Rūke deganti žvakelė… Tas vaizdas jį pakerėjo: melsvame rūke virpanti žvakės liepsna buvo ypatinga, lyg pačios sielos įsikūnijimas. Jis mėgins sužinoti vėliau, kai po šventų Mišių lydės į kapus velionį, nes Andrius, anot brolių, tapo savotišku Charonu, kuris mirusius palydėdavo Anapilin, visuomet surasdamas prasmingą, jaudinantį žodį. Tiesiog mokėjo žodžius paversti paukščiais, kurie apskriedavo ratą aplink kapines.
Po šventų Mišių, nuskambėjus laidotuvių varpams, Andrius, į rankas paėmęs giesmyną ir didelį medinį kryžių, su procesija patraukė į kapines, kur anksti rytą regėjo degančią žvakelę. Rūkas šiek tiek išsisklaidė, bet jo mintys buvo tos pačios: žmogus ateina ir išeina, po kurio laiko išnyksta net jo kapas, bet apie kai kuriuos pasilieka blogi arba geri prisiminimai. O jeigu nebūtų anapusio gyvenimo, žmogaus egzistencija netektų jokios prasmės.
“Viešpatie, gelbėk mūsų dūšias”, perskaitė užrašą ant seno antkapio, ir ši mintis jam labai patiko, nes joje viskas pasakyta. Tačiau ir pats žmogus turi saugoti savo sielą, saugoti lyg trapiausią indą su brangiausiu gėrimu. O velionis, kurį ką tik užvertė žemėmis, pragėrė savo gyvenimą, tapo ne žmogumi, o buteliu, suteikė skausmo ne tik sau, bet ir kitiems. Net gyvulys taip negyvena. Gal ką ir išmokys, jei žmogus dar nepragėrė proto, pagalvojo Andrius žvelgdamas į kapų antkapius, tačiau gerai žinojo kokios yra sunkios nusivylimo akimirkos, kai tavo paties gyvenimas regisi esąs beprasmis, lyg prastai išvirta košė. Tokiais vakarais jis skaitydavo šventųjų gyvenimus arba vartydavo seną maldyną, kurio pirmame puslapyje užrašyta: “Knyga yra tai geriausiu mokytoju ir tikriausiu vadovu kelionėje šio gyvenimo. Gera knyga yra Apaštalas namuose, yra tai dangiška žvakė, apšviečianti tamsybes”.
Rūkas retėjo, sklaidėsi, kol pagaliau jo neliko, o paskui iš debesų išlindo saulės diskas. Viskas taip staiga pasikeitė, kad jis prarado laiko nuovoką, juolab jog nemėgo nešioti laikrodžio. Dabar jam reikėjo sugrįžti į vienuolyną, kad padėtų medinį kryžių raštinėje, tačiau kažkodėl pasuko į šoną, tarsi kas nematomas būtų paėmęs už rankos. Ir jis nuėjo gatvele link pažįstamos mokytojos namų. Kitą mėnesį jis aplankys sergančią motiną, kurią globojo kaimynė. Jeigu ne ji, gal nebūtų pasirinkęs ganytojo kelio, nes motina visuomet aukojosi dėl kitų ir tai darė paprastai, be jokio išskaičiavimo.
Į vienuolyną ėjo ilgesniu keliu, pro senąjį parką, kuriame turėjo lyg ir savo suoliuką. Vėjas nešiojo lapus ir siūbavo medžių šakas, už kurių matėsi debesų virtinės. Brolis Andriekus apsuko keletą ratų, o paskui atsisėdo ant suoliuko. Pūtė šiltas vėjas, todėl galėjo ilgiau pabūti parke su savo mintimis bei prisiminimais. Vienas filosofas pastebėjo, kad gyvenimas yra tiktai akimirkos, galvojo žvelgdamas į savo rankas ir geltonus medžių lapus. Anksčiau jis kiekvieną vakarą užrašydavo nors keletą sakinių į savo dienoraštį, kuris tapo savotiška išpažintimi. Jis buvo atviras su visais žmonėmis. Tad ką užrašys šiandien? Gal apie susitikimą gimnazijos salėje? Juk šį parką taip pat apgaubė rūkas - ir išnyks medžiai laiko erdvėje, o kai rūkas išsisklaidys, paaiškės, kad niekada čia nebuvo jokio parko, čia blizga platus plentas, kuriuo lekia ir lekia šiuolaikiniai automobiliai su piktais ir išdidžiais žmonėmis. Ir jie taip beprotiškai skuba, kad neturi nė minutės sustabdyti mašinas ir pasižiūrėti į rudeniu kvepiančius laukus, į aprasojusias medžių šakeles, į lėtai siūbuojančius sidabrinius voratinklius.
