2017-aisiais lietuviškai išleista amerikiečių muzikantės, roko dainininkės, poetės, menininkės Patti Smith (Patricia Lee Smith, g. 1946) atsiminimų knyga „Tiesiog vaikai“ buvo ir laukiamas, ir, matyt, lūkesčius viršijęs literatūros pasaulio vertimų padangės įvykis.
P. Smith žinoma ir kaip aktyvistė, pasisakanti žmogaus teisių bei aplinkosaugos klausimais. Ji tebegyvena aktyvų socialinį gyvenimą - rengia koncertus, dalyvauja knygų pristatymuose, keliauja, įrašinėja muziką, rašo knygas. Dažniausia jos pakeleivė - dukra Jesse.
„Metų“ skaitytojams siūlome 2012 m. interviu su P. Smith apie jos vaikystę, kūrybinio kelio pradžią ir santykius su Robertu Mapplethorpe'u.
Vaikystės prisiminimai ir įtaka kūrybai
- Būdama scenoje, esate punk muzikos krikštamotė, tačiau skaitydamas Jūsų knygas jaučiuosi susitinkantis su kita Patti Smith.
- Na, jų yra daug daugiau nei dvi. Kaip sakė Waltas Whitmanas, savyje mes talpiname daugybes. Energija, vėliau pavadinta pankroku, energija, kurią turėjau dar būdama vaikas, vis dar manyje, ji buvo manyje visą gyvenimą. Esu pilna įvairių energijų, randu daugybę būdų save išreikšti. Kai rūpinuosi savo vaikais, kai skalbiu drabužius, aš vis tiek esu ta pati mergina, kuri scenoje gali paspirti stiprintuvą.
Šioje ištraukoje kalbama apie 1957-uosius. Buvau maždaug dešimties metų amžiaus. Tai pasakojimas apie du svarbius dalykus: jaunesniosios sesutės Kimberly gimimą (apie tai esu sukūrusi ir dainą „Kimberly“, ji albume „Horses“) ir apie mano šunį Bembį, kurį aš turėjau...
- Esate sakiusi, kad vaikystėje gyvenote „Piterio Peno gaujoje“.
- Vaikystėje labai branginau visas savo knygas. Man labai patiko Louisos May Alcott „Mažosios moterys“ ir Carlo Collodi’io „Pinokis“, ir Lewiso Carrollio „Alisa Stebuklų šalyje“. Tačiau visų mėgstamiausia buvo Jameso Matthew Barrie’io „Piteris Penas“ - ji atliepė atmosferą ir pasaulį, kuriame iš esmės gyvenau. Ir kadangi taip buvo parašyta knygoje, aš tikrai maniau, kad įmanomas toks dalykas, jog mums nebūtina suaugti. Kai buvau dar visai maža, nusprendžiau, kad užaugti nenoriu, kad geriau amžiams likti dešimties ar vienuolikos. O vėliau labai nustebau, tiesą pasakius, buvau sugniuždyta sužinojusi, kad pasirinkimo neturime. Man atrodė, kad tiesiog ateiname į šią žemę ir vėliau galime nuspręsti, kaip bus su mūsų gyvenimu.
- Minėjote ir kasdienes maldas Jūsų šeimoje. Tikriausiai tai buvo svarbi Jūsų vaikystės dalis?
- Malda man yra esminis būdas bendrauti su tais, kuriuos mylime, be abejo, ir su Dievu. „Organizuotai“ religijai priklausiau iki trylikos metų, paskui religiją apleidau, tačiau niekuomet neapleidau maldos. Melstis gali bet kur. Visur yra daugybė nuostabių katedrų ir bažnyčių, gali melstis prie jūros, pievoje, vakare prieš užmigdamas. Tai būdas išlaikyti ryšį - kartais tiesiog su savimi, kartais su aukštesniąja jėga, o kartais - su tais, kuriuos mylime.
- Labai anksti susidomėjote poezija.
