Režisieriaus Rimo Tumino vadovaujamo Maskvos J. Vachtangovo teatro trumpos gastrolės Vilniuje tapo svarbiu Lietuvos kultūros įvykiu vien jau todėl, kad abu atvežtus spektaklius Lietuvoje pamatė rekordinis žiūrovų skaičius. Prie kelių tūkstančių, stebėjusių spektaklius teatro salėje, prisijungė dar keliasdešimt tūkstančių televizijos žiūrovų, gyvai stebėjusių maskviečių vaidybą per LRT „Klasikos" kanalą. Tai beprecedentis įvykis - kad spektakliai būtų rodomi televizijoje tiesiogiai, - ligi šiol taip būdavo transliuojamos tik Teatro dienos iškilmės. Dabar gi teatras buvo rodomas televizijos žiūrovams tarsi sporto rungtynės, krepšinio mačas, lyg su nerimu lauktume „galutinio rezultato".
Teatralams profesionalams ši Tumino spektaklių viešnagė irgi atnešė panašią į sportinę intrigą, - koks teatras „nugalės" Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje? Rimo Tumino „lietuviškasis", ar Vachtangovo „rusiškas"? Mūsų teatralams išsyk krito į akis režisūrinės „svetimybės", kurias Rimas Tuminas šįsyk pavartojo itin gausiai. Visų pirma tai - spektaklio „Eugenijus Oneginas" vyksmo eigoje beveik nuolat šliaužiojanti scenos pakampiais su mandolina rankose pasišiaušusi moteriškos giminės žmogysta, kurios nėra Puškino romano siužete ir kuri įvardyta tarp vaidmenų kaip „Piligrimė su dombra".
Ši „piligrimė" kai du vandens lašai atkartoja - ir išorine, ir funkcine, ir ženklo prasme - tai, ką 1986 m. režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Dėdė Vania" pagal Čechovą darė personažas, įvardytas kaip „Darbininkė, parketo vaškuotoja" (tik be „dombros"), kurią anuomet įsimintinai suvaidino aktorė Jūratė Aniulytė. Kita akivaizdi citata iš Eimunto Nekrošiaus kūrybos yra kertinis spektaklio „Eugenijus Oneginas" sprendimas - šokių repeticijų salė su „bomu", veidrodžiu ir balerinomis. Kuomet aštuonios jaunos stilizuotos XIX a. baleto šokėjos ilgais sijonais užsimauna ant grakščių kojyčių atgrubnagiškus rusiškus „veltinius", - neįmanoma to nesugretinti su grubiais „kerzo" batais, kuriais savo „balerinas" spektaklyje „Nosis" pagal Gogolį 1991 m.
Toji tema - ar Tuminas sąmoningai savinasi savojo amžininko, kolegos ir nuolatinio kūrybinio konkurento Eimunto Nekrošiaus citatas - gyvuoja ir sklando jau seniai. Kadaise itin neapgalvotai retoriškai paskelbęs režisieriaus profesijos savojo supratimo šūkį „vokit!", Tuminas sava valia atvėrė vartus tiems priekaištams, kurie po to nuolat krenta ant jo galvos, ir kuriems jis suteikia tiek daug pretekstų. Beje, puse lūpų, tačiau dažnai ir garsiau panašių priekaištų nepašykštima ir Tumino nuolatinio kūrybinio partnerio kompozitoriaus Fausto Latėno atžvilgiu.
Tad - kas visa tai? Nuodėmė, erezija, ar vis tik metodas? Stengiantis perdėm neišsiplėsti teoretizuojant, belieka konstatuoti, kad Tuminas ir toliau sėkmingai vysto savo metodą, išorinį dramaturgijos konfliktą traktuodamas kaip vidinį sceninį. Klasikiniam (nepašykštėkime šio epiteto Puškino romanui) kūriniui būdingą išorinį konfliktą tarp skirtingų Tatjanos ir Onegino personažų, tarp jų pasaulėjautų, gyvenimiškų filosofijų bei siekių Tuminas sceniškai transformuoja (ir kilsteli į aukštesnį lygį) į vieno Onegino vidinį likiminį konfliktą.
