Nuo šių metų pradžios įsigaliojo nauja vaiko priežiūros atostogų skyrimo tvarka - visi tėvai, kurių vaikai gimė po 2023 m. sausio 1 d., turi galimybę pasinaudoti neperleidžiamomis vaiko priežiūros atostogomis. Du mėnesiai skirti mamai ir du mėnesiai skirti tėvui. Iš jų po 2 neperleidžiamus mėnesius (viso 4 mėnesius) vaiką gali prižiūrėti kiekvienas iš vaiko tėvų (įtėvių, globėjų), o likusiu laiku vaikas gali būti prižiūrimas ir išmoka mokama tiek mamai, tiek tėčiui, ar įtėviams ir globėjams, tiek vienam iš senelių.
Neperleidžiamos Vaiko Priežiūros Atostogos
Neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais mokama 78 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio vaiko priežiūros išmoka. Tokiu būdu tėvai skatinami pasinaudoti neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais, nes vaiko priežiūros išmokos dydis nesiskiria nuo gauto darbo užmokesčio. Vaiko priežiūros išmoka už neperleidžiamus mėnesius pradedama mokėti tik pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui.
Jeigu kitas iš tėvų (pvz. tėtis) sutinka prižiūrėti vaiką per neperleidžiamus 2 mėnesius, tuomet išmoka mokama jam, o kitas iš tėvų (pvz. mama) gali grįžti į darbą. Jeigu, pavyzdžiui, vienas iš tėvų nepasinaudoja neperleidžiamais mėnesiais vaikui prižiūrėti, tuomet bendra vaiko priežiūros išmokos gavimo trukmė sutrumpėtų iki 16 arba 22 mėnesių priklausomai nuo to, kokios trukmės vaiko priežiūros išmokos mokėjimo laikotarpis buvo pasirinktas.
Jeigu vaiką augina tik vienas iš tėvų, jis turi teisę į 2 neperleidžiamus vaiko priežiūros atostogų mėnesius ir turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už papildomą 2 mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį (mokama paskutinius du mėnesius), t. y. 4 mėnesius gaus po 78 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio vaiko priežiūros išmoką, jei „Sodros“ teritorinis skyrius nustatys, kad vaiką augina vienas tėvų (įtėvių) ar globėjų.
Vaiko Priežiūros Išmokos Dydis ir Sąlygos
Tėvams sudaryta galimybė pasirinkti, ar jie nori vaiko priežiūros išmoką gauti iki vaikui sueis 18 mėnesių, ar iki vaikui sueis 24 mėnesiai. Pasirinkus vaiko priežiūros išmoką gauti iki vaikui sueis 18 mėnesių, vaiko priežiūros išmokos dydis yra 60 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio. Pasirinkus vaiko priežiūros išmoką gauti iki vaikui sueis 24 mėnesiai, vaiko priežiūros išmokos dydis iki vaikui sueis 12 mėnesių bus 45 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio, o nuo 12 mėnesių iki vaikui sueis 24 mėnesiai - 30 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio.
Gaunantys didelį darbo užmokestį turi žinoti, kad vaiko priežiūros išmoka negali būti didesnė nei 2 vidutiniai darbo užmokesčiai.
Gyventojai, kurie gauna minimalią vaiko priežiūros išmoką ir kitas pajamas ar išmokas, turės galimybę dirbti ir išmokos jiems nebus mažinamos, jeigu vaiko priežiūros išmoka ir kitos pajamos ar išmokos kartu neviršys minimalios mėnesinės algos. Šios nuostatos netaikomos neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais.
Nuo 2024 m. sausio 1 dienos maksimalus kompensuojamasis uždarbis, kai asmuo gauna maksimalią vaiko priežiūros išmoką ir darbo užmokestį, negalės viršyti jo buvusio darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 5 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių (VDU), galiojusių už praeitą ketvirtį iki pajamų ar išmokų gavimo dienos. Šios nuostatos netaikomos neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais.