- Niekad apie tai negalvojau iš šios perspektyvos, tačiau taip, tai gera sąsaja. Juk daugelis eilėraščių yra lyg maldelės. Pirmoji mano turėta poezijos knyga vadinosi „Silver Pennies“ ir joje visi eilėraščiai buvo susiję su elfais ir fėjomis, misticizmu. Tuo metu skaičiau Williamą Blake’ą, Williamą Butlerį Yates’ą, Nicholą Vachelį Lindsay’ų... Daugelis tų poetų išliko su manimi visam gyvenimui. Taip, ne vieno eilėraščiai buvo iš tikrųjų lyg maldelės.
- Būdama šešiolikos, su draugais skaitėte Arthurą Rimbaud.
- Rimbaud atradau dviem keliais. Būdama keturiolikos penkiolikos norėjau tapti menininke. Buvau itin liesa. Skaitydama knygą apie Modiglianį sužinojau, kad jis žavėjosi poetu Arthuru Rimbaud. Tuo metu tokio poeto nežinojau, bet nusprendžiau, kad jei šiam dailininkui jis taip patiko, turiu paskaityti jo poezijos ir aš. Sykį, būdama Filadelfijoje, naudotų pigių knygų knygynėlyje šalia autobusų stoties pamačiau vieną knygą - mane patraukė berniuko veidas ant viršelio. Man tuomet buvo maždaug penkiolika, o Arthuras Rimbaud buvo išties žavingas jaunuolis. Tad, tiesą sakant, mane pirma patraukė jo veidas. Paėmusi knygą į rankas supratau, kad tai tas pats poetas, kurį taip mėgo Modiglianis. Taigi, tai buvo savotiška sėkmė - kad poetas toks žavingas. Negalėjau visko suprasti - jo poezija kartais atrodo lyg kokia slapta kalba, ir prireikia laiko jai atrakinti. Tačiau niekad dėl to nesijaudinau - galbūt nesuprantu eilėraščio iš pirmo karto, bet esu suviliojama jo grožio. Tiesiog mėgaujuosi kalbos grožiu. Prireikė šiek tiek laiko iššifruoti Rimbaud, tačiau pamilau jį iškart - jo žodžius ir jo veidą.
Kelionė į Niujorką ir susitikimas su Robertu Mapplethorpe'u
- Būdama dvidešimties, atsidūrėte Niujorke.
- Dabartinis Niujorkas labai skiriasi nuo to, koks jis buvo tuo metu.
- Pirma, asmeniškai man tai buvo fantastiškas miestas, nes ten, kur aš užaugau, nebuvo tikro kultūrinio gyvenimo - nei knygynų, nei bibliotekų, nei meno muziejų; vien laukai ir kiaulių fermos. Didžioji kultūros dalis glūdėjo mano vaikystės namuose, nes visa mūsų šeima buvo skaitytojai, tad pas mus visuomet buvo daugybė knygų.
Tad Niujorkas man buvo kaip kultūros Meka. Be abejo, įdomu buvo ir tai, kad šio miesto architektūra tokia tiršta, o jame virė įvairiausias gyvenimas. Nuėjęs į Keturiasdešimt antrąją gatvę rasdavai jūreivius ir prostitutes, buvo daug vietų, kuriose galėjai gauti visokių woo-doo dalykų, įvairių ispaniškų ir meksikietiškų talismanų. Be to, galėjai labai pigiai pragyventi. Viskas buvo taip gyva, tiek daug kūrybinės energijos. Tuo metu miestas buvo ekonomiškai nusmukęs, tad į jį plūdo jauni žmonės, kurie galėjo tikrai pigiai pragyventi. Jaučiausi jame lyg namie. Ir aš nieko nebijojau, nes aplink buvo pilna žmonių. Kas nors sakydavo - o, tai pavojingas miestas. Bet juk ne - visur tokia daugybė žmonių, kurie nemiegodavo net naktimis. Nieko ten nebijojau, nieko blogo man tame mieste nėra nutikę.