Kitais žodžiais tariant, režisierius sceniškai pateikė romaną kaip centrinio personažo praregėjimo viziją, suteikdamas tam personažui ir protagonisto - tiek romano autoriaus, tiek spektaklio režisieriaus - bruožų. Tokia konflikto transformacija suteikia kūrinio temoms šiuolaikinį skambesį, o personažams ir jų išgyvenamoms aistroms - aktualumą. Todėl žiūrovams pateikiama ne vien aistrų drama, o žymiai platesnė romantinė tragedija. Visgi klausimas lieka: ar režisieriaus Tumino teatras, kurį jis demonstruoja spektaklyje „Eugenijus Oneginas", yra ryškiausios pastarųjų dešimtmečių lietuvių teatro krypties organiška tąsa?
Taip teigti gali tik tie, kas visai nepažįsta šio režisieriaus, jo kūrybos istorijos. Teko stebėti, kaip režisierius buvo ir anksčiau Rusijos teatruose primygtinai verčiamas sekti kažkokia neįvardijama „tradicija" (pvz., 2000 m. Maskvos „Sovremeniko" teatre statydamas Schillerio „Mariją Stiuart"), bet iš tiesų - paprasčiausiai suteikti rusų aktoriams įprastą ir komfortišką sceninio egzistavimo formą. Šiam teiginiui patvirtinti pakanka įdėmiai įsigilinti į naujausią jo darbą Rusijoje, Puškino „Eugenijų Oneginą". Čia lietuvis režisierius užsimojo į, ko gero, monumentaliausią ir monolitiškiausią rusų tautos literatūrinę vertybę - į „Rusijos gyvenimo enciklopediją", į veikalą, turintį 200 metų suvokimo ir traktavimo tradiciją, į genotipinį rusiškos kultūros reiškinį.
Ir čia jam puikiai talkina jo paties nugludintas metodas ir tas platus, vis dar neišsenkantis lietuviškos kultūros reiškinys, kurio neatsiejama dalimi (ir didžia dalimi jo įgyvendintoju) buvo pats Tuminas. Beje, lietuviškojo totalinio teatro akivaizdus giminingas ryšys su pastarąja rusiška tradicija jam pelno ir daugiausia priekaištų. O priekaištauja dažniausia tie, kas Stanislavskio sistemą traktuoja lėkštai, neišvengę stereotipų, demagogiškai prilygindami ją bolševikinei ideologijai. Tuo tarpu Stanislavskio sistema ligi šiol lieka, ko gero, vienintelis toks itin giliai ir visokeriopai išpuoselėtas teatrinės kūrybos metodas, kurį po to vystė Michailas Čechovas, šiuolaikinės JAV Holivudo aktorinės mokyklos pradininkas Lee Strasbergas, Nekrošiaus mokytojas Andrejus Gončiarovas, Vaitkaus mokytojas Zinovijus Korogodskis, Tumino įkvėpėjas ir tikrasis mokytojas Anatolijus Vasiljevas.
Tad jeigu tą platų Lietuvos sceninio meninį reiškinį, kuriam priklauso tiek Nekrošius, tiek Tuminas, suvoksime tarsi mūsų teatro no ir kabuki, tad kažkurių išorinių elementų bendrumas čia tampa tiesiog neišvengiamas. Belieka atsakyti į klausimą, kodėl šis ženklų ir sceninių archetipų atkartojimas vyksta tik viena linkme - nuo Nekrošiaus link Tumino? Taigi, aukščiau išdėstytų samprotavimų kontekste tampa aišku, kad tai, kas dažnai neapgalvotai įvardijama kaip „pasisavinimas", iš tiesų yra minėto reiškinio elementų, kaip archetipų, sąmoningas naudojimas, atkartojimas ir tiražavimas, kas yra normali postmodernistinė praktika.
Užsibrėžęs tikslą įveikti rusų kultūros viršūnę, eiliuotą romaną „Eugenijus Oneginas", lietuvis režisierius pasinaudojo visais įmanomais paveldėtais ir savo sukurtais teatriniai įnagiais ir pasiekė godotus tikslus ir poveikius. Maža to - Tuminas akivaizdžiai sau išsikėlė ir subtilų vidinį tikslą, kuris sujaudina, daro galingą prasminį poveikį dar daugiau nei pirmasis. Režisieriui akivaizdžiai nepakako pateikti spektaklyje trivialią versiją, atseit „Oneginas - tai aš!". Jis čia sukūrė, pagimdė ir paleido į gyvenimą net tris pagrindinio herojaus hipostazes. Bet visgi priėjus esminį tašką labai knieti akis pasukti šiek tiek į šoną - link veidrodžio.