Sąlygos dėl minimalaus ir maksimalaus kompensuojamo uždarbio dydžio, kaip minėta, bus taikomos nuo 2024 m. sausio 1 d. bei bus taikomos visiems asmenims, kuriems vaiko priežiūros išmokos paskirtos nuo 2023 m. sausio 1 d. ir nuostatų įsigaliojimo dieną dar nebus baigtos mokėti.
Istorinis Kontekstas: Motinystė Sovietmečiu
Mamos ir močiutės iš tokių problemų dabar turbūt tik pasijuoktų - jos apie atostogas ar finansinę paramą iš valstybės galėjo tik pasvajoti. Vienas didžiausių galvos skausmų sovietinės okupacijos metais mamoms buvo socialinės garantijos.
Lyčių lygybės centro direktorės, tyrinėjančios šeimos santykius ir padėtį sovietmečiu, Dalios Leinartės teigimu, šis kodeksas buvo giliai stalinistinis ir galiojo maždaug 10 metų. „Įdomu tai, kad prieš tai Rusijoje, iki 1936 metų veikė kitas kodeksas, kuris buvo priimtas 1918 metais, iškart po Spalio socialistinės revoliucijos, su keliais pataisymais ir jis buvo labai liberalus: įteisino visas neregistruotas santuokas, jos buvo prilygintos oficialiai registruotoms santuokoms, visiškai laisvas ir valstybės apmokamas buvo nėštumo nutraukimas“, - pasakoja D. Leinartė.
Būtent liberalusis Šeimos kodeksas Rusijoje sukėlė tikrą sumaištį ir tapo pagrindine priežastimi labai rimtų 3-ojo dešimtmečio problemų. Gatvėse vaikščiojo tėvų neturintys niekuo neaprūpinti vaikai, ką tik pagimdžiusios motinos buvo paliekamos likimo valiai, nes jų vyrai susiradę kitas partneres pradėdavo naują gyvenimą, o valstybė vienišoms mamoms neteikė jokios paramos.
„Kadangi santuokos nutraukimas buvo toks paprastas, kad nebebuvo reikalaujama ne tik kad abu susituokę žmonės ateitų į teismą ir ne tik kad nebuvo organizuojamas teisminis procesas, bet tas, kuris norėjo nutraukti santuoką, galėjo savo norą pasiųsti tiesiog atviruku į Civilinės metrikacijos biurą. Santuokoje buvęs vyras ar žmona galėjo apie skyrybas net nežinoti. Tai sukūrė visišką chaosą. Vienaip ar kitaip 1936 metais visa tai buvo sustabdyta, santuoka galiojo tik ta, kuri buvo registruota Civilinėje metrikacijoje ir skyrybų procesas bei nėštumo nutraukimas buvo labai sugriežtinti“, - pasakoja D. Leinartė.
Lietuvoje įsigalėjęs naujasis šeimos kodeksas buvo itin griežtas - jis ne tik draudė santuokas su užsieniečiais, bet ir skatino ką tik pagimdžiusias mamas grįžti į darbą ir dirbti pilną darbo dieną. Toks kodeksas galiojo iki 1956 metų.
„Lietuvos šeimoms nebuvo įprasta tai, ką pradėjo daryti sovietinė valdžia - iš esmės ji oficialiai reiškė pagalbą šeimai ir vaikams. Tai reiškė, kad valstybė turėjo padėti suderinti dirbančios mamos vaidmenį su jos kaip darbuotojos vaidmenimi, nes buvo tikimasi, kad visos sovietinės Lietuvos moterys išeis į darbą. Ir iš tikrųjų taip įvyko. Tai ypač paskatino 1945 metais įkurtas skyrius prie Centro komiteto, kuris privalėjo vykdyti propagandinį darbą - skatinti moteris eiti iš šeimos ir aktyviai dalyvauti visuomeniniam darbe, dirbti pilną darbo dieną“, - aiškina D. Leinartė.