- Na, ten tiesiog nebuvo ką daryti. Nebuvo jokio kultūrinio centro. Iš vaikų, su kuriais lankiau mokyklą, berniukai buvo išsiųsti į Vietnamą, o mergaitės tapo žmonomis arba kirpėjomis, kai kurie dirbo gamyklose, bet nebuvo daug darbo pasirinkimų. Tiesą sakant, išvykau į Niujorką visų pirma ne „tapti menininke“, o susirasti darbą. Buvau netekusi darbo fabrike Filadelfijoje, galimybių įsidarbinti - jokių: užsidarė didelė laivų statykla, apie trisdešimt tūkstančių žmonių liko bedarbiais. Dvidešimtmetei merginai tik su daliniu išsilavinimu darbo tikrai nebuvo. Tad mano pirmoji pareiga buvo susirasti darbą, mat visiškai neturėjau pinigų. Tais laikais nebuvo jokių kreditinių kortelių, ir apskritai - jei neturėjai pinigų, nevalgei. O Niujorke buvo tiek knygynų, kad pagalvojau: anksčiau ar vėliau kuris nors jų mane tikrai pasamdys.
- Anuomet jis nebuvo niekuo žymus. (Juokiasi) Išties juokinga, kai žmonės, perskaitę mano knygą „Tiesiog vaikai“, kartais sako - prirašei visų tų žymių vardų, trainiojaisi su garsenybėmis... Aš atsakau - bet nė vienas mūsų tuomet nebuvome žymūs. Net Allenas Ginsbergas toks nebuvo. Jis turėjo gerbėjų būrelį, bet nebuvo garsus. Visi tie beat kartos poetai... Gregory’is Korsowas... Niekas neturėjo pinigų, visi stengėsi prasimušti. Būsimasis rašytojas Jimas Kerrolas dar tebuvo vaikas. Apskritai, įžymybės kultas tais laikais nebuvo taip išpūstas. O su Robertu susipažinau atsitiktinai. Sutikau jį Brukline, kur ieškojau savo draugų. Jie tuo metu buvo išsikėlę gyventi kitur, ir man buvo pasakyta nueiti į kambarį pasiklausti ten esančio jaunuolio, gal jis žino, kur turėčiau jų ieškoti. Taigi, nuėjau į kambarį, o ten miegojo jaunas vaikinas. Stovėjau ir žiūrėjau į jį, ir man atrodė, kad regiu miegantį piemenėlį - ant veido užkritusios vešlios garbanos... Jis buvo lieknas ir ramiai sau miegojo. Paskui pabudo, o aš vis dar stovėjau, ir jis man nusišypsojo. Nuo tos akimirkos pasidarė aišku, kad mums tiesiog lemta būti draugais, lemta pažinti vienas kitą. Jo šypsena buvo visiškai atvira, o juk aš tebuvau priešais jį stovintis nepažįstamas žmogus.
Draugystė ir kūrybinis ryšys su Robertu Mapplethorpe'u
- Knyga „Tiesiog vaikai“ prasideda Roberto mirties dieną ir tai jūsų santykių istorijai suteikia įtampos.
