtinąją pagalbą ir koją sugipsavus, bus žmonių, kurie skausmo nebejaus. Bus ir tokių, kurių gijimas bus sunkus, reikės papildomo gydymo, gal net operacijos. Kaip ir gyjant kojai, taip ir gyjant psichikai, yra situacijų, kuomet patirtos traumos gali aktualizuotis, pvz., patyrus pakartotinius dirgiklius.
Deja, ištrinti tai, kas buvo patirta yra neįmanoma. Kaip žmogui atsikratyti skaudžios patirties iš vaikystės?
Smurto prieš vaikus prevencija Lietuvoje
Smurtas prieš vaikus - sudėtingas socialinis reiškinys, glaudžiai susijęs su visuomenės vertybėmis, atsparumu įvairiems neigiamiems socialiniams reiškiniams: skurdui, nedarbui ir kitiems. Pastaraisiais metais vis plačiau diskutuojama apie smurtą, žmonės apie tai sužino iš visuomenės informavimo priemonių, akcijų, specializuotų mokymo programų, seminarų ir kitų. Tai leidžia laisviau ir drąsiau kalbėti apie skriaudžiamus vaikus, netoleruoti akivaizdžių smurto faktų ir nelikti jiems abejingiems, tačiau, kaip rodo praktika, šios informacijos vis dar per maža - su vaikais dirbantys specialistai pripažįsta stokoją žinių ir įgūdžių, kaip deramai organizuoti pagalbą, kur kreiptis ir kaip atrasti tinkamiausią (mažiausiai žeidžiantį vaiką) pagalbos modelį, paaiškėjus konkrečiam smurto prieš vaiką atvejui.
Ne mažiau opi problema - prievarta tarp pačių vaikų (reketas, šantažas, patyčios ir panašiai). PSO 2001-2002 metais atlikto tarptautinio tyrimo duomenimis, Lietuva tarp 36 pasaulio valstybių pirmauja pagal vaikų, iš kurių tyčiojamasi, skaičių. Pažymėtina, kad tyčiojimasis iš silpnesniojo, priekabiavimas, siekiant sukelti jam fizinį ar emocinį skausmą, sutrikdo ne tik normalų vaikų bendravimą, sukelia somatinius sutrikimus, bet neretai yra viena iš vaikų savižudybių priežasčių. Patyčios veikia ne tik tyčiojimosi aukų, bet ir tų, kurie tyčiojasi, elgesį. Vaikai, kurie agresyviai elgiasi su bendraamžiais, gali pradėti taip pat elgtis ir su kitais aplinkiniais. Ilgainiui patyčios gali peraugti į nusikalstamą vaiko ar paauglio elgesį.
Ši Programa parengta vadovaujantis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, ratifikuotos Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo“ (Žin., 1995, Nr. 60-1501), Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos fakultatyvinio protokolo dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos, ratifikuoto Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos fakultatyvinio protokolo dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos ratifikavimo“ (Žin., 2004, Nr. 108-4028), Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Žin., 2000, Nr. 89-2741), Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 33-807), Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. IX-1569 „Dėl Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. Nacionalinės smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005-2007 metų programos paskirtis - numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus, taip pat priemones (prevencijos, intervencijos, postvencijos) smurtui su visomis jo apraiškomis šalinti. Šios Programos priemonės skiriamos vaikams, galintiems nukentėti ir nukentėjusiems nuo smurto, jų šeimoms, nepilnamečiams smurtautojams.
Smurto formos
- Fizinis smurtas prieš vaikus - faktinę ar potencialią fizinę žalą vaiko sveikatai sukeliantys veiksmai, sąveikos (ar jos nebuvimo) su vaiku metu (pagal Pasaulio sveikatos organizaciją (toliau vadinama - PSO).
- Emocinis smurtas prieš vaikus - nuvertinimo, menkinimo, žeminimo, šmeižto, padarymo atpirkimo ožiu, grasinimo, gąsdinimo, atskyrimo, kvailinimo ar kitokie ne fizinio kontakto priešiški elgsenos modeliai, judėjimo laisvę apribojantys veiksmai, sukeliantys ar sudarantys sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emocinei, psichinei, dvasinei, moralinei ar socialinei sveikatai ir vystymuisi (pagal PSO).