Pagrindinis spektaklio „Eugenijus Oneginas" vizualus akcentas ir plastinis simbolis yra didžiulis, per visą scenos horizontą, veidrodis. Sumontuotas iš 72 poliruoto plieno lakštų. Sudurstytas preciziškai tiksliai, su 5 mm tarpeliais, kad nuo temperatūros pokyčių bendras paviršius nesideformuotų. Iš toliau atrodo kaip vientisa veidrodinė siena. Veidrodį gamino kelios specialios Maskvos dirbtuvės. Visa konstrukcija sumontuota ant palengvinto aliuminio karkaso, bet sveria arti dviejų tonų. Ir svarbu netgi ne tai, kaip sunku sukurti tokį unikalų sceninį įrenginį tokioje turtų ir ambicijų pertekusioje šalyje, kaip Rusija.
Ir ką po viso to mes regime Adomo Jacovskio scenografijoje? Visų pirma mes čia nematome nė lašo to lyg ir privalomojo šiam kūriniui stilizavimo, t.y. vėlyvojo klasicizmo - ampyro. Nematome čia neva privalomų operinių ampyro epochos kostiumų. Matome tik monumentalius, atsuktus publikai neparadine puse, vėlyvojo klasicizmo epochos piliorius scenos šonuose, kurie atrodo lyg ir atkeliavę iš spektaklio „Mistras" (beje, Adomas Mickevičius buvo Puškino amžininkas). Vienintelis smulkus „ampyrinis" akcentas spektaklio dekoracijoje- tai Maskvos „nuotakų mugės" epizodas, kai už kairiojo pilioriaus kukliai įsižiebia vienas sietynas, matomas tik didžiojo veidrodžio atspindy.
Toks veidrodis, kuris naudojamas šiame spektaklyje, iškart perskelia scenos erdvę į dvi dalis: realią ir menamą. Jis pasirodo esąs žymiai paveikesnis nei nuolat ir visur naudojamos vaizdo projekcijos. Veidrodinis „horizontas", perskeliantis į dvi dalis ir erdvę, ir sceninį vyksmą, neišvengiamai suteikia sceniniam pasakojimui transcendentinę prasmę, žvilgsnį iš ir į „anapus". Anot Nietzshe´s, „jeigu ilgai žvelgsi į prarają, toji praraja pradės žvelgti į tave".
Taip režisierius Tuminas įgyvendina Puškino „Eugenijų Oneginą" - tarsi rusų tautos išnykusios XIX a. civilizacijos kertinį mitą. Rimo Tumino pavaizduota Rusija - paskendusi amžinoje transcendentinėje naktyje siautėjant svaiginančiam pūgos sūkuriui (prisiminkime „Maskaradą"), karaliaujant mistinėms nuotaikoms ir vykstant tokiems pat paslaptingiems pagoniškiems ritualams. Apie „Eugenijaus Onegino" etnografinę, ritualinę mistiką yra parašyta nemažai mokslinių tyrimų, ir nėra šansų čia į juos gilintis ar detalizuotai cituoti. Bet akivaizdu, kad, statant šį kūrinį didžiausia pagunda ir garantuotas traktavimo raktas yra būtent mistiškoji jo dalis - Tatjanos sapnas apie Lokį, ir „Tatjanos vardo diena", t.y.
Pabrėždamas, kad spektaklis yra ne viso romano inscenizacija, o tik jo „rinktinių epizodų" kompozicija, režisierius ypač akcentuoja ir būtent tuos romano fragmentus, kurie susiję su „anuo pasauliu" - Tatjanos sapną ir „Tatjanos dieną" (t.y. Yra žinoma, kad „Tatjanos dienos" (t.y. sausio 25 d.) ženklas buvo itin svarbus romano autoriui Aleksandrui Puškinui.