- Manau, kad tai - ir besąlygiškos draugystės istorija. Taip, knygoje lyg įrėminta meilė ir netektis, tačiau visa esmė tai, ką reiškia tikra draugystė. Iš pradžių Robertas buvo mano vaikinas, ir paskui mudviem abiem buvo skausminga pereiti iš tokio intymaus santykio į buvimą draugais. Įprastai tai poras visam laikui išskiria, tačiau mums su Robertu tai buvo kažkas daug gilesnio, ne vien seksas ir panašūs dalykai. Viskas svarbu - gyvenimas kartu, sąžiningumas vienas kitam, fizinis intymumas. Šie dalykai nuostabūs, tačiau mudu turėjome tai, kas buvo aukščiau viso to - mes buvome surišti, susiję per savo kūrybą, ir abu jautėme, kad vienas kitą skatiname, paremiame. Abu sutvirtinome vienas kito pasitikėjimą savimi, tikėjimą savimi kaip menininku. Tai buvo taip stipru, kad net šiandien tai tebejaučiu. Jei susvyruoju, jei imu abejoti savimi, vis dar galiu pajusti jo tikėjimą manimi, ir tuomet tampu stipresnė. Kodėl turėjome viso to atsisakyti? Nebuvo jokių priežasčių atsisakyti ir kitų dalykų, kurie mus siejo - pavyzdžiui, mūsų bendro juoko, o juokdavomės mes daug. Jei jis tebegyventų, žinau, kad ir toliau kartu dirbtume, bendradarbiautume, juoktumėmės kartu iki mūsų dienų galo. Juk mūsų gimimo dienas teskiria vos mėnuo. Ir aš visuomet jaučiausi taip, lyg būtume pažinoję vienas kitą nuo pirmos dienos. Be abejo, tam tikra prasme taip ir yra. Tačiau niekad nebūčiau pagalvojusi, kad jis mirs toks jaunas. Branginu tai, ką mudu puoselėjome, ką išsaugojome.
- Skaitant šią knygą itin sužavi meilės ir atjautos kupinas judviejų bendravimas. Tai taip stipru, kad išlieka net perskaičius knygą, net praėjus keletui metų.
- Tikriausiai taip yra todėl, kad ir pati vis dar tai jaučiu. Kaip ir santykį su savo vaikystės šunimi. Juk apie jį parašiau ne taip jau seniai, o štai dabar skaitydama kone apsiverkiau. Vis dar myliu savo šunį, lygiai taip pat, kaip mylėjau jį būdama vienuolikos. Mudu su mano šunimi siejo tikra meilė.
- „Tiesiog vaikuose“ minite, kad būtent Robertas ragino Jus užrašyti judviejų istoriją.
- Manau, visų pirma - aš buvau vienintelė, galėjusi ją užrašyti. Nebuvo tiek daug žmonių, kurie būtų pažinoję Robertą jaunystėje. Maža to, gyvenome gana atsiskyrėlišką gyvenimą. Tikriausiai geriau nei bet kas kitas žinojau, koks buvo jaunas Robertas. Be to, jis manimi visiškai pasitikėjo, jam išties patiko, kaip rašau, neabejojo, kad teisingai apie jį parašysiu. Manau, jis norėjo būti prisimenamas. Juk mirė tebūdamas keturiasdešimt dvejų. Jis tebeaugo kaip menininkas, buvo tiek visko, ką dar ketino nuveikti. Jis nenorėjo mirti. Nepasidavė nuolankiai. Tad manau, taip - jis norėjo būti prisimenamas. Man prireikė nemažai laiko, kol galiausiai šią knygą parašiau.
- Jis to manęs paprašė 1989-ųjų kovą, o knyga buvo išleista 2010-aisiais. Mano gyvenime įvyko daug dalykų, kurie apsunkino knygos rašymą. Pirmiausia - tiesiog gedulas netekus Roberto. Taip pat - vėliau užgriuvusios netektys: mano pianisto, mano vyro, brolio, motinos, tėvo. Patyriau tiek daug netekčių, tuo pat metu augindama vaikus, kad neturėjau vidinių jėgų rašyti. Vis atidėliodavau - parašau ir atidedu, vėl parašau ir vėl atidedu. Kartais išmesdavau viską ir pradėdavau iš naujo. Jaučiau didelę atsakomybę dėl to, kaip vaizduoju kitus žmones - tiek gyvus, tiek jau mirusius. Norėjau būti sąžininga kiekvieno jų atžvilgiu. Taip pat norėjau kuo tiksliau perteikti paties miesto atmosferą. Tad atsakomybės netrūko. Manau, kad žmonės memuarus ar autobiografijas dažniausiai rašo pernelyg susitelkę į save pačius ir nesuvokia, kaip jie paveikia kitų žmonių gyvenimą apie juos rašydami, kartais net kerštingai. Memuarai neturėtų būti slapto keršto kitiems forma. Juk rašai tam, kad suteiktum skaitytojams ką nors įkvepiančio, įdomaus, ką nors, su kuo jie galėtų tapatintis ar kas nuvestų juos į nepažintas vietas. Tai neturėtų būti asmeninių nuoskaudų platforma.
