Jėzus Kristus pažadėjo nepaliaujamą Savo bažnyčių tęstinumą iki pat pasaulio pabaigos: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen" (Mt 28, 20). Jis įgaliojo pirmąją bažnyčią ir suteikė jai autoritetą skelbti Evangeliją, krikštyti tikinčiuosius ir mokyti bažnyčios narius. Didžiajame Pavedime Viešpats taip pat suteikė Savo bažnyčiai autoritetą siųsti misionierius į visas tautas, kad pakartotų naujų Jėzaus Kristaus bažnyčių kūrimo procesą.
Jėzus įkūrė pirmąją bažnyčią, ir kiekviena bažnyčia gali įkurti (gimdyti) kitas bažnyčias. Iš Jeruzalės bažnyčios kilo Antiochijos bažnyčia. Jėzus pažadėjo ir tai, sakydamas: „...ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės” (Mt 16, 18). Jėzus yra Uola, Pamatas ir Autoritetas, ant kurio statoma kiekviena bažnyčia (Ef 3, 19-21).
Daktaras L.L. Clover detaliau paaiškina šį pažadą: „Jėzus sako: „...ir pragaro vartai jos nenugalės” ir „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen". Jei šie teiginiai ką nors reiškia, tuomet bažnyčia negalėjo liautis egzistavusi nei vienai sekundės daleliai. Jei bažnyčia būtų liovusi egzistuoti bent vienai sekundei, šiandien mes neturėtume bažnyčios. Jei visi pasaulio žmonės būtų sunaikinti, niekada nebūtų kito žmogaus, nebent Dievas sukurtų naują. Ta pati tiesa tinka bažnyčiai. Jėzus įsteigė pirmąją bažnyčią. Ir Jis suteikė Savo autoritetą vien tik bažnyčioms pradėti kitas bažnyčias. Per šį procesą Jėzus tęsia Savo bažnyčių statymą bei steigimą. Naujojo Testamento bažnyčios neturi žmogiškojo steigėjo.
Istorija patvirtina bažnyčių tęstinumą. Naujojo Testamento bažnyčios sutinkamos ir atpažįstamos kiekviename šimtmetyje po Kristaus. Jos neturi žmogiškojo steigėjo. Katalikų bažnyčia buvo pradėta 313 m. po Kr. Romos imperatoriaus Konstantino autoritetu. Katalikų bažnyčia įkurta, remiantis atgimimo per krikštą doktrina - išgelbėjimas per krikštą ir darbus.
Naujojo Testamento bažnyčios nepripažino Katalikybės ir nebendravo su tais, kurie skelbė atgimimą per krikštą. Jėzaus Kristaus bažnyčios niekada nepriimdavo tokių bažnyčių krikšto, todėl „perkrikštydavo” tuos, kurie ateidavo iš klaidingų bažnyčių. Jėzaus Kristaus bažnyčios augo ir dauginosi prieš bei po Katalikų bažnyčios atsiradimo ir paskelbimo valstybine Romos imperijos religija. Bažnyčios buvo kuriamos ir likdavo ištikimos tikėjimui, išlaikydamos savo autoriteto, krikšto bei doktrinos tapatumą.
Naujojo Testamento bažnyčios buvo įkurtos Afrikoje, Europoje, Armėnijoje ir Mažojoje Azijoje. Jos buvo žinomos skirtingais vardais - Paulikiečiai, Bogomilai, Katarai, Albigiečiai, Petrobusiečiai, Henrikiečiai, Valdiečiai, Anabaptistai ir Baptistai, tai tik keletas vardų. Jos išliko identiškos ir krikštydavo iš naujo kiekvieną, kuris ateidavo iš kito tikėjimo.
Knyga „Senovinių bažnyčių ekleziastinė istorija”, išleista 1821 metais, tvirtina: „Baptistų gairės vyravo tarp Paulikiečių. Jie laikė, kad žmogus turi atgailauti ir tikėti, o vėliau, subrendusiam amžiuje, prašyti krikšto, kuris vienintelis pridėtų jį prie bažnyčios. Tai yra faktas... jie atmesdavo kūdikių krikštą. Jie krikštydavo ir perkrikštydavo panardinimu.