Pašnekovės teigimu, moters grįžimą į darbą turėjo užtikrinti sukurtas lopšelių - darželių tinklas, tačiau jis neatliko šios funkcijos, nes įstaigų buvo per mažai, o laukiančiųjų eilės milžiniškos. „Maždaug 1947 metais Lietuvoje veikė apie 119 darželių, bet tais pačiais metais antram pagal dydį mieste -Kaune - veikė tik 6 darželiai su 216 lovų, vadinasi tik tiek vaikų galėjo būti priimta, o eilėje laukė gerokai virš 2000”, - pasakoja lyčių lygybės centro direktorė.
Nors D. Leinartės teigimu, darželių situacija buvo itin prasta iš karto po karo, tačiau ir vėlesniais metais į darbą išsiruošusios mamos susidūrė su vaikų priežiūros problema. Pirmoji dukra pašnekovei Birutei gimė 1960 metais. Moteris pasakoja, kad tuomet niekur nedirbo, todėl neturėjo ir jokių motinystės atostogų. Tačiau sovietmečiu skatinamas visiškas tiek moterų, tiek vyrų užimtumas bei griežtai limituoto darbo užmokesčio sistema suformavo tokį šeimos modelį, kad norint subalansuoti šeimos biudžetą, būtinai tekdavo dirbti tiek vyrui, tiek moteriai.
Birutė pasakoja į darbą išėjusi jau po kelių mėnesių, o kartu su savimi nešdavosi ir vaiką. „Kai jau pradėjau dirbti kultūros namų vedėja buvo labai sunku, nes buvo mažas vaikas. Dukrą prižiūrėjau pati, nešdavausi į darbą, mama pradėjo prižiūrėti maždaug nuo 3 metų. Po to dirbau bibliotekoje. Į biblioteką pasiimi kūdikėlį ir pasidedi šalia. Ten dirbau du metus“, - prisimena Birutė.
D. Leinartės teigimu į lopšelius vaikai jau buvo priimami nuo pusės metų, tačiau susiklosčiusi situacija buvo palanki toli gražu ne visoms mamoms, todėl dažnai vaiką pagimdžiusi moteris galėjo tikėtis tik savo artimųjų pagalbos. „Kartais yra sakoma, kad sovietmečiu valdžia pilnai aprūpino visas dirbančias motinas, norinčias registruoti savo vaikus į darželius - to nebuvo. Tai atsitiko jau paskutiniame dešimtmetyje, prieš pat griūvant Tarybų sąjungai. Iš tikrųjų, jei laukiančios mamos (XX a. 9-ajame deš. - DELFI) registruodavo save eilėje, kad gimus vaikui jis galėtų patekti į ikimokyklinę įstaigą, tai taip ir būdavo. Užtekdavo laukti eilėje keletą mėnesių ir pagal gyvenamąją vietą vaikai patekdavo į darželius, tačiau visą Sovietinės Lietuvos gyvavimo laiką tikrai to nebuvo“, - teigia D. Leinartė.
Vilnietė Birutė pasakoja, kad nors ir nešėsi vos gimusį vaiką į darbą, o vėliau jį prižiūrėjo motina, į darželį vistiek bandė patekti. Paklausta, kaip sekėsi prasibrauti į eilės pradžią, Birutė šypsosi, jog susiklostė palanki situacija, kuri įrodo, jog iš tiesų darželių - lopšelių sistema buvo korumpuota, o vietas juose gaudavo tik išrinktieji, turintys pažinčių ar tie, kurie žinojo kaip ir kam nešti kyšius. „Į darželį taip pat buvo labai sunku pakliūti. Kadangi aš visą gyvenimą buvau surišta su menu, kaip dirbom fabrike su mamyte, buvome liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Dvi kanklininkės. Kadangi tas darželis priklausė būtent mūsų fabrikui, tai aš nuėjau pas direktorių ir gavau tą darželį“, - pasakoja moteris.