Bet, regis, šis likimo ženklas daug kuo aktualus ir Rimui Tuminui. Ne itin sureikšminant tą faktą, kad spektaklio režisierius pirmąkart išvydo šį realų pasaulį būtent Tatjanos dienos išvakarėse (sausio 20-ąją!), vis tik dera prisiminti, kad jo sceninis debiutas buvo spektaklis pagal Jordano Radičkovo pjesę „Viduržemis" (pastatytas 1978 m. Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, tuomet įsikūrusiame Basanavičiaus gatvėje). Taigi, režisierius Rimas Tuminas prieš 35 metus pradėjo savo kūrybos kelią nuo paslaptingų ir mistiškų, viduržiemy vykstančių sceninių įvykių vaizdavimo svarbiausioje mūsų tautinio teatro scenoje.
Susidaro toks įspūdis, kad režisierius tuo pačiu mėgina susivokti tuose Likimo vingiuose, mistinėse jėgose ir fatališkumuose, kurie jį atvedė į dabartį ir į tą kokybę, kurią jis demonstruoja. Finalinė spektaklio scena, Tatjanos valsas su meškos iškamša - tai ne tik Puškino romano epizodas ir ne tik vieno iš kertinių Rusijos mitų apie Mergaitės ir Lokio santuoką iliustracija (kaip čia neprisminus ir lietuvių tautos kertinio mito apie Mergelės ir Žalčio meilę?).
Eretiškai jau vien skambantį teiginį apie mūsų tautų, lietuvių ir rusų, kultūrų aistringą „meilę" ir „santuoką" režisierius sceniškai iliustruoja finaliniu Tatjanos ir Lokio iškamšos valsu, kuris vainikuoja jo paties, kaipo menininko, gigantišką tarpsnį, kuris savo ruožu pats savaime yra tos eretiškos kūrybinės „meilės" ir oksimoroninės meninės „santuokos" realus įgyvendinimas. Tačiau - kuri pusė, lietuviškoji ar rusiškoji, šiame vidiniame kūrėjo ir jo kūrinio konflikte ima viršų? Manyčiau, tai savo kūriniu norėjo išsiaiškinti ir pats kūrėjas.
Vieną lakonišką užuominą romane apie kelionę į „ nuotakų mugę" Maskvoje režisierius paverčia išplėstine scenine iliustracija, savotiška intermedija, kurios visą turinį suvokti gali tik lietuvių žiūrovai. Čia buvusių balerinų ir būsimų nuotakų būrelis įsakmiai aprengiamas skarmalais ir prasčiokiškomis skaromis ir priverčiamas sausakimšai susigrūsti į ankštą vagonėlį, kurį aklinai užsklendžia ginkluoti sargybiniai. Scena, sukelianti rusų publikai nuostabą ir juoką, lietuvių publikai žadina absoliučiai priešingus jausmus, nes yra akivaizdi ir tiesioginė lietuvių tautos deportavimo, stalininių trėmimų į Sibirą iliustracija. Ir tokių invariantiškų, skirtingomis prasmėmis apeliuojančių Rusijos ir Lietuvos publikai, ženklų Rimo Tumino spektaklyje yra nemažai.
Tikrai nemanau, kad spektaklio režisierius visa tai darė nesąmoningai, vedinas vien kūrybinės intuicijos. Taigi, spektaklio „Eugenijus Oneginas" invariantiškumas kyla iš to, kaip skirtingai šį kūrinį suvokia skirtingų šalių publika - Lietuvos ir Rusijos. Antai puikus šio spektaklio dualizmo pavyzdys - spektaklyje pasirodžiusių J. Vachtangovo senųjų žvaigždžių paradas, kuriame karaliauja dvi „brandžiojo socializmo" laikų primadonos Julija Borisova (g. 1925) bei Liudmila Maksakova (g. 1940).
Akivaizdu, kad maskvietiška publika stebi savo senųjų primadonų vaidmenis išsižiojusi ir netekusi žado, ir palydi jų efektingus finalus audringomis ovacijomis. O Vilniuje? Net iš tolimų salės eilių buvo matyti, kaip šlovės išlepintos J. Vachtangovo teatro „neblėstančios žvaigždės" buvo šokiruotos mūsų publikos „nulinės" reakcijos. Visiškai dėsninga, kad toks lyg ir dirbtinis senųjų „žvaigždžių" implantavimas į spektaklio „kūną" skeptikų yra vertinamas kaip trupės vidaus politikos gestas. Atseit režisierius tai padarė, norėdamas užganėdinti tokią įnoringą, ir, kiek teko girdėti, daug kraujo jam prieš tai pagadinusią J.
