Vieni miestai turi pasakojimus-legendas, kiti ne. Vienų gražios ir garsios, kitų paprastos ir tylios, vienos linksmos, o kitos graudžios, vienuose meilė laiminga, kitose, deja, ne. Visi gerai žinome, kad Vilnius turi legendą apie geležinį vilką, bet miestui priklauso ir ši Meilės, Pasiaukojimo legenda.
Ši romantiška istorija per šių laikų prizmę atskleis, iš kur kilęs Pavilnys, kodėl Vilniuje visos gatvės, o tik vienas kelias yra Juodasis, ir kodėl jis toks Juodas; kam buvo pastatyta šv. Petro ir šv. Povilo bažnyčia, papasakos apie didingą Rokantiškių pilies praeitį, kai ji buvo viena iš gražiausių mūrinių pilių Lietuvoje.
Vilnius turi legendą apie miesto įkūrimą, kurią žino kiekvienas vilnietis, bet miestas užmiršo vieną nedidelį, bet, manau, labai kilnų ir prasmingą epizodą iš savo praeities. Apie vieną didį jos sūnų, apie žmones, kurie čia prarado gyvybes, gindami savo namus ir meilę, kuri, tikiu, ir šiandien sklando čia šiuose Vilniaus slėniuose ir kalvose.
Buvo įvykiai, kurių mes neturime teisės pamiršti, o turime papasakoti savo vaikams ir anūkams, taip pat ir visiems miesto svečiams, kad tai įvyko čia, tai iš šitų vietų atėjo mūsų stiprybė ir meilė. Jūs tiesiog skaitysite ir patys pasakysite, ar čia tik paprastas pasakojimas, ar legenda, kurią turi žinoti kiekvienas vilnietis. Miestas turi didžiuotis, kad jame buvo garbė, didelė meilė, didelė netektis ir didelis skausmas.
Gedimino Rytas
Rytas, tas nuostabus gegužinis pavasario rytas, jis toks gaivus, šiltas, svajingas, romantiškas ir labai gaivinantis. Gediminas, bėgdamas žaliojo Belmonto parko takais, gaudo kiekvieną vėjo sukeliamą kvapo pliūpsnį, jų čia tiek daug ir tokių įvairių, jie visur, aplink jį.
Tos spalvos, jos tokios ryškios, gamta bunda, tiesiog rėkte rėkia, imkite mane, žiūrėkite į mane, mėgaukitės manimi. Gedo mintys ir čia, ir toli, jo kvėpavimas lygus, jis pilna krūtine priima visas gamtos skleidžiamas dovanas.
Jam trisdešimt ketveri metai, jis augo čia, šituose kloniuose ir kalvose, čia, prie srauniosios Vilnios krantų. Nuo mažens jis čia vienas ar su draugais žaisdavo indėnus arba Robiną Hudą, vasarą su lankais, žiemą su slidėmis. Jie išlandžiojo, išbraidė kiekvieną aukštumą, kiekvieną šių vietų metriuką.
Jam viskas čia žinoma, čia praėjo jo vaikystė, paauglystė. Čia žemutiniame Pavilnyje, nors ir viršutinį Pavilnį, ir dar tolimesnes šio rajono apylinkes, jis žino mintinai kaip penkis savo pirštus.
Gedo Šeima ir Profesija
Jo tėvas, tikras lietuvis, iki kaulo smegenų, ne veltui ir sūnui tokį vardą davė, mama - vietinė lenkė arba liaudiškai vadinama „tuteiša“. Gedas laisvai šneka trimis kalbomis: lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. Mokykloje visai neblogai pramoko vokiečių, dabar pats savarankiškai mokosi ir anglų.
Kam jam to reikia? Jo pasirinktoji profesija reikalauja kalbų, ir kuo daugiau jų moki, tuo geriau. Kokia gi jo profesija? Geras klausimas. Jis nuo vaikystės žinojo, kas bus, kuo dirbs. Jam tiesiog nebuvo kito pasirinkimo, tarytum taip ir turėtų būti.