- Seksualinis smurtas prieš vaikus - vaiko raidos požiūriu priklausomų vaikų ir paauglių įtraukimas į seksualinę veiklą, kuriai jie nesubrendę, kurios nevisiškai suvokia, į kurią nesugeba tinkamai reaguoti, kuri pažeidžia socialinius tabu ir kuria tvirkintojas siekia patenkinti savo seksualinius poreikius ir (ar) gauti su šia veikla susijusį pelną (pagal PSO).
Siekiant sužinoti apie nepilnamečių susidūrimo su kriminaline justicija patirtį: jų požiūrį į policijos darbą, nepilnamečių nusikaltimų priežastis, bendravimo su policijos pareigūnais patirtį, Vidaus reikalų ministerija, įgyvendindama Jungtinių Tautų vystymo programos finansuojamą Nepilnamečių justicijos 1999-2002 metų programą, atliko rizikos grupės vaikų, įtrauktų į policijos informacinę apskaitą, reprezentatyvią apklausą. Tyrimo metu siekta sužinoti, ar rizikos grupei priskirti vaikai buvo nukentėję nuo nusikaltimo per pastaruosius 3 metus. Teigiamai atsakė trečdalis (32 procentai) apklaustųjų. Dauguma nusikaltimo aukomis buvo tapę vieną kartą, bet buvo ir tokių, kurie nurodė nusikaltimo auka tapę net 10 kartų. Didžiuma apklaustųjų nukentėjo nuo smurtinių nusikaltimų: daugiau nei pusė (59 procentai) buvo sumušti, dešimtadalis (13 procentų) nurodė buvę stipriai sumušti ir po to jiems reikėję medikų pagalbos, trečdalis (35 procentai) teigė buvę apvogti, po 2 procentus apklaustųjų - reketuojami, išžaginti arba jiems kėsintasi tai padaryti. Duomenys rodo, kad artimiausia vaikui aplinka - namai, mokykla ir jų teritorijos - pačios nesaugiausios: net trečdalis (34 procentai) apklaustųjų nurodė nusikaltimo auka tapę namuose ar prie namų, kiek mažiau (27 procentai) nurodė nukentėję mokyklos teritorijoje, rečiau - kavinėje, klube ar diskotekoje (18 procentų), dar rečiau - gatvėje (13 procentų).
Respondentų klausta, ar dažnai jie patiria bendraamžių smurtą, ar dažnai patys smurtauja prieš bendraamžius ar jaunesniuosius. Tyrimo duomenys rodo, kad rizikos grupei priskirti vaikai patys nevengia smurtauti: niekada nenaudojo smurto tik 39 procentai, retai naudojo smurtą - 54 procentai, dažnai - 6 procentai, kiekvieną dieną - 1 procentas apklaustųjų. Patys nepilnamečiai bendraamžių smurtą patiria rečiau: niekada bendraamžių smurto nepatyrė 55 procentai, retai patyrė 39 procentai, dažnai - 4 procentai, kiekvieną dieną - 1 procentas apklaustųjų.
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga 2003 metais gavo 135 rašytinius skundus, iš jų 30 procentų - skundai, tiesiogiai susiję su fizinio ar psichinio smurto prieš vaikus naudojimu. Žinoma atvejų, kai prieš vaikus psichologinį (o kartais ir fizinį) smurtą naudojo teisėsaugos institucijų pareigūnai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai, tai yra asmenys, kurie pagal darbo pobūdį privalo ginti vaikus nuo neteisėtų veiksmų, užtikrinti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Dažniausiai nepilnamečiai patiria pareigūnų psichologinį spaudimą sulaikomi, apklausiami, per prevencinį pokalbį. Mokytojai, socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai nepaklususį, elgesio problemų turintį mokinį ar globotinį auklėja neleistinais, žalingais vaiko fizinei ir psichinei sveikatai auklėjimo metodais, drausminimo priemonėmis.
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, ištyrusi gautus skundus, padarė išvadas, kad fizinis ir psichinis smurtas prieš vaikus vyrauja: šeimoje ir tarp artimų žmonių; mokymo įstaigose ir jų prieigose; vaikų globos institucijose ir įstaigose; pažymėtinas ir smurtinis policijos pareigūnų elgesys su nepilnamečiais teisės pažeidėjais. Pagal suaugusiųjų bendravimo ir elgesio su vaikais modelį „teisus stipriausiasis“ tarpusavyje bendrauja ir patys vaikai.