Kūrybinio kelio iššūkiai ir įkvėpimas
- Knygos „Woolgathering“ pradžioje minite, kad jos rašymas padėjo Jums išbristi iš melancholijos.
- Jis manęs vos nenužudė, štai ką jis padarė. (Juokiasi) Tai nebuvo lengvai parašoma knyga. Buvo ypač nejauku rašyti apie save, apie metą, kai man ėmė sektis. Reikėjo gerai apgalvoti, kaip apie tai pasakyti, kad neskambėtų pagyrūniškai ar labai susireikšminusiai. Tad rašant šią knygą laukė daug iššūkių. Taip pat buvo skausminga, kartais - liūdna.
- „Tiesiog vaikuose“ aprašėte savo pirmąjį pasirodymą, vykusį Šv. Marko bažnyčioje.
- Taip. Tai įvyko Roberto dėka. Jis visuomet norėjo, kad surengčiau viešus savo poezijos skaitymus, nes mėgo klausytis, kaip skaitau eilėraščius. Visuomet norėjo, kad dainuočiau ir skaityčiau poeziją. Ir jis suorganizavo, kad poetas Gerardas Malanga leistų man būti „apšildančiąja“ atlikėja ir skaityti savo poeziją aštuoniolika minučių. Labai norėjau, kad tai būtų ypatingas pasirodymas, labiausiai todėl, kad buvome geri draugai su Gregory’iu Corso. Su juo mes eidavome į kitų poetų skaitymus, ir jei šie būdavo nuobodūs - o jie visuomet tokie būdavo, - Gregory’is sakydavo: „Et, jokio kraujo, jokio kraujo. Et, šūdinai.“ Tuo metu susitikinėjau su Samu Shepardu, su kuriuo kaip tik rašėme pjesę „Kaubojaus burna“. Prasitariau Samui: „Noriu, kad mano poezijos skaitymuose būtų šis tas ypatingo.“ O jis atsakė: „Tai gal pasikviesk kokį gitaristą ir padainuok, ar ką.“ Pažinojau Lenny’į Kay’ų, jis dirbo įrašų parduotuvėje. Tad pasakiau...
„Tiesiog vaikai“: Knyga apie išdrįsimą būti savimi
Knygą lietuviškai išleido leidykla „kitos knygos“, iš anglų k. vertė Gediminas Sadauskas. Tai knyga ne apie muziką, o apie išdrįsimą būti savimi, eiti paskui savo žvaigždę, apie sielų giminystę ir apie septintojo bei aštuntojo dešimtmečių Niujorką, alsuojantį bohemiška dvasia.
Prieš mirtį garsus fotografas, menininkas Robertas Mapplethorpe'as paprašo Patti Smith aprašyti jų istoriją, ir „Tiesiog vaikai“ yra būtent šio pažado ištesėjimas. Nors ši knyga yra apie juos abu, tačiau istorija yra aiškiai pasakojama Patti balsu, kuris šioje knygoje yra ir tos kartos balsas, pateikiantis mums gilias tiesas, paslėptas konkrečios asmeninės istorijos detalėse.
Pažadėtieji memuarai yra apie laikmetį, vietą ir asmenybes, kurie paskatino, įkvėpė ieškoti kūrybinės savasties. Abu, Robertas ir Patti, gimė pirmadienį 1946 metais. Kaip ir visi mylimieji, jie pasakojo vienas kitam savo vaikystės istorijas, juokdamiesi, kad: „Vaikystėje ji buvo bloga mergaitė, norinti tapti gerute, o jis buvo geras berniukas, norintis tapti blogiuku“.