Bažnyčios istorija patvirtina, kad Jėzaus Kristaus bažnyčios buvo anksčiau nei Katalikų bažnyčia ir taip pat egzistavo iki Protestantų Reformacijos, kurios pradžia daugelio istorikų datuojama 1517 m. spalio 31 d., kuomet Martynas Liuteris prikalė savo 95 tezes prie bažnyčios rūmų durų Vitenburgo mieste, Vokietijoje. Vėlesniais metais Katalikų bažnyčios skilimas tęsėsi, kūrėsi naujos Protestantų bažnyčios ar denominacijos - Liuteronai, Metodistai, Presbiterionai, Anglikonai ir t.t. Tikri Baptistai nėra Protestantai. Tikri Baptistai yra istoriškai siejami su Jėzaus Kristaus bažnyčiomis dėl jų autoriteto, krikšto ir doktrinos identiškumo.
Čikagos „Ashburn” baptistų bažnyčios pastorius Vernon Charles Lyons savo buklete „Kodėl Baptistai nėra Protestantai” rašo: „Protestantai yra datuojami nuo šešioliktojo amžiaus. Jie yra Liuteronai, Reformatai ir kiti, kurie anksčiau buvo Romos Katalikai, bet vėliau, palikę Romos Katalikų tikėjimą, įkūrė savo pačių denominacijas. Baptistai niekada nepaliko Katalikų Bažnyčios, kaip Liuteris, Kalvinas ar Cvinglis. Jie niekada nepaliko, kadangi niekada nepriklausė jai. Tikri Baptistai neturi žmogiškojo steigėjo. Jėzus Kristus yra jų Įsteigėjas.
Devynioliktojo amžiaus britų pastorius ir pamokslautojas Charles Spurgeon teigė: „Mes tikime, kad Baptistai yra tikrieji krikščionys. Mes nepradėjome savo egzistavimo Reformacijos metu, mes buvome reformatoriais dar prieš gimstant Liuteriui ar Kalvinui. Mes neišėjome iš Katalikų bažnyčios, nes niekada nebuvome joje, tačiau turime nenutrūkstamą grandinę, siekiančią pačius apaštalus. Mes visuomet egzistavome nuo pat Kristaus laikų, ir mūsų principai, kartais paslėpti ar pamiršti, kaip ir upė, galinti kurį laiką tekėti po žeme, visada išlaikė šventą ir nuoširdų atsidavimą.
Krikščionių bažnyčios skilimas
Bažnýčios skilmas, schizmà (gr. schisma - skilimas), Krikščionių Bažnyčios skilimas į Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Bažnyčios skilimo užuomazgos ėmė ryškėti Nikomedijos vyskupo Eusebijo sušauktame Bažnyčios susirinkime (po 325) - buvo reikalaujama didesnės Konstantinopolio vyskupo autonomijos. 395 suskilus Romos imperijai atsirado 2 krikščionybės centrai, kurie ėmė varžytis dėl aukščiausios bažnytinės valdžios. Konfliktą gilino imperijos vakarinės ir rytinės dalies skirtingas ekonominis, kultūros lygis, nesutarimai dogmų ir apeigų klausimais.
Chalkedono susirinkime (451) Konstantinopolio patriarchas paskelbtas viršesniu už kitus Rytų Bažnyčios patriarchus; Romos Bažnyčia tai atmetė. Vėliau ėmė ryškėti didesni liturginiai, kanonų teisės skirtumai, jie ypač pagilėjo Konstantinopolio imperatoriui Leonui III uždraudus ikonų garbinimą; popiežius Grigalius II pasmerkė imperatorių, o šis nuo Romos atskyrė Italijos pietines sritis. Konfliktas išspręstas Nikėjos II susirinkime (787) pasmerkus ikonoklazmą. 800 Konstantinopolio patriarchas, prieštaraudamas Karolio Didžiojo karūnavimui Romos imperatoriumi, nuo Romos Bažnyčios atskyrė Ilyrijos provincijas, Sicilijos ir Italijos pietines vyskupijas.