Kažkokia nevaldoma ranka jį vedė arba stūmė, tiesdama taką iki dabarties. Šitie vaizdingi Vilnelės krantai, šitie pasakiški peizažai, jie padėjo, jam tapti tuo, kuo dabar ir yra. Aišku prisidėjo ir tėvai, jie abu savo giminės ir tautos šaknų puoselėtojai.
Tėvas visada sakydavo čia Vilnius, čia yra lietuviškos žemės, mama gi, kad tai priklausė Lenkijai. Jie galėdavo ginčytis valandų valandas, bet tai niekada netrukdė jų abipusei meilei, ja tik papildydavo. Tėvas visada sakydavo gražesnių moterų už lenkaites pasaulyje nėra, o mama kad geresnių vyrų už lietuvius niekur nerasi.
Taigi jis istorikas arba archeologas. Baigė Vilniaus universitetą, vėliau mokėsi ir stažavosi Varšuvos, Maskvos ir Berlyno universitetų suoluose bei auditorijose. Tokio kito Lietuvoje nėra, su jo įgytom žiniom ir didžiuliu atsidavimu savo mėgstamam darbui, jam jis ir darbas ir hobis. Nė vienos dienos negali praleisti nesvajodamas, neknaisiodamas, nemąstydamas apie dar neatrastus arba seniai užmirštus senaties įvykius.
Fizinė Forma ir Mintys
Pribėga laiptukus. Kas vaikščiojo Pučkorių-Belmonto taku, tas žino, kas tai per laiptukai, jie gana statūs, o ir tu pakopų daug. Gedas viduje tik nusišypso ir mintyse ištaria: „Tai ką, laipteliai, pašokinėsime“. Ir pradeda nuo kairės kojos, dešimt šuoliukų, keičia koją, vėl dešimt, ir taip nesustodamas iki viršaus.
Gal manote, kad tai visai nesunku, prašau galite pabandyti, tik, dedu galvą, nedaug atsiras kas taip sugebės. Gedui tai nesunku, jis nuo mažens su sportu kartu, tiesiog neišskiriami draugai. Jis šeimoje antras vaikas, taigi kasdien turėjo įrodinėti sau ir broliui, kad irgi jis yra vyras.
Ko tik jis nelankė, kaip tik nesportavo. Ir boksas, ir dziudo, ir dviračiai, ir slidės, ir plaukimas, ir tas visų lietuvių dievinamas krepšinis. Gedo ūgis beveik metras devyniasdešimt, taigi ko tik nėra paragavęs, kiek įvairiausio prakaito košių neprisivalgęs. Vienu žodžiu, tik laukas ir sportas, ir, aišku, pamokos.
Ne visas, oi ne visas jis mėgo, bet mokėsi. Ne pirmūnas buvo, tačiau neblogai mokėsi. Pagaliau ir paskutinis laiptukas. Sekundę įkvėpė tą laukų, pievų, miško aromatą ir vėl bėgte toliau. Žmonių nėra, gal dar anksti kitiems, o gal ne visiems šito ir reikia, gal kitiems lovoje padrybsot yra vertingesnė prasmė.
Ir gerai, niekada Gedui nebuvo jauku žmonių apsuptyje. Jam gamta tik tikrą palaimą teikė. Ji bunda, taip viliojančiai ir svajingai. Senoji, sraunioji Vilnia, jos posūkiai, jos kalvos, jos keliukai, kiek ir ko jos per ilgus amžius matė, kiek čia visko būta ir nutikę.
Kitaip negalėjo ir būti, juk pro šias apylinkes ėjo keliai iš Vilniaus į Vitebską, Smolenską, Maskvą. Čia ėjo senieji trakai, pro čia leidosi į tolimus žygius lietuvių pulkai ir, deja, pro čia ateidavo svetimi kariūnai. Gal dėl to ir stovėjo čia, netoli, vos už kokių dviejų kilometrų, kažkada viena iš gražiausių ir garsiausių tų laikų mūrinė Rokantiškių pilis. Iš kurios šiandien tik griuvėsiai belikę, ir jeigu paklausti „kožną“ vilnietį, mažai kas ir bežinotų, kur ji yra ir kada stovėjo.