Jis žvelgė į baltą arbatos puodelį, kurį apšvietė ankstyvo ryto šviesa, į seną rudais viršeliais maldaknygę, kurią padovanojo motina, ir staiga prisiminė ašarotas kaimo moterėlės akis. Pirmą kartą brolis Andrius atsidūrė tokioje padėtyje, nes bažnyčios požiūris į savižudžius visuomet buvo neigiamas, bet jis suprato ypač sunkią tėvų situaciją - netikėta sūnaus mirtis ir aplinkinių panieka. Šiandien negalėsiu jums padėti, tad palaukime rytdienos, giliai atsiduso vienuolis ir užsirašė jų adresą bei telefoną. Brolis Andrius suprato, jog vyks į laidotuves laisvu noru, lyg ir nežinant vienuolynui, o gvardionas dėl to nedarysiąs ypatingo įvykio. Jam gaila tokio jaunimo, kuris nevertina gyvenimo, tos Dievo dovanos: dėl įvairių priežasčių palieka šį pasaulį apvylę draugus ir savo tėvus.
Sugrįžęs iš laidotuvių jautėsi labai pavargęs, tarsi pats būtų iškasęs kapo duobę. Net vakarienės beveik nevalgė, tik išgėrė arbatos, šiaip ne taip išklausė Mišias ir tuoj užmigo savo tylioje celėje. Gili ramybė apgaubė vienuolyno sienas, šviečiančias nakties tamsoje. Tad broliui Andriui ilgai iš atminties neišdilo buvusių laidotuvių vaizdai, gedinčios bei kūkčiojančios moters veidas ir išsigandusios vyro akys, tarsi būtų pagautas vagiant kaimyno grūdus. Jis paėmė Šekspyro sonetus ir iš pradžių perskaitydavo anglišką, po to - lietuvišką vertimą. Ant titulinio puslapio buvo užrašyta, kad knygą dovanojo brolis Tomas, šiuo metu studijuojantis teologiją Italijoje.
Nežinia dėl ko, bet jam patiko šitas septyniolikto amžiaus vienuolynas su skliautuotomis lubomis, tamsiais koridoriais ir kvadratiniu kiemeliu. Kažkada jo centre čiurleno fontanėlis, vienuolynas turėjo savo sodą, aptvertą akmenine tvora. Tokiomis minutėmis jis medituodavo, jo tarsi nelikdavo toje kiemelio erdvėje, o kai pirmą kartą čia apsilankė, pravėrė nedidelį celės langą ir pažvelgė iš antro aukšto į saulės nušviestą kiemelį, kuriame sėdėjo keletas pagyvenusių vienuolių. Tačiau dabar skraidė lėktuvai, gatvėmis švilpė šiuolaikinės mašinos ir niekas nemanė, kad kelioms akimirkoms įmanoma sustabdyti laiką.
Prieš keletą metų vienam vienuoliui sapnavosi iš vienuolyno rūsio išeinantys vienuoliai pilkšvais abitais. Kai ištyrė rūsį, už jo sienos atrado švedų užmūrytus vienuolius. Beveik visų kojos arba rankos buvo perlaužtos, o abitus šimtmečiai aptraukė pilkais pelėsiais. “Tai kankiniai už tikėjimą”, - netrukus miestelyje kalbėjo žmonės, tačiau į rūsį niekas žmonių neleido. Jis atrėmė galvą į sieną ir staiga prisiminė Šekspyro sonetą. Kartais bijau galvoti, jog turiu jausmus, kurie mane gali suklaidinti kaip vaiką, nes ir vaikas dažnai nori to, ko negalima. Bet jeigu vaikui už nuodėmes lengvai atleidžiama, suaugusiam ir ypač man… Vienas iš mūsų brolių netikėtai palūžo, o atrodė toks stiprus. Tad ką daryti, kai papuoli į jausmų sūkurį, iš kurio beveik neįmanoma išsiveržti? Daryti tai, kas draudžiama ir apsimesti, kad nieko nesupranti. Deja, nieko iš to nebus: nei savęs, nei kitų neapgausi.