Jeigu šiame teiginyje ir yra tiesos, tai tik iš dalies. Tuminas yra režisierius, kuris ir tokį neva „politinį" režisūrinį triuką neišvengiamai paverčia tuo „vandeniu", kuris krenta ant jo sumanymo „malūno rato" menčių. Liudmilos Maksakovos (73 metų!) vaidmuo, įvardytas kaip „Šokių mokytoja", čia yra tas demoniškas pradas, toji „juodoji kandis", kuri Tatjanos Larinos aplinkos naivių provincialių gimnazisčių-balerinų „gulbyną" augina, nokina ir brandina būsimajai „nuotakų mugės" orgijai. Savo vaidmenį garbaus amžiaus primadona atlieka azartiškai, energingai ir pagal senosios J.Vachtangovo teatro vaidybos mokyklos, iš dalies artimos cirkui, standartus.
Finalinės šio vaidmens pozos, kurią Maksakova atlieka akrobatiškai, atbula išsirietusi lanku ant suolų, galėtų pavydėti bet kuri jauna, stuburo lankstumo dar nepraradusi artistė. Tuo tarpu Julijos Borisovos (88 metai!) pasirodymas epizode „Tatjanos sapnas" yra trumpas, bet itin konceptualus. Besijauninanti, tarsi „pikų dama" su peruku, ji kaip iš pypkės, nepriekaištingai artikuliuodama, perskaito iš scenos tą romano mitologinę teksto dalį, kuri paskui tampa ir viso spektaklio apoteoze - Tatjanos sapną apie jos ir mistinio Lokio grėsmingą siurrealistinį nuotykį. Bet Borisovos - tokios, kaip ji pateikta spektaklyje - pasirodymas išryškina dar vieną spektaklio temą, kuri vėliau tampa vis raiškesnė. Tai - grėsmingai artėjančios mirties, neišvengiamo atpildo, negailestingos akistatos su sąžine nenumaldomo Likimo akivaizdoje, tema. Skambant Čaikovskio vaikiškai melodijai, čia Fausto Latėno deformuotai į gedulingo rit...
Lankomiausias Maskvos akademinis J.Vachtangovo teatras gastrolių sezoną pradės Vilniuje. Jau šį rudenį sostinės žiūrovai galės įvertinti J.Vachtangovo teatro vadovo, režisieriaus Rimo Tumino ir jo bendražygių - dailininko Adomo Jacovskio, kompozitoriaus Fausto Latėno ir choreografės Anželikos Cholinos - darbus. Beveik šimtmetį skaičiuojantis ir šiuo metu režisieriaus Rimo Tumino vadovaujamas J.Vachtangovo teatras Rusijos žiniasklaidoje vadinamas „kūrybinio Renesanso ryškiausiu pavyzdžiu“, o teatro spektakliuose suburti įvairių kartų geriausi Rusijos aktoriai.
„Lietuvoje teatras visada buvo aukšto lygio, o publika išprususi, todėl J.Vachtangovo teatro gastroles Lietuvoje vertinu puikiai, - sako LR ambasadorius Rusijoje Renatas Norkus. - Mano manymu, pagrindinis šio teatro sėkmės faktorius, nekalbant apie kūrėjų talentą, yra tas, kad Rimas Tuminas sugebėjo aktorius ir visą teatro personalą suburti į vieną šeimą. Pasak gastroles organizuojančio Vilniaus mažojo teatro vadovės Gretos Cholinos, spektakliai tikrai labai jaudinantys ir tai yra didžioji jų vertė. „Tik dėl rėmėjų turime šią unikalią, galbūt net vienintelę, progą pamatyti ir įvertinti tai, dėl ko Rimo Tumino vadovaujamas J.Vachtangovo teatras tapo ryškiausiu visoje Rusijoje“, - pasakoja Greta Cholina.
A. Puškino „Eugenijus Oneginas“ - literatūros deimantas, retai pasitaikantis dramos teatrų scenose. Visai neseniai Maestro Rimui Tuminui pelnęs dar vieną „Krikštolinės Turandot“ statulėlę, spektaklis tapo lankomiausiu Maskvoje. Daugiasluoksnis ir įvairialypis pasakojimas apie dviejų herojų - Eugenijaus Onegino ir Tatjanos Larinos - likimus ir meilę. Taip pat sužavi kūrybinio proceso metu gimę personažai, kuriems A. Puškino tekste dėmesio skirta nedaug arba jų nėra visai: Liudmilos Maksakovos kuriamas auklės personažas, Marijos Berdinskich zuikutis, flirtuojantis ir erzinantis medžiotojus, baletmeisteris, dirbantis su merginomis šokių klasėje (choreografė Anželika Cholina).