Kitas konfliktas įvyko 9 a. viduryje dėl aktyvių Bizantijos misijų Bulgarijoje, Kijevo Rusioje ir kitur bei dėl Filioque kritikos. Konstantinopolio patriarchas Fotijas 867 ekskomunikavo popiežių Mikalojų I Didįjį. 906 kilo nauji nesutarimai, kai popiežius leido Bizantijos imperatoriui Leonui VI Išminčiui ketvirtą kartą tuoktis (tai draudė Rytų Bažnyčios teisė). Galutinis Bažnyčios skilimas įvyko 1054 07 06, kai popiežiaus Leono IX legatas ant Šv. Sofijos soboro Konstantinopolyje altoriaus paliko bulę, kurioje buvo pasmerktas Konstantinopolio patriarchas, stačiatikių Šventosios Dvasios doktrina, dvasininkų santuoka ir raugintos duonos naudojimas Eucharistijai. Patriarchas 07 24 ekskomunikavo popiežių.
Bažnyčias suvienyti buvo mėginama Liono II susirinkime (1274), Bazelio susirinkime (1431-49) ir Vatikano II susirinkime (1962-65) susirinkimuose.
Romos Katalikų Bažnyčia
Romos Katalikų Bažnyčia (Katalikų Bažnyčia) - pagal tikinčiųjų skaičių yra didžiausia krikščionių bažnyčia pasaulyje. Pagal Statistical Yearbook of the Church šiai Bažnyčiai 2004 m. pabaigoje priklausė 1 098 366 000 žmonių iš bendro, Jungtinių Tautų pateikto, 6 388 500 000 pasaulio gyventojų. Tai didžiausia pasaulio vieningą organizaciją turinti religija.
Bažnyčiai vadovauja popiežius, Romos vyskupas, kuriuo šiuo metu yra Benediktas XVI. Romos Katalikų Bažnyčia apibrėžia save taip: „Katalikų Bažnyčia, kuriai vadovauja Petro įpėdinis“ - t. y. Žodis katalikas kilęs iš graikų kalbos būdvardžio καθολικός, katholikos, iš frazės „kath' holou“, sudarytos iš kata „apie“ + holos „visuma“ kilmininko, pažodžiui apie visumą, laisvai verčiant „universalus”.
Katalikų Bažnyčia nuolat vadina save šiuo vardu, mažiausiai nuo II amžiaus pradžios, kai sąvoka Katalikų Bažnyčia pradedama minėti Šv. Maždaug apie 100 m. kaip miesto ir apylinkių krikščionių bendruomenės vadovai iškilo dabartiniai Bažnyčios hierarchai - vyskupai. Per pirmuosius tris amžius susiformavo bažnytinės provincijos. Bažnytinė provincija apima keletą vyskupijų ir jai vadovauja metropolitas arba arkivyskupas. Katalikų bažnyčioje metropolitai savo reikšmę prarado ir liko tik kaip formalus titulas.
Popiežiaus Pranciškaus apaštalinė kelionė į Iraką suteikia unikalią progą atidžiau pažvelgti į krikščionybės istoriją Mesopotamijoje. Dabartinio Irako teritorija apima didžiąją dalį senosios Mesopotamijos, kur gyvavo Asirijos ir Babilonijos imperijos.Pagrindinė kalba, kuria tuo metu kalbėta tame regione, kai Dievo Sūnus vaikščiojo žeme, buvo aramėjų. Iki šiol šia kalba šneka daugelis Irako krikščionių.
Žinome, kad Jeruzalėje Sekminėse dalyvavo partai ir Mesopotamijos - senieji Irako - gyventojai (Apd 2, 9). Labai tikėtina, kad garsas apie krikščionybę Iraką pasiekė apaštalų gyvenimo metu. Tradicija įvardija Mesopotamjos apaštalus Addai ir Mari, pagal kuriuos pavadinta senoji Rytų Bažnyčios liturgija.
„Addai mokymas“, svarbus dokumentas, pasiekęs mus iš ketvirtojo šimtmečio, nurodo, jog stebuklai (tokie kaip išgydymai), pagrįsti argumentai prieš politeizmą ir nauji etikos standartai parengė gerą dirvą krikščionybės plitimui Mesopotamijoje. Kaip nutiko ir Vakaruose, kankinių kraujas ir šiame regione tapo Bažnyčios sėkla.