Po savaitės, Visų šventųjų dieną, paprašytas vieno pažįstamo, aplankė kapinaites. Ten uždegė žvakutę ir, sukalbėjęs maldas, pažvelgė į rudenišką dangų. Rytoj aplankys tėvo kapą ir taip pat uždegs žvakelę, šalia bus motina ir jie neskubėdami kartu pareis namo. Paskui atsisės prie stalo atsigerti arbatos, pasišnekės nieko neslėpdami. Jis žvelgė, kaip žmonės elgiasi kapinėse, bet jau nesipiktino ir nesistebėjo: čia - ne bažnyčia, tad jie nemokėjo susikaupti. Kitą dieną gvardionas jam įteikė vyskupo laišką. Voke buvo kvietimas atvykti į vyskupiją, tik nežinia dėl ko.
Sušaudytos dainos: Dzūkijos partizanų dainos
„Sušaudytos dainos" tai Lietuvos partizanų dainos, surinktos Dzūkijoje.
Partizanų dainos atspindi:
- Pasiaukojimą bei meilę tautai ir savo artimui.
- Pranašišką aiškiaregystę.
- Graudžias, bet vis dėlto herojiškas dainas.
Dainos kaip žolė iš po akmens. Viskas pleišėja ir kinta, ir kuriasi. Pavojingas tarybiniam žmogui dainas ideologiniu, grasant lageriu, ir estetiniu, kalbant apie XX a. menkavertiškumą. Patarinėjama užrašinėti tik vertingąją senąją liaudies kūrybą. Kryžiai buvo pastatyti dainose. Daugybėje dainų. Atsirado naujas įvaizdis- už Tėvynę žuvusio mylimojo kapas. Istorine daina „Oi, lekia, lekia gulbių pulkelis".
Pirmajame sąsiuvinyje dainos pasirašytos Vyto Jakavonio. Sniegučio slapyvardžiu, arba rašoma Kasčiūnų kaimas ir data. 1945.VII.15., V. Niekad neapleisiu tėviškės namelio. Jie lyg liūtai, panteros, vilkai alkani. Triumfuojam varge, nes dėl kryžiaus kova. 1945 m. prasideda Tautos himnu ir Dzūkų partizanų himnu. Dalis dainų kartojasi kituose šaltiniuose.
Žuvo 1946 m. liepos mėn. 1944 metai, šv. Kas drįso pakelti prieš slibiną kardą?Pakilo atkeršyt už mielą Tėvynę. P.1945 m., V. Tu atsilaikysi ir prieš miškinius.1948 m., V.„Mylėk Tėvynę" 1947 m. gegužės 20 d. Nr. .4/9. Aplink mišką gula rūkas... 1950 pavasarį. Žuvo 1951 (?) Kalniškės mūšio vadas. Žuvo 1945 m. lapkričio mėn. V. MALINAUSKUI IR K.B. Lukšys.G. V. 1946 metų spalio mėnesio 8 diena.Burokas - Kibauskas Kostas, Lietuvos partizanų „Kun. Margio" grupės kovotojas.
Lietuvos partizanų vadai:
- Juozas Vitkus (Žuvo 1946 m. liepos mėn.)
- A. Ramanauskas (Suimtas 1956 metų rudenį Kaune)
Partizanų apygardos:
- Dainavos apygarda
- Tauro apygarda
Dainavos apygardos rinktinės:
- Merkio rinktinė
- Šarūno rinktinė
- Dzūkų rinktinė
Žymesni partizanai:
- Albertas Perminas - JŪRININKAS
- Antanas Kulikauskas - DAKTARAS
Varčios miškas 1947 metai. Užrašas: Prisiminti, kaip Vanagas su vanagais gyveno. 1947.IX.21. 1950 metų nuotrauka. 1950-1951 metais Dainavos apygardos vadas, žuvęs. Dzūkijos partizano Jono Ūselio SAKALO laidotuvės.
žymės: #Gime
Panašus:
- Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius: Gyvosios krikščionybės Apaštalo Įkvepianti Kelionė
- Kaip rengti kūdikį į lauką pavasarį: patarimai ir rekomendacijos
- Atskleista Tėvynės Galia Partizanų Dainose: Pavasaris, Vasara ir Neramus Rudenys
- Inhaliatorius vaikams – geriausi atsiliepimai ir ekspertų patarimai renkantis
- Žindymas ar Maitinimas Buteliuku: Ką Rinktis Kūdikio Sveikatai?