Kad į darželius patekimas buvo komplikuotas ir vėlesniais metais patvirtina ir kaunietė Vilija, kurios vaikai gimė 1982 ir 1983 metais. Moteris juokiasi, kad nesinori pasakoti detalių, kokiais būdais pavyko vaikus užregistruoti į darželį, tačiau padėtis, anot jos, iš tiesų nebuvo lengva. „Darželis, į kurį leidau savo vaikus, gyvuoja ir dabar. Vaikų grupėje buvo gal 20, dvi auklėtojos. Mano vaikams patikdavo darželis, jie norėjo ten eiti. Kartais būdavo pasipriešinimas, bet kartais net verkdavo, kai ateidavom anksčiau pasiimti. Tik pakliūti į darželį buvo sunku. Manau, kad daug vaikų nepatekdavo, nes darželių trūkumas tikrai buvo“, - pasakoja moteris.
Vilijos teigimu, auginant vaikus didelės pagalbos iš artimųjų tikėtis negalėjo, nes tiek vyras, tiek jos tėvai dar buvo dirbantys, o apie jokias tėvystės atostogas nebuvo nė kalbos. Tuo tarpu Rietave gyvenusi Audronė pasakoja, kad savo 1987 metais gimusio sūnaus į darželį neleido, o kai išeidavo į darbą už nedidelį užmokestį, vaiką prižiūrėdavo kaimynė. „Vytį auginau ilgiau, kokius du metus su trupučiu. Jis nėjo į darželį. Kaimynė buvo pensininkė, pažįstama, tai ji ir žiūrėjo. Kainos nebuvo didelės. Buvo įmanoma surasti kažkokią laisvą moterį, kuri tvarkingai pagamindavo valgyti ir prižiūrėdavo vaikus. Iš pradžių dar dirbau nedideliu krūviu, tai tą laiką kol dirbi, ta moteris ir pažiūri. Taip pat man labai padėjo uošvienė, nes mano vyras buvo jos vienintelis sūnus. Ir tėvai nors dar dirbantys, bet kažkurį laiką, ar savaitgalį, ar kažkada, padėdavo“, - prisimena moteris.
Audronė teigia, jog vėliau, kai vaikas šiek tiek paaugo, padėjo ir jos močiutė, kuri buvo visiškai blaivaus proto.
Kadangi į darželius patekti buvo itin sunku, neliko kitos išeities kaip tik ieškoti ne visada įteisintų būdų vaikams prižiūrėti. D. Leinartės teigimu, dėl šios priežasties iš karto po karo kūrėsi neformalūs ir iš esmės nelegalūs vaikų priežiūros mechanizmai, kadangi ir tėvų pagalbos galėjo sulaukti ne visos vaiką auginančios motinos - didžioji dalis tėvų vis dar dirbo. „Veikė neformalūs vaikų priežiūros mechanizmai. Kadangi pati mama privalėjo dirbti pilną darbo dieną, tai buvo galima tikėtis tik savo giminių pagalbos. Po karo keletą metų sovietinė valdžia oficialiai leido samdyti pagalbinį personalą savo namuose, vadinamas tarnaites. Tai dažniausiai būdavo merginos, kurios atvykdavo į bet kokį didesnį miestą. Kadangi vyko urbanizacijos procesas, dėl melioracijos sodybos buvo naikinamos ir jaunos merginos iš kaimų atvykdavo į miestus ir miestelius, bet tam kad jos liktų tuose miestuose, jos turėjo būti kažkur registruotos. Tai būdavo abipusė pagalba. Jos registruodavosi dirbti šeimose“, - pasakoja Lyčių lygybės centro direktorė.