Teatro kritikė Jekaterina Dmitevskaja žurnale „Ekranas ir scena“ rašo: „Didžiulis veidrodis, apribojantis scenos erdvę, rodo ne „tiesų“ vaizdą. Ten, už veidrodžio, gali prasidėti pūga arba staiga užsidegti kandeliabrai. Veidrodis supainioja, pakeičia perspektyvą, jis diktuoja susidvejinimą. Todėl ir spektaklyje pas Oneginą-Makoveckį yra dvynys - elegantiškas, jaunas miestietis (V.Dobronravovas). Dvynį turi ir Lenskis (O. Makarovas).
Spektaklyje daug talentingai sugalvotų triukų, yra ir tikrų fokusų, reprizų, salto, intermedijų - visko neišvardinsi, o ir nereikia. Nesinori sugriauti būsimų žiūrovų pasitenkinimo. Visa tai reikia pamatyti. Pjesėje filosofiškasis Fernanas sako: „Dauguma vyrų - visiški kretinai“. Garantuoju: vyrai, sukūrę spektaklį „Vėjas tuopose“ šiai daugumai nepriklauso. J.Vachtangovo teatro spektakliai „Eugenijus Oneginas“ ir „Vėjas tuopose“ Nacionaliniame dramos teatre š.m. lapkričio mėnesį.
Aleksandras Sergejevičius Puškinas gimė Maskvoje. Dar būdamas vaikas, namuose gerai išmoko prancūzų kalbą, iš senelės išgirdo folklorinių liaudies pasakojimų, liaudiškų istorinių įvykių apžvalgų ir vertinimų. 1811 m. rugpjūtį Aleksandras buvo įtrauktas į Carskoje Selo licėjininkų sąrašus. Šią mokyklą globojo pats caras. Didžiausi įvykiai poetui besimokant licėjuje - 1812 m. karas su Napoleonu ir čia sutikti mieli draugai - A. Delvigas, V. Kiuchekbekeris, I. Puščinas ir kiti.
Birželio 18 d. Rūdiškių miesto bibliotekoje lankėsi jaunieji Rūdiškių gimnazijos skaitytojai su mokytoja Edita Vilčevskaja. Bibliotekininkės organizavo literatūrinę valandą, skirtą rusų poeto A. Aleksandras Sergejevičius Puškinas - rusų romantizmo poetas ir rašytojas, laikomas geriausiu rusų poetu ir modernios rusų literatūros pradininku. Jo kūriniai nuolat spausdinami, verčiami į daugelį pasaulio kalbų. Pagal Puškino žinomiausius kūrinius statomi kino filmai, o įvairiuose pasaulio teatruose - spektakliai. Lietuviškojoje scenoje yra pastatyta A.
Renginys prasidėjo rašytojo gyvenimo ir kūrybos apžvalga: papasakojome apie genialaus poeto vaikystę, praleistą šalia auklės Arinos Radionovnos, apie mokslus Carskoje Selo (dabar Puškinas) licėjuje, šią mokyklą globojo pats caras, apie jo santuoką su Natalija Gončiarova, apie dvikovą su prancūzu Dantesu. Jaunimas skaitė žymius poeto eilėraščius: „Elegija“, „K***“, „Pranašas“, „Klajūnas“, „Menu akimirką žavingą“, taip pat skaitė eilėraščius apie metų laikus. Moksleiviams patiko visi skaitomi eilėraščiai, jie aktyviai dalyvavo skaityme. A. Puškinas yra pasakęs „Skaitymas - štai geriausias mokymasis. Sekti didžio žmogaus mintis - visų įdomiausias mokslas“.