Būdama dvidešimties kartu su Rimbaud „Nušvitimais“ lagamine ji paliko pilką gyvenimą Filadelfijoje, nepakenčiamą darbą spaustuvėje ir iškeliavo į Niujorką, kur dirdama knygyne susipažino su Robertu Mapplethorpe'u. O tada jie drauge paėmė Brukliną.
Jų santykių tikrumą palaikė bendras sielų troškimas kurti kartu, o tai visada buvo aukščiau už jų kūniškus poreikius, ir tai išliko iki pačios paskutinės Roberto gyvenimo akimirkos. „Likome kartu, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas, ir nebeatsitraukėme vienas nuo kito, išskyrus tada, kai reikėjo eiti į darbą. Apie tai nebuvo ištarta nė žodžio, viskas abiems buvo aišku ir be jų.“
Patti žavių, stebuklingų detalių prisodrintu pasakojimu leidžiasi į praeitį, lyg viskas būtų įvykę dar vakar. Knygoje apstu Patti ir Roberto diskusijų apie meną ir jo vertę, fiksuojant judviejų ideologijos ir estetikos suvokimą, kurį jie patys ir įkūnija, kartu atskleidžiant, kaip skirtingos meninės strategijos gali vienodai lemti sėkmę.
Robertas visada Patti sakydavo: „Kūrinys nepabaigtas, kol tu jo nepamatei.“
Iki pripažinimo jie turėjo nueiti nelengvą tapatybių ir saviraiškos paieškų kelią, iki pat pabaigos, tesėdami vienas kitam duotą pažadą pasirūpinti vienas kitu, kad ir kas nutiktų. Net tada, kai Robertas atrado savo homoseksualumą ir abu turėjo kitus mylimuosius, jie vis tiek išliko draugais.
„Mes su Robertu ištyrinėjome tolimiausias savo kūrybos ribas ir sukūrėme vienas kitam erdvę. Be jo išėjusi į įvairias pasaulio scenas, užsimerkdavau ir įsivaizduodavau, kaip jis nusivela savo odinį švarką ir kartu su manimi žengia į begalinę tūkstančio šokių žemę“.
Be Patti ir Roberto tarpusavio santykių, jų tuometinio gyvenimo peripetijų, knygoje „Tiesiog vaikai“ apstu anekdotinių, romantiškų ir liūdnų pasakojimų, Patti įžvalgų apie daugybę to meto Niujorko menininkų gyvenimą. Vienas iš įdomiausių knygos skyrių, tai jų gyvenimo etapas garsiajame menininkų viešbutyje „Chelsea“.
Tuo metu viešbučio prieigas mindžiojo krūva dar gyvų asmenybių, kurios meno pasaulio naujokams (Robertui ir Patti) atrodė lyg iš ano pasaulio, nes juk argi ne stebuklas yra draugauti su Hariu Smithu, kaktomuša vestibiulyje susidurti su Salvadoru Dali, būti užkalbintam Alleno Ginsbergo (kuris palaikė Patti jaunu vaikinu), būti pamokytai Willliamo Burroughso ar papult į mūsų tėvynainio Jono Meko kamerą. Tokie buvo kasdieniai šių, savasties dar beieškančių vaikų, mokytojai ir įkvėpėjai.
Knyga papuošta ir keletu fotografijų, piešinių iliustruojančių vieną ar kitą pasakojimą. Jų nėra gausu, bet Patti tekstas toks vaizdingas, kad net labai tų fotografijų ir nepasigendi. Apskritai, Patti šioje knygoje aprašinėja viską be galo vizualiai ir skaitant ją, nuolatos neapleidžia jausmas, lyg žiūrėtum filmą, nes išsireiškimai, aprašymai ne tik labai poetiški, bet ir kinematografiški.