Rytų Bažnyčia
Rytų Bažnyčia - tai Bažnyčia, kuri savarankiškai tvarkėsi Persijos imperijoje. Persų zoroastristų valdžios slegiami, krikščionys kartais būdavo žiauriai persekiojami, o geresniais laikais jie džiaugėsi, kai jų tikėjimas buvo pripažįstamas kaip mažumos religija.Rytų Bažnyčia, kurios patriarchų sostas buvo Persijos sostinėje Seleucia-Ctesiphon, penktajame amžiuje rengė Susirinkimus. Šiuose Susirinkimuose Bažnyčia priėmė Nikėjos tikėjimo išpažinimą, tačiau išlaikė savo nepriklausomybę nuo Vakarų Bažnyčios dėl politinių priežasčių (pvz., lojalumo Persijos šachui, kuris dažnai kariavo su kaimyne Bizantija).
Rytų ir vakarų sirai
Tarp penktojo ir šeštojo šimtmečio aramėjiškai kalbantys Irako sirų krikščionys, sekdami kristologinėmis kontroversijomis dėl žmogiškosios ir dieviškosios prigimties susijungimo Kristuje, pasidalijo į dvi grupes. Rytų Bažnyčia, kuri nedalyvavo Efezo Susirinkime 431 m. ir, nepaisant Nestoro pasmerkimo, pasirinko jį sekti, buvo pavadinta Nestoro. Kita šaka, pavadinta jakobitais (pagal Jakobą Boprodijų), gimė po to, kai Sirijos-Antiochijos monofizitai atmetė Chalkedono Susirinkimą 451 m.
Išryškėjo ne tik teologiniai skirtumai, susiformavo skirtingos Vakarų sirų (jakobitų) ir Rytų sirų (Nestoro) literatūrinės ir liturginės tradicijos. Viduramžiais, islamo abasidų imperijos laikais, Nestoro Bažnyčios patriarchai rezidavo Bagdade, naujojoje sostinėje, artimai bendravo su kalifais, su kuriais kartais dalyvaudavo tarpreliginio dialogo debatuose.
Jakobitų patriarcho sostas buvo Tikrite arba įspūdingame Šv. Mato (Mar Mattai) vienuolyne netoli Mosulo. Žymiausias jakobitų katolikosas buvo XIII a. gyvenęs vyskupas Bar Hebrėjus, mokslininkas, rašytojas.
Vienybė su Šventuoju Sostu
Po mongolų, turkų ir turkomanų, safavidų valdymo Mesopotamija pateko į Osmanų imperijos rankas. Osmanų valdovai valdė iki XX a., Pirmojo pasaulinio karo. Tuo laikotarpiu buvo įkurtos su Šventuoju Sostu Romoje vienybėje esančios Rytų ir Vakarų sirų Bažnyčios - chaldėjų apeigų katalikų bažnyčia ir sirų apeigų katalikų bažnyčia. Sirų katalikų bažnyčia įkurta XVIII a. jakobitų patriarchui susivienijus su Roma. Vyskupai, nenorėję jungtis prie unijos, įsteigė Sirų ortodoksų Bažnyčią.
Dabartinės Chaldėjų katalikų Bažnyčios ištakos siekia 1830 m., kai istorinis Rytų Bažnyčios patriarchatas susijungė su ankstesne chaldėjų atšaka, sukurta XVII a. Dar senesnė Irako unitų šaka, įkurta XVI a., vėliau atsiskyrė nuo Romos ir išaugo į dabartinę Rytų asirų Bažnyčią bei Senąją Rytų Bažnyčią.
Irako istorija - unikali aramėjų ir sirų krikščionių istorija. Šioje žemėje įkurtos dvi Vakarų sirų ir trys Rytų sirų bendruomenės, dvi unitų ir trys ne unitų Bažnyčios, jau nekalbant apie kitas etnines armėnų, koptų ir protestantų bendruomenes.
Bažnyčios ydos
Kur nuodėmė, ten skirtumai, ten schizmos, erezijos, nesutarimai. 818 Tų žmonių, kurie dabar gimsta dėl tokių skilimų atsiradusiose bendruomenėse ir „persiima jose gyvuojančiu Kristaus tikėjimu, atsiskyrimo nuodėme kaltinti negalima; juos Katalikų Bažnyčia apglėbia broliška pagarba ir meile. 819 Be to, „esama gausių šventumo ir tiesos elementų“ už regimųjų Katalikų Bažnyčios ribų; tai „užrašytasis Dievo žodis, malonės gyvenimas, tikėjimas, viltis ir meilė, kitos vidinės Šventosios Dvasios dovanos ir kiti regimieji sandai”.