Jos teigimu, laiškų ir dienoraščių palikimas rodo, kad dažniausiai tarnaitės paslaugomis naudojosi Lietuvos inteligentija. Bene kiekvieno inteligento, dirbusio hierarchinėj akademinės struktūroj, šeimoje po karo buvo po tarnaitę, kuri prižiūrėjo vaikus ir nudirbdavo visus ūkio darbus. Visgi vėliau tarnaičių paslaugos šeimose buvo uždraustos.
„Tai vėliau buvo uždrausta ir motinos galėjo tikėtis tik savo pačių mamų ar vyrų motinų pagalbos. Tačiau tai keitė pačią šeimos sudėtį, nes jeigu tu tikiesi, kad tavo mama arba uošvienė prižiūrės vaiką, vadinasi ji turi gyventi pas tave, o gyvenamojo ploto klausimas visada buvo aštrus. Šeima tapo kaip 19 a. tradicinė šeima, ji tapo išplėstinė, sudėtinė, nes joje labai dažnai gyveno pašaliniai žmonės, ne tik tie branduoliniai šeimos nariai. Iš tikrųjų labai bloga padėtis buvo kaimo vietovėse. Nes motinos kolūkietės turėjo dirbti dar žymiai ilgesnes valandas kolūkio laukuose ir plius prižiūrėti savo namų ūkį. Kolūkiuose darželių steigimo klausimas buvo sprendžiamas daug prasčiau“, - pasakoja D. Leinartė.
Iš karto po karo lietuvėms motinoms buvo suteiktos gimdymo atostogos, tačiau šiandien jos atrodytų neįtikėtinos ar net juokingos, kadangi vaiko auginimo atostogos skiriamos nebuvo. Iš pradžių moterims buvo skiriamos 77 kalendorinės dienos, kurios apimdavo ir ikigimdyvinį ir pogimdyvinį laikotarpį. Vėliau šis skaičius buvo padidintas iki 117 dienų.
Moterys ne tik gaudavo nesuvokiamai trumpas motinystės atostogas, bet ir negalėjo tikėtis praktiškai jokios finansinės paramos iš valstybės. „Reiškia, kad iš esmės keletą dešimtmečių motinos gavo du mėnesius iki gimdymo ir du mėnesius po gimdymo. Taip pat turėjo teisę į kraitelę, kurioje galėjo būti didesnė porcija sviesto, bet tarybų valdžia niekada nedavė nei piniginės paramos, nei universalios paramos produktais. Tai ji (valdžia - DELFI) darė selektyviai. Atostogos priklausė visiems, tačiau į piniginę paramą, paramą produktais ar medžiaga palutėms pasigaminti - teisę turėjo tik daugiavaikės motinos ir žuvusių karių šeimos, taip pat šeimos, kurių uždarbis buvo labai nedidelis“, - pasakoja D. Leinartė.
Situacija kiek pasikeitė devintajame dešimtmetyje. Nuo 1982 metų pradėtos taikyti kiek reikšmingesnės paramos šeimai, auginančiai vaikus, priemonės. Nuo šių metų motinos vaikus auginti namuose galėjo iki pusantrų metų, nenutrūkstant darbo stažui. Šiek tiek pasitaisė ir finansinė situacija: motinoms, auginančioms vaikus iki vienerių metų, atostogos buvo dalinai apmokamos - išmokų dydis buvo lygus 50 proc. tuometinio minimalaus darbo užmokesčio. Taip pat buvo pradėtos mokėti vienkartinės išmokos vaikui gimus.
Jau 1987 metais buvo priimtas nutarimas, kuris suteikė teisę moteriai, turinčiai vaikų iki 8-erių metų, dirbti ne pilną darbo dieną, tačiau dėl įvairių administracinių bei materialinių priežasčių šia galimybe naudojosi tik maža dalis moterų.