Vertinant smurto prieš vaikus paplitimą geosocialiniu požiūriu, teigtina, kad prieš vaikus smurtaujama tiek miestuose, tiek kaimuose, tačiau skirtingai. Miestuose, be fizinio smurto, dažnai naudojamas psichologinis smurtas, o kaimuose vyrauja fizinis smurtas. Dažniausiai nuo smurto vaikai nukenčia socialinės atskirties šeimose (pvz., girtaujančiose, narkotines medžiagas vartojančiose šeimose, kai jos nariai yra grįžę iš įkalinimo įstaigų (pataisos namų), bedarbių šeimose ir kitose).
Neretai smurtauja asmenys, patys buvę smurto aukomis, todėl svarbu laiku suteikti pagalbą ne tik smurto aukoms, bet ir smurtautojui. Neveiksminga pagalba smurto aukoms ir smurtautojams ar jos nebuvimas kelia pavojų mažamečių vaikų, mokinių, mokytojų saugumui, sunkina mokyklų ir kitų su vaikais dirbančių institucijų ir įstaigų darbą. Reikia kompleksinių, koordinuotų įvairių tarnybų pastangų siekiant išvengti smurto mokymo įstaigose ir jų prieigose.
Per menkas visuomenės įtraukimas į smurto prieš vaikus prevenciją, netobula informacijos apie nukentėjusius nuo smurto vaikus rinkimo ir teikimo sistema, nepakankamas socialinių, sveikatos, teisėsaugos, pedagoginių, psichologinių tarnybų veiklos koordinavimas, per siauras jų tinklas, kvalifikuotų specialistų stygius (ypač kai kuriose savivaldybėse), skurdi materialinė techninė bazė trukdo tinkamai organizuoti prevencijos darbą, laiku ir kvalifikuotai padėti vaikams, nukentėjusiems nuo smurto ar prievartos. Vykdant švietimo ir mokslo ministro 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymą Nr. ISAK-1811 „Dėl pedagoginės ir psichologinės pagalbos teikimo modelio įgyvendinimo 2003-2005 metais priemonių plano“ (Žin., 2004, Nr. 13-390), savivaldybėse steigiamos naujos pedagoginės psichologinės tarnybos - taip didinamas galimos pagalbos rizikos grupės vaikams visuotinumas ir prieinamumas.
Smurtas prieš vaikus - nėra vien tik mūsų visuomenės problema. Šis reiškinys būdingas visoms kultūroms. Labai svarbu ne tik glaudus tarnybų bendradarbiavimas ir pagalbos tinklo kūrimas Lietuvoje, bet ir tarptautinis bendradarbiavimas, galimybė keistis gera patirtimi įvairių sričių specialistams, susijusiems su vaikų teisių apsauga. Vienas tokių pavyzdžių - dar 1999 metais pradėtas Baltijos jūros valstybių bendradarbiavimas kuriant institucijų tinklą, į kurio sudėtį įeina visų šio regiono valstybių kompetentingos institucijos. Sukurtas ir veikia interneto portalas www. childcentre. baltinfo. org, skirtas keistis informacija specialistams, dirbantiems su rizikos grupės vaikais, ypač daug dėmesio skiriama pagalbai vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą. 2004 metais pradėtas kurti dar vienas tarptautinis bendradarbiavimo vaikų klausimais tinklas „Childoneurope“, turintis interneto puslapį www. childoneurope. org. Jo dalyvės - Europos Sąjungos (toliau vadinama - ES) valstybės. Šio bendradarbiavimo tikslas - kaupti lyginamąją informaciją apie vaikų padėtį ES valstybėse, keistis ja, organizuoti bendrus vaikų teisių apsaugos mokslinius tyrimus.
Panašus:
- Vaiko fizinio smurto požymiai ir skaudžios pasekmės, kurių negalima ignoruoti
- Atsakomybė Už Vaiko Smurtą Lietuvoje: Ką Reikia Žinoti Ir Kaip Apsisaugoti?
- Patyčios tarp vaikų ir paauglių: kaip tai susiję su savižudybių statistika ir kaip išvengti tragedijų
- Atraskite Šokiruojančius Laimės Lygio Nustatymo Metodus Pagal Gimimo Datą!
- Virtas kiaušinis – neįtikėtina maistinė vertė ir baltymų galia jūsų organizmui