Kristaus Dvasia naudojasi tomis Bažnyčiomis bei bažnytinėmis bendruomenėmis kaip išganymo įrankiais, kurių galia išplaukia iš Katalikų Bažnyčiai patikėtos Kristaus malonės ir tiesos pilnatvės. „Bažnyčios vienybę [...] Kristus jai suteikė nuo pat pradžių. Tikime, kad ta vienybė neprarandamai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje, ir viliamės, jog ji diena po dienos augs iki pasaulio pabaigos.” Kristus nuolat teikia savo Bažnyčiai vienybės dovaną, bet Bažnyčia privalo nuolat melstis ir darbuotis, kad išlaikytų, stiprintų ir tobulintų tą Kristaus norėtą jos vienybę.
Dėl to ir pats Jėzus savo kančios valandą meldė ir nesiliauja meldęs Tėvą vienybės savo mokiniams: „... tegu visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs” (Jn 17, 21). - nuolatinio Bažnyčios atsinaujinimo vis didesne ištikimybe savo pašaukimui.
„Vienybės atkūrimas yra visos Bažnyčios, tiek tikinčiųjų, tiek ganytojų, rūpestis.“ Tačiau taip pat reikia neužmiršti, „jog šis šventas siekimas sujungti visus krikščionis į vienos vienatinės Kristaus Bažnyčios vienybę viršija žmogaus jėgas ir sugebėjimus“.
Kiekvienas, kuris bet kuriuo metu ir bet kurioje šalyje jį gerbia ir teisingai elgiasi, patinka Dievui. Tačiau Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų. Todėl jis išsirinko savo tauta izraelitus, sudarė su jais sandorą ir palaipsniui juos mokė.[...] Tačiau visa tai tebuvo naujosios, tobulosios, Kristuje įvykdysimos sandoros ir pilnesnio apreiškimo, kurį turėjo atnešti pats kūnu tapęs Dievo Žodis, parengimas ir figūrinis pavaizdavimas [...]. Kristus įkūrė tą naująją nandorą, tai yra savo krauju patvirtintą naują testamentą, pašaukęs žmones iš žydų ir pagonių, kad jie ne kūnu, bet Dvasia suaugtų vienybėn ir būtų nauja Dievo tauta.“
Bažnyčios palyginimas su kūnu atskleidžia glaudų Bažnyčios ir Kristaus ryšį. Ji yra ne tik suburta aplink Jį, bet ir suvienyta Jame, Jo kūne. Kristus ir Bažnyčia yra „visas Kristus“ (Christus totus). Bažnyčia ir Kristus yra viena.
Krikščionybės susiformavimas Romos imperijoje
David F. Tai išsirutuliojo iš dvejeto aukščiausio lygio susitikimo Šiaurės Italijos mieste Milane 313 m. sausį. Tiedu vyrai buvo Romos imperatoriai - Konstantinas valdė Vakarus, o Licinijus - Rytus. Jie susitiko „palankiomis aplinkybėmis“, kaip tai išsakyta bendrame pareiškime. Po daugelio kovų už imperinės valdžios purpurą Romos pasaulis džiaugėsi tam tikra taika. Ir po didžiojo persekiojimo (inicijuoto imperatorių Diokletiano ir Galerijaus 303-304 m.) nesėkmės krikščionių Bažnyčia buvo pradėjusi atgauti stabilumą.
Pirmiausia jie nusprendė rūpintis „Dievybei reiškiama pagarba“. Tai reikalavo garantuoti visišką religinę laisvę krikščionims, sulyginant juos su kitų religijų išpažinėjais. Vadinamasis Milano ediktas tai ir suteikė. Jis pažymi, kad Romos imperija galutinai atsisakė krikščionių persekiojimo politikos. Kankinių amžius baigėsi.