Visgi didžiausias „Tesiog vaikai“ knygos ypatumas - tai skaidrus, šviesus, išgrynintas Smith tekstas, srūvantis nepaprastai poetiška kalba, parašytas visai kitokia raiška nei jos muzika, kuri turi stiprią, neapdorotą jėgą. „Pro langą ant jo nuotraukų ir ant mūsų, sėdinčių kartu paskutinį kartą, eilėraščio krito šviesa. Robertas mirdamas kūrė tylą. Aš, kuriai buvo lemta gyventi, atidžiai klausiausi tos tylos - jai išreikšti man prireiks viso gyvenimo.“
Jos proza vaizdinga, žaisminga ir be galo nuoširdi, intymi, talpinanti savyje daug aistros ir giedros, todėl skaitosi labai lengvai ir įtraukiančiai, o kartu priverčianti susimąstyti apie tai, kiek pats tapai tuo apie ką svajojai, kiek įgyvendinai idėjų kuriomis tikėjai.
Tai iš tiesų viena labiausiai įkvepiančių biografinių knygų, kuri kada nors buvo parašyta apie tapimą menininku, o kartu vienas gražiausių, gilaus tarpusavio ryšio įprasminimų. „Tiesiog vaikai“ - nuostabi rapsodija sielų giminystei, menui ir Niujorkui.
Tai - viena iš tų gyvenimo knygų, kurios skaitymą gali pertraukti tik žemės drebėjimai, nuo blogo sapno pabudęs vaikas ar rytinis žadintuvas, užstatytas kėlimuisi į darbus. Ji nusprendė atsidurti Blakeʼo, Baudelaireʼo, Rimbaud ir Genet kompanijoje - prilygti jiems ir pelnyti velnionišką šlovę. Visada mėgusi rašyti, skaityti ir piešti, prieš tapdama pankroko vedle, menininke, kompozitore, ji turėjo atrasti savo stilių, ritmą ir braižą. Savo stilių ji atrado ne tik muzikoje, bet ir literatūroje.
Skaitytojus patraukia nuoširdus pasakojimas apie jaunystę, draugystę, meilę, persmelktas tos pačios įkvepiančios ir grėslios jėgos kaip ir visa P. Smith kūryba - nuo 1975-ųjų albumo „Horses“ iki vizualinių projektų ir poezijos.
Knyga „Tiesiog vaikai“, kurią autorė rašė net 10 metų, neretai vadinama viena geriausių visų laikų muzikantų autobiografijų, 2010 m. ji tapo geriausia negrožinės literatūros kategorijoje (National Book Award).
„Kitų knygų“ leidykla įsitikinusi, kad pirmoji P. Smith knyga, išleista lietuvių kalba, padės roko ir meno legendai įsilieti į lietuvišką kultūros naratyvą.
„Patti Smith ir Robertas Mapplethorpe?as ne visada buvo žymūs. „Tiesiog vaikai ” - tai pirmoji amerikiečių roko ir meno legendos Patti Smith (gim. 1946) prozos knyga. Audringo, aistringo gyvenimo atsiminimai. Tai, apie ką dar niekur nebuvo kalbėta.
Patti Smith ieškojo ne pragyvenimo, o nemirtingumo. Nusprendė atsidurti Blake?o, Baudelaire?o, Rimbaud ir Genet kompanijoje - prilygti jiems ir pelnyti velnionišką šlovę. Visada mėgusi rašyti, skaityti ir piešti, prieš tapdama pankroko vedle, menininke, kompozitore, ji turėjo atrasti savo stilių, savo ritmą ir braižą.
2010 m. „Švelni ir miela - pasirodo, ir tokie epitetai tinka šiai pankroko legendai. „Skaitant apie roko dainininkės Patti Smith santykius su fotografu Robertu Mapplethorpe’u, sunku netikėti lemtimi.
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Ar Paracetamolio Žvakutės Tikrai Sukelia Viduriavimą Vaikams? Sužinokite Tiesą Čia!
- Neįtikėtinos Naujagimio Krikšto Rūbų Tradicijos Lietuvoje, Kurias Turite Žinoti!