Rokantiškių Pilis ir Istorijos Svarba
Gerai, kad pagaliau Gedas pagal vieną Europos programą „pramušė“ pinigėlius kasinėjimo darbams. Kiek nedaug mes apie ją žinome, mūsų valdžiai tai visiškai nerūpi. Kiek kartų jis ėjo pas valdininkus, bandė gauti bent mažutį finansavimą. Atsakymas visada buvo vienas ir tas pats: tam nėra pinigų ir viskas.
Nėra tai nėra, o va du milijonus litų iššauti į orą per vieną valandą, tam pinigų visada yra, ar ne taip? Nes tai valstybės ar miesto prestižo reikalas, kokia gi čia problema. Matote, valstybės istorija tai ne prestižas, tai niekam neįdomu. Kapstytis savo istorijoje nereikia, ją ir taip visas pasaulis puikiai žino.
Matote, mūsų daug ir mes esame didelė ir garsi tauta. Ir tų pilių, pilaičių Lietuvoje yra šimtai, ir nebūtina čia kiekvieną kasinėti ir kapstyti. Jei ko vakariečiai ir nežino apie mus, tai tegul jie duoda pinigų ir kapstosi. Tie anglai, vokiečiai, prancūzai ar dar kokie ispanai, tai jie tokie mažiukai, neturi savo didingos praeities, gal dėl to jiems taip rūpi mūsų praeitis.
„Ar ne keista? Ką? - bėgdamas mąsto Gedas. - Kodėl taip yra, kas mes per tauta pasidarėme, kad nenorime pažinti savo tėvų ir senelių. Graudu ir skaudu už mus, už tautą, kuri tiek metų, tiek amžių kovojo, kentėjo, ir, pasirodo, dėl ko, vardan ko?
Šitoje Vilniaus miesto dalyje yra ne vienas piliakalnis, čia nuo senų laikų žmonės glaudėsi ir gyveno, kūrė šeimas, gimdė vaikus, statė ir gynė Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius žymiai senesnis, taip, Didysis Kunigaikštis Gediminas po geležinio vilko sapno jį įkūrė, bet žmonės jau čia gyveno, jie jau daug amžių savo sapnus įgyvendindavo.
O vilkų čia tikrai daug būta, juk sąlygos labai palankios, ir tokias vietas mėgsta vilkai. Vėl šypsena praskaidrina susimąsčiusį Gedo veidą, prakaitas varva, bet jam tas įprasta, taip ir turi būti.
Pribėga suoliuką, vėl eiliniai penkiasdešimt atsispaudimų, kiek čia suoliukų, šitame virš trijų kilometrų rate, gal kokie dešimt tai tikrai, ir prie kiekvieno po penkiasdešimt. Paskaičiuokit kiek išeina, bet jam tai būtina, į jo kraują įaugę, jis be to negali. Bėga toliau, vėl mintys toli, kaip čia gražu, kaip romantiška, tiek ryte, tiek vakare, tiek vasarą tiek ir žiemą.
Ne visi Lietuvos žmonės, net ir tie patys vilniečiai vaikščiojo šiais takais, takeliais. Gaila, mažai mes turime padavimų, legendų arba visai neturime apie šias vietas, o jos čia tokios paslaptingai viliojančios, gal ir buvo kažkada, juk turėtų būti. Deja jas nusinešė istorijos užmarštis, ar prisikels iš naujo, kas žino, kas.
Susitikimas Bėgiojant
Gedimino ausys išgirsta žingsnius, ne vienas jis čia bėgioja. Štai ir figūra, tarsi antilopė lengvai statydama kojas, pasirodo nematyta gražuolė. Anksčiau jos tikrai nėra matęs. Nematytoji žavingai nusišypso, jos skruostai įraudę, akys žiba, mergina tikrai nepakartojama. Gedas pasilabina, gražuolė irgi nusijuokia. Merginos akys tartum sako, čia aš, jei nori, kalbink.