Artėjant Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklio „Ana Karenina“ parodymui Trakų pilyje pateikiame 10 įdomių faktų apie nepakartojamą kūrinį. 1. Pradėti rašyti „Aną Kareniną“ L.Tolstojų įkvėpė poetas Aleksandras Puškinas. 1873 m. kovo mėn. rašytojas perskaitė A.Puškino knygos pirmą eilutę: „Svečiai ruošėsi išvykti į sodybą“, - žmonai pasakė L.Tolstojus. „Taip turi būti rašoma! Bet kuris kitas pradėtų apibūdinti svečius, kambarius, bet jis iškart pradeda nuo veiksmo“. Tą naktį buvo pradėta rašyti „Ana Karenina“.
2. Ana Karenina yra paremta tikra istorija. Ana Stepanovna Pirogova buvo vieno L.Tolstojaus draugo meilužė. Sužinojusi, kad jos mylimas vyras užmezgė romaną su vaikų aukle, moteris pabėgo ir kelias dienas klaidžiojo po apylinkes. Vėliau ji metėsi po traukiniu ir nusižudė. L.Tolstojų šis įvykis labai sukrėtė. 3. Anos Kareninos personažą taip pat įtakojo Maria Hartung, Aleksandro Puškino duktė. Rašytojas ir M.Hartung susipažino pokylyje. L.Tolstojus iškarto susižavėjo Maria grožiu, subtiliu skoniu ir mokėjimu pagrįsti savo nuomonę. Teigiama, kad Anai Kareninai buvo suteikta nemažai Maria bruožų.
4. Levino personažą rašytojas kūrė remdamasis savimi. Manoma, kad Levinas yra paties L.Tolstojaus prototipas. Kad tai yra daugiau ar mažiau autobiografinis personažas, sutinka nemažai literatūros kritikų. Net Tolstojaus žmona yra kartą jam pasakusi: „Levinas - tai tu, tik be talento“. 5. Neseniai vykusioje dabarties rašytojų apklausoje, „Ana Karenina“ buvo paskelbta visų laikų geriausia knyga . 2007 m. tyrinėtojas J.Peder Zane apklausė 125 geriausiai žinomus britų ir amerikiečių rašytojus, kurių prašė surašyti po 10 geriausių grožinės literatūros kūrinių. Susumavus rezultatus, sąrašo vršūnėje atsidūrė L.Tolstojaus „Ana Karenina“.
6. Nors „Aną Kareniną“ parašė po romano „Karas ir taika“, jis pats teigė, kad būtent Ana Karenina yra pirmoji tikra jo novelė (romanas?). Rašytojas visada teigė, kad „Karas ir taika“ yra kur kas daugiau nei romanas, nes jame į vieną istoriją susipynė ir tikri istoriniai faktai ir filosofiniai argumentai. 7. Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklio „Ana Karenina“ kostiumus ir grimą sukūrė žymiausias Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius. 8. Spektaklyje „Ana Karenina“ skambės Alfredo Šnitkės, Piotro Čaikovskio, Gustavo Mahlerio ir Andrew Lloydo Webberio muzika. 9. Spektaklio „Ana Karenina“ scenoje nėra traukinio.
Paklausta, kodėl scenoje nėra traukinio, kurio tikisi daugelis žiūrovų, choreografė atsakė: „Šiais laikais žmogus žmogų gali sužeisti žodžiu ar veiksmu daug stipriau. Tiesą pasakius, taip buvo visais laikais. Mano spektaklis ‒ ir apie tai“. 10. „Ana Karenina“ - geriausias Anželikos Cholinos spektaklis. Apie tai prieš premjerą 2010 m. sakė pati režisierė. „Tai bus geriausias mano spektaklis. Visada taip galvoju... Degsiu pragare...“, - šypsodamasi prisipažino A.Cholina. 11. 2011 m. spektaklio „Ana Karenina“ choreografė Anželika Cholina buvo įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi“.
žymės:
Panašus:
- Nepraleiskite! Didžiausi Adomo Mickevičiaus 220-ųjų gimimo metinių renginiai Lietuvoje
- Nepraleiskite: Įspūdingas poeto gimimo 100-mečio renginio scenarijus, kurį turite pamatyti!
- Auklės Darbas Vilniuje: Geriausi Pasiūlymai, Tikros Apžvalgos ir Patarimai
- Ar nėštumo testas gali rodyti klaidingai teigiamą rezultatą? Sužinokite tiesą dabar!
- Agnė Zacharevičienė: Įkvepianti biografija ir neįtikėtina veikla, kuri keičia gyvenimus