Pasitarimas Milane neabejotinai baigėsi konkordatu. Bet jo sąlygos mums žinomos tik iš įsako, kurį po šešių mėnesių išleido Licinijus. Šis įsakas buvo pasiųstas iš jo sostinės Nikomedijoje (dabar Izmitas Turkijoje, į rytus netoli Bosforo esantis miestas) gretimos Bitinijos provincijos valdytojui. Krikščionių rašytojas Laktancijus išsaugojo originalą lotynų kalba, tuo tarpu Bažnyčios istorikas Eusebijus pateikia jį graikiškai.
„Mūsų tikslas - suteikti tiek krikščionims, tiek visiems kitiems pilnutinę galią užsiimti tokiu garbinimu, kokio trokšta kiekvienas asmuo, idant kad ir kokia Dievybė gyventų danguje, ji būtų palanki ir maloninga mums ir visiems, kas yra atiduotas mūsų valdžiai. Todėl mes manėme esant sveika ir itin tinkama nustatyti savo tikslą, kad nebūtų atsakyta visiško pakantumo nė vienam asmeniui, kuris savo protu yra atsidavęs arba krikščionių kultui, arba tai religijai, kuriai jis asmeniškai jaučia esąs tinkamiausias.
Įsaku rūpinamasi laiduoti vienodą elgesį su visais: „negalima sumažinti nė vienos religijos garbės“. Bet nurodymuose grąžinti krikščionims visą per persekiojimus nusavintą nuosavybę galima pajusti stiprią prokrikščionišką nuotaiką. Iš tikrųjų Konstantino pavaldiniai Vakarų imperijoje jau buvo patyrę pakantumą ir naudojosi šiame įsake išvardytomis nuosavybės teisėmis. Tik prieš kelis mėnesius Konstantinas buvo tapęs pirmuoju Romos imperatoriumi, susiejusiu savo likimą su krikščionimis. Nors Milano aukščiausio lygio susitikimas įsakė tik griežtą lygybę krikščionims greta kitų religijų išpažinėjų, žinodami, kas bus toliau, skaitome tarp eilučių ir atpažįstame užuominą apie būsimus dalykus. Dar nepasibaigus IV a. Pasikeitimai krikščionybei buvo reikšmingi. Iki šios dienos valstybinės Bažnyčios įamžina tą IV a. parengtą sureguliavimą tarp krikščionybės ir imperijos. Viena aišku: Milane pareikštas nieko neišskiriantis pakantumas visiems ilgai netruko, nedažnai jis vyravo ir vėlesniais amžiais.
Nikėjos susirinkimas
Bruce L. 325 m. liepos 4-oji buvo įsimintina diena. Pasitarimų salėje, kur jie laukė, buvo stalas. Ant jo gulėjo atversta evangelijų kopija. Imperatorius Konstantinas Didysis įžengė į salę apsitaisęs didingais brangakmeniais inkrustuotais daugiaspalviais brokatais, bet iš pagarbos krikščionių vadovams be įprastos kareivių palydos. Kalbėjo trumpai. Bažnytininkams pasakė, kad jie turi pasiekti kokį nors susitarimą dėl esminių juos skiriančių klausimų.
Vyskupai ir diakonai buvo didžiai sujaudinti. Po trijų amžių periodiškų persekiojimų, sukurstytų kurio nors Romos imperatoriaus, ar tikrai jie susirinko vieno iš imperatorių akivaizdoje ne kaip priešai, bet kaip sąjungininkai? Kai kurie iš jų nešiojo randus nuo imperatoriaus rimbo kirčių. Bet Konstantinas numetė persekiojimo kardą, kad paimtų kryžių. Prieš pat lemiamą mūšį 312 m. Nikėja ženklino naują krikščionybės dieną. Buvę persekioti Išganytojo sekėjai, apsivilkę lininiais drabužiais, tapo garbiais purpuru apsitaisiusių imperatorių patarėjais. Tačiau jei krikščionybė norėjo būti kaip imperijos cementas, ji turėjo laikytis vieno tikėjimo. Taigi imperatoriai šaukė tokius Bažnyčios susirinkimus kaip Nikėjos, mokėjo už kelią turintiems dalyvauti vyskupams ir spaudė Bažnyčios vadovus siekti mokymo vienybės. Šį imperatoriaus spaudimą matome iš darbo Nikėjoje, pirmajame visuotiniame Bažnyčios Susirinkime.