Abudu prasilenkia, jis nenori jokių mažų ar trumpų romanėlių, kam jam tai, jis turi Dalytę. Jam ji visas pasaulis ir į kitą moterį jos niekada neiškeis, nors ši mergaitė tikrai labai patraukli, dar atsisukę abu palydi vienas kitą nutolstančiais žvilgsniais, kažin ką ji pagalvojo.
Ir vėl bėga toliau, takas leidžiasi žemyn, jau pasigirsta vandens garsas, tai garsieji Belmonto arba Pučkorių kriokliai. Dabar čia aplinka sutvarkyta, daug kas jau užino juos, o anksčiau mažai čia kas lankydavosi. Tik jis su savo draugeliais čia kelią žinojo. Nors dar anksčiau, prieš porą šimtmečių, va tada čia tikras gyvenimas virė, čia tas puškas ir gamino, čia žmonės savo prakaitu ir rankom jas lipdė. Kas, jeigu ne jis, geriausiai žino, kaip ir kas čia buvo.
Ryto Pabaiga ir Juodasis Kelias
Pagaliau ir krosiuko pabaiga, sustoja, dar dešimt minučių pasitampo, gimnastikos pratimai tempimui. Studentas būdamas prie visokių savo pomėgių dar karatė, su joga pridėjo, tartum kitų būtų maža, bet jis kitaip negali, turi judėti tik pirmyn. Keistai jam viskas susipynė - istorikas ir sportininkas, kuria laisvalaikiu eilėraščius, net piešti retkarčiais bando.
Jo pomėgiai, bet gi ir kiti turi savų - vieni tarkime mašinas taiso, kiti „pilstuką“ geria, dar kiti bando savo auksinę žuvelę pagauti. Paskutinis pratimas kvėpavimui ir viskas, tos rytinės keturiasdešimt minučių ištaksėjo. Reikia sūnų į mokyklą vežti. Tą profesorių, ir į ką jis toks atsigimė. Pagal metus turėtų būt pirmokas, bet tik vieną dieną tebuvopirmoje klasėje, neturėjo jis ten ką veikti.
Antrą dieną į antrą klasę, ten ir vėl pirmūnas, viską žino, kad tik galvytė jam nesprogtų nuo tiek žinių. Aišku, tai Dalytės ir močiutės nuopelnas, juk abi pedagogės, tai ir vaiką nuo mažens išmokė. Jam dabar įdomiausia knyga tai enciklopedija, tik spėk gaudyti jo mintis, kodėl, kur, kas, iš kur, kiekvieną dieną naujus klausimus beria.
Šaltas vandens dušas atgaivina jo kūną, nedidelis nuovargis bėginėja Gedo raumenukais, norėtųsi ne tik rytais sportuot, reikėtų dažniau tai daryt. Tik su laiku bėda, amžinai jo trūksta, amžinai jo nėra. Taip kiekvieną sekmadienio rytą dešimtą valandą jis su savo draugeliais žaidžia „kašę“.
- Na, greičiau prauskis, - ragina Dalytė Gedą. - Ir valgyk, jūs ir taip vėluojate. - Pasigirsta Dalytės dainelė. - Džiugas į mokyklą vėluoja. - Gerai, tuoj, - nesiginčija Gedas. - Lekiam, sūnau. - Tėveli, kuriuo keliu mes važiuosime, ar Juoduoju keliu ar kitu? - išgirsta Gedas sūnaus balsą.
- Tai kuriuo tu nori? - Gal Juoduoju važiuokime, tėtuk. Tik kodėl jis Juodas kelias, ne baltas ar žalias? Vilniečiai, bent dauguma jų, turi žinoti arba bent girdėjo, kur yra tas Juodasis kelias. Tik niekas nesusimąsto, kodėl jis juodas, kodėl būtent toks pavadinimas, o ne kitoks, kas jį davė, nuo ko jis atsirado.