Vis dėlto Audronė pripažįsta - net šiek tiek susitvarkius socialiniam mechanizmui, iš gaunamų išmokų tikrai nebuvo įmanoma išsilaikyti, todėl moterys skubėjo į darbą. „Jeigu žiūrint ta materealia prasme, aš kai paklausau dabar, kokios išmokos yra, tai tada tikrai tokių nebuvo. Tu norėjai grįžti į darbą, kad galėtum išsilaikyt. Mano mama a.a. , kai gimėme apie 1960 metus, iš viso po kelių mėnesių ėjo į darbą. Mes galėjome sėdėti iki trejų metų, bet tik pirmais metais gavome normalias išmokas“, - teigia Audronė.
Kadangi ne visoms moterims pavykdavo rasti, kas galėtų prižiūrėti vaikus, be to, tikrai ne visos turėdavo lėšų samdyti aukles, dažnai šiek tiek paaugę, mokyklą pradėję lankyti vaikai, būdavo paliekami vieni namuose. Šiandien vienas vaikas namuose sukelia tikrą ažiotažą, o ir įstatymiškai ribojama, nuo kelių metų mažylis gali likti vienas. Tačiau tuomet - tai buvo dažna praktika. Vaikas pats turėdavo susiruošti į mokyklą, pavalgyti, paruošti pamokas.
„Tokie vaikai buvo auginami labai griežtai - karinės drausmės sąlygomis. Tai buvo būtinybė. Mamos, palikdamos vaiką namuose, turėdavo duoti griežtas instrukcijas, kaip elgtis su dujomis, kaip pasišildyti maistą, liesti ar neliesti aštrius daiktus, priminti uždaryti langus, užrakinti duris. Kasdien daugiau laiko motina su vaiku praleisdavo ne švelniai kalbėdama, o mokydama. Viena motina pasakodama, kaip ji parbėgdavo namo per pietų pertrauką, parvesdavo sūnų iš lauko, patikrindavo namų darbus ir išleisdavo į mokyklą, pati prisipažino, kad, stengdamasi būti griežta, buvo per didelė rėksnė. Tuo tarpu televizija juos filmavo kaip pavyzdingą šeimą“, - DELFI yra pasakojusi D. Leinartė.
Negana to, vaikas su raktu ant kaklo turėjo pasirūpinti ne tik savimi, tačiau likdavo atsakingas ir už jaunesniuosius brolius bei seses. Ne retai pradinukai grįžę iš mokyklos turėjo pamaitinti ir užmigdyti namuose užrakintą ir paliktą 6-metę.
D. Leinartė prisimena: „Tu, maža rupūže, neleidi man pažaisti!“ - pykdavo auklė per prievartą.
Vaiko priežiūros ir darbo derinimą apsunkindavo ir vyro požiūris bei pozicija. Šie beveik neprisidėdavo prie vaikų priežiūros ar auklėjimo. Tuo metu vyravo itin patriarchalinis požiūris į buities darbus bei pareigas šeimoje.
Išmokų dydžiai
Žemiau pateiktoje lentelėje galite rasti informaciją apie išmokų dydžius priklausomai nuo pasirinkto laikotarpio:
| Laikotarpis | Išmokos dydis |
|---|---|
| Iki 18 mėnesių | 60 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio |
| Iki 24 mėnesių (iki 12 mėnesių) | 45 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio |
| Iki 24 mėnesių (nuo 12 iki 24 mėnesių) | 30 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio |
| Neperleidžiami mėnesiai | 78 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio |
žymės:
Panašus:
- Pažyma dėl vaiko ligos pateisinimo: kaip gauti ir ką reikia žinoti?
- Vaiko ligos pažyma: kaip gauti, kada reikalinga ir ką reikia žinoti?
- Vaiko medicininė pažyma: kada ir kur ją gauti?
- Ar Nėštumas Po Kompiuterinės Tomografijos Yra Pavojingas? Svarbiausia Informacija ir Patarimai
- Nežinomi Faktai apie Kaltinėnų Parapijos Senelių Globos Namus: Istorija ir Šiuolaikinė Veikla, Kuria Didžiuojamės!