Arijus, įtakingas Baukalio Bažnyčios Aleksandrijoje, Egipte, ganytojas, mokė, kad Kristus buvo daugiau nei žmogus, bet kažkas mažiau nei Dievas. Jis sakė, kad Dievas iš pradžių gyveno vienas ir neturėjo Sūnaus. Paskui sukūrė Sūnų, kuris savo ruožtu sukūrė visa kita. Arijus tikėjimą į Kristų padarė suprantamą, ypač kai savo mokymą surimavo sąmojingais rimais ir pritaikė jiems lengvai įsimenamas melodijas. Arijaus mokymas buvo ypač patrauklus daugeliui neseniai į krikščionybę atsivertusiųjų.
Tai buvo lyg jų vaikystės pagonių religijos: aukščiausias Dievas, kuris gyvena vienas, sukuria kelis mažesnius dievus, kurie atlieka Dievo darbą, kursuodami pirmyn atgal iš dangaus į žemę. Šiems buvusiems pagonims pasirodė sunkiai suprantamas krikščionių tikėjimas, kad Kristus, Dievo Žodis, egzistavo nuo amžių pradžios ir kad jis lygus Visagaliui Tėvui. Susirinkimui susibūrus, daugelis Nikėjos vyskupų buvo pasirengę kompromisui. Tačiau vienas jaunas diakonas iš Aleksandrijos pasipriešino. Atanazas, remiamas savo vyskupo Aleksandro, atkakliai tvirtino, kad Arijaus doktrina krikščionybę paliko be dieviškojo Išganytojo.
Tačiau dauguma ganytojų pripažino, jog tam, kad būtų užkirstas kelias Arijaus mokymui, reikia kažko specifiškesnio. Šiam tikslui jie ištraukė dar vieną kredo, tikriausiai iš Palestinos. Jame jie įterpė ypač svarbią frazių seriją: „Tikras Dievas iš Dievo, gimęs, bet ne sukurtas, vienos prigimties su Tėvu…” Sąvoką homo ousion, „vienos prigimties“ tikriausiai pateikė vyskupas Osijus iš Kordobos (miestas šiandieninėje Ispanijoje). Tačiau pasirodė, kad vien Nikėja mažai ką išsprendė. Visą kitą šimtmetį Nikėjos ir Arijaus požiūriai į Kristų grūmėsi dėl viršenybės.
Pirmiausia Konstantinas, o paskui jo įpėdiniai nuolatos įsikišdavo, kad atsikratytų vienu bažnytininku arba ištremtų kitą. Ilga kova dėl imperinės valdžios ir teologinės kalbos pasiekė apogėjų V a. viduryje Chalkedono Susirinkime Mažojoje Azijoje (šiandieninė Turkija). Ten Bažnyčios Tėvai galutinai nusprendė, kad Jėzus buvo tikras Dievas. Ir pagaliau Susirinkimas išpažino, kad šis absoliutus žmogus ir šis absoliutus Dievas buvo vienas visiškai normalus asmuo. Šis klasikinis, ortodoksinis tvirtinimas iš Chalkedono padarė įmanomą Jėzaus istoriją pasakoti kaip gerąją naujieną. Kadangi Jėzus buvo normalus žmogus, kaulas iš mūsų kaulo ir kūnas iš mūsų kūno, jis galėjo įvykdyti kiekvieną Dievo moralinio įstatymo reikalavimą ir galėjo kentėti ir mirti tikra mirtimi. Kadangi jis buvo tikrai Dievas, jo mirtis galėjo atsiteisti dieviškam teisingumui. Taigi Nikėjos Susirinkimas padėjo kertinį akmenį ortodoksiniam Jėzaus Kristaus supratimui.
žymės: #Gime
Panašus:
- Muzika vaikams prieš miegą: raminančios melodijos ir lopšinės
- Pasakos vaikams pries miega: ramus miegas ir saldūs sapnai!
- Pasakos vaikams prieš miegą audio: raminančios istorijos
- Trumpiausios pasakos vaikams prieš miegą: ramiam ir saldžiam miegui
- Dantų Rovimas Vaikams: Kada Tai Nepraleidžiama ir Kaip Pasiruošti Be Streso?
- Nuostabūs Kalėdiniai Eilėraščiai Vaikams, Kurie Sukurs Stebuklingą Šventinę Nuotaiką!