Kelias, gal greičiau gatvė, nes juk visa asfaltu padengta, prasideda už Markučių, ji tęsiasi kokius gerus keturis kilometrus. Kelias vingiuoja ir kyla aukštyn, vienoje vietoje gal koks kilometras didžiulės įkalnės. Tai su mašina gal ir nesunku, bet jūs su dviratuku pabandykit į jį užvažiuoti, va čia tai bus gardumėlis, gal dėl to jis ir Juodasis. Juodasis kelias Vilniuje tikrai vienas, kito tiesiog nėra, visos kitos gatvės, ir tai be spalvų.
- Net nežinau, sūnau, kodėl jis Juodas, - sako Gedas. - Gal kažkada kokie nors įvykiai buvo, nuo kurių ir kilo toks pavadinimas, - atsako Gedas. - Tai jeigu Juodas, vadinasi blogai čia buvo, - vėl pasigirsta Džiugo balsas.
- Slepi kažką nuo mūsų, kažką, ką tik tu vienas ir žinai, tik ar atversi kada mums savo saugomas paslaptis, - tyliai mąsto Gedas. - Pavadinimai, vardai, iš kur jie atėjo, nuo ko kilo, kas davė, vieni nuo kažkokių įvykių, kiti nuo gamtos keistenybių ar ypatumų. Yra net ir tokių, kurių net negali paaiškinti nuo ko jie kilo.
Atsiranda vis nauji, niekada anksčiau nevadinti. Pavyzdžiui vėl, Darbininkų gatvė yra, bet kodėl tada Valstiečių gatvės nėra. Blogai taip, negi mes visi tik iš darbininkų? Negi nežinote, kad anksčiau miestuose ir miesteliuose Lietuvoje gyventojų buvo mažuma, ką?
Arba dar, kaip gražiai ir didingai skamba Konstitucijos arba Laisvės prospektas. Reikšmė, skambesys, žodžiai, kaip tai didinga ir puiku. Gera, oi gera tiems žmonėms, kurie gyvena laisvi ir dar apsaugoti mūsų mylimos Konstitucijos. Bet va, ką daryt tiems gyventojams, kurie gyvena Anapilio ar Dausų gatvėse, kaip jiems jaustis visą tą laiką. Kas iš davėjų galvojo, koks jiems skirtumas. Gerai bus ir tokie pavadinimai, o jeigu nepatinka, tai greičiau ir eina ten. Puiku ar ne, prašau atsakykite.
Tos gatvės pavadintos žmonių vardais, na gerai, Algirdas, Mindaugas, ar Kostiuška, jie čia gyveno arba Lietuvą gynė, bet yra ir Ševčenkos gatvė, ką jis Vilniuje veikė, prie ko čia jis. Tai jeigu aplink vien tik kunigaikščiai, tai ir vadinkime toliau. Kur mūsų Margiris, kur Sirtautas, kur kiti, kurie kovojo ir galvas padėjo. Jų nėra, bet šalia Ševčenka atsiranda, na nelogiška, mažų mažiausia ir negražu.
Senovėje ir tai protingiau pavadindavo, dar ir dabar vadinasi Polocko kelias arba Lydos, čia viskas logiška, viskas paaiškinama. - Na, tėtukai, ir ralis, - vėl pasigirsta sūnaus balsas.
žymės:
Panašus:
- Kaip rengti kūdikį į lauką pavasarį: patarimai ir rekomendacijos
- Atskleista Tėvynės Galia Partizanų Dainose: Pavasaris, Vasara ir Neramus Rudenys
- Nuostabios Pavasario Dainos ir Eilėraščiai Vaikams – Linksmybės ir Gamta Kartu!
- Akių uždegimas vaikui: simptomai, priežastys ir gydymas
- Plastikiniai Nameliai Vaikams: Išsamūs Atsiliepimai ir Ar Tikrai Geresni nei Mediniai?